Kronika
Mjr. Leonas Virbickas kalba Kariuomenės Atkūrimo minėjime, Philadelphijoje. Jo kalbos tema — “1941 metų sukilimas”. Nuotr. K. Čikoto
PIETŲ AUSTRALIJA
šiais metais Lietuvos kariuomenės šventės minėjimas buvo ypatingai turiningas, puikiai paruoštas ir gerai išpildytas.
Minėjimas buvo pradėtas pamaldomis šv. Kazimiero koplyčioje, gi iškilmingas minėjimo aktas ir meninė dalis vyko Leituvių namuose. Meninėje dalyje pirmiausiai buvo suvaidintas scenovaizdis “Trys broliai”. Autorius — Pr. Pusdešris, režisorius
J. Venclovavičius, kuris puikiai pritaikė vaidinimą dienos progai. Jaunimo nemažai buvo ir atrodo, kad ir jie gerai suprato vaidinimo turinį ir prasmę, žmonių šiais metais buvo pilna salė.
Vaidino: M. Grėbliūnienė, I. Marcinkevičienė, V. Vosylius, A. Maciukas, A. Petrikas. Labai gražias dekoracijas padarė dail. S. Neliubšis.
Montažą “Gražioji Lietuva, kurios aš nemačiau” išpildė Rūta, Dalė, Audrė ir Irena Bielskytės, kurios jau 1985 m. kariuomenės minėjimo proga gražiai deklamavo ir dainavo.
E. Matusevičiaus eil. “Žemė” deklamavo stud. Dalia Viliūnaitė. E. Brazdžionio ištraukas iš poemos “Vaidila Valiūnas” skaitė Venclevavičius, F. Schuberto “Klajūnas” ir St. Šimkaus “Oi greičiau” solo dainavo Z. Janonienė. F. Čerienės “Savo skambančia daina” dainavo solistė A. Gučiuvienė.
S. Oldham pianu paskambino vieną muzikinį dalyką. W. A. Mozarto “Lopšinę” ir dvi liaudies dainas — “Aušta aušrelė” (harm. A. Gučiu-vienės) ir “Dyvai” (J. Gaubo) duetu padainavo A. Gučiuvienė ir Z. Janonienė. Solistėms akompanavo S. Oldham. Solistės buvo labai maloniai publikos sutiktos ir turėjo kartoti dainas.
Pabaigoje “Ramovės” sk. pirmininkas mjr. P. V. Petkūnas padėkojo programos dalyviams, įteikdamas “Ramovės” vardu gėles ir dovanas. Minėjimas buvo baigtas Tautos Himnu. L. Vasiliūnas
A.A. kpt. Alberto Švarplaičlo paminklo atidengimas. Waterburio “Ramovės” skyrius padeda vainiką. Iš k.: Va-lantlejus, Malakauskas, Seliokas, legijonieriaus uniformoje—Algirdas Švarplaitis.
PAMINKLAS DIDVYRIUI
Praeitais metais, spalio mėn. 22 d., Wingdale, New York, buvo atidengtas paminklas av. kpt. AlbertuiŠšvarplaičiui, žuvusiam 1941 metais birželio mėn. 24 dieną, Červenės mirties žygio metu. Paminklą pastatė jo broliai Jonas ir Gustavas Švarplaičiai. Jonas yra buvęs ilgametis Sintautų šaulių būrio vadas ir su šeima gyvena Wing-dale, N. Y. Gustavas, buvęs miškų urėdijos buhalteris, gyvena Vokietijoje. Jonas Švarplaitis ir jo du sūnūs,
Vygantas ir Algirdas, priklauso Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Waterburio skyriui. Abu sūnūs yra Amerikos kariuomenės atsargos viršilos. Jie abu priklauso ir vietiniam Amerikos Legijono postui. Dėka jų asmeninio populiarumo ir padėtų pastangų, šį reikalą sujungiant su visos Lietuvos tragedija, paminklo atidarymas, matuojant vietiniu matu, tikrai gerokai pasitarnavo mūsų tėvynės reikalams. Oficialiai, kartu su Švarp-laičių šeima, paminklo atidarymo iškilmių rengėjai buvo ir vietinis Amerikos Legion “Mosiero-Winship” Post No. 1811. Legijono nariai buvo uniformuoti ir nešė Amerikos ir Legijono vėliavas.
Vietinėje ir apylinkės miestų spaudoje, prieš ir po paminklo atidengimo dieną, gana plačiai buvo aprašyta apie kpt. Albertą Švarplaitį ir Lietuvos tragediją.
Prašosi išvada, kad turint gerų norų, galima atrasti įvairių atvejų kai galima kovoti dėl kenčiančios tėvynės reikalų. K. U.
A. A. KŪRĖJAS - SAVANORIS JONAS KAMENKA
Gruodžio 17 d. netikėta mirtis išplėšė iš gyvųjų tarpo Nepriklausomybės kovų dalyvį kūrėją-savanorį Jonų Kamenkų, įžengusį į 65 amžiaus metus.
Velionis buvo visada geros nuotaikos, su visais draugiškas, pareigingas ir nepalaužiamos lietuviškos sielos žmogus, kilimo žemaitis. Iš kariuomenės išėjęs vyr. psk. laipsniu, ilgus metus tarnavo Vidaus Reikalų ministerijos žynyboje. Be tarnybinių pareigų, buvo aktyvus šaulių veikloje, eidamas būrio vado ir kitas šauliškas pareigas. Be K.-Savanorių medalio, dar buvo apdovanotas Gedimino, Nepriklausomybės, šaulių ir ugniagesių ordenų medaliais.
Per pirmųjų bolševikų okupacijų iš tarnybos buvo atleistas ir tik slapstydamasis išvengė suėmimo. Nelaukdamas antros bolševikų okupacijos, J. Kamenka, kaip ir daugelis kitų, vengdamas persekiojimų ir teroro, pasitraukė į Vakarus, žmonai mirus, 1949 m. su dukromis Aldona (dabartine Skaistiene) ir Gražina (dabart. Šimukoniene) atvyko į Kanadą, apsistodamas Toronte. Pramokęs siuvėjo amato, visų laikų dirbo siuvykloje.
Iš laidojimo koplyčios, kur jį pašarvotų gausiai lankė ne tik jo buvę bičiuliai, bet ir gausi visuomenė, sunešdama daugybę gyvų gėlių puokščių ir vainikų, velionies palaikai buvo atlydėti į Šv. Jono lietuvių parapijos bažnyčių, kurioje prie karsto stovėjo kūrėjų-savanorių garbės sargyba. Klebonas kun. P. Ažubalis laikė gedulingas pamaldas ir pasakė jautrų pamokslą. Didelė automobilių virtinė vėlionies palaikus atlydėjo į lietuviškas kapines, kuriose amžinų poilsį rado jau 9 skyriaus nariai kūrėjai-savanoriai. Prie kapo atsisveikinimo žodį tarė skyriaus pirm-kas V. Streitas, įteikdamas velionies dukroms jo karstų dengusių tautinę vėliavų. Po laidotuvių, velionies dukroms kviečiant, didelė laidotuvių dalyvių dalis susirinko šv. Jono parapijos salėn, kur buvo paruošti užkandžiai. St. Banelis
A.A. Adm. Itn. VLADAS MOTIEKA
1967 m. sausio 15 d., Los Angeles priemiesčio Nortridge ligoninėje, ištikus širdies priepuoliui, mirė kūrėjas - savanoris adm. Itn. Vladas Motieka.
Velionis buvo gimęs 1897 m. kovo 11 d., Panevėžio aps. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. I-jo Pasaulinio karo audra nubloškė jį į Rusijos gilumą, bet 1918 m. laimingai grįžo į gimtinę. Tačiau, nebuvo saugu ir savame krašte. Bolševikam briaunantis į Lietuvą, 1919 m. Vladas stojo savanoriu į Joniškėlio partizanų Atskirų Mirties batalionų ir kovojo prieš bolševikus. Vėliau tarnavo 4 pėst. pulke karo valdininku ir ėjo pulko maisto tiekėjo pareigas. 1924 m. gegužės 31 d. išėjo atsargon administracijos leitenanto laipsniu.
Civiliniame gyvenime dirbo administracijos srityje. Tarnavo žemės tvarkytojo įstaigoje ir vėliau—“Maisto” akcinėje bendrovėje, Panevėžyje.
Vladas Motieka aktyviai veikė Ugniagesių ir šaulių organizacijose. Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos Kūrėjų - Savanorių medaliu, Šaulių žvaigžde, Lietuvos Nepriklausomybei 10 metų paminėti medaliu, ugniagesių “Artimui Pagalbon” III-jo laipsnio ir Estijos ugniagesių ženklais.
Bolševikams antrų kartų okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietijų. 1949 m. atvyko į JAV ir sustojo New Jersey, bet neilgam; 1951 m. persikėlė į Los Angeles, kur ir gyveno pastoviai įsikūręs. Dirbo fizinį darbą įmonėse. Buvo įsigijęs namus. Prieš dešimt metų, darbovietėje, Vladų ištiko širdies priepuolis. Nors ir sustiprėjo, bet į darbų nebuvo priimtas, todėl teko likti bedarbiu ir rūpintis savo namų priežiūra. Paskutiniuoju metu, sunkiai valdė dešiniųjų rankų. Teko vykti ligoninėn ir gydyti širdies pakrikimų, tačiau, liga nebuvo pagydoma ir iš ligoninės Vladui nebuvo lemta sugrįžti.
Velionis buvo pašarvotas Hamrock koplyčioje, kurioje sausio 18 d. vakare buvo atkalbėtas rožinis ir atsisveikinta su velioniu. Sausio 19 d., 9 val. ryte velionis buvo atlydėtas į šv. Kazimiero parapijos bažnyčią. Gedulingas pamaldas atnašavo ir į Kalvarijos kapines palydėjo kun. A. Valiuška. Bažnyčioje karstas buvo pridengtas Tautine vėliava ir pamaldų metu stovėjo ramovėnų garbės sargyba: K. Liaudinskas, O. Žadvydas, A. Avižienis ir V. Karalius. Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė K. Liaudinskas, ramovėnų vardu ir A. Bėkša — senųjų lietuvių ateivių. Nuo karsto nuimtą Tautinę vėliavą K. Liaudanskas įteikė velionio našlei ir pareiškė ramovėnų vardu užuojautą.
Po laidotuvių, dalyviai susirinko velionio rezidencijoje ir p. Motiekienės vaišinami, praleidę keletą valandų,skirstėsi namo.
O.Žadvydas
DOMÉ AR RAMIAI
1919 m. sausio mėn. pirmomis dienomis Lietuvos vyriausybei persikėlus iš Vilniaus į Kauną, ir įsteigus Kauno Karo komendantūrą, bei paskyrus komendantu karin. Juozą Mi-kuckį, prasidėjo skubus komendantūros karo dalinių steigimas ir jų apmokymas. Komendantūros ir kuopų vadai—karininkai visi buvo išėję karo apmokymą ne lietuviškoje mokykloje, tat niekas iš jų nežinojo karinių rikiuotės terminų, bei pavadinimų. Atseit, toje šakoje nebuvo lietuvių specialistų, nei vadovėlių. Iškilo reikalas ruošti karinius vadovėlius. Netik vyr. kariuomenės štabas tam reikalui sudarė komisiją, bet, savo ruožtu ir Kauno komendantūra paskyrė komisiją iš karininkų Jono Mačiulai-čio, Stepo Statkevičiaus ir manęs, — nors ant greitųjų, paruošti, pirmoje eilėje, rikiuotės statutą. Ruošiant šį statutą buvo susidurta su daugeliu pavadinimų. Reikėjo nustatyti, kuris labiau būtų tinkamas komandai. Vienas iš pagrindinių komandavimo žodžių, kuriuo būtų galima nutildyti, arba sudrausti, buvo paimtas: “domé”. Paruoštas statutas buvo nuvežtas į Kauną, šv. Kazimiero dr-jos spaustuvę. Jos direktorium buvo prel. A. Dambrauskas-Jakštas, iš kurio turėjome gauti leidimą spausdinti. Prelatas susidomėjo statuto tekstu ir ėmė jį skaityti. Beskaitydamas užtiko daug žodžių-pavadinimų, jo manymu, nevisai tinkamų ir užkliuvo už žodžio “domé”. Jis ties juo sustojo ir pradėjo aiškinti, kad komanda “domé” yra nevykusi ir patarė žodį “domé” pakeisti į “ramiai”, kuris tikrai atatiks bet kokio judesio nuraminimui. Prel. A. Dambrausko-Jakšto patartą žodį “ramiai” įrašėme į statutą vietoje “domé”, žodis “ramiai” taip ir prigijo lietuviškoje komandoje, ir tapo nepakeičiamu.
Nors prel. A. Dambrauskas niekad nebuvo kariu, niekuomet nebuvo turėjęs jokių reikalų su kariuomene, tačiau sielojosi lietuvių tautos reikalais. Užtat, jis labai užjautė ir Lietuvos besikuriančią kariuomenę. Jo kritiškos pastabos turėjo praktiškos reikšmės rašant ir spausdinant karo statutus. Pov. Dirkis
CLEVELANDO RAMOVĖNŲ VEIKLA
L. V; S. “Ramovės” Clevelando sk. sausio 22 d. visuotinio metinio susirinkimo išrinktoji naujoji valdyba. Iš k.: (sėdi) Vladas Knistautas — pirm., Pranas Mainelis — ižd., (stovi) Juozas Kaklauskas— kult. reik. ir sk. vėliavos globėjas, Antanas L. Jonaitis— sekretorius (nuotraukoje nėra vice pirm. Vytauto Jokūbaičio).
V. Pliodzinsko nuotrauka
Klaipėdos Krašto atvadavimo minėjimas ir skyriaus visuot. metinis susirinkimas
Klaipėdos Krašto atvadavimo minėjimą valdyba sujungė su metiniu sk. ramovėnų susirinkimu, įvykusiu sausio 22 d. Lietuvių svetainės salėje. Gal ir gerai, kad vienu metu atlikti du svarbūs įvykiai.
Klaipėdos krašto atvadavimo paminėjimas pradėtas skyriaus v-bos pirm. V. Knistauto trumpu įžanginiu žodžiu pakviečiant į jiems numatytą vietą Klaipėdos sukilimo dalyvius — V. Braziulį, F. Eidimtą ir A. V. Jonaitį. Įnešus sk. vėliavą, buvo pagerbti žuvusieji dėl Lietuvos laisvės ir mirusieji sk. ramovėnai. Oficialioji dalis baigėsi Lietuvos Himnu ir vėliavos išnešimu.
Po oficialiosios dalies, minėjimui pritaikytą paskaitą atliko sk. ramovėnas — valdybos narys A. Mikoliūnas, kuris savo žodyje iškėlė Prūsų Lietuvos istorinę praeitį. Paskaita buvo gerai parengta, įdomi ir klausytojus nenuvargino. Minėjimas neužtruko ilgai, bet buvo pravestas įdomiai ir prasmingai. Gaila, kad mūsų visuomenė nebesidomi praeities istoriniais įvykiais. Mat gaila laiko, bus kalbos ... nuobodu . .. bet prie baro, ar vaišėse praleisti laiką, net po keletą valandų ir tuščių kalbų, laiko pakanka ir dar lieka . . .
Po minėjimo ir trumpos pertraukos įvyko sk. ramovėnų metinis susirinkimas, kuriam pirmininkauti pakviestas F. Eidimtas, sekretoriauti — A. L. Jonaitis (jaunesnysis).
Apie skyriaus metinę veiklą, gerai paruoštą pranešimą padarė valdybos pirm. Vl. Knistautas, jau du metus iš eilės sėkmingai vadovavęs skyriaus veikloje. Toliau sekė ilgamečio valdybos iždininko Pr. Mainelio kruopščiai paruošta metinė sk. pajamų ir išlaidų apyskaita ir kontrolės komisijos patikrinimo išdavos. Iždininkui, už pavyzdingą piniginės atskaitomybės vedimą, pareikšta padėka. Po trumpų diskusijų susirinkimas vienbalsiai patvirtino valdybos atliktus darbus, pajamų ir išlaidų apyskaitą ir buvo pareikšta padėka valdybai už gražią ir gyvą veiklą. Susirinkime pasigesta KARIO žurnalo atstovo pranešimo, kas šiame metiniame susirinkime nebuvo padaryta.
Valdybos sekretorius A. Mikoliūnas painformavo susirinkimą apie CV patiektus ramovėnams atsiklausimus ar pritariama LVS “Ramovei” turėti savo atstovą VLIKe ir antra — ar pageidaujama prie dabartinio organizacijos pavadinimo pridėti dar ¡kokį, iš Lietuvos praeities žymių asmenų vardą ar pavadinimą, kaip pav. LVS “Ramovė” Clevelando (ar kt. sk.) — Kęstučio, Birutės, Pilėnų — skyrius. Pirmam ir antram CV atsiklausirųui susirinkimas nepritarė.
Susirinkimas praėjo jaukioje ir darbingoje nuotaikoje. Reikia pastebėti, kad šiame metiniame susirinkime dalyvavo nesitikėtas ramovėnų skaičius. Tai bene bus vienas iš nedaugelio gausesnių ramovėnų dalyvavimas.
Po susirinkimo ramovėnai dar ilgokai dalinosi šios organizacijos veiklos klausimais ir kt., o buvusioji valdyba iš “kuprinės pabirų” maloniai pavaišino. Sudainuota kariškos dainelės.
F. Eidimtas
A. A. MAJORAS ANTANAS RACKA
Ilgiau sirgęs, mjr. A. Racka mirė 1966 m. lapkričio 10 d., Detroite, Michigano valstybėje, palaidotas Holy Sepulchre kapinėse. Paliko našlė Marija Rackienė, vedę sūnus bei duktė ir anūkai.
Velionis buvo gimęs 1901 m., vasario 28 d., Babrininkų km. Alytaus apskr.
I Pas. karo metu būdamas pabėgėlis nuo karo, gyveno ir mokėsi Rusijoje. Į Lietuvą jis grįžo 1918 m. pabaigoje ir toliau mokėsi Marijampolės realinėje gimnazijoje.
1920 m. lapkričio 15 d., pertraukęs gimnazijos mokslą, stojo į Karo mokyklą, kurios 4-tą laidą baigęs buvo pakeltas į pėst. leitenanto laipsnį. Gimnazijos mokslą pabaigė vėliau, jau būdamas karininku.
Tarnavo 5 p. ir 9 p. pulkuose jaunesniu karininku ir kuopos vadu; kurį laiką buvo II divizijos vado adjutantu, vėliau Karo mokyklos kadro kariūnų kuopos vadu. Eilės tvarka buvo pakeltas į augštesnius karininko laipsnius, iki majoro laipsnio.
Lietuvą bolševikams okupavus, ir Karo mokyklą išardžius, A. Racka buvo paskirtas į liet. (29) korpo 215-jį p. pulką bataliono vadu. Karui prasidėjus, 215 p. pulkas, jau gerokai atmieštas rusais, su 29 korpo likučiais turėjo trauktis į Rusiją. Rusai, žinodami lietuvių priešiškumą bolševizmui, juos persekiojo, suiminėjo ir net žudė. Lietuviai gi, savo ruožtu, jieškojo progų atsiskirti nuo rusų. Tuos pavojus ir velioniui majorui Rackai teko patirti atsitraukimo metu. Tik netoli Pskovo, pulkui įsivėlus į kautynes, jam su keliolika kitų lietuvių karių, pavyko atsipalaiduoti nuo rusų ir patraukti namų link.
Deja, bėgta nuo vilko, bet užbėgta ant meškos, kaip sako priežodis. Vokiečiai lietuvius, ir kitus pabaltiečius jiems pakliuvusius, laikė karo belaisviais ir uždarė į belaisvių stovyklą. Toks likimas ištiko ir majorą su jo bendrakeleiviais. Stovyklos gyvenimo sąlygos, kaip ne vienas ten buvęs mūsų karys prisimena, buvo nepaprastai žiaurios: jie buvo laikomi aptvertame garde lauke, badmiriai maitinami, žiauriai valdomi. Kol išsiaiškinta su vokiečiais koks yra tų belaisvių santikis su karu, jiems teko belaisvių stovyklose išbūti net keletą mėnesių.
Vokiečių okupacijos metu velionis dirbo įvairų administracinį darbą, iki apskrities viršininko (Utenos) įskirtinai.
Bolševikams antrą kartą okupuojant Lietuvą, A. Racka su šeima, bendroje bėglių masėje, pasitraukė į Vokietiją ir kelius metus ten gyveno jau žinomą pabėgėlių stovyklinį gyvenimą. 1950 m. su šeima emigravo į Ameriką ir pastoviai įsikūrė Detroite. Neturėdamas kitos praktiškos profesijos, velionis dirbo gana sunkų fabriko darbą, kol liga paguldė jį į patalą.
Emigracijoje velionis buvo veiklus lietuviškame darbe, vienas lietuvių karių sąjungos RAMOVĖ Detroito skyriaus steigėjų ir pirmasis to skyriaus valdybos pirmininkas. Kam teko velionį arčiau pažinti ir bendradarbiauti, jį prisimins buvus teisingo ir tiesaus žodžio žmogų, kietą darbe, linksmą draugijoje, malonų kaimynystėje. Dėlto daug Detroito lietuvių lankė mirusį laidotuvių koplyčioje ir ilga automobiliu vora, per mylią nusitęsusia, palydėjo į kapines.
Išvakarėse, po bendro rožinio, su velioniu atsisveikino Lietuvių bendruomenės, Detroito lietuvių organizacijų centro, Karo mokyklos 21-sios laidos — velionies auklėtinių ir L. V. Sąjungos RAMOVĖS atstovai.
Kapinėse buvo sugiedota Marija, Marija ...., tradicinė karių vakarinio patikrinimo ir dienos pabaigos giesmė, tuo simboliniai pabaigiant ir a. a. Antano gyvenimo dieną.
J. Šepetys
Ginklo bičiuliai išneša a.a. mjr. A. Rackos karstą
A.A. DR. JUOZAS PETRONIS
Kovo 5 dienos rytą, Bostone, Carney ligoninėje, mirė agronomijos daktaras, savanoris-kūrėjas Juozas Petronis.
Velionis buvo gimęs 1899 m. balandžio 2 d. Marijampolės apskrity. Marijampolėje baigė keturias klases gimnazijos, užėjus I Pas. karui pasitraukė j Rusiją, kur Voroneže baigė gimnaziją. Grįžęs Lietuvon kiek pasilsėjęs 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Būdamas kariuomenėje baigė Karo mokyklos II laidą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Kada Lietuvos padangėje karo audros prasiskleidė, iš kariuomenės pasiliuosavo ir išvyko į Vokietiją Halės universitetan. Ten 1926 m. įsigijo agronomo diplomą. Grįžęs Lietuvon devynis metus dirbo Statistikos biure, vesdamas Lietuvos žemės ūkio statistiką. Vėliau dirbo ž. Ūkio rūmuose ir kitose ž.Ū. ministerijos žinybose.
II Pas. karo metu, vokiečių okupacijos metu, trumpą laiką buvo žemės Ūkio generalinis tarėjas ir kiek vėliau “Sodybos” instruktorius. Grįžtant vėl raudonajam siaubui, antrajai komunistų okupacijai, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Ilgesnį laiką gyveno Hanau lietuvių stovykloje, čia jis planavo Lietuvos žemės ūkį. Kad grįžęs Tėvynėn taptų naudingesnių, studijuoja ir įsigyja agronomijos daktaro laipsnį.
Į Ameriką su šeima atvyko 1949 m. Bostono uoste juos šiltai pasitiko anksčiau čia gyvenusi Prano Martinkaus šeima. Iš pradžių Juozas su šeima apsigyveno Pensilvanijos valstybėje, kiek vėliau gyveno Brocktono ir Marijanapolio lietuvių vienuolynuose, kur dirbo ūkio vedėju. Paskutinė ir ilgesnė gyvenamoji vieta buvo Bostonas, iš kurios jis jau niekur nebesvajojo keltis.
Jis dažnai sielodavosi lietuviškuoju jaunimu, kad nenuklystų nuo lietuviškojo kelio ir įsitikinimų. Organizacijose jis veikliai dalyvavo. Nuo 1913 m. buvo ateitininkas. Rusijoje, Voroneže, būdamas moksleiviu, tampriai dirbo su ateitininkais ir ten, kartu su kitais ateitininkų vadovais, revoliucijai siaučiant, bolševikų buvo areštuotas. Priklausė krikščionių demokratų pasaulėžiūrai. Buvo Ūkininkų Sąjungos centro valdybos narys ir pirmininkas, o Amerikoje tos sąjungos atstovas Vlike.
Visuomet jis buvo linksmas, entuziastas ir didelis gamtos mėgėjas, jos mylėtojas. Lankydavo visus kultūrinius parengimus ir minėjimus. Geriausią jis vietelę rasdavo ir maloniai jausdavosi tai savo Nepriklausomybės kovų draugų savanorių-kūrėjų ir ramovėnų tarpe. Jis buvo punktualus, kuklus ir stropus šių organizacijų narys.
Paskutinei žemiškai kelionei, atsisveikinimui su giminėmis ir draugais, velionis buvo pašarvotas Kaspero koplyčioje. Daug gražių gėlių puošė jo aplinką, prisiųstų giminių, organizacijų ir draugų. Bostono ramovėnai, pridengę karstą Tautine vėliava, su garbės sargybomis atidavė jam paskutinę pagarbą. Skyriaus valdybos pirmininkas tarė atsisveikinimo žodį ir pareiškė nuoširdžią užuojautą jo žmonai Rozalijai, sūnui inž. Aloizui ir dukteriai Danutei Izbickienei ir artimiesiems. Rytojaus dieną, kovo 8, ramovėnai teikė paskutinį patarnavimą palydėdami jį iš koplyčios į lietuvių Šv. Petro bažnyčią ir į N. Kalvarijos kapines.
Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė kun. M. Vembrė ir savanorių-kūrėjų vardu, kolega Pranas Martinkus.
K. Šimėnas
A.A. LTN. LEONAS KARBŪNAS
Mirtis nežiūri į akis, ji ateina Visagalio siųsta bet kurioj vietoj ar atsitikime. Čia noriu paminėti mūsų kariuomenės buvusį karininką Leoną Karbūną, kuris mirė Toronte vasario mėn. 22 d. 7:43 val., tesulaukęs vos 53 metų.
Toronto policija rado velionį atsidūrusioje mašinoje, gatvėje, sukniubusį prie vairo. Daktarų išaiškinta, kad važiuodamas siaurom Toronto gatvėm, jis buvo sukrėstas, o kairėje pusėje, šone, augo nepiktybinis auglys, kuris nuo sukrėtimo galėjo trūkti ir sveiką, pilną energijos vyrą pasiųsti amžinybėn. (žiūr. virš 3 psl.)
Ltn. L. Karbūnas, išaugęs Žemaitijos centre, Tauragėje baigia komercinę gimnaziją, įstoja į Karo mokyklą A. Panemunėje ir ją 1938 m. baigia. Vėliau jis vyksta į Panevėžį, į 4 pėst. pulką, kur jį užklumpa pirmoji bolševikų okupacija. Jis su Lietuvos kariuomenės daliniais patenka į Pabradės poligoną. 1941 metais laimingai išsisuka iš karo sūkurio. Hitlerio okupacijos metu tarnauja geležinkelių apsaugoj. Artėjant antrą kartą į Lietuvą Sovietų Rusijos kariuomenei, jis laimingu būdu, per Sėdą, per Dresdeną patenka į Vokietiją ir gyvena Koburge, Wiurzburge ir kt. Susikūrus Lietuvių Sargybų kuopoms, įstoja ir eilę metų būna čia vertėju, nes puikiai kalbėjo net keliom kalbom: vokiečių, rusų, anglų, lenkų ir kt. Fuldoj eidamas šias pareigas, Amerikos kario uniformoje, jis su visais gerai susigyveno, tačiau jo planai buvo su šeima išvykti į Kanadą.
1948 m. vėlai rudenį jis atsiduria Albertos provincijoje, sesers šeimos prieglaudoje. 1952 m. atvyksta į Torontą ir dirba Simpsono prekybos bendrovėje, kur greitai įgyja gerą pasitikėjimą, čia iškilo nesutarimas, nes bendrovė pradėjo Leoną spirti, kad priimtų Kanados pilietybę, o jis, tikėdamas į Lietuvos laisvę ir turėdamas giliai širdyje Lietuvos kariuomenės priesaiką, visą laiką delsė ir net atsisakė darbo.
Sumanus ir veržlus jo gyvenimas pasisuka į savarankiškumą. Jis įstoja į “North Sylva” bendrovę, kuri buvo vos besikurianti. Tik dėka jo, jam atsidavus, “N. Sylva” tampa rimta firma, jis būna keletą metų jos pirmininku.
Toronto lietuviai L. Karbūną gerbė ir juo pasitikėjo. Jis visad padėdavo broliui lietuviui, ar tai būdamas kariuomenėje, ar karo sūkury, ar tremtyje ir čia Kanadoje — taip išsireiškė “Tž” vienas iš jo draugų.
Jo įkurta su kitais bendrovė įnešė į Kanados Lietuvių Fondą keletą šimtų dolerių, o Čikagoje gyvenanti Makarų šeima jį įrašė į LF nariu.
Pasiliko giliai nuliūdusi jo žmonelė, sesuo ir kiti artimieji esantieji Lietuvoje. Bal. Brazdžionis
4
