Partizanai: Istorija ir dabartis

MŪŠIS PRIE VORSKLOS

JONAS MACKEVIČIUS      VYTAUTAS DIDYSIS TIES NAUGARDU

MŪŠIS PRIE VORSKLOS

DR. MARTYNAS ANYSAS

Iš rašomo veikalo VYTAUTAS-ALEKSANDRAS DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS

VYTAUTO KARIUOMENĖ RENKASI TIES KIEVU

“Vytautas ruošia karą prieš totorius”, skambėjo visoje Lietuvoje, Gudijoje, Lenkijoje, rusų kraštuose ir Ordino Prūsijoje. “Vytautas nori nukariauti totorius, atsisėsti chanų soste, atidaryti kelią į Orientą, susivežti visus rytų šalių turtus į savo kraštą”, kalbėjo draugai ir bičiuliai.

Po Salyno sutarties ratifikacijos prasidėjo kariniai pasiruošimai tam dideliam žygiui. Vytautas išsiuntinėjo laiškus visų krikščioniškų šalių valdovams pranešdamas, jog jis norįs vienu smūgiu sulaužyti pagonių jėgas ir tolimuose rytuose pastatyti krikščionių kryžių. Jis jieškojo paramos savo žygiui pas Prūsijos Ordiną ir pas lenkus. Istorikas Dlugošas, tačiau, aiškina, kad karalienė Jadvyga stengėsi Vytautą nuo šio žygio atkalbinėti, jam pranašaudama kuoblogiausias pasėkas. Susidėjimas su nekrikščionimis, kaip Tochtamišu, Jadvygai atrodęs pasibaisėtinas. Jogaila, nors ir nesutiko su Vytauto susitarimu su Ordinu Salyno sutartyje, atsisakė daryti griežtesnių žygių bijodamas, kad Vytautas gali padaryti dar griežtesnių posūkių. Dėl šito reikalo buvo kilę rimti nesutarimai karališkos poros tarpe.

Vytautą kiek palaikydamas, Jogaila stengėsi gauti iš popiežiaus Bonifacijaus IX kryžiaus karo bulę, kuri tikrai buvo paskelbta 1399 m. gegužės mėn. 4 d. (Bertold Spuler, Die Goldene Horde, p. 138), bet ji Vytautui mažai tepadėjo, nes kariuomenės jau buvo pakelyje.

Vytautas tam žygiui sujungė visas jo valdomos valstybės jėgas. Visi Lietuvos suverenitete buvę kraštai buvo įpareigojami dalyvauti žygyje. Tačiau totoriai ir nesnaudė. Jie taip pat rinko dideles jėgas atremti Lietuvos puolimą. 1399 m. pavasarį Lietuvą pasiekė žinia, kad didelė totorių kariuomenė terioja pietuose nuo Kievo, ten degindama kaimus bei miestelius.

Vytautas išjojo iš Vilniaus į rytus. Smolenske jis laukė Maskvos pagelbinės kariuomenės. Per savo pasiuntinį kunigaikštį Jamuntą jis buvo prašęs, kad jo žentas, Maskvos kniazius Vosylius, ir Riaznės kniazius Olegas prisidėtų su savo kariuomenėmis. Einant Karamsino aiškinimu, Maskvai jau tuomet nebuvo nieko malonesnio kaip karas tarp Lietuvos ir totorių. Maskvai, be abejonės, buvo malonu susilpninti totorius, bet iš kitos pusės, maskviečiai bijojo ir Vytauto augančios galios. O ir pati žygio išdava dar nebuvo aiški. Todėl Maskva susilaikė stoti Vytauto pusėn.

Vietoje Vosyliaus, Vytautas ir kunigaikštienė Ona Smolenske sutiko savo dukterį Sofiją, kuri su dideliu palydovų pulku buvo atvykusi iš Maskvos. Vytautas reiškė aiškų nepasitenkinimą matydamas, kad jo žentas vengia su juo kartu žygiuoti:

—    Maskvos pulkus man būtų mieliau matyti, negu Tavo Mylistos mėlynas akis, — jis pykdamas pasakęs savo dukteriai. Turtingai apdovanojęs, jis pasiuntęs ją atgal.

Kai Vytauto palydovai, karvedžiai, Gedgaudas, Klinisutis ir Manevydas pareiškė savo nepasitenkinimą dėl maskviečių ir riazaniečių neatvykimo, Vytautas jiems atsakęs:

—    Maskva lenksis po mano ranka. Kai būsime sumušę Tamerlano ordas, mano žentas man atsiųs duoklę anksčiau, negu aš jos pareikalausiu.

Iš Smolensko Vytautas jojo į Kievą, kurio apylinkėse rinkosi visa jo kariuomenė, lietuviai, žemaičiai, gudai, rusai ir lenkai iš Lietuvai priklausančios Padolijos. Istorikai yra nuomonės, kad Vytauto kariuomenė buvusi gera, apginkluota pagal paskutinę Europos techniką ir net aprūpinta artilerija. Lenkų pagelbinį dalinį vedęs lenkų magnatas Spitekas iš Melštyno. Prūsijos Ordinas buvo atsiuntęs tris šimtus glevenijų (apie 600) savo geriausių kareivių, kuriems vadovavo iš anksčiau žinomas Ragainės komtūras riteris Marquardtas von Salzbachas. Netrūko ir Moldavijos pagelbinės kariuomenės. Ir Tochtamišas buvo kartu su savo dvariškiais. Jo totoriai sudarę atskirą kariuomenės dalinį.

Šitie milžiniški Vytauto pasirengimai neliko paslėpti Auksinės Ordos vadams. Žinodami, kad Vytautas yra nusistatęs suduoti lemiamą smūgį Auksinei Ordai, jos vadai visomis išgalėmis organizavo pasipriešinimą, surinkdami dideles totorių karių mases, kurios greitai ritosi link pietų Lietuvos.

Bet niekas negalėjęs pakeisti Vytauto nusistatymą išspręsti chano Batu sosto likimą, sunaikinti patį Tamerlaną, atidaryti vartus į Orientą ir, galiausiai, prijungti Maskvos kunigaikštystę prie Lietuvos, mano rusų ir vokiečių istorikai (Karamsin, V. p. 132 ir tol.). Visas Lietuvos ir jai priklausančių kraštų karingasis jaunimas sekęs Vytauto vėliavas. Be skaitlingos lietuviškos bajorijos šiame karo žygyje dalyvavęs žymus skaičius ir nelietuvių kunigaikščių. Galima spėti, kad Vytauto planuojamas žygis praplėsti savo ir Lietuvos įtaką į tolimus rytus ir kartu sutriuškinti totorių jėgas, rado gyvą atgarsį visoje karingoje Lietuvos valstybėje.

Birželio mėnesyje Vytautas pasiekė Kievą ir paėmė galingos Lietuvos kariuomenės vadovybę. Neapmatomus laukus dengė kariškos palapinės, kai Vytautas, juodu žirgu jodamas, pats turtingai apsirengęs, pasipuošęs purpuro ir aukso papuošalais, apžiūrinėjo savo galingą kariuomenę. Jis dvasioje, be abejonės, įsivaizdino Auksinės ir Tamerlano Ordų nugalėtoju ir manė pastatydinti totorių sostinėje Serai Lietuvos Vytį ir krikščioniškąjį kryžių.

Šios galingos karuiomenės akivaizdoje jis savo karvedžiams pareiškęs:

—    Žygiuokime į totorių kraštą, paimkime totorių žemes, sumuškime totorių chaną Timur Kutlugą, paimkime jo sostą, pasidalinkime jo turtus ir atiduokime jo sostą chanui Tochtamišui, kad jis, pripažindamas mūsų suverenumą, mus pasodintų visose rusų žemėse (Popow, 442 psl.) .

Rusų istorikai aiškina, kad Vytautas svajojęs padaryti Auksinę Ordą sau paklusniu įrankiu, tačiau, pagal jo jėgas, buvęs tai nerealus užsimojimas (Grekow ir Jankowski, 382 psl.).

VYTAUTAS REIKALAUJA, KAD TOTORIAI PRIPAŽINTŲ LIETUVOS SUVERENUMĄ

Liepos mėnesyje Auksinės Ordos chanas Timur Kutlugas artinosi prie Vytauto kariuomenės. Per savo pasiuntinius jis pasiuntė Vytautui tokio turinio laišką:

—    Išduok man pabėgėlį Tochtamišą, nes jis yra mano priešas ir aš negaliu pakęsti, kai girdžiu jį esant gyvą ir pas Tave gyvenantį. Išduok man jį ir viskas, kas jo yra, bus Tavo.

Bet Grekow ir Jankowskis aiškina, kad šis laiškas buvęs rašytas Vytautui kiek anksčiau (Grekow ir Jankowski, 382 psl.).

Vytautas šį pasiūlymą atmetė. Taip pat aiškina ir Naugardo metraštis. Atsisakydamas Tochtamišą išduoti, Vytautas chano pasiuntiniams pasakęs, jog jis norįs su jų chanu (cezariu) pasimatyti (Novgorod Lietopis, 394 psl.).

Apie 280 km pietuose nuo Kievo, toje vietoje, kur Vorskla įteka į Dnieprą, rugpiūčio pradžioje abi kariuomenės susitiko. Chanas Timur Kutlugas greitai pastebėjo, kad jis Vytauto kariuomenei esąs per silpnas ir nusistatė palaukti, kol atvyks Tamerlano kariuomenė, vadovaujama emiro Edigejo, ir susijungs su jo kariuomene. Norėdamas laimėti laiko, jis su Vytautu užvedė derybas.

Kutlugas pasakęs:

—    Tu pabėgėlį Tochtamišą neišdavei, tai kodėl Tu trauki prieš mane į kovą, jog mes į Tavo kraštą, į kaimus ir miestelius ginkluoti neįžengėme? Virš mūsų visur yra Dievas ir teisingumas (Novgorod Lietopis, 334 psl.).

Vytautas jam orientališku spalvingumu atsakęs:

—    Dievas man davė viso pasaulio valdžią. Mokėk man duoklę ir būk mano vergas.

Vytautas reikalavo, kad Auksinė Orda pripažintų jo suverenumą, mokėtų jam duoklę ir išorinio suverenumo ženklan kaltų Vytauto ženklą ant totoriškų pinigų. Tuo atveju jis žadėjo nebeteikti pagalbos Tochtamišui. Gudrusis totorius darė įspūdį, kad jis Vytauto reikalavimus priimsiąs, tik prašė trijų dienų laiko apgalvoti. Tuo metu jis pasiuntė Vytautui dovanų ir pareiškė per savo pasiuntinius didžiausią nuolankumą. Bet šis nepaprastas nusižeminimas buvo tik totoriška klasta, kurios Vytautas, deja, nesuprato.

Tuo tarpu atvyko emiras Edigejas su Tamerlano kariuomene. Pražilęs daugelyje karų, judrus ir drąsus, jis turėjo tokią pat galią kaip anksčiau totorių chanas Mamajus. Išgirdęs Kutlugui pastatytas sąlygas, jis surikęs: — Niekuomet, mieliau mirti! — ir pareikalavo pasimatymo su Vytautu. Sekančiame susitikime Vytautas nelauktai susitiko pas Kutlugą ir emirą Edigeją. Šis jį pasveikino, pilnas pašaipos, šiais žodžiais:

—    Drąsusis kunigaikšti! Jeigu Kutlugas turi būti Tavo sūnus, tai yra teisinga, ką Tu iš jo reikalavai, nes jis yra jaunesnis už Tave. Bet aš esu vyresnis už Tave, todėl yra teisinga reikalauti, kad Tu man mokėtum duoklę ir kaltum mano ženklus ant lietuviško aukso.

Vytautas, pilnai suprasdamas emiro pašaipą dėl mokėjimo duoklės ir totoriškų ženklų kalimo ant lietuviškų pinigų, rūsčiai nutraukė pasitarimą ir apleido totorių stovyklą.

TOTORIAI SUMUŠA VYTAUTO KARIUOMENĘ

Lenkas Spitekas iš Melštyno, kuris dalyvavo Vytauto pasitarime su totoriais, suprasdamas totorių kariuomenės didelę persvarą, graudenęs Vytautą nestoti į kovą. Tačiau pastarasis ir Tochtamišas buvo tvirtai nusistatę šį ginčą išspręsti ginklais. Nors ana nelaimingoji rugpjū-

Tamerlano kariuomenės totorių raiteliai

čio mėn. 12 d. buvo jau gerokai įpusėjusi, Vytautas liepė pūsti lietuviškus trimitus stoti į kovą. Kariuomenės pulkai pradėjo judėti ir pasileido į bekraštes lygumas.

Iš tolumos į kovos lauką pasipylė skaitlingiausi totorių pulkai pulti Vytauto kariuomenę. Dideliu greitumu jie ją puolė ir mikliai pasitraukė, kai sužaibavo lietuvių kariuomenės patrankos. Totoriai, tačiau, jas apjojo iš užpakalio ir užmušė pabūklinius ir jų padėjėjus. Greitai jodami, jie savo taikliomis strėlėmis paguldė mūšio lauke daug kareivių. Vokiečių riteriams totoriai prajodami pakirto kovos žirgų kojas ir greitai dingo stepės dulkėse. Skardžiai skambėjo lietuvių trimitų balsai, šaukiantys lietuvių dalinius iš vienų kautynių Į kitas. Totorių pulkai, laukiniu klyksmu, pakartotinai puolė sujungtą kariuomenę. Lietuviškos ragotinės ir kardai kirto totorius, bet vis nauji jų pulkai veržėsi Į mūšio lauką.

Po keletos valandų kovos rodėsi, kad sujungtai Vytauto kariuomenei pasisekė sukelti tam tikrą totorių suirutę, nes jų kariuomenė visumoje pradėjo trauktis ir vėliau bėgti. Krikščioniškieji karvedžiai, nepažindami mongolų mūšio taktikos, manė, kad totoriai esą sumušti ir traukiasi iš mūšio lauko. Jie pradėjo totorius vytis, kariuomenės daliniai išsiskirstė ir mūšio lauke išsisklaidė. Daugelis kareivių pradėjo net grobį rinkti.

Ūmai, lyg ženklą gavę, iš įvairių pusių iškilo nauji totorių pulkai ir pradėjo pulti išsisklaidžiusius jungtinės kariuomenės dalinius. Kiek vėliau, chanas Timur Kutlugas, geras emiro Edigejo mokinys, puolė dar neiširusią jungtinę kariuomenę iš užpakalio, pralauždamas jos eiles. Nebepadėjo joks drąsumas nei sumanumas. Didžioji Vytauto kariuomenė, kartą iširusi, nebegalėjo susijungti ir tinkamai gintis. Jos dalinius apsupę, Tamerlano raiteliai pradėjo juos iš visų pusių naikinti.

Tai buvo baisus mūšis, kuris dėl savo didumo ir neigiamos išdavos turėjo nepaprastai daug reikšmės Lietuvos rytų politikai. Mūšis pavirto į dideles skerdynes, kurios tęsėsi ligi nakties. Istorikai aiškina, kad Tochtamišas su savo totoriais pirmutinis pasitraukė iš mūšio lauko, kai pamatė, kad jo, Vytautu paremtos viltys, neišsipildė. Kai pradėjo temti, Vytautas Vorsklos mūšį buvo visiškai pralaimėjęs, jo pavyzdinga kariuomenė daugumoje buvo sunaikinta. Jis pats, su savo artimaisiais ir rinktiniais raitelių daliniais paspėjo iš mūšio lauko pasitraukti ir nakties tamsumoje dingti. Tamerlano laukiniai karvedžiai nugalėjo rytų Europos krikščionišką kariuomenę ir jos vadą Lietuvos kunigaikštį Vytautą.

Du trečdaliai Lietuvos kariuomenės likę mūšio lauke. Tūkstančiai lietuvių, žemaičių, gudų, rusų, tiek lenkų bei Ordino kareivių gulėjo negyvų mūšio lauke, kiti merdėdami laukė totoriško kumpo kardo smūgio. Lietuvos bajorijos didžioji dalis nebegrįžo. Žuvo apie 15 lietuvių kunigaikščių; visų žuvusių kunigaikščių skaičius

siekęs net 74. Istorikai jų tarpe mini Kievo, Smolensko, Bielsko kunigaikščius ir Smolensko vietininką kunigaikštį Jamuntą (Popow, 442 psl.; Novgorod Lietopis 395 psl.). Šiame mūšyje žuvo ir Padolijos lenkų vadas Spytekąs iš Melštyno. Totorių rankose liko visa Vytauto kariuomenės gurguolė su maistu, ginklais ir padargais.

Aiškinama, kad Vytautas šiame mūšyje vos nepraradęs savo gyvybės, bet smulkmenų nepaduodama. Su juo iš mūšio lauko ištrūko ir jo brolis Žygimantas, kuris 9 metus buvo Ordino įkaitu. Mūšyje sunkiai sužeistasis chanas Timur Kutlugas kiek vėliau miręs. Totoriai persekiodami Vytauto kariuomenės likučius net pasiekė Kievą.

Totoriai iš miesto išreikalavo 3,000, o iš Pečioros vienuolyno 30,000 lietuviškų sidabrinių kontribuciją. Naugardo metraštis tačiau aiškina, kad totoriai iš Kievo paėmė tik 500 rublių duoklę, o iš Pečioros vienuolyno tik 30 rublių. Atrodo, kad minėtas metraštis dėl kontribucijos klysta, gal ir sąmoningai, nes totoriai niekuomet nebuvo kuklūs savo reikalavimuose.

— Tai buvo baisus mūšis, — toliau aiškina Naugardo metraštis, — kokio lietuviai dar nebuvo kovoję su totoriais. Dievas totorius nusiuntęs prieš lietuvius dėl jų kunigaikščio Vytauto išdidumo, nes jis norėjo užkariauti Pskovą ir Naugardą. Dievas nubaudė Vytautą dar ir dėl to, kad jis pirmą kartą krikštytas pravoslavų bažnyčioje Aleksandro vardu, po to atsisakęs nuo pravoslavų tikybos ir priėmęs niekingą Romos tikybą (Novgorod Lietopis, 395 ps.).

Čia metraštis turbūt sąmoningai klysta, nes Vytautas pirmą kartą buvo krikštytas Ordino Prūsijoje Vigando vardu.

Paėmę Kievą, totoriai veržėsi dar kiek toliau į Lietuvą ir baisiai naikindami pasiekė net Lucką. Sužeistam chanui Timur Kutlugui mirus ir artinantis žiemai, totorių gaujos pamažu traukėsi atgal į savo kraštus.

Pagal vėlesnes žinias iš mūšio pasitraukęs Tochtamišas persimetęs už Volgos, kur bandęs suorganizuoti rezistenciją prieš Auksinę Ordą ir keletą metų ilgai ją puldinėjęs. 1406-07 m. chanas Šadi Begas, kitur aiškinama, kad emiras Edigejas, jį pas Tjumeną galutinai sumušęs, kur kovoje žuvęs ir pats Tochtamišas. Vėl kitur aiškinama, kad jis patekęs į Edigejo nelaisvę, kuris liepęs jam galvą nukirsti. Jo sūnus, kurį laiką buvo Maskvoje, po to persikėlė į Lietuvą (A. Bogdanowicz, 196 psl.).

Taip pabaigė gyvenimą paskutinis didelio masto Auksinės Ordos chanas, mūšio prie Vorsklos inspiratorius. Jis žuvo dėl savo nepasotinamo imperializmo ir pakartoto pasipriešinimo galingam Persijos did. chanui Tamerlanui. Jis buvo tas asmuo, kuris suviliojo Vytautą kovoti prieš totorius ir tuo sugriovė visus jo planus išsilaisvinti iš Lenkijos karūnos. Be mūšio prie Vorsklos Lietuvos politika, greičiausia, būtų ėjusi savu, nepriklausomu nuo Lenkijos, keliu.

Po Tochtamišo išvarymo iš Kipčako sosto, o ypatingai po minėto mūšio, Auksinės Ordos jėgos liko palaužtos. Sekančių dviejų dešimtmečių bėgyje ten vyko nuolatinės naminės kovos, skaldančios Ordos jėgas, prie tų kovų, ypatingai po Žalgirio mūšio, žymia dalimi prisidėjo ir Vytautas, bandydamas pasodinti Kipčako soste Tochtamišo sūnus, kaip vėliau matysime. Pačioje Ordoje, po mūšio prie Vorsklos, labai sustiprėjo emiro Edigejo galia, nors po Timur Kutlugo mirties nauju chanu buvo paskirtas Šadi Bėgas.

MŪŠIO PRIE VORSKLOS IŠDAVOS LIETUVOS POLITIKAI

Pralaimėtas mūšis pakeitė visą Vytauto ir jo valdomos Lietuvos politiką iš esmės. Vytauto tiesioginis veržimasis į rytus sustojo, jo svajonė pastatyti Lietuvos Vytį ir dvigubą kryžių tolimose stepėse subyrėjo. Vytautui taip pat nepasisekė užmesti savo valią žentui Maskvoje Vosyliui, kurio militarinė jėga liko nepaliesta, nes jis nedalyvavo šiame pragaištingame mūšyje.

Numatytas didžiojo Naugardo puolimas ir jo prijungimas prie Lietuvos, numatytas Salyno sutartyje su Prūsijos Ordinu, turėjo būti atidėtas. Jis buvo pradėtas vykdyti tik keturis metus prieš Vytauto mirtį. Čia sugriuvo ir Salyne užmegztoji politinė draugystė su minėtu Ordinu.

Mūšyje prie Vorsklos visiems amžiams subyrėjo ir Salyne užvestasis Lietuvos politikos savarankiškumas, kuris tolesnėje eigoje gal būtų privedęs prie visiško Lietuvos atsiskyrimo nuo Lenkijos. Žalgirio mūšis nebūtų įvykęs. Žemaitija, greičiausiai, būtų palikusi Prūsijos riterių Ordino rankose, kuris, kartu su nenusilpninta Lietuva, greičiausiai, būtų užvaldęs Pskovą ir Did. Naugardą. Vytautas gal būtų primetęs savo valią žentui Vosyliui Maskvoje.

Mūšiui prie Vorsklos nepavykus, kaip Vytauto norėta, Lietuvos politinis vystymasis vėl pradėjo eiti karaliaus Jogailos užvestos unijos su Lenkija keliu. Po nelaimingojo mūšio Lenkija pasidarė Lietuvai net pavojinga. Sunaikinus Lietuvos karinę galią jos sienos liko atviros ne tik totorių ordoms, bet ir iš Jogailos pusės grėsė pavojus, nes jis dabar galėjo Vytautą priversti vykdyti vasalines pareigas Lenkijai, arba jį net iš Lietuvos pašalinti. Turint omenyje neskrupulingą Jogailos politiką anksčiau, tatai galėjo lengvai įvykti. Iš kitos pusės ir Jogailai darėsi nesaugu Lenkijos soste, nes Vytautui kovojant su totoriais mirė Jogailos žmona, piastė Jadvyga.

Šių samprotavimų išdava yra ryšių su Lenkija sustiprinimas, kuris pasireiškė 1401 m. sudarytoje Vilniaus unijoje su Lenkija, kuri abi valstybes dar anksčiau surišo.

Totoriai mūšyje prie Vorsklos buvo parodę, kad jie vienybėje ir sąjungoje su didžiuoju chanu dar tebėra pavojingas priešas. Lietuva ir jai vadovaujantis Vytautas šiame mūšyje buvo nustoję savo nenugalimumo aureolės, kas labai neigiamai paveikė ne tik lietuvių, bet gudų ir rusiškų kraštų visuomenę. Kai Vytauto valdomuose kraštuose buvo apraudojami nuo totorių kardų, kilpų bei strėlių žuvusieji tėvai bei sūnūs, pagal Karamsiną, džiaugėsi Maskva, nes šis mūšis nepaprastai silpnino ne tik nenugalimos Lietuvos, bet ir totorių jėgas. Vytautas Maskvai nebebuvo tiek pavojingas, kaip anksčiau.

Sąryšyje su pralaimėtu mūšiu sukilo Smolensko kunigaikštija. Sukilimą Vytautas ginklais numalšino tik 1405 m. Iš šių sumetimų yra suprantami ir taikingi susitarimai Racianžo suvažiavime 1404 m., kur karalius Jogaila net ratifikavo Salyno sutartyje nustatytą Žemaitijos atidavimą Prūsijos riterių Ordinui. Šios sutarties tikslas, matomai, buvo gauti ramybę vakaruose iš Ordino pusės, ruošiant žygį prieš Smolenską. Sekančiais, 1405 m., Vytautas vėl užkariavo Smolenską, čia pastatė savo vietininką ir Smolenskas po to liko Lietuvos suverenume daugiau kaip šimtą metų.