LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS ŽYGIAI RAUDONOSIOS ARMIJOS SUDĖTYJE
O. ŽADVYDAS
Sovietų Sąjunga, okupavus Lietuvą ir likviduodama Lietuvos kariuomenę, suformavo 29 teritorinį šaulių korpą, kurį įjungė į Raudonąją armiją. Dalį lietuvių karininkų suėmė ir išvežė į Rusijos gilumą, o kitus paleido atsargon. 1941 m. birželio 10-13 dienomis kelioliką augštųjų karininkų išsiuntė į Sovietiją, į “kursus”.
Prasidėjus vokiečių — bolševikų karui, dauguma 29 teritorinio šaulių korpo karių atsipalaidavo ir pasiliko Lietuvoje. Tačiau, kuriems nebuvo įmanoma atsipalaiduoti, tie pasitraukė su Raudonąja armija Rusijos link. Tokių kiekis, tačiau, nebuvo didelis.
Div. gen. V. Vitkauskas, 29 teritorinio korpo vadas, su korpo likučiais pasitraukė kartu su Raudonąja armija. Tokiu būdu, korpas subyrėjo ir II Pasaulinio karo metu Raudonosios armijos sudėtyje jo nebuvo. Div. gen. V. Vitkauskas, gi, atrodo, nustojo pasitikėjimo bolševikuose ir jam jie nebepatikėjo net divizijos vado vietos. Jo persistengimas likviduojant Lietuvos kariuomenę, atrodo, liko bolševikų neįvertintas ir jų malonės jis neįgijo.
16-os LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS SUDARYMAS
Metams praėjus, t. y. 1942 m. birželio mėn., Balachnos rajone, į šiaurę nuo Gorkio miesto, prie Volgos upės, buvo sudaryta 16-ji lietuviška divizija. Diviziją kūrė gen. mjr. F. Baltušis-Žemaitis, senas bolševikas. Divizija buvo ten pat apmokyta, apginkluota, aprūpinta karine medžiaga ir parengta kovos veiksmams.
1942 m. rudenį divizija buvo perkelta į pafrontę, į Tūlos rajoną, o gruodžio gale išžygiavo į frontą. Žygio tikslas buvo nuo karių slepiamas. Buvo tik žinoma, kad divizija vyksta ilgesniems lauko užsiėmimams. Žygis tęsėsi apie pusantro mėnesio, kol buvo pasiektos antrosios fronto linijos.
PIRMOSIOS KAUTYNĖS
1943 m. vasario 24 d. divizija dalyvavo savo pirmose kautynėse prieš vokiečius srityje į pietų rytus nuo Oriolo, prie Aleksiejevkos. Tos pirmosios kautynės divizijai buvo pražūtingos. Divizija neteko apie 90 procentų gyvosios jėgos, t. y., žuvusiais, sužeistais ir patekusiais į nelaisvę. Nepasisekus kautynėms, divizijos likučiai grįžo atgal į Tūlos rajoną. Divizijos vadą gen. mjr. F. Baltušį-Žemaitį atleido iš pareigų. Pasveikusieji kariai buvo siunčiami į Balachnos rajoną, kur iš naujo sudarinėjo dalinius. Iki liepos mėnesio divizija dalyvavo gynyboje, įvairiuose baruose, Oriolo srityje.
GARSIOSIOS ORIOLO — KURSKO KAUTYNĖS
Pašalinus Baltušį, Raudonosios armijos vadovybė lietuviškosios divizijos vadu paskyrė gen. mjr. V. Karvelį. Divizija buvo papildyta naujais žmonėmis ir gavo įsakymą vykti į frontą. Antrą kartą ji dalyvavo kautynėse tame pačiame ruože: Oriolo — Kursko lanke.
Šiose kautynėse galutinai žlugo vokiečių kariuomenės puolamoji strategija, kas sudarė katastrofinių padarinių tolimesnėje kovoje. Raudonoji armija į minėtą lanką sutelkė stambias jėgas, kurios buvo pakankamai stiprios ne tik gynybai, bet ir puolamiems veiksmams vykdyti.
Oriolo — Kursko kautynės susidėjo iš dviejų tarpsnių: gynybos (liepos 5-11 dienomis) ir priešpuolio (liepos 12 — rugpiūčio 23 dienomis).
Liepos 5 d., švintant, vokiečių kariuomenė stambiomis jėgomis su gausia ir nauja karo technika, dalyvaujant aviacijai, pradėjo pulti plačiu baru. Priešui pavyko atstumti lietuviškos divizijos kairįjį sparną. Tačiau dėl gerai parengtos gynybos, dalių manevravimo, tinkamo ugnies panaudojimo reikiamose kryptyse ir karių atsparumo bei sugebėjimų, smarkios vokiečių atakos buvo sulaikytos. Divizija turėjo sunkių nuostolių, tačiau, priešas liko nepajėgus toliau pulti. Liepos 6 d. vakare, divizijos priešpuoliais visas baras vėl buvo atstatytas.
Kairiau divizijos, kaimyniniame bare, vokiečių jėgoms pavyko giliau įsibrauti, nes toje kryptyje jie vykdė pagrindinį smūgį. Tačiau ir iš ten vokiečių jėgos buvo išstumtos.
Iki liepos 23 d. lietuviškoji divizija savo bare atlikinėjo žvalgybas, keitė baro ruožus, senus perduodama kitiems junginiams ir susitelkė puolimui į rytus nuo Aleksiejevkos. Liepos 23 rytą divizija gavo įsakymą pulti. Besiginantis priešas neišlaikė ir, atkakliai priešindamasis, ėmė trauktis. Vokiečių pasitraukimo ribos buvo iš anksto gerai parengtos, jas sudarė gilūs apkasai — tranšėjos, susisiekimo eigos, gerai įrengtos sekyklos, žeminės ir slėptuvės. Viskas buvo gerai maskuota.
Lietuviškosios divizijos žygių kelias II Pas. karo metu
Prieš pasipriešinimo ribas ir atskiras pozicijas buvo įrengtos įvairios kliūtys. Ypatingai didelį dėmesį vokiečiai kreipė į minavimą, užminuodami ištisus laukus, o traukdamiesi, ir kelius, lauko keliukus, atskiras prieigas, pastatus, net šulinius ir daržus. Lietuviškosios divizijos pionieriams teko pašalinti daug kliūčių. Puolant greitais šuoliais, daug vietų likdavo neišminuotų.
Puolimas truko, be pertraukos, tris savaites. Divizija sėkmingai forsavo Okos ir Kromos upes vykdydama sudėtingus veiksmus stiprioje priešo ugnies įtakoje. Sėkmingai įvykdžius uždavinius, puolamosios operacijos buvo baigtos prie kaimo Litva. Paskutinę dieną divizija puolė pietų vakarų kryptimi nuo kaimų Litva, Kozly. Šioje vietovėje įvyko didelės ir aršios tankų kautynės. Po kautynių, kelių kilometrų plote, gulėjo šimtai sudaužytų ir sudegintų tenkų. Iš kai kurių dar smilko dūmai, liepsnojo ugnelės, kai kur gulėjo sudegę ar apdegę tankistų lavonai. Visas kautynių laukas sudarė klaikų vaizdą.
Oriolo — Kursko lanke kaudamasi ir puldama divizija nužygiavo 120 km. ir užėmė 60 gyvenviečių. Už sėkmingai atliktus uždavinius vyriausias kariuomenės vadas išreiškė lietuviškai divizijai padėką, o taip pat ir fronto, armijos ir korpo vadai.
Iš išvežtų į “kursus” augštųjų karininkų, Kursko — Oriolo lanko kautynėse, dalyvavo šie karininkai: gen. mjr. V. Karvelis — divizijos vadas; gen. št. plk. A. Urbšas — divizijos štabo viršininkas; gen. št. plk. V. Motieka — 167 šaulių pulko vadas; plk. A. Šurkus — 249 šaulių pulko vadas ir gen. št. plk. V. Kiršinas. Divizijos artilerijai vadovavo gen. mjr. J. Žiburkus, senas bolševikų karys.
1943 m. rugpiūčio 12 d. divizija užbaigė kautynes prie kaimo Litva ir gavo įsakymą pasitraukti iš pirmųjų fronto linijų. Lietuviškoji divizija per kautynes nustojo gyvosios ir medžiaginės jėgos, todėl reikėjo iš naujo ją papildyti.
Pirmosios ir Oriolo — Kursko lanko kautynės pareikalavo daug žmonių aukų. Šiame plote paguldė galvas daug lietuvių vyrų ir moterų Pirmosiose kautynėse žuvo pulko vado pavaduotojas politinėje srityje (t. y. komisaras) kpt. Gužauskas. Jis, pakėlęs kuopą atakon, karių priešakyje puolė priešą ir žuvo ties spygliuotų vielų užtvara, tačiau kuopa uždavinį įvykdė. Kpt. Sipavičius žuvo puldamas priešą granata. Oriolo kautynėse žuvo ltn. Dargis, 249 pulko., 2 kp. vyr. karininkas.
Greta vyrų lietuviškoje divizijoje, nuo pat pirmųjų dienų, kautynėse dalyvavo ir lietuvės moterys. Ryšininkė Birutė Karosienė buvo sužeista, bet nepasitraukė iš pareigų. Pamačius, kad dėl sustiprėjusios priešo ugnies dalinio karių puolimas susilpnėjo, ji pirmoji puolė vokiečių apkasus. Jos pavyzdžio paveikti, pakilo ir kiti kovotojai. Tačiau antroji priešo kulka mirtinai pervėrė Birutę Karosienę. Ryšininkė Aldona Paškevičiūtė buvo nepaprastai kukli, bet kartu didelės drąsos ir ištvermės mergina. Kautynių laiku ji sutaisė priešo sviedinių suardytą telefono ryšį, bet, grįždama atgal, buvo mirtinai sužeista ir nuo žaizdų mirė. Sanitarė Zosė Dieninaitė, vien tik per dvi dienas, iš kautynių lauko išnešė 60 sužeistų karių. Ji žuvo pirmomis divizijos kovų su priešu dienomis. Kulkosvaidininkė Danutė Stanelienė - Markauskienė pasižymėjo drąsa bei sumanumu. Ji pirmose kovos linijose kovėsi Oriolo, Gudijos ir Lietuvos laukuose ir, viena iš nedaugelio moterų, už savo žygdarbius apdovanota visų trijų laipsnių “Šlovės” ordinais. Net būdama sužeista, neišleido kulkosvaidžio iš savo rankų ir kovos metu vykdė uždavinį. (Maždaug taip aprašo komunistinė spauda tų nelaimingų moterų, įtrauktų į kruvinas kovas, “žygdarbius”).
Divizija, atitraukta iš kovos lauko, gavo įsakymą žygiuoti į Tūlos rajoną. Oriolo — Kursko kautynėse lietuviškos divizijos lietuviai kariai įrodė savo sugebėjimą ir drąsą kaudamiesi kovos lauke.
DIVIZIJOS PERTVARKYMAS
Atžygiavusi iš fronto divizija sustojo Tūlos rajone. Šioje vietoje, tačiau, neilgai teko būti. Kautynėse praradusi gyvosios ir medžiaginės jėgos, turėjo paskubomis pasipildyti.
Iš Balachnos į diviziją atsiuntė apie 300 lietuvių karių: atsargos bataliono, pasveikusius ir nerikiuočius. Divizija, be to, gavo 1925 metų gimimo vyrų. Jų dauguma buvo rusų, uzbekų ir kitų tautybių. Dabar lietuviai divizijoje sudarė mažumą.
Iki to laiko visos komandos divizijoje buvo lietuvių kalba. Nors ir nebuvo lietuviškos dvasios, bet tautybė ir kalba jungė karius. Pertvarkant diviziją visos komandos buvo pakeistos rusų kalba. Iš viešo divizijos gyvenimo lietuvių kalba išnyko.
Lietuvių karininkų liko vos tik keletas. Vieni žuvo kautynėse, kiti gynėsi ligoninėse. Juos pakeitė rusų karininkai. Lietuviai kariai paguldė galvas ir praliejo kraują toli nuo savo Tėvynės Lietuvos, deja, neturėdami vilties atnešti jai laisvę.
Maistas, apranga ir šarvuotė gaunama divizijoje būdavo su JAV ir Anglijos spaudais. Tai buvo parama iš ištikimųjų sąjungininkų. Mityba pagerėjo ir, tai, dėka užjūrio tolimųjų kaimynų.
Divizija baigė pasipildyti žmonėmis, ginklais, reikmenimis ir persitvarkiusi, 1943 spalių mėn., pajudėjo fronto link. Šį kartą žygiuota į šiaurės vakarus — Nevelio ruožan.
Iki 1944 metų vasaros lietuviškoji divizija kovėsi įvairiose Gudijos vietovėse. Ji pakėlė sunkias kovas, ir stūmėsi vis į vakarus, arčiau Lietuvos.
POLOCKO KAUTYNĖS
1944 m. birželio mėn. Pirmojo Pabaltijo fronto kariuomenė, kurios sudėtyje buvo ir lietuviškoji divizija, turėjo uždavinį užimti Polocką, dengiantį prieigas į Lietuvą ir Latviją.
Lietuviškai divizijai buvo duotas atsakingas uždavinys: užtikrinti iš šiaurės smogiamosios armijos puolimą Polocko kryptimi ir dengti bei saugoti jos dešinįjį sparną.
Divizijos vadas gen. mjr. V. Karvelis sekykloje
Sovietų karinės jėgos užima Pabaltijį 1944 m. vasarą ir rudenį. (Schema iš sovietinių šaltinių)
Vietovė divizijos puolimui buvo labai nepalanki. Gausios balos, vietomis visai nepraeinamos, buvo apaugusios krūmais ir miškais. Visa tai kliudė tinkamai sekti priešą, kautynių eigą ir vartoti savo ugnį.
Birželip 29 d. divizija pradėjo puolimą iš išeities ribos, srityje į šiaurės rytus nuo Dretunio miesto.
Prieigas į savo pasipriešinimo ribas priešas buvo gerai aptvėręs kliūtimis ir, ypatingai, minų laukais.
Divizija turėjo didelį kovos patyrimą, o kovotojai buvo užgrūdinti praėjusiose kovose su priešu. Įveikdami painią ir sunkiai pereinamą vietovę, bei vokiečių organizuotą atkaklų pasipriešinimą, lietuviškos divizijos kariai, kautynėse netoli Lietuvos sienų, smarkiai veržėsi pirmyn.
Saugodama smogiamosios armijos sparną ir užtikrindama tos armijos veiksmus, lietuviškoji divizija ypatingą dėmesį turėjo kreipti į savo dešinįjį sparną, juo labiau, kad dešinysis divizijos kaimynas, dėl plataus baro ir nepalankios vietovės, puldamas lėčiau, atsilikdavo. Divizijos dešinysis sparnas kai kada būdavo beveik atviras. Puolimui įpusėjus, vokiečiai tą pastebėjo. Vienoje miškuotoje vietoje, sutelkę lauko policijos brigadą ir kelis batalionus, jie smogė divizijai į atvirą sparną, mėgindami sutrugdyti puolimą ir net jį sulaikyti. Tačiau manevras nepavyko. Divizijos rezervo daliniai, majoro V. Vilenskio (dabar pulkininkas ir Tarybų S-gos didvyris) vadovaujami, puldami durtuvų kautynėse miške, išvaikė ir pribaigė atakuojančius vokiečių dalinius. Divizija, vykdydama uždavinį, sėkmingai puolė toliau.
Ypatingai sunkios kautynės įvyko forsuojant Drisos upę. Divizijos daliniai, artilerijos ir minosvaidžių ugnies remiami, įveikė ir šią kliūtį ir privertė vokiečius, su nuostoliais, paskubomis trauktis į šiaurės vakarus.
Polocko miestas buvo užimtas liepos mėn.
4 d. Polocko kautynėse lietuviškoji divizija per dvi savaites be pertraukos puolė ir kovėsi sunkiose vietovėse, oro ir taktikos sąlygose. Ji užėmė 148 gyvenvietes, tame skaičiuje tris geležinkelio stotis, paėmė daug ginklų, technikos turto ir įvairių sandėlių ir nukovė virš 2000 vokiečių karių.
Lietuviškai divizijai fronto ir armijos vadai išreiškė padėkas, kurios buvo jau ne pirmos augštesnės vadovybės padėkos divizijai už sėkmingas kautynes. Polocko kautynėse žuvo pulko vadas plk. Keselis.
ŽYGIS Į LIETUVĄ
1944 metų liepos mėn. 12 d. lietuviškoji divizija, užbaigusi operacijas prie Polocko, gavo įsakymą žygiuoti į Lietuvą. Divizijos lietuviai kariai susilaukė senai svajotos dienos. Liepos 12 d. lietuviškoji divizija pradėjo žygį nuo Polocko ir per Vetrino, Šarkovščizną, pasiekė Lietuvos sieną prie Kazėnų. Toliau žygį tęsė per Tverečių, Svėdasus, Subačių, Panevėžį, Šeduvą ir, rugpjūčio 2 dieną, t. y. po devyniolikos žygio dienų, divizija susitelkė prie Šiaulių.
Tai buvo nepaprastas žygis. Nepaisant karštų liepos dienų, dulkių ir kariuomenės susigrūdimo keliuose, divizija nužygiavo apie 500 km. kelio, kartais per parą nueidama po 50 ir daugiau kilometrų, lenktyniuodama su kitais junginiais.
Šio žygio metu pakeliui divizijai teko paskubomis organizuoti gynybą prie Panevėžio ir Šeduvos, nes buvo laukiama vokiečių priešpuolių. Gyventojai divizijos karius sutikdavo abejingai, nes žinojo, kad bolševikai grįžo ne išlaisvinti, bet okupuoti Lietuvos kraštą. Kai kas sutiko savuosius, gimines, kaimynus, pažįstamus. Vieni, sužinoję, kad jų artimieji sveiki, gyvi, džiaugėsi; kiti — gavę žinių— kad jų šeimos nariai, kaimynai, buvo išžudyti arba išvežti tų pačių bolševikų į priverčiamuosius darbus Sibiran, degė didele neapykanta jiems.
Šiaulių puolamoji operacija 1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. (schema iš sovietinių šaltinių).
ŠIAULIŲ GYNIMAS
Šiaulių ginamosios kautynės buvo pirmieji lietuviškos divizijos kovos veiksmai prieš vokiečius Lietuvos žemėje. Rugpiūčio2 d. divizija sustojo prie Šiaulių miesto, kurį Raudonoji armija buvo užėmusi jau liepos 27 dieną. Šioje srityje nesenai vyko įnirtingos kautynės. Vokiečių pastangos atsiimti Šiaulius nepavyko. Buvo žinių, kad vokiečiai telkė stambias jėgas Šiaulių ruože ir stipriomis šarvuočių divizijomis rengėsi atsiimti prarastą teritoriją.
Lietuviškoji divizija gavo įsakymą organizuoti ir rengti gynybą aplink Šiaulius, kreipiant ypatingą dėmesį į prieigas iš Kelmės krypties. Gynybos organizavimo sąlygos buvo kiek neįprastos. Divizija per eilę kautynių nustojo gyvosios jėgos. Papildymų negaudavo tiek, kiek turėjo gauti pagal karo meto status. Pėstininkų buvo per mažai, teko daryti savotišką šiam atvejui sprendimą.
Divizijos vadas nusprendė ginti Šiaulių miestą dviem šaulių pulkais pirmame skaidinyje ir vienu — antrame. Dešiniajame divizijos sparne užėmė barą gen. št. plk. V. Motiekos vadovaujamas pulkas, kairiajame — plk. V. Lunios. Divizijos rezerve liko papulkininko F. Lysenkos vadovaujamas pulkas.
Pirmame skaidinyje buvo pavartotos prieštankinės priemonės, artilerijos pabūklai buvo išstatyti tiesiam taikymui. Pabūklų ugniavietes iš sparnų dengė sunkieji kulkosvaidžiai, automatų ir taikliųjų šaulių daliniai. Prieigos prie pabūklų ugniaviečių, iš priekio ir iš sparnų, buvo užminuotos prieštankinėmis minomis. Tokiu būdu, šį kartą, divizijos baro gynimo pagrindą sudarė tiesaus taikymo artilerijos pabūklai.
Divizija, be to, buvo sustiprinta prieštankinėmis priemonėmis. Tuo tikslu jai teko dažnai keisti barus, mėtyti, kartais gan toli nuo Šiaulių, atskiras savo dalis. Divizijos pagrindinės jėgo sbuvo sutelktos į pietų vakarus nuo Šiaulių, abipus plento Šiauliai — Kelmė, kur ir gynyba buvo geriausiai organizuota.
Šiaulius ir Radviliškį dažnai puolė vokiečių lėktuvai. Vokiečiai buvo labai suinteresuoti atsiimti Šiaulius kaip stambų, bei svarbų taktinį operacinį mazgą. Vėl užimdami Šiaulius, jie perkirstų bolševikams ryšius Šiaulių — Joniškio — Rygos ruože ir tuo palengvintų savo stambiosios grupuotės padėtį.
Vokiečiai, norėdami atitraukti dėmesį nuo jų ruošiamo pagrindinio smūgio krypties ir suvaržyti divizijos rezervus, kelis kartus puolė Raseinius kaimynų bare. Kelias paras ten griaudė artilerijos kanonada. Tai buvo patyrusio prie-
Plk. V. Motieka moko savo pulką (Tūlos rajone), rodydamas kaip reikia nugalėti kliūtis.
šo gudravimas. Divizijos dešiniajame sparne priešas aktyvumo nerodė. Dėl Raseinių vyko atkaklios kautynės. Miestas kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. Rugpiūčio 10 d. Raudonoji armija Raseinius galutinai užėmė.
Rugpiūčio 16 dienos popietėje vokiečiai atidengė smarkią artilerijos ugnį Kuršėnų ir Bubių kryptyse. Aktyviai pasireiškė aviacija. Raudonosios armijos priekinės dalys pasitraukė ir diviziia atsidūrė prieš puolantį priešą. Rugpjūčio 17 d. divizijos pozicijas puolė vokiečių sunkieji ir smingantieji lėktuvai. Visa ginamoji pozicija skendo aviacijos bombų ir artilerijos sviedinių sprogimų viesule. Dešiniajame sparne, plk. V. Motiekos vadovaujamame pulko bare, vokiečiai neįstengė įsiveržti į pozicijos gilumą.
Šiaulius vokiečiai puolė stambiomis jėgomis. Dalyvavo garsi “Grossdeutschland šarvuočių divizija” (apie 200 tankų). Vokiečiams puolant sunkiaisiais “tigrais”, “panteromis” ir “ferdinan-dais”, pasisekė pralaužti bolševikų kariuomenės priešakinio skaidinio gynybą į pietų vakarus nuo Šiaulių. Vokiečiai veržėsi kreipdami smūgį pagal plentą į miestą.
Lietuviškoji divizija gavo uždavinį sulaikyti vokiečių puolimą ir apginti Šiaulius ir taip vokiečiai susidūrė su lietuviškąja divizija. Rugpiūčio 17-19 dienomis vyko žūtbūtinės kautynės. Priešas atakavo dieną ir naktį, bet visos atakos buvo atremtos ir vokiečiai, su dideliais nuostoliais, pasitraukė atgal į savo išeities ribą, kur perėjo į gynybą. Šias kautynes pralaimėjusi, vokiečių vadovybė daugiau jau nebemėgino šiame bare pulti Šiaulių.
Gynyboje ypatingai pasižymėjo plk. V. Lūnios vadovaujamas pulkas, gynęs barą nuo plento iki Rekyvos ežero. Priešas kaip tik savo pagrindinį smūgį ir kreipė pagal plentą. Tačiau divizijos kairysis sparnas labiau buvo sustiprintas ir pajėgesnis už dešinįjį. Divizijos bare buvo sunaikinta 22 sunkieji tankai, 8 šarvuoti transporteriai ir daug kito karo technikos turto.
Augštoji sovietų karo vadovybė savo įsakymuose taip įvertino lietuviškąją diviziją už Šiaulių gynimą: “Lietuviai čia mūru stovėjo, atmušė visas priešo atakas, vėliau sutriuškino jį ir apgynė miestą”.
Po Šiaulių kautynių, iki rugsėjo 27 d.divizija tvarkėsi, stiprino savo bare gynimosi pozicijas. Ji gavo papildymą jau iš vietinių šaukiamojo amžiaus vyrų, kurie dalyvavo vėlesnėse kovose su vokiečiais. Diviziją vėl sudarė lietuviai kariai, kurie anksčiau buvo taip pat praretėję kautynėse rusų teritorijoje.
Lietuvišką diviziją papildžius žmonėmis, ji ir vėl buvo pajėgi kovos veiksmams. Gen. mjr. V. Karvelis vadovavo lietuviškai divizijai Oriolo — Kursko, Gudijos fronto, Polocko ir Šiaulių kautynėm. Apgynęs Šiaulių miestą, jis diviziją perdavė plk. A. Urbšui, divizijos štabo viršininkui.
DUBYSOS FORSAVIMAS
Naujai paskirtą lietuviškos divizijos vadą plk. A. Urbšą, Raudonosios armijos vadovybė pakėlė į generolo majoro laipsnį. Jis paruošė Dubysos forsavimą. Rugsėjo 29 d. divizija užėmė barą ir išeities ribą būsimam puolimui rytiniame Dubysos upės krante į pietų vakarus nuo Šiaulių, netoli Kelmės.
Prieš puolimo pradžią buvo sėkmingai atliktos atitinkamos žvalgybos ir viskas buvo parengta Dubysai forsuoti ir priešo gynybai palaužti, kad galima būtų pulti toliau bendra Kelmės — Tilžės kryptimi.
Kai 1944 m. spalio 5 d. I Pabaltijo fronto kariuomenė pradėjo puolimą per Žemaitiją, jos veiksmuose dalyvavo ir lietuviškoji divizija.
Naktį į spalio 5 d., majoro Bielano vadovaujamas batalionas, susitelkė slėnyje, apie šimtą metrų nuo Dubysos kranto. Tyliai perbrido iš anksto išžvalgytą upės brastą ir vakariniame krante užėmė nedidelį plotą. Batalionas apsikasė vos 50-100 metrų nuo vokiečių pozicijų. Priešas susigriebė, pajuto bolševikus netoli esančius ir atidengė į upę ugnį, bet jau buvo per vėlu: visas batalionas jau buvo persikėlęs ir įsitvirtinęs vakariniame upės krante.
Išaušus, po trumpo artilerijos parengimo, prasidėjo divizijos puolimas. Į mjr. Bielano bataliono užimtą priešo pozicijoje spragą įsiveržė visas pulkas, o spragą praplėtus, ir divizijos pagrindinės jėgos.
Priešas ėmė skubiai trauktis į pietų vakarus. Naktį į spalio 6 d. divizijos daliniai forsavo Kražantės upę ir rytą užėmė Kelmės miestelį.
KOVŲ VEIKSMAI ŽEMAITIJOJE
Plk. V. Motiekos vadovaujama motorizuota priešakinė rinktinė, susidėjusi iš pėstininkų batalicno, žvalgų būrio ir dviejų artilerijos ba-
1945 m. gegužės 9 d., kapituliavus Vokietijai, vienos vokiečių divizijos vadas su savo daliniais pasidavė lietuvių divizijai. Čia jis (sėdi deš.) yra apklausinėjamas. Iš k.: gen. mjr. A. Urbšas, vertėjas, korpo vadas Lagutinas, P. Petronis, komisaras J. Macijauskas.
Sovietų kariuomenė užima Žemaitiją ir Klaipėdos kraštą 1944 m. spalio mėn. (Schema iš sovietinių šaltinių).
terijų, apėjo vokiečių atsparos punktus ir pasipriešinimo mazgus, smogė iš užnugario, perkirto atsitraukimo kelius, demoralizavo ir padarė vokiečiams daug nuostolių.
Persekiodama vokiečių kariuomenę Žemaitijoje Kelmės — Tilžės kryptimi, lietuviškoji divizija užėmė: Kelmę, Kražius, Kaltinėnus, Šilalę, Pajūrį, Vainutą, Žemaičių Naumiestį ir daug kitų gyvenviečių. Spalio 12 d. divizija perkirto Klaipėdos — Tilžės geležinkelio ir plento kryžkelę. Spalio 12-16 dienomis vokiečiai, stambiomis jėgomis, remiamomis masinės aviacijos ir stiprios artilerijos, didelio skaičiaus tankų, keturias paras be pertraukos kontratakavo diviziją, norėdami atsiimti svarbų kelių mazgą. Tačiau nepavyko. Visos pastangos sugniužo į atkaklią gynybą, nes divizija nesitraukė. Pagaliau, divizija perėjo priešpuolin ir vokiečiai buvo nustumti už Nemuno. Užėmus Ragainę, divizija nutraukė puolamuosius veiksmus. Puldama Žemaitijoje, per dvi savaites ji nužygiavo 187 km., užėmė 419 gyvenviečių, jų tarpe 11 miestų. Vokiečiams buvo padaryti rimti nuostoliai, sunaikinta: 48 tankai, 29 šarvuoti transporteriai, 3 tanketės, 15 motociklų, 31 artilerijos pabūklas; paimta: 6 tankai, 3 šarvuoti transporteriai, 24 artilerijos pabūklai, daug šautuvų, automatinių pistoletų, kulkosvaidžių ir maisto sandėlių.
Vyriausias kariuomenės vadas, fronto ir armijos vadai ir vėl išreiškė divizijai padėką. Dešimčiai karių buvo suteiktas Tarybų S-gos didvyrio vardas. 1944 m. spalio 31 d. lietuviškoji divizija buvo atžymėta “Raudonosios Vėliavos” ordinu.
Iš puolamų veiksmų atšaukus, divizija atliko 160 km. žygį per Klaipėdos kraštą, Žemaitiją, į Kuršą. Žygis tęsėsi apie du mėnesius. Kuršo lanke vokiečiai turėjo sutelkę stambias jėgas. Ten iki 1944 m. gruodžio 14 d. divizija dalyvavo gynyboje ir puolamuosiuose veiksmuose.
KLAIPĖDOS KAUTYNĖS
1945 m. sausio mėnesio antroje pusėje lietuviškoji divizija naktimis atžygiavo iš Kuršo į Klaipėdos kraštą. Žygis buvo atliktas pro Žemaitijos miestus: Mažeikius, Sedą, Plungę.
Vokiečiai, turėdami laiko, gerai įtvirtino pozicijas prieigose į Klaipėdą ir patį miestą paruošė gynimui. Naktį į sausio 28 divizija išėjo link priešo pozicijų į vakarus ir į pietus nuo Plikių, kur užėmė išeities ribą puolimui tarp Palangos ir Žemaičių plento (7 km. į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Klaipėdos).
Pirmame skaidinyje buvo du pulkai, vadovaujami papulkininkių Lūnios ir Lysenkos. Rezerve liko vienas pulkas, vadovaujamas plk. Volbeko. Į vakarus nuo Palangos plento ir į pietus nuo Žemaičių plento puolė kitos dalys.
Sausio 28 d., auštant, prasidėjo puolimas visu frontu. Vokiečiai, turėdami tikslą evakuoti karišką turtą ir paruošti miestą sprogdinimui, parodė didelį atkaklumą. Visą dieną vyko kruvinos ir aršios kautynės dėl kiekvienos augštumėlės, vienkiemio ar miškelio. Pionieriai, vadovaujami vyr. ltn. Šimonio, sumaniai ir greitai padėjo pėstininkams įveikti vielų kliūtis. Vokiečiams nespėjus organizuotai priešintis ir pradėjus trauktis miesto link, pionieriai slinko iš paskos. Pačiame miesto pakraštyje jie pravalė pėstininkams kelią. Priešo ugnies įtakoje, iškirpo šešias spygliuotas vielų kliūtis ir išminavo minų laukuose takelius pėstininkams praeiti. Pėstininkai, artilerijos ir minosvaidžių ugnies remiami, veržėsi pro priešo tranšėjas į miestą.
Naktį į sausio 29 d. vokiečiai neišlaikė ir pradėjo trauktis. Prasidėjo atkaklios kautynės miesto pakraščiuose, ypatingai kareivinių ir stoties rajonuose. Puolimo smūgį sustiprinti, naktį buvo įvestas rezervinis pulkas. Plk. Volbeko vadovaujamas, tas pulkas pirmas pasiekė uostą.
Sausio 29 d. mieste vyko vokiečių užminuotų uždelsto veikimo minomis pastatų sproginėjimas. Tik apie vidurdienį, mjr. Srelčiūnui vadovaujant, pionieriams pasisekė išminuoti miestą ir sustabdyti jo naikinimą. Vokiečiai pasitraukė į Kuršių Neringą ir iš ten visą dieną apšaudė ir griovė miestą artilerijos ugnimi. Dėl priešo artilerijos ir pėstininkų ugnies, mieste judėjimas buvo pavojingas, o uosto srityje — visiškai neįmanomas.
Kautynėse dėl Neringos pasižymėjo papulkininkio Lūnios vadovaujami pulko daliniai. Naktį į sausio 30 d. jie susitelkė Smeltės rajone ir, dideliam šalčiui siaučiant, baltais apsiaustais aprengti, jie slaptai persikėlė per susprogdintą ir sueižėjusį Kuršių marių ledą, netikėtai puolė vokiečius ir įsiveržė į Kuršių Neringą. Vokiečiai neišlaikė netikėto smūgio, nespėjo susprogdinti pilnus karinio turto sandėlius ir skubiai traukėsi į šiaurę prie švyturio, kur jų laukė laivai. Tačiau, Kopgalyje vokiečiai buvo galutinai sunaikinti, o likę gyvi, pasidavė į nelaisvę.
Sausio 30 d. Kuršių Neringa buvo išvalyta nuo vokiečių ir Klaipėdos prietiltis likviduotas. Už kautynes lietuviškoji divizija buvo karo vadovybės įvertinta ir jai buvo suteiktas “Klaipėdos” vardas.
KURŠO LANKO KAUTYNĖS
1945 m. sausio 31 d. naktį lietuviškoji divizija gavo įsakymą vėl žygiuoti į Kuršą. Vokiečiai Kuršo lanke tebesikovė drąsiai ir juos nugalėU Raudonajai armijai nepasisekė. Lietuviškoji divizija irgi aktyviai kovėsi šiame paskutiniame vokiečių pasipriešinimo ruože.
Gegužės pirmomis dienomis, prieš pat karo pabaigą, beeinant minų lauku, artilerijos pulko vadui papulkininkiui Simonaičiui minos nutraukė abi kojas.
Kuršo lanko kautynėse drauge su vokiečiais prieš Raudonąją armiją kovėsi ir lietuvių batalionai. Dabar lietuvis kovojo akis į akį su savo broliu. Kovojusieji vokiečių pusėje susilaukė liūdno likimo. Tie, kuriems, pasiekus Švediją, buvo švystelėjusi laisvės kibirkštis, skaudžiai švedais nusivylė. Jie tuos lietuvius karius išdavė Stalinui, didžiajam pasaulio žmogžudžiui. Vieni buvo pakarti, kiti išvežti priverčiamiems darbams į Sibirą.
1945 metais gegužės mėn. 8 d. vyko paskutinės kautynės, o tą pačią dieną 12 valandą Vokietija kapituliavo.
Lietuviškosios divizijos kovos, pradėtos prie Oriolo — Kursko ir baigtos prie Liepojos, yra nužymėtos lietuvių karių, žuvusių kovų laukuose, kūnais ir krauju, tačiau, jos neatnešė Lietuvai laisvės.
Klaidinga būtų manyti, kad lietuviai kariai tarnavo tik lietuviškojoje divizijoje. Pačių bolševikų spauda skelbė, kad II Pasauliniame kare Raudonosios armijos eilėse tarnavo ir kovojo apie 200,000 lietuvių.
Kiek buvo karių lietuviškoje divizijoje ir koks jų procentas, ar skaičius buvo tikrų lietuvių, duomenų nėra. Vien apdovanotų buvo apie 14 tūkstančių div. karių, o 12-kai suteikta Tarybų S-gos didvyrio vardas.
LITERATŪRA
1. Mokslas ir gyvenimas, Nr. 2, 1958
2. Karys, Nr. 6 ir 10, 1956
3. Hitlerinė okupacija Lietuvoje, 1961
PRIEDAS:
Raudonosios Armijos antrą kartą okupuotos Lietuvos vietovės.
Alytus, 1944.7.15
Anykščiai, 1944.7.15
Biržai, 1944.7.30
Druskininkai, 1944.7.14
Eišiškės, 1944.7.11
Jonava 1944.7.29
Joniškis, 1944.7.28
Jurbarkas, 1944.10.9
Kaišiadorys, 1944.7.15 S.
Kalvarija, 1944,8.2
Kaunas, 1944.8.1
Kėdainiai, 1944.8.2
Klaipėda, 1945.1.30
Kretinga 1944.10.10
Kupiškis, 1944.7.22
Kuršėnai, 1944.8.7
Marijampolė, 1944.7.31
Mažeikiai, 1944.10.8 K.
Naumiestis, 1944.10.23
Pagėgiai, 1944.10.23
Palanga, 1944.10.10
Panevėžys, 1944.7.22
Plungė, 1944.10.8
Radviliškis, 1944.7.27
Raseiniai, 1944.8.10
Rokiškis, 1944.8.1
Skaudvilė, 1944.10.8
Skuodas, 1944.10.11
Šakiai. 1944.10.10
Šiauliai, 1944.7.27
Šilalė, 1944.10.8
Šilutė, 1944.10.23
Švenčionėliai, 1944.7.10
Švenčionys, 1944.7.9
Tauragė, 1944.10.10
Telšiai, 1944.10.8
Trakai, 1944.7.12
Ukmergė, 1944.7.24
Utena, 1944.7.10
Varėna 1944.7.23
Vilkaviškis, 1944.7.2
Vilnius, 1944.7.13
Virbalis, 1944.10.21
Zarasai, 1944.7.29
Žagarė, 1944.7.29
