GEN. STASIO DIRMANTO, L. V. S. RAMOVĖS PIRMININKO, KALBA IŠKILMINGAME SUVAŽIAVIMO POSĖDYJE
Iškilmingojo posėdžio prezidiumas. Iš k.: S. Statkevičienė, M. Tumienė, S. Oželienė, kun. A. Trakis, vyskupas Vinc. Brizgys, gen. konsulas dr. P. Daužvardis, L. Stasiūnienė, J A V L B pirm. J. Jasaitis, gen. P. Plechavičius, gen. K. Tallat-Kelpša.
Suvažiavimo dalyviai iškilmingojo posėdžio metu, giedant himnus. Iš d.: M. Tumienė, S. Statkevičienė, M. Žilienė, V. Černienė, V. Nagevičienė, S. Oželienė, p. Varnienė, prof. A. Varnas ir J. Šlepetys.
Ekscelencijos, mielas Vyskupe, ir Lietuvos Respublikos Generalini Konsule, mielos viešnios ir gerbiamieji svečiai ir Jūs, šios dienos solenizentai-brangūs broliai, ramovėnai ir, sakysiu, dukros birutininkės.
Šiame gamtos gėrybėmis pertekusiame krašte yra begalė įvairiausių puikių reikalingų ir nereikalingų prabangos dalykų.
Bet dažnai pristinga reikalingiausių, Taip-daugelyje vietų jaučiamas nedateklius gyvybei reikalingo vandens. Didmiesčiuose stoka sveiko gryno oro.
O mums, dar neseniai atvykusiems ir be “pragyvenimo padarymo” dar pasiryžusiems šį tą nudirbti bendruomenei ir tautai — dažniausiai labai pritrūksta nepaskolinamo, nenuperkamo, nepagaminamo, o taip reikalingo ir brangaus — laiko.
Patyrimas rodo, panašiuose suvažiavimuose, seimuose dėl įprastų ceremonijų, komplimentų, mandagumų ir “stiprinimosi” pačiam esminiam suvažiavimo reikalui — darbo posėdžiui — lieka tik laiko nuotrupos.
Dėl tos priežasties ir kad mūsų augštiems svečiams duotume laiko į mus prabilti, mus pamokinti — savo žodyje būsiu kiek galima trumpas.
Kaip L.V. Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas privalau atlikti tris būtinus dalykus: pasveikinti, padėkoti ir palinkėti.
Primo.Visų pirm lenkiu galvą nuoširdžiai sveikindamas visus, be išimties, atvykusius, viešnias, svečius, birutininkės ir brolius ramovėmis: atstovus ir narius.
Esu tikras, visi vieni kitus pažįstame. Todėl leisite man nei vieno neminėti vardu ir titulu. Gal dalyvius malonės sužymėti rašą korespondencijas, protokolus ir kronikas . . .
Vienok man išpuola ir tenka išskirtinai pasveikint mielas Birutininkės, kurios šiandien mini savo gerų širdžių ir rankų šiame krašte darbo dešimtmetį.
Čia pat Joms reiškiu ir gilią ramovėnų padėką už Jų ištikimą talkininkavimą ir rėmimą mūsų darbų.
Podraug linkiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės BIRUTĖS KARIŲ ŠEIMŲ MOTERŲ DRAUGIJAI sklandaus suvažiavimo ir sėkmingos, našios tolimesnės veiklos.
Secundo.Centro Valdybos vardu dėkoju mūsų draugams talkininkams, bendradarbiams ir mums prijaučiantiems. Džiaugiuos — jų turime daug. Tas mus stiprina. Bet tas bičiulių gausumas vėl man neleidžia, dovanokite, visus čia paminėti.
Vienok privalau išvardinti nors kai kuriuos. Turime nemažą pritarimą mūsų dvasiškijos tarpe: štai Jo Eksc. mūsų Vyskupas jau kelintą kartą, įvairiomis progomis, mums atlaiko pamaldas, mus pamoko, ar šiaip savo atvykimu mus pagerbia.
Tėvai Jėzuitai, šių patalpų šeimininkai, visokiais būdais remia mus, priglaudžia pobūviams ir posėdžiams savoje pastogėje. Be jų buvusio viršininko, t. Krikštanavičiaus, nebūtumėm pastatę, kaip ir pirmą kartą kad atvykę matote, tokioje tinkamoje vietoje paminklo mūsų žuvusiems kovos lauke ar nukankintiems didvyriams. Jo rūpesčiu pagamintas ir mums padovanotas filmas, kurį netrukus pamatysime.
Tėvai Marijonai tikrai draugiškai užleidžia mums savo DRAUGO skiltis.
Neužmiršta mus ir buvę Lietuvos kariuomenės kapelionai. Dažnai naudingą patarimą, kvalifikuotą pagelbą ir pritarimą gauname iš Lietuvos Resp. gen. konsulo dr. Petro Daužvardžio. O neretai ir iš ponios J. Daužvardienės. Ypač, kai pasijuntame nepakankamai stiprūs diplomatinių ofisų kalboje. Iš jau paminėto bendradarbiavimo su dukroms birutininkėmis manau mes, ramovėnai, turime pelno. Jos į karių tarpą, svetimoje žemėje, įneša jaukią šeimos atmosferą. Jos padeda mums palaikyti bendravimą su plačiąja visuomene. Užtarnauta padėka priklauso ir mus remiančios spaudos darbuotojams, patriotinei visuomenei, garsintuvų šeimininkams. Mūsų širdžiai yra labai artimi ir kariai, dažnai tie patys ramovėnai, susimetę lyg į mūsų sekciją, bet po išdidžia vėliava ir garbingu kūrėjų-savanorių vardu. Kiek įstengiam bendraujame, remiame mūsų jaunimą — studentiją, skautus, sportuojančius vienetus. Šiauliai ir mums nesvetimi: gražiai vieni kitiems patalkininkaujame. Ir spaudos organą turime bendrą. Pagaliau dėkingi esame visoms lietuviškoms organizacijoms, visai lietuvių bendruomenei. Nebūtų jos — neišsilaikytumėm be visuomenės ir mes.
Dabar, pažvelgus į Sąjungos vidų turiu viešai pareikšti daug kam padėką. Nors šiaip,kas mane pažįsta prisimena, žino, kad daugiau buvau linkęs laikyti, kad kiekvieno pareiga yra atlikti kuogeriausiai kas jo apsiimta ar jam pavesta. Bet tai buvo anais gerais laikais, savo žemėje ir savo valstybėje. Pagaliau, kalbu, reiškiu ne tiek nuo savęs, kiek Centro Valdybos daugumos vardu.
Taigi, pirm viso, dėkojame ilgamečiui R.C. Valdybos pirmininkui gen. Povilui Plechavičiui, nuo pat Sąjungos įsisteigimo pradžios. Čia pat apgailestaujame jo pasitraukimą. Ypač aš, nes ant manęs puolė atsakomybė būti priešakyje sąjungos. Gen. Plechavičius buvo ramovėnų mėgiamas vadas. Neabejoju, jam vienu ar kitu būdu padėkos pats suvažiavimas.
Didi padėka priklauso ir Paminklo Statybos Komiteto vyrams, priešakyje su ramovėnų gen. Miku Rėklaičiu. Komitetas kontakte su Ramove atliko gerą darbą. Pirmininko nuopelnas yra visiems aiškus ir visų yra vertinamas. Be to gen. Rėklaitis iki šiai dienai teatlikinėjo svarbius uždavinius. Jo darbas bus patiektas suvažiavimui.
Daug reikšmingo darbo atlieka savanoriškai mūsų KARIO redakcijos štabas. Jų pastangomis palaikomi neoficialūs ryšiai tarp ramovėnų. Jis patarnauja ir šauliams, saisto mus ir ne su kariais — bet mūsų karinės praeities mylėtojais. Tokių, reikia džiaugtis, atsiranda nemažai. Ypač tarp jaunimo. O tai sveikas reiškinys. KARYS atidengia mažai lig šiol žinomas mūsų tautos, ypač jos karybos, praeities paslaptis. Jam pavyko suburti kelius kvalifikuotus bendradarbius. KARYS turėtų būti prenumeruojamas kiekvienoje jaunimo patriotinėje organizacijoje, kiekvienoje lietuviškoje mokykloje, kiekvienoje vasaros stovykloje.
Turiu paminėti ir tylius, kuklius, ištvermingus karius, kurie plieno kardą laisvalaikiu pakeičia plieno plunksna ir dirba kariams ir visai tautai nemažos reikšmės kultūrinį rašto darbą. Vargas mums didelis, kad daug šimtmečių buvome neraštingi. Bent dabar padirbėkime.
Ramovėnas K. Ališauskas, Lietuvių Enciklopedijos karinio skyriaus, nuo pirmojo tomo, redaktorius labai sunkiomis aplinkybėmis nagrinėja, parašo, susirinkime paskaito mūsų Laisvės karų temomis ir stumia priekin tų karų istoriją. Be jo tas darbas dabartinėmis sąlygomis būtų neįmanomas. Švedijos archyvuose Ališauskui talkininkauja plk. O. Urbonas. Aišku, jam teko specializuotis mūsų karų su švedais srityje. Ten randa įdomios medžiagos. Jiedviem padeda topografas Krūvelis. Jis kruopščiai padaro kovų, okupacijų, karinių veiksmų schemas. Jos tiks ruošiamai istorijos knygai, originalai puošia kovų muzėjaus patalpas. Jos galės būti išleistos ir spalvoto albumo pavidalu. Patį Laisvės kovų muzėjų beveik be talkininkų su didele meile ir patyrimu vysto muzėjininkas ramv. Šeštakauskas. Su juo kartu sielojamės ir visi ramovenai, kad net mūsų profesionalų menininkų tarpe nėra, ne tik batalistų, bet ir tokios pakreipos meistrų, kaip kad buvo Mackevičius. Mūsų istorijos vadovėliai savo išore ir iliustracijų atžvilgiu, greta amerikinių, — atrodo nepateisinamai skurdžiai. Ar nėra kam tuo pasirūpinti? Tokiais murzinais vadovėliais tik atgrasome jaunimą. Kas svarbiau ar eilinis koks romanas ar pirmas šaltinis jaunimą su tėvų žeme supažindinti. Veikiam be jokio planingumo, kaip vaikai.
Vėl yra nemažas būrelis karių-ramovėnų, kurie jau apie 20 metų aktyviai gražiai dalyvauja bendruomenės, ar net ir politiniame sroviniame gyvenime. Tas yra geriau negu užsnūsti, pasenti be laiko, nieko neveikti. Čia man tolimesnė sritis: bet ant greitųjų prisimenu pavardes A. Novickio, J. Šlepečio, A. Siliūno ir kitų.
Kitų R. Centro organų ir ypač savo vardu turiu iškelti kokį didelį svarbų, sunkiai įsivaizduojamą, darbą Sąjungai atliko CV-bos kuklus, daug metų sekretoriaus pareigas einąs ramovėnas Antanas Rėklaitis. Dažnai jis buvo daugelio reikalų sumanytojas ir savo priemonėmis juos įvykdydavo. Jis stūmė ir atlikinėjo CV-bos 90% darbo. Platus susirašinėjimas su skyriais ir išore, rašymas ir dauginimas, ilgiausi svarstymų protokolai, nario ženklelis — nuo sumanymo ir projektų parūpinimo, per užsakymą užsienyje ir išplatinimą, — vien jo darbas. Vėl leidiniai ir jų platinimas, ekspedicija, Centro ir kai kurių archyvų tvarkymas. Pagaliau, jo daugelio metų darbo vaisius — tai netik Sąjungos dešimtmečio istorija bet ir rinkinys Sąjungos dokumentų, kurie sudaro mūsų veiklai rėmus, kurie buvo neretai išbarstyti ir pamiršti skyriuose o dabar po ranka galės turėti juos kiekvienas veiklus narys. Tos knygos pasirodymas pagyvino mūsų veiklą. Savo darbu jis puikiai atestavo mūsų gener. štabo mokyklą, kuri pradėjo veikti man apleidžiant Karo tarnybą 1935 metais.
Jei abu broliai Rėklaičiai nesutiks šiandien statyti save kandidatais į CValdybą, — tai Sąjunga daug nustos.
Suvažiavimas turės rasti būdą jiem dviem atsidėkoti. Tokių atsidėjusių ir pareigingų, bei gabių darbininkų šiais laikais reta. O neužmirškime, kad tiems darbams, lieka tik laisvalaikis.
Apie pačią Sąjungą ir jos veiklą daug nekalbėsiu. Lietuvos Karių Ramovė yra mūsų visuomenės organinė dalis. Viešai veikia jau 12 metų. Laikraščiai informuoja. Yra žinoma. Be to, šiame posėdyje bus specialus pranešimas.
Tvarkomės demokratiškai. Suvažiavimai, rinkimai. Europėjiškai, ne amerikoniškai. Toks būdas kariams neįprastas. Ir kartais nevisai patogus. Bet karys turi priprasti prie aplinkybių. Toks veikimo būdas galimas tol, kol mūsų krūtinėse žėri iš Lietuvos atsinešta idealizmo bei Tėvynės meilės liepsnelė. Ir kol horizonte neužgęso vedamoji vilties žvaigždė.
Kai toji liepsnelė ir viltis pradės nykti, tada pradės pleišėti ir mūsų pastatas. Būtų dar vieni griuvėsiai. Tikiuosiu, to nebus, neįvyks.
Šis posėdis vyksta Ramovės trečiojo suvažiavimo proga. Po 6 metų pertraukos. Dalyvauja apsčiai atstovų. Žinoma, porai dienų iš Australijos ar Europos nevyksi. Jame lygiomis su atstovais teisėmis dalyvauja ir visų Centro organų nariai. Vienas iš konkrečių svarbių uždavinių šio mūsų Vyriausiojo organo — išrinkti naują C. Valdybą. Demokratinėje santvarkoje C. vald. nėra valdomasai organas bet yra vykdytoja, turi ne tiek valdyti, kiek dirbti. Nes suvažiavimai įvyksta retai. Visko nenumato. O gyvenimas eina greitu tempu. Referendumo kas kelius mėnesius nedarysi.
Iki šiol pavykdavo išsirinkti iš Čikagos neblogas C. V-bas. Tik šitoji yra rinkta, t.v., korespondenciniu būdu. Ar ji ką gero nuveikė — spręs suvažiavimas.
Turiu atvirai pasisakyti, kad pastebiu kiek reiškinių, kad Čikagos ramovėnai davinėdami Sąjungai visus Centro organus jau pavargo. Ateityje reikėtų duoti jiems pailsėti ar bent palengvinti šią garbingą naštą. Ateityje tepasidarbuoja, tepasireiškia, naujumo įveda, ir kiti stiprūs, pajėgūs skyriai — Clevelando, N. Yorko, Filadelfijos.
Baigiantpalinkėsiu suvažiavimo atstovams-dalyviams, darniai, našiai, apdairiai įvykdyti darbotvarkę. Apsvarstyti aktualius sąjungos reikalus, išmintingai nutarti kas ir kokiomis priemonėmis darytina artimoje ateityje ir vėliau savo išrinktuosius darbininkus remti darbais ir lėšomis.
O visai Karių Ramovei linkiu gero sėkmingo antrojo dešimtmečio.
STOVĖKIME LIETUVIŲ TAUTOS,
VALSTYBĖS IR KARIUOMENĖS GARBĖS
SARGYBOJE IR KOVOKIME DĖL LAISVĖS!
