KAREIVIAI
V. KAREIVA
Novelė
Ant kalniuko iškilo kareivis. Už jo nugaros pro debesį švietė saulė. Spinduliai slydo per šalmą, per šautuvą, kabantį ant pečių ir per žiūronus, kuriuos dabar pakėlė. Jis dabar žvalgė kaimą, gulintį slėnyje. Mostelėjo ženklą ir ant kalniuko iškilo antras, trečias, ketvirtas. Jie leidosi žemyn į kaimą.
Mergaitė prie šulinio ruošėsi semti vandenį. Staiga pamatė juos, pametė kibirą ir puolė į trobą šaukdama:
— Mama, mama, kareiviai!
Iš trobos išėjo moteris, paskiau vyras su barzda, žįsdamas pypkę. Pro tarpkojį išnėrė šuva ir berniukas.
Kareiviai buvo jau kieme. Kepurėse švietė žalvariniai raiteliai. Vienas jų turėjo antpečiuose po dvi žvaigždutes ir žiūronus, pakabintus ant kaklo.
— Dievulėliau, juk tai mūsų kareivėliai!
— sušuko moteris.
— Ar lietuviai? — klausė duktė.
— Lietuviai, — atsakė leitenantas, pridėjo ranką prie kepurės ir nusišypsojo. Kiti trys kareiviai taipgi šypsojosi, ir laikė šautuvus, paspaustus po pažastimis. Dėl viso pikto.
Duktė, nieko nelaukusi, tik strikt leitenantui ant kaklo, lūpas prispaudusi, pakšt į skruostą ir vėl atšoko.
— Mama visą laiką sakė, — kalbėjo ji, — kad mūsų kareiviai vėl ateis. Ir atėjote!
Tėvas išėmė pypkę iš barzdos ir sakė:
— Lima! Ką tu dabar?
— Atėjome! — patvirtino vadas.
— O mes pirma spėjome, kad rusai. Pasitraukdami dar ką blogo mums padarys. Paskiau manėme, kad vokiečiai užeina. Dabar štai, nė iš šio, nė iš to, mūsų kareivėliai!
— Mes užimsime tamstos vieną kambarį,
— tarė vadas šeimininkui. Tas peržvelgė savo šeimos veidus.
— Bijau, ponuli! — atsakė.
— Ko?
— Dar čia visokių gaivalų pilna. Jei sužinos, kad pas mane kareiviai, tai. . .
— Mes tam būsime, kad nebijotumėte! — nukirto vadas ir pridėjo: — Dabar parodyk savo trobą!
— Prašome su manimi! — linksmai šūkte-
lėjo duktė ir spruko į vidų. Paskui įžengė kareiviai. Vienas pasiliko lauke prie gonkelių.
Leitenantas apžvelgė trobą. Ji buvo nemaža. Vienas kambarys turėjo langą į vakarus, kur pilkavo ūkanotas miškas. Tas buvo geras jo tikslui. Liepė jį paruošti.
— Ponuli, betgi tas buvo dukters, —aiškino motina.
— Mamyte, aš galėsiu miegoti ir klėtyje, — sakė ji.
— Tu miegosi su manimi! — griežtai pareiškė motina.
— Gaila panelės, bet kitaip negalime, — tarė vadas. — Tikėkime, kad neilgai jus varginsime.
— Ponas, ką jau čia varginsite. Karas yra karas. Valdžia yra valdžia. Visokių jų matėme, o čia, dėkui Dievui, dar saviškė. Motin, geriau pajieškok mums ko užkąsti — pasakė šeimininkas.
Vyrai susėdo už stalo. Ten atsirado ir kumpio, ir lašinukų, ir duonos, o ir kareiviai savo kuklias dovanas iš kuprinės iškėlė, pastatydami viduryje buteliuką degtinės.
Jau tapo žinoma, kad šeimininko pavardė yra Daugėla, kad už kaimo į pietus teka sraunus Nemunas ir kaimas vadinasi Gojaly. Žmonės čia nuo neatmenamų laikų gyvena kalbėdami lietuviškai, nors apylinkėse ta kalba jau sutirpo slavų potvynyje.
Kareiviškos buteliukui išsekus, Daugėla paslaptingai pasiglostė barzdą ir tarė žmonai:
— Moč, pažiūrėk į spintą.
Ji pažiūrėjo ir surado ilgakaklę. Atnešė ant stalo.
— Kareivėliai, gal nepaniekinsite ir mūsiškės?
Vienas kareivis atsiliepė:
— Kurgi niekinsi tokį daiktą!
Vadas kreivai pažvelgė.
Daugėla jau pylė į stiklelį, kaire vis nubraukdamas barzdą.
— Gerai, broliai! Pasiutusiai gerai, kad atėjote, — kalbėjo kaisdamas nuo vaišių. Čia lietuvių trūksta. Bracia, vieni jų išėjo ruskiams tarbų lopyti. Kiti paliokais išvirto, bracia! Jei taip, dūmoju, iš jūsų koks būtumėt mano žentu .. . Vot, būtų diela!
— Tėveli, ką tamsta! — įsiterpė rausdama duktė.
— Tai būtų garbė kareiviui — atsakė vadas.
— Garbė namams, — pridėjo motina, atsidususi.
— Ir didelė bėda! — atsiliepė kareivis.
Vadas vėl žvilgtelėjo į jį perspėjančiai.
— Eik pakeist mūsų raštininką iš posto! Pats jau esi bėdoje, — įsakė.
— Klausau, tamsta vade!
Jis paliko stiklelį negertą.
Vadas atsistojo ir dėkojo už vaišes. Sakė, kad stengsis gerai sugyventi su visais, kurie nemėgins kenkti jo kareiviams. Gyventojai neprivalo kareivių bijoti. Kareiviai turi savo uždavinį, gyventojai savo. Visi laikysimės tvarkos!
Berniukas dabar atvilko iš kažkur ištraukęs armoniką.
— Ponas, ar moki groti? — klausė priėjęs prie leitenanto. Tas nusijuokė ir tarė:
— Geriau nešk ją tam kareiviui, kur kieme stovi.
Berniukas jau buvo pas jį ir sakė:
— Ponas vadas liepė tamstai pagroti!
— Ar nemeluoji?
— Ne.
Kareivis užtraukė suktinėlį. Žaismingi garsai, kaip žirniai, pabiro iš po jo pirštų ir skambėjo. Visa gatvė paplūdo kukuliuojančiu ritmu. Pradėjo lįsti iš kiemų nedrąsūs bernai, paskiau ir merginos išnešė savo šventadienius sijonus parodyti. Visus taip ir traukė muzikos vėjai į Daugėlos kiemo pusę.
Daugėla tai pastebėjo ir sušuko:
— Prašom, prašom visus čionai. Vakaruška!
Muzikantas nuėjo ant prieklėčio ir atsisėdo. Dabar jis užtraukė polkutę. Mergos viliojančiai slankiojo, patempdamos sijonų klostes. Žybčiojo akimis.
Kareiviai klausiamai žvilgčiojo į vadą. Tas suprato reikalą ir sušuko:
— Vyrai, ar dar komandos laukiate? Marš tuojau šokti!
Tie palikę šautuvus prie vado, kibo į merginas, kurios to momento jau nekantriai laukė.
Prasidėjo toks linksmavakaris, kokio tas kaimas dar neturėjo. Skambėjo šokis po šokio, paskiau, pasigirdo vyriška kareivių daina, vedama paties jauno vado. Vėl šokis, vėl daina, jau merginų skambiais balsais.
Tiktai, vadinamas raštiniku, paleistas iš posto, pakliuvo į Daugėlaitės nelaisvę. Žinodama, kad jis buvo negavęs nei valgyti, nei gerti, pasigavusi už rankos, nusitempė prie stalo ir, pati paruošdama kąsnius, kimšo jam į burną.
— Panele tu pasigailėk, pagaliau. Peršersi!
— Tau taip ir reikia, — juokėsi.
— Man jau gana!
— Dabar užgerk! Jie tau nedavė.
— Ačiū, bet aš negeriu.
— Tai tau vyras!
— Vyras — kurs geria, vyras — ir kurs susilaiko.
— Tai bent vieną, prašau!
— Vieną galiu. Tik su sąlyga.
— Kokia ji bus?
— Eisi su manim šokti.
— Neisiu!
— Negersiu!
— Gerk, būk geras!
Jis užsivertė stikliuką ir užsimerkė.
— Karšta, biaurybė, ale skani, — pasakė.
Pačiupo merginą už rankos ir išbėgo į kiemą. Ten buvo polkutė pačiame pašėlime. Raštininkui net akys aptemo nuo sukinio ir ilgakasės žiburiukų.
Saulė kątik nuskendo miške. Vasaros balkšvas rūkas garavo iš lomų, draikėsi pamiškės pušų šakose ir kvepėjo jaunais ūgiais. Kareiviai buvo jau plačiai susipažinę su apylinkės padėtimi per pokalbius su dėdais, bernais, o svarbiausia — merginomis. Visi jie buvo prisikalbėję sau širdeles ir svajingai siekė, kas pagal jaunystės dėsnius jiems teisingai priklausė. Mergos išsinešė namo žaižaruojančias gijas nakties sapnams austi. Kareiviai tačiau turėjo ir kitų, nepermaldaujamai griežtesnių savo būties reikalų, kurie juos buvo padarę kareiviais.
Raštininkas dar vis laikė savo mergaitę už rankų, kai motina ją šaukė:
— Lima, eik į trobą!
— Aš tuojau, mama . . .
— Tu ne Lima, o Laima, — sakė kareivis.
— Kodėl?
— Todėl, kad esi mano laimė.
— Ar tikrai?
— Lietuviškai taip išeina. Tikiu, kad galėtumei man tokia būti.
— Tiesa? — pasakė ji blyktelėjusi akimis ir ištraukusi rankas iš jo delnų, pabėgo pas motiną. Tenai paslapčiomis jai šnibždėjo: “Mamyte, žinotum ką tas kareivis man sakė . . .”
Vadas su vyrais pasiruošė nakvynei.
Anksti rytą, po susipažinimo vakaro, leitenantas prikėlė savo vyrus ir paskyrė dienos uždavinį: ryštininkas įrengia telefono-telegrafo punktą pas Norvilį, sanitaras įsikuria pas seniūną Šalną, raštininkas vyksta su vadu į miestelį.
Daugėla pakinkė tokį kuiną į ratukus. Leitenantas pasižiūrėjo su gilia užuojauta į gyvulį — baisu! Musės sukasi apie traiškanotas akis.
— Ar neturi geresnio?
— Kad bolševikai atėmė!
— Ar tikrai?
— Tikrai! Nu, kaip čia pasakius, yra dar vienas likęs geresnis, tik bijau, gal atimsite?
— Jei bijai, tai pėsti eisime. Šitas gi puškely padvės.
— Ne, ne, ponas! Aš pajieškosiu geresnį.
— Du paj ieškok! Sarmata bus taip mieste rodytis.
Už pusvalandžio du, nors liesi, bet žvainus arkliukai tempė ratukus ir sėdynė buvo kilimėliu paklota. Daugėla net švitėjo slaptu džiaugsmu per visą barzdą.
— Vot, dabar, bracia, kad pamatys staršina! Žinos su kuo reikalą turi! — gyrėsi.
Miestelyje Daugėla surado žmogų ir atvedė pas leitenantą, laukiantį prie valsčiaus namų.
— Jogėla, buvęs staršina! — prisistatė.
— Sveikas, ponas Jogėla, — tarė leitenantas. — Sakyk man, kodėl valsčiaus raštinė uždaryta?
— Tai, matote, kad valdžios nėra. Buvo polska valdžia. Nebėra. Buvo ruska. Nebėra. Dabar ir nežinau kokia bus?
— Dabar lietuviška bus! — tarė leitenantas. — Įsakau tamstai per vieną parą sušaukti valsčiaus valdybą, pradėti darbą ir susirišti su Gardinu, laukiant naujų nurodymų.
— Nežinau kaip tai padaryti. Matote, mes ne lietuviai, mes taip sakant, bialaruski. Dabar, sakote, lietuvišką valdžią sudaryti. Aš nesutinku!
— Ponas Jogėla! — pakėlė balsą leitenantas, — mes gaišiname laiką. Jei tamsta nepadėsi mums sudaryti valdžios, ateis čia vokiečiai, pastatys savo žandarmeriją ir tada žinosite kas valdžia, kai po saulėlydžio nosies iš namų nebeiškišite. Ir tenai jie jus suras ir mokesčius mokėsite, tokius, kokius jų feldvėbelis panorės. Nė nenoriu galvoti, kas atsitiks su jūsų dukterimis. Pagaliau, ponas Jogėla, jei senovėje mokėjai lenkų karaliumi būti, tai Lietuvos valsčiaus viršaičiu visgi sugebėsi. Kaip sakai?
— Jokios abejonės, ponas! Matau, kad reikia.
— Linkiu sėkmingo darbo! — pasakė leitenantas paspausdamas ranką.
— Ar tamsta pats būsi čia?
— Būsiu, kai galėsiu!
Jie atsiskyrė sutarę. Daugėla džiaugėsi ir tarė į Jogėlą:
— Matai, pan, ar nesakiau? Bus lietuviška valdžia ir tokia gera, kokios jau seniai nebuvo.
Raštininkas grįžo iš pašto, ten sutvarkęs ryšį su savo punktu. Visi vėl pasuko namo senais savosios žemės vietovaizdžiais, žavingais, kaip istorijos puslapiai.
Įvažiuojant į kaimą, raštininkas metė žvilgsnį į lentą su kaimo pavadinimu.
— Velnio čia Gojaly! Turi būti lietuviški Gojeliai! Kur tik žiūri, vis kerpės mūsų Lietuvą gožia. Nuskusti jas, nudailinti! Aš manau, kad rytojaus dieną bus jiems krikštynos!
Vadas nusijuokė pritardamas:
— Gera idėja. Tik ženklo neužmiršk.
— Neužmiršiu!
Daugėlos berniukas nukinkė arklius ir nuvedė už jaujos. Daugėla su kareiviais ėjo į trobą. Vos tik žengė per slenkstį ir prabilo:
— Močia, greičiau mums nešk valgyti. Pavargome, išalkome, kol valdžią pastatėme. Ale kokią valdžią, širdele . . . Lietuvišką!
— Nešu, nešu — atsiliepė ji. — Laima, dėk stotkus ant stalo!
— Dedu, dedu! Mamyte, juk mane Laima vadini!
— Vadinu! Jei kareivis taip tave vadina, tai ir aš galiu. Pagaliau taip tau geriau pritinka.
Laima, dėdama lėkštę prie raštininko, blyktelėjo žvilgsniu:
— Matai?
Daugėla prisiminė vakar nebaigtą ilgakaklę, bet leitenantas atkalbėjo tą mintį palikti nevykdytą.
— Tamstos ir taip mus perdaug vaišinate. Kas bus, jei patys dėl savęs pristigsite. Mes pažiūrėsime kuo galėsime jums padėti.
— Svečias į namus, Dievas į namus! — pareiškė šeimininkas iškilmingai.
— Žuvis ir svečias trečią dieną dvokia, — papildė raštininkas linksmai.
— Dar ne trečia diena, — teisino Laima.
— Panele, tu pamatysi, ką jis tau po trijų dienų sugalvos! Aš manau, kad kas diena, tai nauja idėja gimsta to jaunuolio galvoje. Ir ne visos jos, tos mintys, yra paikos, jei ne apie merginas, — juokavo vadas.
Po vakarienės, kareiviai susirinkę ant kiemo šnekučiavosi, atsirėmę į tvorą erzino mergas kaimynuose. Sanitaras susižvalgė su Rože Šalnaite ir nejučiomis išnyko tarpvartėje. Vakaras toks ramus. Tiktai paukštis klykia laukuose. Pakalnėje šniokščia Nemunas, garuodamas vėsia migla. Jie nepajuto, kai susiėmę už rankų atsirado prie kranto.
— Dieve, kaip čia gražu! — pratarė kareivis.
— Gerai, kad patinka tau mūsų žemė.
— Ir žmonės!
Pušelės, tokios nedidutės, retos ir šiltos. Ir tos mergaitės rankos šiltos. Po kojomis minkštutės samanos.
Kareivis sulaikė mergaitės žingsnį. Spustelėjo per liemenį ir pakėlė nuo žemės. Žvelgė tiesiai į jos akių gilumą ir negalėjo atsidžiaugti.
— Čia! — pasakė dusliai. Pasodino ant samanų ir pats atsisėdo apkabindamas pečius.
— Kas čia? — paklausė nustebusi.
— Mylėsi!
— Ne! Dar ne! — suspurdėjo ryžtingai nusikratydama jo apkabinimo.
— Kodėl ne?
— Tu mane pamesi.
— Kas tau sakė?
— Širdis.
— Kurgi pamesiu tokią gerą mergaitę.
— Ir tu geras, o pamesi.
— Gerai! — pyktelėjo jis, — pamesiu, jei taip nori.
— Nepyk, broleli! Žinai, kad mudu dar taip mažai pažįstami. Taip mažai. ..
— Aš ir norėjau susipažinti.
— Paspėsime, — pasakė ji, bučiuodama į žandą, ir pašoko nuo samanų.
Jis norėjo sugauti ją už kojos, bet ji pašoko šalin ir atsirėmė nugara į pušies liemenį.
— Bijai, — pastebėjo jai užgauliai.
— Geriau eikime namo ...
— Eikime!
— Tiktai pasakyk, ar tikrai pyksti?
— Dar ne! O tu nesijuok iš manęs!
— Būčiau baisiai nežmoniška. Žinai, negalima juoktis iš to, kas neišvengiama. Tiktai tu leisk man apsispręsti.
Ji buvo tikia rimta ir šiltai patraukli, kad nežinojai, ar juoktis ar verkti.
Jis padavė jai ranką.
— Grįžkime namo, širdele. Likimas lemia mums būti draugais, gal ir ilgesnį laiką. Tu man vistiek patinki. Tu esi tikra rožė: ir kvepi ir dūri.
— Tu gražus pasiutėlis, — pasakė ji ir ėmė juoktis.
Tikrai buvo kažkaip gailiai džiugu, kad viskas paprastai pasibaigė. O gal tik prasidėjo? Jiems žengiant link sodybos, svajonėse pralėkė kareivio vaikystės paveikslai prie Virvytės krantų ir mergaitė, grįžtanti iš lankos su grėbleliu ant peties. Jos kojos švitruoja baltumu per tamsią žolę, krėsdamos šaltą rasą. Panaši kaip Rožė, ta skaisčioji, pirmoji meilė. Toli, toli dabar ta pieva ir mergaitė . . .
Gonkelėse sanitaras dar sulaikė Rožę ir tarė:
— Aš turiu dar prašymą.
— Ar tokį pat?
— Man reikės tavo pagelbos.
— Tikėkis.
— Aš turiu sukurti čia sveikatos punktą iš nieko.
— Sukurk.
— Tu galėtumei man pabūti gailestinga seserim.
— Atsivežk iš Lietuvos.
— O tu iš kur esi? Pagaliau dabar visur trūksta paruoštų darbininkų. Tu galėtum šį tą pas mane pramokti. Esi tinkamo būdo... Vėliau, tau gyvenime tos žinios būtų naudingos. Pagalvok!
— Pagalvosiu. Ir galiu pasakyti, kad šį tą jau esu pasimokiusi apie slaugymą.
— Tiesa? — nudžiugo sanitaras, — kur?
— Skautuose, kai mokykloje buvau.
— O man visai nesakei?
— Tu ir neklausei.
— Mergaite, aš tave dabar mobilizuoju! — pasakė pro juoką. — Dabar eik miegoti. Rytoj čia man raportuosi. Ar aišku?
— Aišku — ji atsakė tarpduryje.
— Palauk, dar ne viskas.
Jis nutvėrė ją į glėbį, suspaudė ir pabučiavo.
Taip jie tapo dideli draugai.
Raštininkas paruošė keletą potvarkių civilinei valdžiai miestelyje ir laukė vado, kad pasirašytų. Turėdamas dabar laiko, pasiėmė šautuvus valyti. Vado šautuvas jau kabojo ant gembės užbaigtas ir švarutėlis. Vadas baisiai užimtas apylinkėje. Neliepė ginklo prižiūrėti, bet vistiek džiaugsis jei raštininkas jo nepamirš. Raštininkas žinojo, kad ir šautuvai nepamirš kareivių sunkiame kovos momente, jei bus visados rūpestingai valomi.
Jis niūniavo kažkokią iš pasąmonės iškilusią seną dainą ir šluostė dulkes nuo vamzdžio. Durys tyliai prasivėrė. Kareivis pro blakstienas žiūrėjo, kas įeis. Berniukas tyliai įslinko ir stebėjo, ką tas kareivis veikia.
— Sveikas, Jurgiuk! — pasakė.
Vaikas susigėdo ir norėjo sprukti, bet kareivis ji nutvėrė už pakarpos ir paklausė: — Kodėl nesisveikini?
— Kaip?
— Jei kas tau sako “sveikas”, atsakyk “sveikas tamsta.”
— Sveikas tamsta.
— Taip jau geriau. Dabar eik šen, pasikalbėsime.
— Aš nemoku.
— Tai pasakyk man, ko norėjai?
— Pažiūrėti, kaip strielbą taisai.
— Gerai, gali žiūrėti. O kareiviu būti ar norėsi?
— Kad strielbos neturiu.
— Tai maža bėda, — pasakė rodydamas žvilgsniu į ginklą, kabantį ant sienos.
— Vieną duosi man.
— Žinoma, galėčiau duoti.
— Tai duok!
— Dar ne. Pirmiau turi būti vyras, išmokti į koją žengti, komandos klausyti ir dainuoti.
— Kaip?
— Paprastai. Gali pradėti nuo dainos. Klausykis:
Vaikščiojau, vaikščiojau
Po žalią girelę Vaikščiojau.
Nešiojau, nešiojau
Ant pečių strielbelę
Nešiojau.
Pamačiau, pamačiau
Širmąjį zuikelį
Pamačiau — — —
— Ar jau visa daina?
— Dar ne. O kaip tau patinka?
— Labai! Dar padainuok!
— Gerai. Dabar dainuosime abudu. Viens,
du, trys. Vaikščiojau, vaikščiojau— — —
— Vaje, kaip gražu! Bėgsiu Laimutei padainuoti.
— Bėk. O rytoj vėl ateik, daugiau pasimokysime. Gerai?
— Labai gerai.
Berniukas išdulkėjo pro duris kaip vėjo pūstas ir susiradęs seserį darže jau rodė savo mokslą, šaukdamas:
— Laimute, klausykis, ką mane kareivėlis išmokė. Ar gražu?
— Gražu, tiktai perdaug jam neįkyrėk. Jis ir be tavęs turi ką veikti.
— O jis mane kvietė užeiti.
— Gerai, tik būk padorus.
Berniukas jau bėgo į gatvę pas draugus ir pasakojo.
— Klausykitės, kokią dainą moku. Niekas tokios nemokate!
Ten prasidėjo karšti ginčai.
Raštininkas žiūrėjo per langą, klausėsi ir juokėsi ir negalėjo atsidžiaugti berniuko dideliu ūpu. Matėsi, kad viskas, kas kareiviška jam žavu ir šventa. Tas bus tikras vyras, jei likimas leis jam sulaukti subrendimo. “Ką pasėsi, tą ir pjausi” sako tautos patarlė. Tai kodėl nesėti gerą, kad būtų geras derlius? Visi čia tų žmonių širdyse sėjo piktžoles. Visokią sielos ligą sėjo, kad savo kilmės nežinotų, kad save niekintų. Dabar būtų laikas mesti nors keletą saujų lietuviško idealizmo, kad piktžolės būtų nustelbtos.
Leitenantas grįžo ir nustebo radęs raštininką susimąsčiusi, tarsi po kitas šalis klajojantį.
— Ar tėviškė pasivaideno? — paklausė.
— Taip, vade! — atsake tiesiai.
— Lietuva yra mūsų tėviškė, — tarė vadas, — Visa šalis, visa mirusių kaulais nuklota, gyvųjų prakaitu laistoma žemė, vaikų kraujuje bręstanti ateities nežinoma karta yra mūsų tėviškė. Tiktai už tokią tėviškę mes čia stovime.
— Taip, vade! Už tokią ir aš einu, žvelgdamas tiktai priekin. Laikinai pamirštu savo gimtuosius namelius.
— Gerai, vaikine! Tiktai savo kariškų pareigų neužmesk. Būk vyras visur ir visada, kad galėčiau tavimi pasitikėti.
— Pasistengsiu, vade!
— Duok šen potvarkius pasirašyti. Raštą dėl talkos mums telefono liniją tiesiant šį vakarą seniūnui įteik.
Jis ir vėl išėjo. Gal turi kokių nurodymų duoti kitiems vyrams? Vadas yra veikianti paslaptis — niekas nežino ką, kada, kam įsakys. Ir bus įvykdyta.
Raštininkas tą naktį sunkiai miegojo. Sapnavo kryžių. Jis buvo medinis. Miestelio kupčius Šliomkė atnešė pasišlykštėdamas ir padėjo ant krūtinės. Ir nuėjo į dūmus, kaip gaisre nuskendo. Kryžius augo, augo ir slėgė. Paskiau pradėjo trauktis ir pasidarė žvaigždė. Raudona, penkiakampė žvaigždė. Ji pradėjo suktis. Pasidarė “hakenkreucas”. Šliomkė vėl grįžo iš dūmų ir pasuko pirštu tą “hakenkreucą”. Pasidarė šešiakampė žvaigždė, sudėta iš dviejų trikampių. Nuo kampų lašėjo kraujas. Jis prikišo savo kruviną pirštą prie jo kaktos ir išdegė skylė.
Jis pašoko visas virpėdamas.
— Kareivėli, kelkis! :— šaukė Jurgiukas ir beldė į duris.
— O tau ko reikia?
— Aš jau dainą išmokau!
— Tai ko nedainuoji?
— Atidaryk duris!
Jis atidarė duris ir šoko rengtis. Viens, du trys ir baigta. Išbėgęs prie šulinio apsiprausė, keliais mostais pasiklojo lovą ir paklausė berniuko:
— Ką pasakysi?
— Žadėjai man duoti strielbą.
— O, taip! Žadėjau. Palauk, turėsi pasirašyti.
— Kodėl?
— Kiekvienas kareivis pasirašo priimdamas valdišką turtą. Tokia jau tvarka kariuomenėje.
— Aš dar nemoku rašyti.
(Bus daugiau)
KAREIVIAI
V. KAREIVA
Novelė
— Tas jau blogai. Aš negalėsiu tau duoti strielbos.
— Tai galėtum išmokyti.
— Galėčiau, bet mažai to laiko turiu. Kodėl neprašai Laimutės? Ji moka rašyti.
— Ji manęs nemėgsta. Sako, nesuk man galvos.
— Jei taip, tai žiūrėk, pamokysiu.
Jis pasiėmė popieriaus lakštą ir užrašė jo vardą, pavardę ir dar keletą žodžių.
— Kaip keistai rašosi!
— Rašyk pasižiūrėdamas, kol visą popierį prirašysi. Manau kad visai dienai tau darbo užteks. Na, dabar bėk sau!
— Ačiū! — pasakė vaikas ir išlėkė į kiemą.
Aplakstė visus namiškius, tėvui, mamai ir sesei parodė savo ranka prirašytų žodžių virtinę, kol susitiko su draugais pargenančiais kaimenę.
— Kokį tu čia popierį nešiojies? — klausė vienas.
— Čia, brat, yra mokslas!
— Koks mokslas? Parodyk.
— Lietuviškas. Kareivis sakė, kai išmoksiu lietuviškai pasirašyti, dainuoti ir į koją žengti, tai man strielbą duos.
— Ar tikrai?
— Žinoma!
— Kažin, gal ir mums duotų?
— Gal ir duotų. Reikės paklausti.
— Aš greičiau išmoksiu už tave, pamatysi! — vienas pareiškė pasipūsdamas.
— Ir aš išmoksiu! Kokia čia štuka? -— pridėjo kitas.
— Lengva pasigirti, bet kur jūs popieriaus gausite?
— Tiesa! Kur gausime?
— Prašysime kareivio ir viskas!
Visi linksmai klegėdami nusinešė naują šviesų rūpestį į savo šiaudines pastoges. Raštininkas, stebėdamas per atvirą langą, džiaugėsi savo išdaiga.
#
Ryšininkas pas Norvilį įsirengė tikrą paštą. Dabar jau be kariško lauko pašto siuntų ateidavo ir apylinkės žmonių korespondencija. Tą civilinę tarnybos dalį atidavė šeimininkųdukterei Agnei, kuri pavakariais laiškus išskirstydavo ir išdalindavo. Privedus telegrafo-telefono liniją, darbo buvo užtektinai. Ryšininkas daugiausia ir budėdavo prie aparatų. Jis toje savo įstaigoje ir dirbo, ir naktimis miegojo. Valgė, gi, pas šeimininkus.
Saulė leidosi per vasaros dangų, atsišviesdama nuo Nemuno liepsnų spinduliais. Tikrai dabar tyliai degė kareivio ilgesys atsiminimuose. Laiškai, laiškai, laiškai — — — Tik jis neturi kam laiško parašyti.
Agnė praėjo pro langą grįžusi iš laukų. Sustojo pravirose duryse, kaip ta pasakų laumutė ir šypsojosi.
— Ar nepasiilgai manęs? — klausė.
— Labai. Prašau į vidų.
Ji apžvelgė kambarį, pasiėmė šluotą ir pradėjo šluoti.
— Vyrai vis reikalingi paslaugos, — juokavo.
— Ačiū, Agne! Nežinau, ką daryčiau be tokios geros talkininkės. Tu man kaip dovana!
— Ar tikrai?
— Tikrai.
Mergina peršlavė grindis, pataisė lovos antklodę ir pasuko kalbą :
— Tas jūsų vadas puikus vyras.
— Žinoma puikus! O ką jis tau padarė?
— Jis visiems daug padarė.
Ryštininkas atsistojo, paėmė jos rankas virš alkūnių ir smalsiai žvelgė į akis.
— Gal jau įsimylėjai? — paklausė.
— Jo žmona gal atvažiuos . . .
— Tu jau ir tai sužinojai?
— Ar uždrausta?
— Ne, be abejo, ne! Tiktai — — —
— Kas? Tiktai — — —
— Agne, tu man labai reikalinga. Jau buvau pradėjęs džiaugtis, o tu kažką šneki.
— Pavydi — pasakė ji ir blyktelėjo akimis.
— Nė trupučio! Žinokis . ..
Jis paleido jos rankas ir nusisuko.
— Labanaktis! — ji šūktelėjo ir išėjo.
Ryšininkas vėl atsisėdo prie stalo. Pradėjodėlioti popierius rytiniam paštui. Kažkoks graudulys maudė širdį. Argi reikėjo taip tai merginai sakyti? Asilas ir viskas!
Agnė nuėjo per kiemą į klėtį. Po valandėlės išėjo palikus atviras duris, atsisėdo ant prieklėčio. Pradėjo niūniuoti, pasirėmusi smakrą ant rankų. Tyliai, tyliai. . .
Kareivis irgi išėjo į kiemą. Priėjo ir atsisėdo greta. Uždėjo dešinę ranką jai ant peties ir pakuteno plaukų sruogą prie ausies.
— Ar pyksti? — paklausė.
Mergina nekrustelėjo. Tik žvelgdama tiesiai į darželio žydinčius jurginus niūniavo pradėtą melodiją.
Kareivis dar švelniau prašė:
— Būkime geruoju ...
Agnė atsigrįžo šypsodama.
— Ar visada taip susidraugauji? — klausė.
— Visada.
— Ir visur atrandi po merginą?
— Nevisur. Kartais atrandu, bet kitokią ir kitaip.
— Kaip?
— Taip! — atsakė ir paėmęs jos galvą pabučiavo į skruostą, paskiau į lūpas.
— Taip tai įdomiau.
— Argi tau patinka? — nustebo kareivis.
— Žinoma!
— O mano tėvas kartą sakė, nebučiuoti, jei nemanoma su mergaite eiti ligi galo.
— Tai kodėl tėvo neklausai?
— Tėvas dar sakė, kad meilė turi būti tikra ir vaisinga.
— Aš jau seniai to laukiu, — atsakė ir numetusi jo ranką pakilo ir įėjo į klėtį. Atsigrįžo tarpduryje, pažiūrėjo. Žvilgsnis buvo svaiginantis. Kareivis pasekė ją ir uždarė duris iš vidaus.
Pro klėties langelį sriuveno žiogų čirškėjimas ir praretinta laukų griežlės daina.
Klėtis kvepėjo vidrykščių sausais žiedais, o mergaitė — jaunyste. Ji vis glostė kareivio plaukus, kartkartėmis prisisiurbdama lūpomis prie veido. Jos rankos buvo draugiškai minkštos. Visa kaito švelniu svaigumu.
Kareivis bučiavo jau aprimusią mergaitę ir sakė:
— Tu esi nuostabi.
— Manau, kad visos tokios ...
— Tu esi švelni ir drąsi!
— Negaliu bijoti. Pagaliau, kas gi taip jau skaitosi su merginomis karo laikais. Galėjo dar blogiau atsitikti, jei i svetimas rankas būčiau patekusi. Tu esi saviškis ir tave myliu. Tu irgi manęs reikalingas esi, sakei. Taip ir mama sakė.
— Ir mama sakė! O kaip tada, kai reikės man tave palikti?
— Tai kas? Argi aš viena tokia? Juk ir vadas žmoną paliko, ir daugelis kitų. Jei bijosime, mūsų nė vieno neliks. Visus karas išskins, jei niekas negims. Aš pasiryžau priimti viską iš Dievo per meilę savo tautai. O tu visgi gal mane atminsi — — —
— Agnele!
— Joneli, mielasis mano ...
Raštininkas netikėtai susilaukė perdaugdarbo. Jam tik reikėjo prasidėti su tuo Jurgiuku! Jau nebegalėdavo gatvėje pro vaikus prasimušti — visi prašėsi į “vaiską” priimami. Jis turėjo visiems tą patį atsakymą: išmokite lietuviškai rašyti, dainuoti ir į koją žengti.
Vieną kartą, kai apspito jį būrys vaikų vos tiktai kieman pasirodžiusį. Kad pradės dainuoti
— “nešiojau, nešiojau ant pečių strielbelę” . . .
— Nutilkite, pagaliau! — šaukė raštininkas,
— Užteks to, ką gatvėje sudainuosite!
— Mes jau mokame! Ar ne, kareivėli?
— Tai gerai.
— Mes dabar norime popieriaus.
— O kur dėsite?
— Mokysimės rašyti.
— Tai labai gerai. Tiktai popieriaus negaliu duoti.
— Duok, duok! Nors kiek duok.
— Gerai, duosiu vėliau. Dabar ant smėlio rašykite.
— Gerai. Tik neužmiršk popieriaus!
Kambarin sugrįžus, leitenantas ir sako:
— Vaikine, tu jau baigi man visą batalioną sumobilizuoti. Kur patalpinsi tiek savo kariuomenės?
— Atleisk, vade! Man tikrai tie vaikai rūpi.
— Matau.
Jie žiūri į mane su tokiu naiviu pasitikėjimu, kaip į kokį stebukladarį. Jiems rodosi, kad aš visko turiu ir galiu duoti.
— Gali, — patvirtino vadas.
— Tamsta juokies, vade! O man jau tikra problema.
— Žinau, — atsakė leitenantas, — ir man gaila kad mažai dabar galime tau padėti. Palauk, atvyks daugiau kareivių sargybai prie tilto. Susitvarkysime. Aš pakalbėsiu su bataliono vadu, gal tau teks čia tikrą mokyklą įsteigti.
— Ačiū tamstai, vade! — sušuko nudžiugęs kareivis, — Tai mano slapta svajonė!
— Pasistengsime, kad svajonė taptų tikrove. Matau, kad esi vertas paramos. Turi kažkokį talentą.
— Tai mano tikėjimas.
— Tavo tikėjimas tai tavo gyvenimo prasmė. Garbinga dėl tėvynės dirbti ir aukotis. Seniai suprantu, kad mums niekas nieko neduos, ko patys nepadarysime. Gamta veltui nieko neduoda. Žmogus turi dirbti, tauta turi dirbti, kad gyventų. Tiktai dėl to mes ir esame čia, kad savo karalių žodį pakartotumėm, kad plieninę tautos valią pareikštumėm. Aš pasirinkau jus tris su savimi šiam žygiui, žinodamas, kad manęs neapvilsite. Jūs kol kas suprantat mane be žodžių.
— Taip, tamsta vade!
— Gerai. Dabar tik pareigų neapleisk ir viltį turėk.
Paėmęs paspaudė draugiškai kareivio ranką.
Po savaitės raštininkas jau prikalė prie Daugėlos seklyčios lentą su užrašu “Gojelių Pradžios Mokykla”. Viršuje, apskritime, lėkė baltas
Vytis, karalių ženklas. Viskas buvo kareivio raštininko ranka ir širdimi sukurta. Vaikai nešėsi sąsiuvinius ir abėcėles šūkaudami dainų žodžius. Rodėsi, kad užkeikta pasakų šalis iš po amžių miego atbudo visoje savo buvusioje grožybėje.
Jau buvo atvykę daugiau kareivių. Jie tik pernakvojo kaime ir nuėję prie tilto įsirengė būstinę. Vadas visą laiką buvo su jais, turėjo dar įrengti žieminį bunkerį, turėjo viską žinoti ir matyti. Vadas dar patvarkė taip kad raštininkas leistų priešpietinį laiką savo mokyklai, o vakarinį laiką skirtų kuopos tarnybai. Jis taipgi turėjo padėjėją žiniaraščiams daryti.
Raštininko džiaugsmui nebuvo krašto.
Vieną vakarą, kai būstinės vyrai buvo įsileidę į kalbas apie tėviškes ir šeimas, kai vienas po kito žodžiais audė gražiausius savo namiškių paveikslus, minėdami seseris, žmonas ir vaikus, raštininkas prasitarė:
— Aš jau turiu dvidešimt du.
— Tai švęskime tavo sukaktuves, — prisišoko maistininkas.
— Brolau, tu nežinai. Aš turiu ne dvidešimt du metus, o vaikus.
— Vaje, koks tu vikrus! — nusistebėjo vienas iš būrio.
— Blogiausia yra tai, — dėstė raštininkas, — kad vienas nebeįstengiu jais rūpintis.
— Kas mums darbo? — atsiliepė kitas.
— Darbo neprašau, bet jei taip sumestumėte po penkinę nuo algos, būtų vaikams knygų.
— To betrūko! — sušuko daugelis.
Vienas, vyresnio amžiaus kareivis, kuris
daugiausia šnekėjo apie vaikus, pakilo ir sakė:
— Taigi, tik to betrūksta! Mūsų pinigų, tų purvinų popiergalių, kurie mums čia tik arielkai pirkti tetinka. Jei tas jaunuolis tiek daug atidavė vaikams, tai mums būtų gėda pašykštėti keletos mažų banknotų.
— Tiktai ne gudų vaikams! — kažkas užkirto.
Kareivis nenusileido:
— Sakai, gudų vaikams! Vyrai, mes pagalvokime! Juk dar kaikurie iš mūsų tėvų, net žemaičiuose gimę, težinojo tiek tiktai, kad jie katalikai. Mes, jų vaikai, šiandien esame sąmoningi lietuviai, kareiviai, savanoriai. Tai atsitiko todėl, kad panašūs į mūsų raštininką mus mokė, kad mūsų dėdės ar vyresnieji broliai mus ginklu gynė ir mokesčiais šelpė. Aš sakau, vyrai, būkime globėjai kad ir gudų vaikams, o jie bus mūsų. Jie bus kaip nuosavi vaikai. Pagaliau jie ir atskilo nuo mūsų ne savo valia, o per priešų veiklą, prieš kuriuos ir mes čia stovime. Dabar, vyrai, viens, du trys! Marš prie piniginių!
Vytai susižvalgė ir nusijuokdami traukė pinigus ir metė į jo kareivišką šalmą. Susidarė geras pluoštas banknotų. Prinešė prie raštininko ir įteikė, sakydamas:
— Geros sėkmės linkime!
— Ačiū, vyrai! — sušuko jis ir ėmė spaudyti jų rankas.
Visi jautėsi dar daugiau vienybėje susijungę
Raštininkas greit išrašė į Vilnių ir Kauną seniai planuotus užsakymus, o ryšininkas, neužilgo, jau savo pašte, sulaukė siuntos. Ten buvo vadovėliai, sąsiuviniai ir pieštukai vaikams ir keletas lietuviškų laikraščių. Didžiausią įspūdį kaimynams darė “Karys”, lietuvių karių laikraštis su aprašymais ir vaizdais iš Gojelių padangės, prabilęs protėvių šventa kalba.
Kareivis, kurs tą vakarą taip karštai apie svetimus vaikus kalbėjo ir pinigus mokyklai surinko, nežinojo, kad jo prakalba buvo jo paskutinė. Po keletos dienų jis žuvo sargybą eidamas.
Naktis buvo labai tamsi. Jis išgirdo prie tilto kažką šlamant, lyg būtų žeme velkamas kažkoks daiktas. Priėjęs pastebėjo du vyrus, velkančius dėžę.
— Kas tenai? — paklausė griežtai.
Nesulaukęs atsakymo kareivis paleido šūvį. Tada iš priešo pusės pasipylė automato kulkų srovė. Kareivis krito. Atbėgą vyrai iš būstinės, rado jį vos gyvą. Kol parnešė ir numirė. Prie tilto vyrai atrado dėžę minų, pažymėtų, Made in U.S.A., bet nebeparuoštą sprogti. Vyrai nusikeikė ir pradėjo ruoštis laidotuvėms.
(Bus daugiau)
