PAGARBA SAVANORIUI
Kalbininko prof. K. Kepalo nuveikti darbai ir jo veikla lietuvių tautos labui yra verta pagarbos. Jo nueitas kelias įdomus, turiningas, ne rožėmis klotas, bet tai kieto darbo, kovos ir pasiryžimo kelias.
Kazys Kepalas gimė 1891 metais vasario 16 d. (sen. stil.) Petraukos kaime, Kamajų vaisė., Rokiškio apskrity iš tėvų ūkininkų Simano Kepalo ir Julijos Šlapelytės Kepalienės. Kūdikystę praleido pas savo tėvus kaime. Paaugęs vasarą ganė savo tėvų bandą, žiemomis, tarpais, gyveno pas savo motinos brolius Šlapelius, kurie Kazį išmokė lietuviškai ir rusiškai skaityti ir rašyti. Ir tik sulaukęs 12 metų, ir tėvams nusprendus Kazį leisti į mokslus, jis buvo atpalaiduotas nuo bandos ganymo ir išvežtas į Mintaują pas p. Didžiulienę-rašytoją (kuri pasirašinėdavo slapyvardžiu žmona), kurios duktė Aldona turėjo paruošti Kazį į gimnaziją. 1903 m. Kazio motinos brolis Jurgis šlapelis, medicinos studentas, pasiėmė Kepalą su savim į Maskvą bet kitais metais jis vėl buvo grąžintas pas p. Didžiulienę į Mintaują. Ten gyvendamas Kazimieras susipažino, su tuo laiku Mintaujoje gyvenusiais, lietuviais moksleiviais ir jų veikla. Jo dėdė Jurgis Šlapelis, baigęs medicinos mokslus 1905 m, apsigyveno Vilniuje ir Kazį vėl pasiėmė pas save. Kaip peraugęs jis jau nebegalėjo įstoti į pirmąsias gimnazijos klases, o be to, rusų valstybinėse gimnazijose žem. klasėse nebebuvo ir vietos. Tad 1908 m. Kazys išlaikė egzaminus į penktą klasę privačioje Pavlovskio gimn., kurioje baigė 6 klases ir 1910 m. persikėlė jau į rusų valst. antrąją Vilniaus gimnaziją, kurią 1912 m. baigė ir tais pat metais rudenį įstojo į Petrapilio universitetą — istorijos filologijos fakultetą, ir ten mokėsi iki 1915 m. Kilus Didžiajam karui Kazys sugrįžta į Lietuvą, apsigyvena Vilniuje ir, rusams traukiantis iš Vilniaus, nebėga į Rusiją, bet pasilieka Vilniuje. Čia jis stoja į Vilniaus lietuvių eiles dirbti švietimo ir tėvynės vadavimo darbą.
Lietuviams inteligentams Vilniuje kilo didelis ir sunkus klausimas: ką daryti? Ar likti Vilniuje, ar bėgti į Rusijos gilumą, ko rusai reikalavo? Buvo nuspręsta pasidalinti. Dalis inteligentijos, su jaunesniaisiais moksleiviais, kuriems dar negrėsė rusų kariuomenės tarnyba nutarė vykti, o didelė dalis inteligentų su dr. Basanavičium, A. Smetona, S. Stulginskiu, M. Biržiška, kun. Rainiu, kun. Dogeliu, studentai: Gaidelionis, Grajauskas, M. Bagdonas, Gilys ir daug kitų, o su jais ir Kazys Kepalas, pasiliko Vilniuje. Likę lietuviai skubiai organizavosi švietimo ir kultūros, o taip pat, ir krašto vadovavimo reikalams.
Darbas virė. Buvo suorganizuotas Vilniuje Karo pabėgėliams šelpti komitetas. Įsteigta “Ryto Draugija” ėmėsi lietuvių švietimo darbo. Jos tikslas buvo pasiruošti steigti reikalingas lietuviams gimnazijas, seminarijas ir kitas mokyklas, ir paruošti mokykloms lietuviškus vadovėlius ir įvairias mokslo priemones. Rusams pabėgus iš Vilniaus, buvo įsteigta Pirmoji lietuvių gimnazija ir pedagoginiai kursai, kurie skubos keliu turėjo paruošti taip reikalingų mokytojų. Darbo buvo daug visiems, tik trūko pasiruošusių mokytojų. Juos turėjo pavaduoti studentai. I Vilniaus Lietuvių gimn. direktorius M Biržiška K. Kepalą pakvietė lotynų kalbai dėstyti. Eidamas mokytojo pareigas ir jausdamas stoką knygų Kazys parašė pirmąjį lotynų kalbos vadovėlį gimnazijoms.
1918 m. Vokiečių Karo Vadovybė (Obost) pareikalauja Kepalą vokiečių kalbos vertėju į Kauną. Dirbdamas šį darbą, bet, kaip buvęs mokytojas žinodamas, kad gimnazijoms trūksta vadovėlių, jis išvertė Sančurskio lotynų kalbos sintaksę ir, ;š rusų kalbos, Ivanovo senovės istorijos knygą. Tai buvo didelis darbas ir didelė pagalba gimnazijų mokytojams ir mokiniams.
K. KEPALAS SAVANORIS
1918 m. karui einant į galą vokiečiai pakriko. Kepalas atsipalaidavo nuo vertėjo darbo ir atsidūrė Žemaitijoje Karklinėlių kaime ir dirbo liaudies mokytojo darbą, bet neilgai. 1919 m. pradžioje pasigirsta Lietuvos balsas iš Vilniaus, šaukiąs vyrus stoti savanoriais ginti ir vaduoti Tėvynę. Dabar arba niekuomet — ragino savanorius M. Sleževičiaus Ministerių Kabineto atsišaukimas į lietuvių tautą. Išgirdęs tą balsą Kepalas palieka mokyklą ir drauge su kitais žemaičių vyrais skuba į Kauną savanoriais. Susisiekimas geležinkeliais, karo sutrukdytas ir ei viliams buvo neprieinamas. Savanoriai vyksta važiuoti arkliais ir po 4 dienų varginančios kelionės, vasario mėn. 14 d. pasiekė Kauną ir įstojo į Kauno komendantūros mokomąją kuopą. Jau kovo mėn., kaip stu-
Prof. Kazio Kepalo 70 metų amžiaus minėjimas: virš iš k.: A. Kepalaitė, K. Kepalas, J. Šlepetys, J. Kiaunė (skaito Jubiliato gyvenimo apybraižą), Z. Raulinaitis ir L. Virbickas. Apač. iš k.: M. Raulinaitienė, dr. S. Sužiedėlis (taria sveikinimo žodj), A. Kepalaitė ir Jubiliatas. Nuotraukas darė Vytautas Alksninis
dentas, Kepalas buvo iškomandiruotas į Karo mokyklą. Po daug vargo ir nemiego naktų ir atstovėtų nemaža valandų su šautuvu, 1919 m. liepos mėn. 6 d. jis baigė Karo mokyklą ir gavo pirmąjį karininko laipsnį “Karužas”, kuris vėliau buvo pakeistas leitenantu.
KEPALAS KARININKAS
Atlikęs mėnesį praktikos artilerijos pulke ir, kaip buvęs studentas, ėjęs gimnaz. mokytojo pareigas, Kepalas paliekamas prie Karo mokyklos lektoriumi lietuvių kalbą ir karo istoriją dėstyti. Jis dirba ir išleidžia II ir III Karo mokyklos laidas. 1920 m. Kepalas perkeliamas į neseniai suorganizuotą prie Vyr. štabo Karo Mokslo skyrių “Kario” redaktoriaus padėjėju, o jau 1921 m. skiriamas “Kario” laikraščio redaktorium. Atsiradus Vyr. štabe naujų ir skubių darbų, 1922 m. Kepalas, kaip kalbų žinovas, skiriamas versti į lietuvių kalbą naujus kariuomenei statutus. Tuo pat metu jis dirbo ir Terminologijos Komisijoje ir yra autorius terminų “puskarininkas” ir “karužas”, bet pastarasis mūsų kariuomenėje, gaila, neprigijo.
Be savo tiesioginių pareigų Kepalas bendradarbiauja ir rašo kalbotyros ir istorijos klausimais “Kariui”, “Mūsų žinynui”, “Vairui” ir kitiems žurnalams.
1922 m. Kaune, Mokytojų Profes. sąjunga įsteigė suaugusiems gimnaziją, kurios direktorius pik. ltn. V. Biržiška Kepalą pakvietė mokytoju lotynų kalbai, o vėliau ir psichologijai ir logikai dėstyti. Kaip mokytojas Kepalas buvo kietas kaip titnagas, griežtas ir savotiškas, šykštus pažymiais. Jis sakydavo, kad penketukui moka tik Dievas, mokytojas žino ketvertukui, o mokiniai tik trejetukui, na, dar gal su pliusu. Jo klasėje buvo daugiausia kariškių, kai kurie iš jų buvo augštesnio laipsnio ir pareigų. Kepalas niekam išimčių nedarydavo. Turėjo savotišką nusistatymą. Jei su kuriuo iš savo mokinių susitikdavo sekmadienį karininkų Ramovėje ir pasivaišindava, tai jau, žinok, kad pirmadienį šauks atsakinėti pamoką. Jis rusiškai sakydavo “liubiš katatsia, liubi sanožki vozit” (mėgsti slidinėtis — mėg ir rogutes vežioti). Mokiniai visa tai žinodami nepykdavo, bet tik stengdavosi rasti išeitį.
KEPALAS VĖL STUDENTAS IR MOKYTOJAS
Mūsų nepriklausomo gyvenimo pradžioje visose srityse trūko cenzuotų ir patyrusių darbininkų. Dėl to daug kam teko pačiam mokytis, o tuo pat metu ir kitus mokyti. Todėl ir Kepalas, norėdamas būti cenzuotu mokytoju, 1924 m. pradėjo lankyti Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultetą.
Ištarnavęs 5 metus Lietuvos kariuomenėje, 1925 m. Kepalas pasinaudojo lengvata ir Lietuvos Prezidento buvo atleistas ir kariuomenės augštajam mokslui baigti. Išklausęs universiteto kursą, išlaikęs nustatytus egzaminus ir parašęs diplominį darbą, 1926 m. Kepalas gavo diplomą ir tais pat metais u-to Tarybos buvo išrinktas lotynų kalbos lektoriumi universitete, kuriame dėstė iki 1932 m.
1927 m. Kepalas vedė ir turi sūnų ir dukrą Aldoną, kylančia pianistę. Sukūręs šeimą ir turėdamas daugiau rūpesčių kūrė mažiau, bet vis tik rado laiko ir kūrybai. Parašė gimnazijoms lotynų kalbos vadovėlį, išvertė Kvinto Horacijaus Flakko giesmes (odes) su komentarais ir žodynėliu.
Bolševikams okupavus Lietuvą ir panaikinus gimnazijose lotynų kalbą, Kepalas dėstė rusų kalbą. Prie vokiečių, vėl lotynų kalba buvo leista. Artėjant bolševikams prie Lietuvos antrą kartą, Kepalas su šeima paliko Lietuvą ir pasitraukė, iš pradžios į Austriją, o vėliau į Vokietiją. Ir Miunchene, 1945 m., lietuvių stovykloje įsteigus lietuvių gimnaziją, Kepalas joje dėstė lotynų kalbą iki 1949 m. kai išvažiavo į Ameriką. Čia atvyko rugsėjo mėn. ir būdamas ne pilietis ir menkai mokąs anglų kalbą, mokytojo darbo negavo ir turėjo dirbti fizinį darbą fabrike iki ištarnavo pensiją.
Ir pensininku būdamas Kepalas nenusėdi be darbo, bet yra judrus bendruomenininkas ir nepailstąs kultūros darbininkas. Jis priklauso Amerikos lietuvių bendruomenei, Ramovės Sąjungai, Amerikos lietuvių legiono Dariaus ir Girėno Postui ir kitom organizacijom. Jis nuolatinis žurnalo “Karys” bendradarbis ir redakcijos darbininkas. Išvertė iš graikų kalbos Herodoto istorijas, iš lenkų kalbos buvusio lenkų karo atašė Mitkievič-Žoltek atsiminimus, iš lotynų kalbos Henrico Latvio Livonijos kroniką, kuri turi didelės vertės mūsų istorija, ir dar rašo.
Žodžiu, Kepalas yra nenuilstama plunksnos žiurkė”, kurs graužia lapą po lapo ir vis kuria naujus veikalus.
Kepalas, kaip patriotas ir atsidavęs lietuviškos kultūros darbui vyras, yra mums visiems, savo vaikams, o ypač mūsų jaunimui pavyzdys.
Kario redakcija ir Ramovėnai įvertindami jo darbus sveikino Kazimierą, linkėjo dar ilgų ir našių metų ir įteikė kuklią dovanėlę, aukso plunksną.
Valio Kazimierai! Gyvuokie dar ilgus metus ir nepailsk darbe. Šiandien mūsų pavergtoji Tėvynė reikalauja lietuvių vienybės, ryžto, ištvermės ir darbo iš visų, senų ir jaunų, net ir pensininkų.
Savanoris J. Kiaunė
PROF. KAZIO KEPALO 70 METŲ AMŽIAUS MINĖJIMAS
KARIO redakcijos rūpesčiu, kovo 31 d., Liet. Atletų Klube įvyko redakcijos nario prof. K. Kepalo pagerbimas. Sukakties minėjimas buvo gerokai suvėluotas, nes profesorius, ne tik peržengė 70 metų, bet jau atšventė ir 71-mus metus.
Papuoštoje ir jaukioje atletų salėje, už vaišėms parengtų stalų susėdus, minėjimą 8 v.v. atidarė Z. Raulinaitis. Jis priminė jubiliato dabartinę talką KARIUI ir jo dirbamus didesnius literatūrinius darbus. Prieš keletą metų profesorius išvertė iš graikų kalbos Herodoto Istorijas, pernai baigė versti iš lotynų kalbos Livonijos Henriko Kroniką, o dabar verčia Dusburgo Prūsų žemės Kroniką. Visi tie jo darbai yra didelio masto ir didelės svarbos mūsų tautos istorijai ir mokslui. Jie nebuvo spėta įvykdyti Nepriklausomoj Lietuvoj, todėl tenka juos dabar atlikti, kad ir sunkiose sąlygose, tremtyje. KARYS deda pastangas tuos veikalus paruošti spaudai ir artimiausiais metais juos išleisti.
Tuo pat metu Z. Raulinaitis pasveikino K. Kepalą šios jo sukakties proga KARIO bendradarbių ir skaitytojų vardu.
Pilną profesoriaus gyvenimo apybraižą, įdomiai parengtą, davė J. Kiaunė. Jis kalbėjo apie jubiliatą, kaip apie kolegą ir buvusį savo mokytoją. Jo paskaita dedama šiame KARIO nr. ištisai.
Pagerbus sukaktuvininką Ilgiausių Metų giesme, sveikino Lietuvos konsulas A. Simutis. Jis prisiminė profesorių kaip buvusi savo lotynų kalbos mokytoją. Įrodydamas, jog K. Kepalas sugebėjo savo mokinius gerai išmokyti lotyniškai, p. Simutis padeklamavo ištisus posmus lotyniškų eilėraščių.
Plk. J. Šlepetys sveikino ramovėnų vardu ir įteikė bendrą Ramovės sk. ir KARIO dovanėlę — parkerį,kuris turėtų pakeisti, jau gerokai atšipusią, senąją plunksną, nes linkėjo profesoriui dar daug rašyti.
Dr. S. Sužiedėlis sveikino kaip buvęs profesoriaus mokinys dar istorinėje Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Jis pavaizdavo kaip jie, moksleiviai, norėdami palankiai nuteikti savo lotynų kalbos mokytoją, pamokų metu lotyniškai giedodavo mišparus.
Lietuvių Atletų Klubo vardu sveikino klubo vicepirmininkas J. Rūtenis. Bičiuliškai sveikino inž. plk. A. Novickis, Dariaus ir Girėno posto vardu — J. Kaunas. Raštu sveikino — plk. E. Kraunaitis, A. Diržys ir J. Audėnas.
Besivaišinant ir beklausant sveikinimų laikas greitai bėgo. Pagaliau teko ir jubiliatui tarti žodį. Trumpai padėkojęs sveikinusiems, paminėjęs, atstatant Lietuvos kariuomenę savo darbą karinių terminų komisijoje, sukaktuvininkas pareiškė, jog dirbo tiek kiek galėjo ir sugebėjo, o kiek pajėgs tai dar veiks Lietuvių Bendruomenės ir ramovėnų tarpe.
Pabaigai, J. Rūtenis paskaitė iš “KARIO Kronikos”, tai progai parašytą eiliuotą kūrinį, apie K. Kepalo pagerbimą.
Į jaukų ir greitai prabėgusį minėjimą, be minėtų sveikinusių, atsilankė profesoriaus dukra, žinoma mūsų pianistė, Aldona Kepalaitė, ramovėnai, ponios ir grupė sukaktuvininko bičiulių, viso apie 40 asmenų.
