“KARALIUS NOTIMERAS”- nežinomasis Lietuvos valdovas XI amž.
Prūsai nenoromis klausosi pamokslo čekų vyskupo Vaitiekaus, X-tojo amž. pabaigoje skelbusio prūsams Krikščionybę. Iš Gniezno katedros durų bareljefo (XII amž.).
DR. V. SRUOGIENĖ
Rodos, senieji istorijos šaltiniai, kurie meta kiek šviesos į Lietuvos praeitį, yra tokie negausūs ir taip jau kruopščiai istorikų išnagrinėti, kad sunku juose besurasti kokių nors naujų žinių. O visdėlto retkarčiais susiranda užmesti, ar atmesti kaip nereikšmingi, raštai, kurie iš naujo atidžiau paskaityti, naujai interpretuoti, atskleidžia kokį nors naują faktą ar aspektą. Pavyzdžiui, garbingasis “istorijos tėvas”, graikas Herodotas, yra palikęs daug žinių iš graikų praeities, kuriomis pasitikima, bet tai, ką jisai rašė apie tautas, gyvenusias dabartinėje pietų Rusjoje, dažniausia buvo atmetama en block, nes ten pripinta daugybė fantastinio, pasakos, elemento. Iki mūsų laikų niekas nekreipė dėmesio į Herodoto pasakojimą, kad Dniepras išplaukiąs iš didžiulio ežero. Tuo tarpu mūsų šimtmečio geologai tikrai nustatė, kad prieš 2000 metų, Herodoto laikais, ten, kur šiandien teka Pripetės upė ir apie ją tęsiasi garsiosios Pinsko balos — pelkės, ten tada tyvuliavo didžiulis ežeras. Archeologų tyrinėjimai padaryti tose apylinkėse paremti radiniais, leido sukurti teoriją, jog aplink tą buvusį ežerą ir tenka jieškoti indoeuropiečių protėvynės. Šiandien šį teorija vėl kvestijonuojama, bet su ja susijęs tvirtinimas, kad lietuviai gyvena nuo seniausių laikų savo žemėje ir kad mūsų kalba yra seniausia iš gyvųjų Europos indoeuropiečių kalbų — tebegalioja. Taip pat Venecijos keliautojo Marco Polo 13-14 amžiaus aprašymai iki mūsų dienų buvo laikomi gryna pasaka, bet šiandie pripažinti nepaprastai įdomiu istorijos šaltiniu apie jo laiko Azijos tautas.
Lygiai, kaip ilgai nebuvo tikėta nei Herodoto, nei Marco Polo teigimais, taip pat Lietuvos istorikai visad abejingai vartė ar visai nesidomėjo šv. Bruno misijos į Prūsus istorijos lapais, nesitikėdami ten ką nors vertingo surasti. Tačiau vienas kantrus tyrinėtojas, lenkų istorikas kun. V. Meisztowicz, savo straipsnyje “Šv. Brun na Litwie w 1009 r.” (išspausdintas “Alma Mater Vilnensis, “Prace zbiorowe” leidiny, Londonas, 1958), iškelia įdomias ir taip retas iš to laikotarpio žinias apie Lietuvą.
Šv. Brunas iš Kverfurto, kaip vienuolis — Bonifacas — buvo kilęs iš senos vokiečių riterių giminės, mokslus ėjo Magdeburge, kur išmoko lotynų kalbos ir, būdamas apie 20 metų amžiaus, pateko į puošnųjį Vokietijos imperatoriaus Otono III dvarą. Čia jis turėjo progos susitikti su žymiausiais savo epochos žmonėmis, susibičiuliavo su pačiu imperatorium ir kartu su juo 996 m. lankėsi Romoje. Ten jisai įstojo į Kamendulių vienuolyną ir 1000 m. nuvyko į Eremą prie Ravenos. 1002 m. jis grįžta į Vokietiją ir ruošiasi traukti su misija į pagonių kraštą. Įšventintas vyskupu 1005 m., eidamas šv. Adalberto-Vaitiekaus pėdomis, atsiduria Lenkijoje ir 1008 m. suruošia nepavykusį žygį prie Kijevo — laukinių stepių gyventojų pečenegų krikštyti.
Pagaliau, 1009 m., naudodamasis žiemos šalčiais, kurie sukaustė upes, ežerus bei balas, ryžtasi vykti “už didžių girių” į “Prūsus”. Sieną jis perėjo “nekieno žemėje”, toje vietoje, “kuri buvo arčiausia Rusės”. Minėto straipsnio autorius identifikuoja Prūsus su visa Lietuva ir spėja, kad Brunas turėjo eiti į Lietuvą iš pietų pusės, į rytus nuo Mozūrų ežerų, ten, kur teka Narevas, tarp Ostrolenkos ir Viznos. Jis kreipia dėmesio į tai, kad kažkokios senos tradicijos, kurios sieja Lomžą su šv. Brunu, gali būti istorikams nežinomų įvykių prisiminimas. Jo nuomone toji “Prūsų” dalis, į kurią įžengė šventasis, buvo ne kas kita, kaip jotvingių žemė, šiandie Sūduva vadinama. Bruną lydėjo apie 20 palydovų. Visi jie tame žygyje žuvo, tik vienas išliko gyvas, tūlas Vipertas.
Paliko jo aprašymas, kuriame minimi niekur negirdėti jo žuvusių bendrakeleivių vardai, kurie lyg ir skamba slaviškai: Ciemik, Atik, Heryk, Apik ir kt. Vipertas grįžo iš “Prūsų” žemės jos valdovo įsakymu apakintas, išluptomis akimis. Grįžo į civilizuotą pasaulį ir pasakojo apie misijos nuotykius. Kažkoks nežinomas rašeiva sudėjo į pergamentą jo žodžius.
“Skaitant tą užrašą susidaro įspūdis, kad tai beveik stenografiška reliacija — scriba surašė pasakojimą taip, kaip jį girdėjo, tiksliai, paprastai. Aklasis Vipertas nedaug teatsiminė, nedaug težinojo, būdamas paprastas žmogus, nedaug ir tesuprato iš to, kas vyko. Matyt, kad baigęs pasakojimą, dar prie jo grįžta, stengiasi daugiau prisiminti, prideda dar keletą smulkmenų. Visi jo draugai žuvo kankinių mirtimi,
Lenkijos karalius Boleslovas Drąsusis išperka iš prūsų šv. Vaitiekaus palaikus.
trumpai kentėję. Jis tik vienas, apakintas, priklausąs geraširdžių žmonių pagalbos, dar turįs laukti kankinio mirties palaimos. Jo pasakojime nesijaučia kartumo, tik pagarba misijos žygio vadovui, šv. Brunui.
. . .Misija prasidėjo apsnigtų amžinų Lietuvos girių pakrašty ... Už girios primityvės tautos trobose šv. Brunas rado galimybę skelbti Dievo žodį. Tur būt neskelbė jis jo po atviru žiemos dangumi, bet prie židinio ir balanos, dūminėse pirkiose, kur jam ir jo palydovams buvo suteikta viešnagė. Kuria kalba jis kalbėjo? Ar buvo suprastas? Ar turėjo vertėjų? Nieko apie tai nežinome. Bet neilgai visa tai truko. Vipertas pasakojo, kad misijoneriai buvo “tučtuojau” atvesti pas “karalių”, kurio vardas buvęs Nothimer. Šv. Bruno atlaikė šv. mišias, paskui karaliaus jį išklausęs ir taręs: “Turime savo dievų, kuriais tikime ir kuriuos garbiname”.
Iki šios vietos liudytojo Viperto pasakojimas nekelia jokių abejonių, bet tai, ką jis toliau byloja, nėra jau taip lengvai priimtina. Nes jis sako, kad po tų Nothimero žodžių šv. Brunas liepęs atnešti dievų statulas ir karaliaus akivaizdoje jas įmetęs į ugnį. Tada Nothimeras įsakęs sukurti didelį laužą, o Brunas savo katedrą tame degančiame lauže pastatęs, pats ten sėdėjęs ir nuo ugnies nenukentėjęs, o jį lydintieji kunigai sugiedoję 7 psalmes. Norėtume paklausti, kodėl Nothimeras leidęs sudeginti savo dievukus? Ir nebeturime pasitikėjimo Vipertui, gal jo atmintis klysta? O gal jis pasidavė pagundai ir panorėjo pagražinti visą istoriją? Betgi toliau vėl nesipriešindami klausomės jo pasakojimo. Karalius Nothimeras priėmęs krikščionybę ir kartu su 300 vyrų įtikėjęs Dievu ir priėmęs krikštą bei atgailą . . . Betgi netrukus pasireiškė pagonių reakcija. Vienas vietinis valdovas, matyt nelabai priklausęs nuo “karaliaus Nothimero”, gal pasinaudojęs jo išvykimu, liepęs palydovus pakarti, vyskupui galvą nukirsti... “o man liepė akis išlupti”, baigia pasakoti Vipertas.
Visa tai vyko 1009 m. kovo mėn. 9 dieną.
Apie šv. Bruno misiją kalba be Thietmaro (IV tomas) ir kiti metraštininkai, bet labai trumpai. Sunku patikrinti čia išdėstytus dalykus, nes kiti šaltiniai tyli apie to laiko Lietuvą. Sunku be kritikos priimti sužalotojo Viperto žodžius, jo paduotąjį “karaliaus Nothimero” vardą. Ar jis, jeigu ir pati istorija tikra, taip skambėjo? Forma atrodo germaniška, gal skandinaviška. Gal tai bus pėdsakas, kuris vestų mus prie nepopuliaraus, betgi galimo daleidimo, kad XI amžiaus pradžioje Lietuvoje šeimininkavo normanai? Žinome tikrai, kad jau nuo VI amžiaus vikingai turėjo savo koloniją prie Dauguvos žiočių, o apie 700 m. kuršių, estų žemės buvo įjungtos į pietų Švedijos karalystę. Vokiečių akademikų tvirtinimu IX amž. normanai įkūrė lenkams Krokuvą, ir pirmasis Lenkijos karalius buvo prieš krikšto priėmimą vardu Odo, bet ne Mieško. 862 m. danų vikingas Riurikas (Hroerig) įkūrė Rusijos valstybę, o taip pat normanas Valdemar-Vladimir ją pakrikštijo 988 m. Sunku tikėti, kad vikingai, nukariavę Angliją, savo vardą Prancūzijos Normandijoje įamžinę, pasiekę net Siciliją — apie 1000 m. net Ameriką — kad tie energingieji ir drąsieji organizatoriai būtų mūsų Nemuną aplenkę ...
Kaip ten bebūtų — aklojo pasakotojo žinios apie “karalių Nothimerą” patvirtina iš kitur mums išlaikytas žinias, kad Lietuvos istorijos priešaušryje, dar seniai prieš Mindaugą, Lietuva buvo organizuota, turėjo daug valdovų, kurie svetimiems atrodė galingi, kad buvo karaliais tituluojami.
