GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
Buvęs 1920 m. jaunesnysis leitenantas Jokūbas Baublys (Baubliauskas). Vėliau jis buvo Geležinkelių bataliono ir 2 Inžinerijos bataliono vadas. Atsargon išėjo pulkininko leitenanto laipsnyje Lietuvą okupavus bolševikams.
JOKŪBAS BAUBLYS
1919 m. kovo 26 d. Kaune, prie Inžinerijos bataliono, buvo pradėta organizuoti geležinkelių kuopa. Jai buvo numatyta uždaviniai tuose geležinkelių ruožuose, kur dėl karo aplinkybių negalėtų veikti Susisiekimo Ministerijos administracija. 1919 ir 1920m. Lietuvoje taip buvo atsitikę ne vieną kartą. Geležinkelių vaidmuo susisiekimo ir transporto srityje labai reikšmingas, todėl atsistatančios Lietuvos vyriausybei jų veikimas buvo vienu pagrindinių rūpesčių. Ten kur priešas pasitraukdavo, likę geležinkelių ruožai buvo reikalingi labai skubaus sutvarkymo eksploatacijai. O šiam darbui buvo reikalingi specialistai su techninėm priemonėm, įrankiais ir ginklais. Ten gi kur teritorija buvo užleidžiamą priešui, geležinkelių galutinas palikimas dažnai taip pat reikalavo išardymų, tiltų sunaikinimo, svarbių įrengimų evakuavimo ir panašiai.
Tai vis karių geležinkelininkų srities uždaviniai. Iš tokio trumpo karių geležinkelininkų uždavinių apibūdinimo prašosi dar trumpa pastaba, būtent, kad jų veikla visada turi ryšį su didesnių kariuomenės junginių veiksmais fronte.
1920 m. liepos 10 d., geležinkelių kuopos vadas mjr. K. Popeliučka gavo įsakymą išsiųsti vieną statybos būrį su specialiu traukiniu III Divizijos vado žinion į Eglainę (Eglaitę). Kuopa tuomet stovėjo Radviliškyje. Būrio sudėtin buvo paskirti 2 karininkai, vienas karo technikas ir 47 kareiviai. Traukinys iš vieno garvežio ir 13 vagonų savo sudėtyje turėjo: mechanines dirbtuves, vagoną — kalvę, dailidžių darbams įrankius, kelio darbams įrankius, ryšių atstatymo įrankius ir kai kurias atsargines dalis telegrafo — telefono ryšiams, telefono aparatus, sprogstamąją medžiagą, maisto sandėlį, virtuvę, būriui gyventi įrengtus vagonus ir lėkštvagonyje 1 gurguolės vežimą; arklių jojimui buvo 4 ir gurguolei — 2.
Buvęs 1920 m. jaunesnysis leitenantas Petras Kutka. Vėliau jis buvo Karo Technikos štabo viršininkas. At-sargon išėjo pulkininko laipsnyje Lietuvą okupavus bolševikams.
Būrio vadu buvo paskirtas jaun. leitenantas Jokūbas Baublys (Baubliauskas) ir jo žinioje dar buvo jaun. leitenantas Petras Kutka ir karo technikas Vladas Venckus.
Iš III divizijos vado majoro Musteikio Eglainėje gaunu uždavinį išžvalgyti geležinkelių ruožą Eglainė — Kalkūnai ir sutvarkyti tą ruožą eksploatacijai. Demarkacijos linija su latviais (prie Kalkūnų stoties) ėjo pagal plentą Zarasai - Daugpilis. Kalkūnų stotis buvo latvių valdoma. Apie 8 km. geležinkelio ruožo prieš Kalkūnus, dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, buvo taip vadinamo rusų geležinkelių platumo, kai tuomet Lietuvos geležinkeliai turėjo normalų tarpbėgių platumą 1435 m.m. Minėtas geležinkelio tarpas 1919 m. buvo bolševikų artilerijos ugnies apšaudomas iš šiaurinio Dauguvos kranto. Bandymai jį susiaurinti nesisekė net ir nakties metu. Išvarius bolševikus iš Daugpilio, Kalkūnų stotį buvo užėmę lietuviai, vėliau lenkai ir pagaliau latviai. Susisiekimas traukiniais nuo Panevėžio buvo vykdomas tik iki Eglainės.
Pasitraukus lenkams iš rytinės Lietuvos ir 1920 m. liepos 15 d. lenkams užleidus Vilnių bolševikams, į ruožą: Kalkūnai - Švenčionėliai-Naujoji Vilnia ir Vilnius traukiniai iš Lietuvos galėjo patekti tik per Kalkūnus.
Pirmiausia Lietuvos ir Latvijos divizijų vadų susitarimu, o vėliau, tą susitarimą patvirtinus ir šių valstybių vyriausybėms, buvo susitarta praleidinėti iš Lietuvos traukinius per Kalkūnų stotį.
Lietuvos kariuomenės įgulos jau buvo dislokuotos rytinėje Lietuvoje ten, kur anksčiau buvo lenkų, o vėliau bolševikų, kariuomenės.
STOTIES PAREIGŪNAI PALANKŪS LIETUVIAMS
1920 m. rugpjūčio 6 d., t.y. jau po pasirašymo Lietuvos su SSSR taikos sutarties, buvo dar pasirašyta su SSSR karo vadovybe sutartis dėl okupuotų žemių rytinėje Lietuvoje laipsniško užleidimo mūsų kariuomenei. Bolševikai tą susitarimą vykdė. Tokiom bendrom aplinkybėm esant, statybos būriui buvo pavesta susiaurinti geležinkelį tarp Eglainės ir Kalkūnų, o vėliau, sutvarkius įrengimus Kalkūnų stotyje praleidimui Lietuvos traukinių, vykti Švenčionėlių link. Tenka pastebėti, kad Latvijos traukiniai iš Daugpilio į Kalkūnų stotį nevaikščiojo. Stotis buvo tik administruojama latvių karo komandanto ir saugojama vienos pėstininkų kuopos.
Pagal divizijų vadų susitarimą statybos būriui buvo leista ribotą laiką būti Kalkūnų stotyje ir atlikti ten reikalingus darbus.
Buvo tokie darbai: sutvarkyti kelius, t.y. juos persiūti į normalų vėžių plotį, atstatyti ryšį su Eglainės ir Turmanto stotimis, atstatyti vandens tiekimą garvežiams, ir kiti remonto darbai.
Dėka didelio prielankumo lietuviams iš anksčiau tarnavusių ir dirbusių stotyje pareigūnų pusės ir dėka jų suteiktų žinių apie stotyje paslėptas atskiras dalis vandens hidrantui, būrio darbai stotyje buvo baigti anksčiau nustatyto laiko.
Po nuoširdaus atsisveikinimo su latvių karo komendantu ir palikus Kalkūnų stotyje 3 puskarininkius eiti stoties viršininko ir budėtojų pareigas, o taip pat 2 eilinius jiešmininkus, būrys su traukiniu išvyko Turmanto stoties link, kuri jau buvo Lietuvos ribose. Likę Kalkūnų stotyje kariai geležinkelininkai turėjo laikyti ryšį su latvių karo komendantu per stoties viršininką, priiminėti ir išleidinėti Lietuvos traukinius. Esant reikalui, Lietuvos traukiniai stotyje galėjo paimti vandenį. Keleiviai stotin iš traukinio išlipti negalėjo. Išimtis buvo tik kariams — maisto tiekėjams. Vėliau, kai latviai arčiau susipažino su mūsų paliktais pareigūnais, oficialūs santykiai perėjo į draugiškus ir stotyje buvo paliktas tik vienas latvių kariuomenės būrys.
Turmanto, Juodbrastės ir Dūkšto stotyse, atstačius ryšius, nuo Kalkūnų stoties iki Dūkšto stoties imamai, ruožas buvo perduotas Susisiekimo Ministerijos administracijai.
Būrys buvo sutelktas Juodbrastės sustojimo vietoje prie Smalvos ežero, — atstatyti saurąjį geležinkelį Juodbrastė — Zarasai. Atstatymui 3 medinių tiltų (60 m., 40 m. ir 20 m.) ir nutiesimui iš naujo išardyto siaurgeležinkelio (60 cm) reikalinga medžiaga buvo rasta Juodbrastės sustojimo vietoje ir Dūkšto stotyje.
Patikrinus galimumą ekspluatuoti ruožą Juodbrastė - Zarasai, su siaurgeležinkelio traukiniu, — šis ruožas buvo paliktas atsargoje tiekimo reikalams.
Tarp Dūkšto stoties ir Švenčionėlių buvo rastas išsprogdintas geležinkelio tiltas, ilgio 24 m. ir augščio 6 m., per Padugio upelį.
Kadangi pagal jau minėtą, 1920 m. rugpiūčio 6 d., sutartį bolševikai apleidinėjo okupuotą rytų Lietuvą ruožais ir nustatytu laiku pradėjo trauktis iš N. Švenčionėlių — Pabradės sričių, statybos būriui III divizijos vadas įsakė užimti Švenčionėlių stotį, ten dar bolševikų kariuomenei esant, todėl buvo labai skubama atstatyti tiltą per Padugio upelį. Po 24 darbo valandų atstatyto tilto bandymui buvo pakviesti ir Susisiekimo Ministerijos atstovai. Ant tilto užvažiavo iš pradžių vienas, o vėliau du garvežiai. Niveliro pagalba buvo patikrinta ar gaunasi nusėdimas nuo tokio tilto apkrovimo. Nusėdimo nebuvo. Rasta, kad tiltas tinkamas ekspluatacijai.
UŽĖMĖM ŠVENČIONĖLIŲ STOTĮ
Po sunkių darbų prie tilto būriui buvo duota diena poilsiui ir pasiruošimui tolesnei veiklai. Rugpiūčio 6 d., tik švintant, būrys su visom atsargumo priemonėm ir žvalgydamas priekyje kelią, išvyko iš Dūkšto užimti Švenčionėlių stotį ir ją apie 9 val. ryto pasiekė.
Stotyje buvo civilinė geležinkelių administracija, bolševikų komendatūra ir jos žinioje pėstininkų kuopa. Iš bolševikų pusės dėl būrio atvykimo protesto nebuvo. Po miestelį prie stoties vaikščiojo labai daug atėjūnų vyrų, moterų ir vaikų. Jie buvo iš rytų. Pamatę, kad yra atvykę Lietuvos kariai, pradėjo dingti visais galimais būdais ir priemonėmis.
Bolševikų komendantas labiausiai rūpinosi išgėrimu ir propaganda. Su kuopos vadu susitikus buvo pasikeista mandagiais žodžiais ir santykiai tarp būrio ir kuopos liko normalūs.
Švenčionėlių stotyje buvo didelės garvežių ir vagonų taisymo dirbtuvės ne tik siaurgeležinkeliui Panevėžys — Utena — Švenčionėliai—
Gudogojus, bet ir normalaus platumo geležinkelių riedmenims. Be to, čia buvo sutelkta siaurgeležinkelio garvežių ir riedmenų atsarga, o taip pat buvo įvairių medžiagų sandėliai. Aprūpinimas visų garvežių anglimis ėjo iš Švenčionėlių stoties. Anglių iš Lenkijos ten buvo rasta ne mažiau kaip 10,000 tonų.
Darbai dirbtuvėse ėjo. Bolševikų okupacijos metu ne visa administracija buvo pasikeitusi. Jai, o taip pat ir visiems darbininkams stotyje, buvo pareikšta, jog visi yra prašomi tęsti savo darbus. Visų prielankumas ir nuoširdumas Lietuvos kariams buvo pastebimas visur. Neapykanta bolševikams buvo aiški.
Tačiau teko būti atsargiems, nes komunistai turėjo savo agentų bei patikimųjų, kurie dėl menkniekių galėjo sukelti ginčus ir provakacijas santykiams pabloginti ir kaltę primesti lietuviams. Nuolat girtuokliaujantis bolševikų komendantas varė propagandinio turinio kalbas, nors klausytojų tebūdavo 3 ar 4 vaikai. Visą turinį jo išvedžiojimų sudarė pagrindinė idėja, kad komunistai valdys visą pasaulį. Vieną kartą iškilus kalbai apie tarptautines sutartis, jis pareiškė, kad sutartis bolševikai tol vykdo, kol jiems tai reikalinga, o praėjus reikalui į sutartis žiūrima, kaip į šiukšlyno popiergalius.
Bendrai jis darė įspūdį nenormalaus žmogaus, automatiškai ir siaurai galvojančio, visą laiką kartojančio tą pačią propagandą. Bet komunistų sistemoje jis buvo ne tik normalus, bet dar ir protingesnis už kitus. Apie savo bendradarbių veiklą ir jų informacijas jis išklausydavo šaltai, be sprendimų ir atsakymų. Jo klastingumas nekėlė abejojimų.
Kuopos vadas buvo matomas retai. Kareiviai gi buvo matomi nuolat ir kėlė pasigailėjimo jausmą. Jie buvo apdriskę ir pusalkani. Bendros virtuvės neturėjo. Kareiviams ne kasdieną būdavo išduodami į rankas valgomieji produktai ir duodamos instrukcijos ką pasigaminti ir kaip. Tie produktai būdavo džiovinta žuvis vobla, duona, cukrus, kelios bulvės, arba sausų kruopų šaukštas. Gautą voblą savo aliumininiame katiliukyje užpildavo vandeniu ir virdavo iš jos sriubą. Vėliau įdėdavo bulves arba kruopas. Katiliukus jie pakabindavo, arba ant žemės įsmeigto geležgalio, arba ant pagalio, pokurio galais sudėdavo akmenis, plytas ir jų tarpe iš skiedrelių sukurdavo ugnį. Atsitraukti nuo tokios savo lauko virtuvėlės kareiviai negalėjo, nes nuolat reikėjo saugoti ugnį.
Alkį numarinti virta iš džiovintos voblos sriuba, valgant ją su duona, galėjo, bet kad jaunas vyras būtų sotus — ne. Todėl šie vyrai nuolat būdavo alkani. Kad neturėjo kitų maisto produktų iš Rusijos gilumos nebuvo keista. Juk tai buvo nekintamas faktas, kad komunistų santvarkos sistema, viską visiems žadanti, realiame gyvenimui yra netinkama, žiauri, žalinga, viską naikinanti ir apgaulinga.
Jos atstovas komendantas, įsitikinęs matyti komunistinį rojų visame pasaulyje jau už kelių žingsnių nematė, kad bolševikų kareiviai nieko kito valgyti neturi, kaip tik džiovintą voblą vardan komunizmo visame pasaulyje. Mūsų kareiviams tai buvo savaime propaganda prieš komunistinę santvarką.
Kuomet būrio kareiviai pietums arba vakarienei išsirikiuodavo prie vagono — virtuvės su katiliukais ir lėkštėn gaudavo savo davinį, bolševikų kareiviai žiūrėdavo nustebę. Ne vienas jų, priėjęs prie jau gavusio davinį mūsų kareivio, prašydavo parodyti ką davė ir ar daug davė. Kiti prašydavo leisti nors truputį paragauti.
— Labai gardu, labai gardu.
— Pas mus taip nėra, — pasakydavo pusbalsiai, lyg tie jo žodžiai būtų kaž kokia karinė paslaptis.
Mūsų kareivių maitinimas, jų kariniai drabužiai, baltiniai, avalynė, išvaizda, linksmumas, patogios gyvenamos patalpos vagonuose— buvo tai, ko bolševikų kareiviai neturėjo ir tas savaime buvo jiems kapitalistų propaganda.
Bolševikų kareiviai mažiausiai 4 valandas kasdien turėdavo išklausyti politgramotos pamokų, 3 valandas statutų, vieną valandą rikiuotės. Jiems buvo tiekiama medžiaga mokytis, o kritikai, lyginimui, laisviems klausimams laiko neturėjo. O apie laisvalaikį nėra nė kalbos. Per laisvalaikį jie iš voblos virdavosi sriubą arba plaudavosi marškinius ir autus. Tokio mokymo tikslas buvo paruošti automatus ir propagandistus.
(bus daugiau)
GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
JOKŪBAS BAUBLYS
(pradžia Kario Nr. 1.)
VAIŠINANT GALIMA LAIMĖTI
Tuo pačiu laiku Švenčionėliuose dirbo Lietuvos ir SSSR mišri ir speciali komisija esamam geležinkelių turtui ir riedmenims pasidalyti. Iš Lietuvos pusės komisijai pirmininkavo mjr. K. Popeliučka, o nariais buvo susisiekimo ministerijos atstovai. Dalybų, derybų, ginčų ir susitarimų išdavoje Lietuvai teko didesnis skaičius garvežių ir riedmenų siaurgeležinkeliui Panevėžys — Švenčionėliai, negu SSSR jų gavo. Kol ėjo oficialios derybos, turto surašinėjimas, praktiški geležinkelininkai suformuodavo stotyje ištisus traukinius iš geresnių riedmenų ir išsiųsdavo juos Utenon. Iš Utenos “tolesnei veiklai” atsiųsdavo garvežį su vagonu, kuriame būdavo degtinės, kumpių, dešrų, duonos, sviesto, ir sūrių. Svarbu buvo, kad šios mišrios turto pasiskirstymo komisijos bolševikų atstovai nuolat vaišintųsi ir nematytų bei nesusivoktų, kas darosi stotyje. Per tas gausias vaišes komisarai pamiršdavo komisijos uždavinį ir sutikdavo su siūlymu rytoj tai sutvarkyti. Yra laiko, kam skubėti.
Neatsimenu tos rugpiūčio dienos, bet tai buvo 5 val. vakaro, kai atėjo laikas bolševikams apleisti Švenčionėlių stotį. Prieš 5 val. komendantas nuėmė nuo komendatūros raudonąją vėliavą, pasakė “iki pasimatymo” ir lipdamas traukinin dar tarė:
— Važiuojam Varšuvon.
Išlydinčių vietinių gyventojų stoty nesimatė, o tik keli žioplinėjantieji paaugliai ramiai stebėjo kas darosi.
Kad 5 val. vak. bolševikai apleis Švenčionėlius, vietos pareigūnams, darbininkams ir gyventojams buvo iš anksto žinoma. Karo eigoje ir karinės jėgos pagalba įvesta ir dabar išvykstanti bolševikinė administracija nematė nė vieno piliečio užuojautos. Niekas netarė nei bolševikų komendantui, nei vykdomųjų komitetų pirmininkams už ką nors “ačiū” arba “sudie”. Tik kiekvienas džiaugėsi, kad pagaliau šie engėjai išvyksta.
Žmonių veidai jau prieš keletą dienų darėsi linksmesni ir jų kalbos tarpusavyje garsesnės. Kiekvienas gyventojas jautėsi drąsiau ir nebebijojo, kad jis gali būti suimtas tardomas ir nekaltai apkaltintas. Krautuvininkai, kurie laikė savo krautuves uždarytas, o prekes paslėptas ir taip išgelbėtas nuo konfiskavimo, išvykus bolševikams, tuojau krautuves atidarė ir per 2 dienas miestelis grįžo prie tokių gyvenimo sąlygų, kurias jau galima buvo vadinti normaliomis. Turto ir asmens neliečiamybė buvo užtikrinta, o Lietuvos teisei, teisingumui ir santvarkai buvo reiškiamas pilnas pasitikėjimas.
MŪSŲ RYŠININKĖ LIETUVAITĖ.
Atvykus į Švenčionėlių stotį būrio telefonistai, tikrindami telefono laidus, ateinančius į stoties komutatorių, užtiko porą laidų tiesioginiams ryšiams tarp Švenčionėlių stoties ir Vilniaus geležinkelio stoties centrinio komutatoriaus. Tikrinimo metu paskambinus, telefonistams atsiliepė malonus moteriškas balsas.
— Halio, Vilniaus centrinė.
— Mes girdime jus aiškiai.
— Iš kur kalbate?
— Kariai iš Švenčionėlių.
— Paskambinkite vėliau, pasikalbėsime.
Telefonistai paskambino. Bendro turinio
jaunųjų žmonių kalbos ėio vyrų iš laisvės, o mergaitės iš okupantų vergijos — baimėje, kad kas nepasiklausytų jų pasikalbėjimo. Bet iš abiejų pusių buvo prie telefonų lietuviai. Jie vėl nustatė laiką sekančiam pasikalbėjimui. Po to pranešė man, kad turi porą laidų tiesioginiam susisiekimui su Vilniumi ir kad lietuvaitė aptarnauja ten komutatorių 8 valandas, o paskui ją pakeičia rusė ir lenkė. Skambinti galima tik kuomet lietuvaitė budi, nes dvi antrosios nepalankios lietuviams. Kai atėjo lietuvaitės budėjimo laikas, paskambinau pareikšdamas jai džiaugsmą, kad kalbu su lietuvaite iš Vilniaus. Tarp kitko paklausiau jos, kokios gi naujienos? Ji man atsakė:
— Daug visokių naujienų, prašau pasiklausykite, — ir sujungė laidus su bolševikų armijos štabu iš kurio diktavo telefonogramą apie blogėjančią bolševikų armijos padėtį fronte, apie amunicijos trūkumą, nepristatymą maisto, pašaro ir panašiai. Po kiek laiko nutraukusi tolimesnį diktavimą paklausė:
— Ar neįdomu buvo?
— Labai įdomu. Ar aš galiu tokių pranešimų turinį ir kitas žinias užsirašinėti ir pateikti mūsų vadų informacijai.
— Tai galima bus daryti tik kuomet aš budėsiu. Sudiev. Kažkas ateina . . .
Vėliau žinių rinkimas buvo tinkamai sutvarkytas. Gerai rusų kalbą mokanti kareiviai įvairias telefonogramas iš IV rusų armijos štabo, tarp armijų, korpusų, atskirų skyrių užrašydavo neištardami nė vieno žodžio. Vėliau šios telefonogramos per motociklistus buvo siunčiamos į III divizijos štabą. Žinios buvo labai vertingos ir davė galimumų turėti žinias apie bolševikų padėtį Lenkijos fronte ir apie atsitraukimą iš Lenkijos.
ŽVALGOME KELIUS.
Rugpiūčio 20d. būrys savo traukiniu padarė žvalgomąją kelionę iš Švenčionėlių stoties iki Pabradės turėdamas tikslą nustatyti pakelyje esantį geležinkelio turtą, susipažinti su pačiu keliu ir stotyje esančiais pareigūnais. Toje kelionėje dalyvavo ir du Lietuvos seimo nariai pp. Diržys ir Stepanavičius.
Išvažiavus iš Švenčionėlių, ant vieškelio, už kokių 2 km., buvo pastebėta pietų kryptimi žygiuojanti viena artilerijos baterija. Traukiniui lėtai einant, baterija staiga iš vieškelio išsuko ir užsimaskavo už krūmų. Seimo svečiai labai susirūpino ir pradėjo prašyti atsisakyti nuo tolimesnės kelionės Pabradės link, nes ši baterija galinti apšaudyti traukinį ir jį sudaužyti. Tuo būdu būtų bereikalingi medžiaginiai nuostoliai valstybei ir galį pablogėti santykiai su bolševikais. Bet geležinkelio linija pasuko į pietų rytus, miškeliai ir kalneliai uždengė traukinį nuo baterijos ir svečiai pasijuto saugesni, negu anksčiau. Pasiekę Pabradę, ten radome senus stoties pareigūnus, kuriems visas rūpestis buvo, kada prasidės traukinių judėjimas. Užtikrinome, kad po savaitės reikia tikėtis padėties pagerėjimo ir suteikėme palankių jiems naujienų. Atgal į Švenčionėlius jokios baterijos nei žygyje, nei už krūmų nebesimatė. Ar tai buvo bolševikų ar mūsų baterija, negalėjome nustatyti. Baimės būta bereikalingos.
Rugpiūčio 22 d. j. ltn. P. Kutka rankinės drezinos pagalba išžvalgė kelią nuo Pabradės iki Naujosios Vilnios. Naujosios Vilnios stotyje bolševikų komendantas pareikalavo jį tuojau pasitraukti iš stoties. Priešingu atveju jis jį ir kareivius areštuos ir sušaudys. Bet tai ką jis pamatė Naujosios Vilnios stotyje, užtektinai suteikė žinių apie padėtį stotyje. Stoties pusėje, iš kur eina keliai Bezdonių link, nebuvo traukinių ir paskirai pastatytų riedmenų, t.y. keliai buvo laisvi.
Rugpiūčio 23 d. geležinkelis nuo Švenčionėlių iki Pabradės buvo perduotas Susisiekimo Ministerijai ekspluatuoti.
Per 7 pėst. pulko vadą plk. ltn. Adamkevičių būrys gavo III divizijos vado įsakymą už-
Karo grobis paimtas po kautynių su bermontininkais ties Radviliškiu 1919 m. pakrautas karinio transporto traukiny
imti Naujosios Vilnios stotį. Užėmimą būrys turėjo suderinti su 7 pėst. pulko išlaipinimu. N. Vilnioje. Iš N. Vilnios 7 p.p. turėjo tęsti žygį į Vilnių.
Reikia pastebėti, kad bolševikų pralaimėjimas ties Varšuva keitė padėtį ir reikėjo skubių veiksmų Vilniui užimti, nekreipiant dėmesio į laipsnišką okupuotų žemių užleidimą.
RUSAI PIKTAI MUS SUTINKA
Įsakymui vykdyti rugpiūčio 23 d. būrys buvo pasirengęs Pabradės stotyje. Buvo nustatyta būriui vykti į Bezdonių stotį rugpiūčio 24d. 22 vai. ir ten, atėjus pirmajam traukiniui su 7 p.p. daliniais, tuojau išvykti į N. Vilnią. 22 val. būrys savo traukinio priekyje išleido rankinę dreziną kelio ir padėties žvalgymui. Važiavimo greitis buvo nustatytas 10-12 km. per valandą. Naktis buvo tamsi ir lijo. Bezdonių stotį pasiekus, ten buvo visiška tyla ir tamsa. Niekur jokio žiburėlio nesimatė. Stoties pareigūnų nebuvo. Vienintelis pareigūnas, vėliau atsiradęs, buvo kelio meistras. Jis nuoširdžiai džiaugėsi sulaukęs lietuvių. Jis užtikrino, kad kelias N. Vilnios link yra tvarkoje. Stotį aptarnauti užėmė būrio kariai.
Rugpiūčio 25 d. 4 val. ryto į Bezdonių stotį atvyko pirmasis traukinys su 7 pėst. pulko daliniais ir artilerija. Po to būrys tuojau išvyko N. Vilnios link. Jo užpakalyje 3 ir 6 km. atstume vyko pirmas ir antras traukiniai su 7 pėst. pulko daliniais ir artilerija. Buvo sutarta iki N. Vilnios nevartoti garsinių garvežių signalų. Visi vyko tyloje.
Artėjant prie N. Vilnios įeinamojo semaforo, būrio garvežys davė signalą duoti kelią. Centrinių j iešmų postas tuojau pakėlė semaforo sparną, duodamas ženklą, kad traukiniui įvažiuoti stotin kelias laisvas. Įvažiavus būrio traukiniui į N. Vilnios šalinę stotį ir sustojus, antroje stoties pusėje, iš kur ėjo keliai Molodečno — Minsko link, matėsi masė bolševikų kareivių ir civilių su maišais, terbomis ir ryšuliais. Toje pusėje kur sustojo būrio traukinys, keliai buvo nuo traukinių ir vagonų laisvi. Minia pamačiusi Lietuvos karius, lyg gavusi komandą, sujudėjo ir pradėjo trauktis iš stoties. Vieni ėjo Molodečno link, kiti traukėsi už artimiausiųjų prie stoties pastatų.
Iš stoties rūmų išėjęs bolševikų karys priėjo prie manęs ir piktai rusiškai pasakė:
— Aš čia komendantas. Kas tokie esate ir kokią teisę turite čia atvykti?
— Geriausiais tikslais atvykome. Jokių nedraugingų tikslų neturime.
— Aha. Tai prašau stotin. Aš turiu apie jūsų atvykimą pranešti mano komisarui.
Turint prieš save stotyje masę ginkluotų bolševikų kareivių ir nežinant ar tai palaida masė ar organizuota, svarbu buvo laimėti laiką ir nukreipti komendanto dėmesį nuo tolimesnių įvykių stotyje.
Užėjome į stoties budėtojo kambarį. Mane lydėjo, kaip ryšininkai, du puskarininkiai ir du eiliniai. Du įėjo su manimi vidun, o du liko perone. Komendantas telefonavo į Vilnių komisarui ir pranešė jam, kad ką tik į Naujosios Vilnios stotį savavališkai atvyko Lietuvos kariuomenės traukinys su kareivių kuopa, iš kokio 100 ginkluotų vyrų. Laikosi pasyviai. Ką daryti su jais? Susitvarkyti su jais skubiai reikalinga parama.
Ką į tai atsakė komisaras nežinau, tik galutinis N. Vilnios komendanto sakinys buvo:
— Aš bejėgis, reikia pagalbos. Skubėkite.
Matydamas mano pasyvumą ir gerą nuotaiką, susinervinęs komendantas priėjo prie manęs, pasiūlė užsirūkyti ir dar kartą paklausė:
— Tai jokių agresingų tikslų čia neturite?
— Ne, Be abejonės jūs žinote, kad tarp Lietuvos ir SSSR yra pasirašyta taikos sutartis ir ją dabar tik reikia įvykdyti.
— Taip, tai taip, bet tai ne mano, komendanto, kompetencijos ribose.
Po to abu išėjome iš stoties rūmų į peroną ir tuo momentu komendantas pamatė, kad į N. Vilnios stotį vėl įvažiuoja traukinys, pilnas Lietuvos kareivių, o horizonte Daugpilio link matėsi dar ir trečias traukinys. Šito buvo jam perdaug.
— Mane apgavote! — sušuko jis desperatiškai ir nuėjo stotin.
Kada vyko pasikalbėjimas su komendantu, j. ltn. Kutka išsiuntinėjo į stoties centrinių j iešmų postus ir į pačią stotį iš anksto numatytus pareigūnus ir išskirstė sargybas.
Traukiniai su 7 pulko daliniais ir artilerija tuojau buvo pastatyti prie karinės rampos išsikrovimui. Tušti riedmenys buvo išsiųsti Švenčionėlių stotin. Pulko daliniai trumpam laikui susitelkė N. Vilnios gatvėse pusryčiams ir jau maždaug po valandos, t.y. apie 10 vai. ryto, pulkas pradėjo žygį Lietuvos sostinėn Vilniun. Naujosios Vilnios miesto ir stoties karo komendantu buvo paskirtas ltn. Kozmianas. Jo ži/iioje liko viena kuopa pėstininkų ir artilerijos baterija.
Nuvykęs stotin bolševikų komendantas davė įsakymą tarnautojams ir telegrafistams nutraukti darbą. Šito buvo iš jo tikėtasi, todėl griežtai jam buvo pareikšta, kad visi lieka eiti
Pirmasis garvežys aptarnavęs gelež. ruožą Panevėžys — Obeliai
savo pareigas, negalima nuiminėti nei telefonų, nei telegrafų aparatų, nei išgabenti iš stoties inventorių. Geležinkelių ekspluatacija Molodečno ir Vilniaus link, o taip pat Kalkūnų link, turi būti tęsiama. Traukiniai priimami ir išleidžiami prisilaikant visų nustatytų taisyklių.
— Jūsų įsakymas yra sabotažas ir kenkimas geriems Lietuvos ir SSSR santykiams, pone komendante. Žinokite, kad jūs jau čia ne komendantas. Komendantas čia dabar yra Lietuvos kariuomenės leitenantas Kozmianas. Jūs esate laisvas.
Stoties viršininku buvo paskirtas vyr. puskarininkis Bronius Stasiulis. Jo žinioje ten liko buvę budėtojai ir kiti pareigūnai, išskyrus dvi telegrafistes, atvykusias iš Minsko, nes jos pareiškė:
— Lietuvos kapitalistams nedirbsime.
— Turite pilną laisvę dirbti, ar ne.
— Artimiausiu traukiniu abi išvykstame į Minską.
— Laimingos kelionės.
Kitos telegrafistes buvo linksmos, girdėdamos šį pasikalbėjimą. Vėliau viena jų pasakė:
— Esame patenkintos. Nebus mūsų tarpe šnipų ir rusų komendanto informatorių. Galėsime tarnybos metu pasikalbėti ir pajuokauti. Nebūsime automatais darbe. Dirbame sąžiningai mūsų atsakingą darbą, bet tos dvi tik nuolat čia mus nervino su savo politine propoganda. Jos galėjo kalbėti, o mes turėjome tylėti. Manau, kad jų vieton gali grįsti čia anksčiau dirbusios dvi patyrusios telegrafistes.
— Kodėl ne. Prašau pranešti, kad atvyktų pas Stoties viršininką.
— Tikėk, tamsta, mūsų nuoširdumu Lietuvai, nes mes visos čia esame gimusios ir išaugusios. Todėl Lietuva yra mūsų Tėvynė. Jos naudai atiduodame savo jėgas, nežiūrint, kad čia taip dažnai keičiasi valdžia.
— Pasitikiu jumis ir dėkoju už nuoširdumą.
Visi pasikalbėjimai ir veiksmai visur vyko greitai. Po 10-15 minučių, kai stotin įvažiavo antras 7 p. pulko ešalonas, ir traukinys dar stovėjo stotyje, laukdamas, kol rampoje išsikraus pirmasis pulko ešelonas, iš Molodečno pusės atvyko stotin keleivinis traukinys. Iš jo klasinių vagonų pasigirdo giedamas Lietuvos Himnas. Nustebę priėjome arčiau traukinio ir pamatėme daug kam pažįstamus lietuvius su ašaromis akyse giedančius Himną. Tie lietuviai buvo įkaitai, grąžinami iš SSSR kalėjimų Lietuvon. Pamatę Lietuvos karius N. Vilnioje, o jų ten pamatyti nesitikėjo, savo džiaugsmą jie išreiškė ašaromis. Lietuvos Himno žodžiais, padėkos žodžiais ir nuoširdžiausiais mojavimais kariams.
Sužinoję, kad tai įkaitai, tuojau jų kelionės maršrutas buvo pakeistas. Vietoje išleisti juos Vilniun, vagonai su jais buvo atkabinti nuo traukinio ir pastatyti ant atsarginio kelio, o vėliau atskiru traukiniu pervežti į Švenčionėlius.
Traukinys su įkaitais atvyko N. Vilnion, kaip vėliau paaiškėjo, todėl, kad bolševikai, išleisdami tą traukinį iš artimiausios N. Vilnios stoties Kena, dar nežinojo, kad Lietuvos kariuomenė jau užėmė N. Vilnią. Kiek buvo įkaitų neatsimenu, bet jų tarpe buvo V. Biržiška, K.Petrauskas, inž. Sabaliauskas, inž. Taujenis, inž. Glodenis ir kiti žymūs lietuviai veikėjai bei mokslininkai.
Trys buvę kariai, iš kr.: Kazys Aleksiūnas, I Pas. karo veteranas, senas išeivis; Otto Kerner, II Pas. karo veteranas, Amerikos armijoje pradėjęs tarnybą eiliniu ir baigęs gen. majoru, dabar išrinktas Illinois valstybės gubernatorium; Balys Brazdžionis, Lietuvos kariuomenės veteranas, spaudos ir radio darbuotojas, KARIO atstovas Čikagoje.
Iš Vilniaus maždaug kas pusvalandis ateidavo Molodečno link traukiniai. Vieni jų buvo keleiviniai, kiti prekiniai ir mišrūs, keleiviniuose matės daug karių, išvargusių, mieguistų. Prekiniai gi buvo kariniai ešalonai. Prekiniuose vagonuose matėsi bolševikų kareiviai, arkliai, ant lėkštvagonių gurguolės vežimai, įvairios dėžės, statinės, gurguolių ratai, stalai, kėdės, malkos, ir karinės lauko virtuvs. Kai kur prekiniuose vagonuose matėsi ir ryšuliai įstaigų bylų. Prekiniuose vagonuose buvo ir civiliniais drabužiais vyrų. Matėsi ir moterų su vaikais. Iš jų apsirengimo ir rimtų veidų buvo galima spręsti, kad tai buvo bolševikų pareigūnai rusai, grįžtantieji iš Lenkijos.
Būdingas buvo dar vienas reiškinys, kad ginkluotais tų traukinių palydovais buvo civiliniai — žydų tautybės jaunuoliai, apsikabinę kulkosvaidžių juostom su šoviniais ir ant diržų pasikabinę granatas. Daug kas iš jų dėvėjo odines kurtkes. Traukiniui sustojus jie išlipdavo iš vagonų peronan, nueidavo stoties bufetan, o grįžę ragindavo kitus keleivius sueiti į vagonus. Daugiau 5 min. tie traukiniai nebuvo laikomi stotyje, bet siunčiami toliau.
(Bus daugiau)
