PRAEITIES KELIAS Į ATEITĮ
Tikėjime, ryžte glūdi viltis ir laimėjimas
V. M. KLAUSUTIS
Žmonės be praeities,
Be tradicijų, kultūros
Neturi ateities;
Mes turim praeitį,
Savąją seną kultūrą,
Turime kelią į ateitį
Be stipraus tikėjimo, be vilties negali būt laimėjimo kovoje už laisvę. Lietuviai tikėjo į Lietuvos prisikėlimą, tikėjo ir Lietuvos savanoriai kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, jie ne tiktai atsilaikė prieš žymiai skaitlingesnius priešus—bermontininkus, bolševikus ir lenkus, bet nugalėjo juos gindami tėvynės laisvę ir nepriklausomybę 1919 - 1920 metais.
Žmonės be praeities, be tradicijų ir ryžto neturi vilties, gyvena kitų tautų valdomi veikiami svetimų kultūros; lietuviai turi garbingą praeitį tradicijas ir savo seną kultūrą, turi kelią į ateitį. Lietuviai virš šimtmečio kentėjo rusų vergiją, bet budėjo, du kartus sukilo prieš rusų barbarišką valdymą Lietuvoje, kovodami už laisvę. Ir vokiečių valdomi lietuviai kovojo už savo tautinę kultūrą ir politinę laisvę tais klaikiais vergijos metais. Tiesa, buvo svyruojančių ir abejojančių kad lietuva prisikelsianti, išsilaisvinsianti iš rusų ir vokiečių vergijos. Tokių silpnadvasių ir lengvabūdžių yra ir dabar, kurie abejoja Lietuvos prisikėlimu. Buvo abejojančių, kad Lietuva atgausianti sostinę Vilnių lenkų pagrobtą smurtu, bet stipriai tikėjusieji į Vilniaus atvadavimą nebuvo apvilti, šiandieną Vilnius Lietuvos.
Rusijos imperialistai, cariški ir dabar komunistiniai, nebuvo lietuvių bičiuliai, jie siekdami Lietuvos pavergimo laužė sutartis, naudojo smurtą lygiai kaip lenkai sulaužę Suvalkų sutartį, smurtu pagrobę Vilnių 1920 m.
Rusai įjungė Vilnių ir Klaipėdą į Lietuvos administracinį vienetą bet negrąžino Lietuvai visų lietuviai apgyventų kraštų vokiečių valdytų, Tilžę, Karaliaučių ir kitas vietoves įjungdami į Kaliningrado administraciją. Dalį Suvalkų ir Gardino krašto įjungė į Lenkijos ir Gudijos administravimą, neatsižvelgdami į istorinius ir etnografinius faktus, į cariškos valdžios laikais, 1889 ir 1909 metais, gyventojų surašinėjimo pagal tautybę statistikos duomenis (Lebedkino ir kitų-aut.). Tai buvo neteisingas, sauvalus, Lietuvai žalingas Lietuvos ribų nustatymas.
Ne taip dar senai teko man girdėti žodžius Lenkijos Prekybos- Pramonės Ministerijos direktoriaus, Michal Tamulewicz, kuris 1935 m. lydėjo mane iš Varšuvos į Vilnių: “Mes Vilniaus negrąžinsime Lietuvai nors Vilnius ir buvo Lietuvos sostinė.” Tas jo įžūlūs, begėdiškas pareiškimas supurtė mane, bet aš ironiškai šypsodamasis atsakiau mano bendrakeleiviui: “Aš neabejoju jūsų nusistatymu, tačiau labai abejoju, kad Lenkijos ir Lietuvos teritorinės sienos bus amžinos, kad politinės ir teritorinės sienos po I-jo pasaulinio karo nustačiusios status quo Europoje, bus pastovios”. Taip baigėsi mūsų pokalbis apie lietuvių-lenkų ginčą dėlVilniaus. Ir dabartinė padėtis Europoje nebus amžina.
Šiandieną pasaulis žino, kad rusai yra atsakingi už du pasaulinius karus, kad rusų valdovai, cariški ir komunistiniai, išžudė milijonus žmonių vykdydami imperialistinius karus. Dviejų pasaulinių karų tragedijas išgyvenę europiečiai ir rusai labai skaudžiai nukentėjo, o kai ateisiąs III-sis Pasaulinis karas, netenka abejoti, kad bus padarytas galas rusų militarizmui ir imperializmui, nes patys rusai nuversią komunistinius valdovus kaip nuvertė cariškus I-jo Pasaulinio karo metu.
TIKĖKIM KAD VĖL KELSIS LIETUVA
JAV prezidentas, Woodrow Wilson, po I-jo Pasaulinio karo siekė teisingų reformų Europoje, išlaisvinimo Europos pavergtų tautų. Jis yra pasakęs: “Jei Europa nebus reformuota teisėtumo pagrindais, jei Europos tautų rubežiai bus nustatyti neteisingi, jei bus neigiami istoriniai ir etnologiniai faktai rubežius nustatant, Europa neišvengs II-jo Pasaulinio karo žymiai baisesnio negu buvo I-sis Pasaul. karas”.
Woodrow Wilsono žodžiai, prieš 40 metų pasakyti, įspėjant Europos imperialistus, byloja pavojų III-jo Pasaulinio karo. Ir nenuostabu kad Nikita Kruščevas keliauja per pasaulį, kalba apie taiką, prašo pasaulio valdovus pripažinti status quo -įteisinti rusiško imperializmo agresiją ir rusų okupaciją Europoje ir Azijoje, tačiaus Kruščevas kalbėdamas apie taiką, koegzistenciją ruošiasi III- jam Pasauliniui karui, ruošiasi ir jo oponentai.
Čia glūdi mažųjų tautų ir lietuvių tautos ateitis į laisvę, glūdi Lietuvos valstybės atstatymo viltis. Lietuvių pareiga budėti, ruoštis sutikti krizę, Lietuvos išlaisvinimo reikalus laikyti pirmoje eilėje šiandieniniame mūsų gyvenime. Lietuvis, kur jis begyventų, privalo jausti pareigą organizuoti augančią jaunąją lietuvių kartą, ruošti ją Lietuvos vadavimui.
Mes esame ainiai aušrininkų ir varpininkų, a.a. dr. J. Basanavičiaus, dr. J. Šliupo, dr. V. Kudirkos, vyskupo Valančiaus, Maironio ir Vaižganto. Jų paliktos tradicijos, lygiai kaip garbingos tradicijos Lietuvos savanorių, žuvusiųjų kovose už tėvynės laisvę, stiprina mūsų ryžtą ir gajumą. Mes žinome, kad prieš pusamžį retas žmogus pasaulyje žinojo jog lietuvių tauta gyva ir gaji, nes Lietuva buvo paslėpta nuo pasaulio akių rusiškos okupacijos. Lietuvos nubraukimu nuo žemėlapio, maskoliai paslėpė Lietuvą nuo pasaulio, tačiau ne amžiams, lietuviai šiandiena žinomi visame civilizuotame pasaulyje kai gyva ir gaji tauta siekianti sau laisvės, su lietuviais greta stovi laisvojo pasaulio visuomenė. Ši politinė sąvoka ir pasaulyje didėjanti Lietuvai palanki opinija, bręstanti nauja politinė orientacija ruošia sąlygas lietuviams išvaryti rusiško imperializmo kiaules iš lietuviško bulvių daržo. Nesvyruokim, neabejokim, tikėkime, kad kelsis Lietuva ir su ja jos savanoriai ginti jos politinės laisvės ir nepriklausomybės. Politinė istorija keitėsi praeityje, keisis ir ateityje, čia ir glūdi laimingesnės ateities ir Lietuvos išlaisvinimo viltis.
