Nebuvo sutikęs lietuvį septyniolika metų
ANT. DAPŠYS
Ats. vrš. Juozas Burba žuvauja Clearwater ežere, Britų Columbijoje
Traukinys stabtelėjo. Aš su savo gyvenymo bendrakeleive ir dar porai nepažįstamų vyrų, iš išvaizdos panašių į miško kirtėjus, mieguisti skubiai išsivertėme mažoje Britų Columbijos Clearwater stotelėje, Kanadoje. Saulutė, ką tik persiritusi per vietomis sniegotus Kordiljerų kainus, maloniai šildė. Jokio vėjelio. Visur aplink matėsi tik kalnai ir jų šlaitai apaugę daugiausia spygliuočiais miškais. Oras kvepėjo sakais. Gražus slėnis. Vasara buvo ir čia jau prasidėjusi.
Prie mūsų tuoj prieina pusamžis vyras su rimtu ir būdingu seno fronto kario bruožų veidu, du.
— Aš esu Juozas BURBA iš Kuršėnų. Laukiu jūsų atvykstant, kaip laiškais susitarėme. -Šiltai spaudžiame dešines. Šeimininkas sodina mus į savo naują gražią automašiną ir veža į namus. Čia pat tiltas per sraunią North Tompson upę, lyg ir primenančią Šešupę ties Anykščiais, ar Ventą ties Mažeikiais. Prieš akis kiek išsimėtęs, bet augantis miestelis, turintis, kaip priimta, visas valdines ir kultūrines įstaigas.
Priešais didelė lentpiūvė, kurioje p. Burba jau 17 metų dirba ir dabar yra oblių ir piūklų galandymo formanas. Jo žinioje yra taipgi ir mašinų remontavimas.
Mašiną šeimininkas įvairuoja kieman. Namas stovi ant pat upės kranto. Didelis daržas, kuriame gražiai ir tvarkingai auga daržovės. Nemaža gėlių. Alyvų krūmai ką tik baigė peržydėti.
Lauke mus pasitinka su šypsena veide dikta moteris. Tai p. Ona BURBIENĖ, mus pasikvietusio šeimininko žmona. Čia pat prasideda linksmi pašnekesiai, liečianti praeitį Lietuvoje ir dabartį Kanadoje. Nenoram, bet nepastebimai maišosi kalbon angliški žodžiai. Šeimininkai prašo mus vidun, ir primena, kad jie tame name jau išgyveno 15 metų, bet dar nei vieno lietuvio koja nebuvo jų slenksčio peržengusi, nes toje apylinkėje lietuvių negyvena.
Įėjus vidun tuoj krinta į akis, p. Burbienės gražiai išsiuvinėtas obalsis: “Dieve, skalsink duoną ir druską” pakabintas ant sienos prie valgomojo stalo. Kambariuose ant sienų daug visokių fotografijų, bei šventųjų paveikslų.
Vienoje nuotraukoje Burba 1919 metais atsikuriančios Lietuvos karys, ką tik baigęs mokamą komandą. Uniforma, beveik visa nuosava; munduras persiūtas iš vokiško kariško, dar su civilinėmis sagomis, kita foto jau puskarininkio, bei viršilos laipsnyje, tvarkingoje ir gražioje 1920-1923 metų laikotarpio uniformoje. Paaiškėja, kad šeimininkas, ats. viršila Burba, vakar atšventė savo gyvenimo 59 metų užbaigtuves, o šiandien daro įžangą į 60-tuosius. Maždaug panašų jubilėjų švenčia ir Ona Burbienė, bet tai energinga ir judri moteris, kurią stebint susidaro vaizdas, kad jai netik šie erdvūs namai, bet ir tas visas miestelis yra per mažas.
Varžydamasis įteikiu Juozui, teisingai pasakius, lauktuvių — buteliuką škotiško gėrimėlio, o jo žmonai šeimininkavimo simbolius — samtį su priedais ir prijuostę.
Ant stalo tuoj pasirodo sustiprinti pusryčiai: dešros, lietuviško stiliaus, namuose keptos, pusjuodė duona, pačių rauginti agurkai ir kt. Savaitgalis. Taigi, mums, fizinio darbo žmonėms, nuplovus dulkes... pasikalbėjimai įgavo visai kaimyniškas ir bičiuliškas formas. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad J. Burba 1919 m buvo mobilizuotas į atsikuriančios Lietuvos kariuomenę. Demobilizuotas buvo 1923 m. vasarą.
— Papasakokite, Juozai, kaip sekėsi tada atsikuriančios Lietuvos kariuomenėje; koks aprūpinimas buvo, koki karininkai; koks kareivių ūpas, kokius pasisekimus, bei nepasisekimus turėjote?
— Mielai papasakosiu. Ilgesnį laiką man teko tarnauti Vilniaus komendantūroje ir 11 pėstininkų pulke — Dzūkijoje. Kareivių ūpas buvo geras. Daliniuose nemažą dalį sudarė
savanoriai. Ginklų, šaudmenų ir maisto užteko. Rudenį, 1920 m., kurį laiką buvo sušluba
vęs aprangos reikalas. Karininkų, ypač jaunesnio amžiaus, buvo tikrų idealistų ir patriotų, bet buvo ir tokių, kurie labai silpnai lietuviškai kalbėjo. Daugelis tokių karininkų nepilnai suprato tų laikų lietuvių kareivių dvasią. Kur vadovavo panašūs karininkai, daliniuose pasitaikydavo ir dezertyrų. Karininkų trūko, bet tas reikalas jau 1921 m. nebuvo jaučiamas. Palaikyti kuopoje drausmę ir tvarką, padedant puskarininkiams buvo nesunku. Pasitaikydavo, kad vienas kitas naujokas, atvykęs iš miesto, netaip jau lengvai duodavosi “apšlifuojamas” ir pilnai įjungiamas dalinio sudėtin.
Iš Lietuvos kariuomenėje tarnavimo laikų man labiausiai prisimena 1920 m. spalio mėnuo, bei visas tų metų ruduo — kovos su lenkais, pasitraukimas iš Vilniaus ir jo krašto, o taipgi lenkiškos Varviškių “respublikos” likvidavimas 1922 m. kovo mėn.
Tada aš tarnavau 11 pėst. pulke, 4 kuopoje. Nežinau kaip ten išėjo, kad mūsų kuopa kiek pasivėlino uždavinį vykdant, todėl buvome pasitikti iš apkasų sutelkta šautuvą ir kulkosvaidžių, o taipgi ir granatsvaidžių ugnimi. Kuopa turėjo nuostolių. Tada kuopai vadovavo kpt. Puzinas ir ltn. Holštein. Bet mes vistiek lenkų partizanus, ir civiliniai perrengtus kareivius, iškrapštėm iš įtvirtintų apkasų. Puolime dalyvavo ir 10 pėst. pulko dalis. “Respublika” buvo likviduota.
Tada dar ėjo demarklinija su Lenkija. Atseit 7 kilometrai buvo nekieno žemė. De-marklinijoje veikė gan skaitlingi lietuvių partizanų — šaulių būriai. Mūsų pulkas ilgesnį laiką buvo išsidėstęs palei demarkliniją. Kartą mūsų 11 pėst. pulko I batalioną Alytuje inspektavo, tų laikų kariuomenės vadas gen. Stanaitis. Jis buvo labai religingas. Dažnai tikrindavo ar kareiviai turi ir nešioja škaplierius. Tikrino ir mane. Turėjau. Nežinau ir šiandien kokiu tikslu, bet jis liepė užsiėmimų aikštėje man komanduoti visam batalionui. Klausė manęs kiek mokslo turiu. Pasakiau teisybę, kad Kuršėnų rusų “narodnos” 4 skyrius. . .
— Na, p. Burba, viskas labai gražu, jūs atkuriant Lietuvą, sulig savo pajėgumo, esate tėvynei užtenkamai davęs. Jei ne paslaptis, gal galima sužinoti, apie jūsų šeimos praeitį?
— Tai jokia paslaptis. Mano tėvas žuvo J.A.V. anglių kasyklose. Mano mamytė, likusi našlė su 3 mažais vaikais nemažai vargo matė, nes nuosavos pastogės neturėjome, o už tėvelio žuvimą, nieko negavo. Kiek paaugėjęs, pradėjau dirbti pas apylinkės ūkininkus. Mano žmona Ona, yra taipgi kilusi iš Kuršėnų apylinkės. Jos tėvai irgi jokio nejudomo turto neturėjo, tai dirbo taipgi pas ūkininkus, o prieš čia atvykdama 1932 m. Pavenčių cukraus fabrike.
— Sakykite, kaip atsitiko, kad per 17 metų neteko sutikti lietuvių?
— Labai paprastai. Atvykau į Kanadą 1928 m. šeimą buvau palikęs Lietuvoje. Prasidėjo depresija. Bandžiau visokius darbus dirbti. Teko ir bedarbių stovykloje gyventi. Žmonai su dukrele 1932 m. atvykus, Albertos provincijoje bandžiau ūkinikauti. Nesisekė. Tada atsikėliau čiaį tuos kalnus ir jau 17 metų ramiai išgyvenau. Dukra yra ištekėjusi už prancūzo netoli Edmonton miesto ir augina 3 anūkus....
Paaiškėjo, kad abu p.p. Burbos yra dideli muzikos ir dainų mėgėjai. Taipgi mėgėjai ir šokių. Tai išbandėme praktikoje. Abu pasirodė geri šokėjai. Pas juos gramofono plokštelių gausybė, gali reikale ir krautuvę atidaryti. Elektrinis patefonas, beveik be pertraukos grojo valsus ir visokius kariškus maršus, drebindamas visą namą. Vaišingo šeimininko, p. Burbos, labiausiai mėgstamos ir geriausiai sekėsi sudainuojamos šios dainos: “Per Širvintų miestelį” — o taip gi: “Numesk Lietuva rūbą seną, kurį užvilko svetimi...”
Prieš saulėleidį p. Burbai mus atvežė geležinkelio stotin. Atsisveikinant to seno kario — veterano akyse žibėjo ašaros. Spaudžiant atsisveikinant rankas, jis kartojo: “Aš čia gyvenu neblogai, bet pasiilgau tėvynės. Jeigu ji būtų tokia, kaip aš ją išvykdamas 1928 m. palikau, tuojau grįžčiau. Mūsų traukinys pajudėjo į vakarus, palikdamas stoties perone abu p.p. Burbas besišypsančius, bet susirūpinusiais veidais. Kelionės biliete, automato buvo išmušta data: . “13 June 1959”.
11 p.p. 4 kuopa grįžusi iš lenkiškos Varviškių “respublikos” sunaikinimo 1922 m. kovo mėn. Viduryje, 4-tas iš k. sėdi kp. vadas kpt. Puzinas, jo deš. ltn. Holštein, o kair. — vrš. J. Burba
