Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGA IR VLADAS PUTVINSKIS

RAPOLAS SKIPITIS

Nepriklausomybės laikais bene populiariausia organizacija Lietuvoje buvo Lietuvos Šaulių Sąjunga. Jos reikšmė mūsų nepriklausomą valstybę statant, mūsų tautinį susipratimą ugdant ir lietuvišką kultūrą puoselėjant neabejotinai buvo labai didelė. Nuo pat šios organizacijos pradžios ligi jos tragiško galo, beveik 21 metus, man teko jos nariu būti ir daugeliu atvejų teko atlikti vienokį ar kitokį darbą, pirmininkauti visuotiniuose suvažiavimuose, būti šios organizacijos vadovybėje ir jos garbės teismo nariu. Vladą Putvinskį man teko iš arti stebėti kai jis kūrė Lietuvos Šaulių Sąjungą, iš jo lūpų girdėti jo mintis ir pagrindinį tikslą, kurio jis siekė per šaulių organizaciją. Be to, turiu pažymėti, kad V. Putvinskis buvo mano tėviškės kaimynas, todėl apie jį turiu prisiminimų ir iš senesnių laikų. Dėlto laikau savo malonia pareiga nors trumpai parašyti savo atsiminimuose apie Lietuvos Šaulių Sąjungą ir apie šios organizacijos kūrėją Vladą Putvinskį.

ŠAULIŲ SĄJUNGA

1919 m. birželio mėnesio kažkurią dieną kreipėsi į mane Vladas Putvinskis su pasiūlymu dėtis į organizaciją kovai su valstybės priešais. Girdi, suomiai jau tokią organizaciją turį. Tūkstančiai civilinių gyventojų esą tos organizacijos nariai. Jie yra išmokomi vartoti kariškus ginklus ir kariauti. Jie labai daug pagelbėjo savo kariuomenei išvyti rusus iš Suomijos ir susitvarkyti namie. Tą suomių organizaciją jis man pavadino vokiškai - Shuetzenkorps, nes apie ją žinojo iš vokiškos spaudos.

Vladas Putvinskis-Putvys (1873-1929), knygnešys, L.Š.S ¡kūrėjas, pirmasis jos pirmininkas ir viršininkas.

Vėliau mums teko ir asmeniniai pamatyti tos šaunios suomių organizacijos atstovus Kaune. Suomiškai vyrai vadinosi Suojeluskunta - šauliai, o moterys - Lotta Svėrd - šaulės. Taigi, V. Putvinskio pasiūlymą priėmiau, nes reikalas buvo degantis. Apginkluoti ir nekariškius ir paruošti juos mūsų kariuomenės pagalbai, -reikalas atrodė daug kam neginčytinas. Ypač karštai tą klausimą kėlė Spaudos Biuro tarnautojai Matas Šalčius, Antanas Žukauskas (Vienuolis), Adolfas Klimas i.k. Bet tą reikalą įgyvendind, pritraukiant visus tuo dalyku susirūpinusius asmenis, gerai sugebėjo tik Vladas Putvinskis. Tos V. Putvinskio kuriamos organizacijos pirmieji negausūs susirinkimai buvo šaukiami Vytauto Kalne. Tų susirinkimų dalyvių tarpe buvo dailininkas A. Žmuidzinavičius, prof. Tadas Ivanauskas, rašytojas Matas Šalčius, rašyt. Balys Sruoga, Balys Kemėšis, M. Žvirėnas ir gal koks dešimts kitų, kurių pavardžių nebeatsimenu. Pirmoji Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrimo data kai kuriuose raštuose žymima 1919 m. birželio 27 d., bet formaliai reikėtų laikyti įsikūrimo pradžia 1919 m. rugpiūčio 8 d., nes tą dieną buvo išrinkta pirmoji šios organizacijos valdyba su Vladu Putvinskių pirmininku. Taigi, bent kiek reikšmingiau veikti ši organizacija pradėjo tik rudeniop. Mat, viso to labai svarbaus sumanymo rėmėjai, neišskiriant nei paties Vlado Putvinskio, buvo perkrauti savo tarnybiniu darbu, nes buvo dar besikuriančios savos valstybės valdininkai. V. Putvinskis tuomet buvo tiekimo ir maitinimo ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktorius. Apie spalio pradžią V. Putvinskis iš valdiškos tarnybos pasitraukė ir atsidėjo vien Šaulių Sąjungos reikalams. Dabar tais reikalais ne tik jis pats visą laiką buvo užsiėmęs, bet ir savo jaunamečius vaikus buvo įtraukęs. Keletą mėnesių Lietuvos Šaulių Sąjungos centras buvo Vlado Putvinskio butas Duonelaičio g-vėj, o to centro visas aparatas - pats V. Putvinskis ir jo šeimos nariai. Bet ir tokiose skurdžiose sąlygose prasidėjusi, šaulių organizacija vėliau sparčiai augo, stiprėjo ir pagaliau buvo pasiekusi tokio

Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Garbės Narys, šaulys adv. Rapolas Skipitis

laipsnio ir reikšmės mūsų tautos gyvenime, kokio vargu kas galėjo tikėtis. Taip išaugti Šaulių Sąjungai padėjo šios pagrindinės sąlygos:

1. Ano meto besikuriančios Lietuvos būklė, 2. Vlado Putvinskio asmuo ir 3. V. Putvinskio nustatyta ir kitų įtakingesnių šaulių paremta teisinga organizacijos kryptis. Apie ano meto nesaugią Lietuvos būklę šiuose atsiminimuose jau man teko kalbėti keliais kitais atvejais, todėl, nenorėdamas kartotis, čia apie tai neberašau. Apie V. Putvinskio asmenį pakalbėsiu kiek toliau. O dabar šiek tiek apie pačią Lietuvos Šaulių Sąjungą.

Pradžioje apie vienerius metus Šaulių Sąjunga buvo grynai kariška organizacija, nes to reikalavo krašto saugumas. Bermontininkai, bolševikų frontas, lenkų užgrobtas trečdalis Lietuvos, ir dėl to blogi santykiai su lenkais, bolševikų ir lenkų agentai pačioj išlaisvintoj Lietuvos daly ragino kiekvieną lietuvį patriotą laikyti rankoje ginklą. Nors šauliai karo frontuose nėra laimėję didelių mūšių, bet kaip žvalgai - žinių tiekėjai mūsų karo vadovybei ir savo partizanine veikla šauliai daug sykių yra suteikę reikšmingos pagalbos mūsų kariuomenei. Gi kovoje su vidaus priešais - bolševikų ir lenkų agentais, šauliai veikė kaip tikri mūsų valstybės sargai. Be to čia tenka prisiminti, kad visuose karuose, o ypač mūsų tėvynės išlaisvinimo karuose, labai daug reiškė mūsų žmonių nuotaikos ir pasiryžimas kariauti. O tą pasiryžimą kariauti geriausiai kėlė Šaulių Sąjunga. Sakysim, po mūsų kariuomenės didžiojo pralaimėjimo Seinų-Suvalkų fronte ir po to, kai Lenkija sulaužiusi Suvalkų sutartį užgrobė Vilnių, -nuotaikos Lietuvos gyventojų tarpe buvo beeik desperatiškos. Bet toms nuotaikoms prablaivinti ir mūsų piliečių atsparumui sustiprinti greta Seimo atstovų, valdžios pareigūnų ir šiaip žymių patriotų - tūkstančiai šaulių pasklido po visą laisvąją Lietuvą, o ypač plačiame ruože palei demarkacijos liniją, su prakalbomis ir atitinkamais atsišaukimais. Ir piliečių nuotaikos pakilo. Mūsų šaulių maži būreliai parodė drąsos ir sumanumo trukdant lenkų kavalerijos brigadai, lapkričio 17-19 dienomis prasiveržusiai pro mūsų frontą ir žygiuojančiai pro Anykščius Kėdainių link. O mūsų kariuomenė Giedraičių-Širvintų fronte sumušė lenkus.

Negalėčiau sakyti, kad tuomet Lenkijos kariuomenė nebūtų galėjusi įveikti mūsų kariuomenės ir okupuoti visą Lietuvą, bet Pilsudskis iš savo agentų neabejotinai žinojo, kad laisvos Lietuvos lietuviai yra kietai susistatę prieš lenkus ir todėl Lenkija neišvengiamai turėtų daug didelių sunkumų, jei okupuotų Lietuvą. Tas kietas mūsų žmonių nusistatymas prieš lenkus mažino Lenkijos vadų apetitą užgrobti Lietuvą. O tokio nusistatymo pirmaeilis ugdytojas buvo Šaulių Sąjunga.

Kalbant apie Šaulių Sąjungos karinę veiklą, tenka neužmiršti Klaipėdos krašto atvadavimo žygio, kuris įvyko kiek vėliau, 1923 m. pradžioje. Lietuvos Šaulių Sąjunga reikšmingai jame dalyvavo, o Klaipėdos kraštui prie Lietuvos prisiglaudus, per savo organizacijos būrius plėtė lietuvišką veiklą visame krašte ir tuo stiprino mūsų pozicijas Lietuvos vakaruose. Klaipėdos atvadavimas yra svarbus ir įdomus žygis, apie kurį turėtų plačiau parašyti jame dalyvavusieji arba bent arti to reikalo stoviejusieji ir gerai jį žinantieji.

Praėjus karams su bolševikais ir bermontininkais ir aprimus kovoms su lenkais Šaulių Sąjunga ne tik savo veiklos nenutraukė, bet vis labiau ją plėtė tik ne tiek karinėj, kiek kultūrinėj srity. Kitaip ir negalėjo būti. Juk ir pats Šaulių Sąjungos įkūrėjas V. Putvinskis buvo ne profesionalas karys, o gilus kultūrininkas. Gi karišką organizaciją buvo sudaręs tik dideliam ir būtinam reikalui esant. Kultūrinėj srity V. Putvinskis nesitenkino paprastu šaulių ar piliečių švietimu. Jis buvo užsimojęs per Šaulių Sąjungą perauklėti lietuvių tautą, kad ji būtų sveika, blaivi, stipri savo tautiniu atsparumu, pasiryžusi ginti Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę, kad jos vaikai būtų tiesūs, teisingi, mandagūs ir drausmingi.

Paskutinioji Moterų Šaulių Taryba.

Iš k. sėdi: vice-pirm. L. Dainauskienė, š. M. Vadė S. Mantautienė; stovi 3-čia iš kairės K. Kodatienė — švietimo vadovė ir “Saulės” redaktorė. Jos ir dabar veikia atgaivintoje L.š.S.T.

Auklėjimo metodą V. Putvinskis taikė patį geriausią, nes pats elgdavosi taip, kaip kitus elgtis mokė. Šauliai ir šaulės, pasak V. Putvinskį, turėjo būti tie gyvi pavyzdžiai, kokie turėjo būti visi lietuviai. Savo mintis perauklėjimo ar persiauklėjimo reikalu V. Putvinskis skleidė gyvu žodžiu ir šaulių spaudoj. Kiekvienam akylam žmogui buvo aišku, kad ne tik visos tautos bet ir visų šaulių V. Putvinskiui visai perauklėti nepasiseks. Didelę dalį ir nepasisekė. Bet jokiu būdu negalima sakyti, kad jo tas milžiniškas ir puikus užsimojimas nepaveikė norėta prasme šaulius ir tautą. Tiesą pasakius, idealas nepasiekiamas. Jau labai didelis dalykas buvo tas, kad V. Putvinskis davė Šaulių Sąjungai idealą, tą nepasiekiamą žvaigždę, kurios šviesa vilioja kiekvieną savo tautai geresnio rytojaus trokštantį lietuvį. Tas idealas buvo ir geras kvieslys dėtis į šaulių eiles.

V. Putvinskis statė Šaulių Sąjungą ant teisingo visuomeninio bei politinio pagrindo. Šaulių Sąjunga turėjo būti visuomeninė demokratinė organizacija, griežtai vengianti partinės politikos. Ant tokio pagrindo stovinčioj organizacijoj puikiausiai galėjo tilpti visokių politinių bei pasaulėžiūrinių įsitikinimų žmonės. Kitaip sakant, kas norėjo nepriklausomos Lietuvos, tas galėjo būti Šaulių Sąjungos narys arba šaulys bei šaulė. Todėl Šaulių Sąjungoj sutartinai galėjo dirbti socialdemokratas Kipras Bielinis su krikščioniu demokratu Mykolu Krupavičium, o šiedu su liaudininku Mykolu Šleževičium, tautininku Antanu Smetona ir santariečiu Petru Leonu.

V. Putvnskis buvo keletą metų iš Šaulių Sąjungos vadovybės pasitraukęs. Kitiems vadovaujant S-goj buvo kilę nesveiki vėjai: Šaulių Sąjungą norėta padaryti politine organizacija. Rodos 1923 m. visuotiniame suvažiavime V. Krėvė-Mickevičius šoko įrodinėt, kad mūsų politinės partijos skaldančios tautą, tuo tarpu žydai, lenkai ir rusai einą vieningai. Lietuvių susivienijimui esą būtinai reikalinga, kad Šaulių Sąjunga eitų į seiminius rinkimus savo sąrašu. Mudviem su Mykolu Sleževičium teko gerą valandą įtikinėti suvažiavimą, kad nepadarytų V. Krėvės-Mickevičiaus peršamo nutarimo. Suvažiavimas dauguma pritarė mudviem, o ne V. Krėvei-Mickevičiui ir tokio nutarimo nepadarė.

Po 1926 m. perversmo visuomeninis demokratinis pradas palaipsniui iš Šaulių Sąjungos turėjo trauktis ir užleisti vietą kariniam biurokratiniam pradui. 1926 ir 1927 metais visuotinių suvažiavimų nebuvo. 1928 metais įvyko paskutinis visuotinis suvažiavimas pagal ligi tol praktikuotą tvarką. O 1935 m. liepos 15 d. buvo išleistas Lietuvos Šaulių S-gos naujas įstatymas, kuriuo ir formaliai S-ga buvo sukarinta. Visuomeniškoji, taip sakant, putvinskinė Šaulių Sąjunga buvo veikusi ištisus 16 metų. Per tą laikotarpį jau ir tradicijų buvo susidarę. O tradicijos dažnai nemažiau, o kartais net daugiau reiškia negu įstatymas. Todėl ir visuomeninį pradą pakeitus vadizmu pradžioje labai didelio perversmo Šaulių S-goj nesimatė. Bet tai nereiškia, kad per ilgesnį laiką tas skirtumas nebūtų žymiai stipriau pasireiškęs. Pagal naująjį įstatymą Šaulių S-ga tik vadinosi visuomeninė kariška organizacija. Tikrumoje ji buvo paversta kariška institucija, kurioje tam tikras funkcijas galėjo atlikti nekariškiai, bet vado-kari-ninko vadovaujami. Visuomeninė iniciatyba S-goj tegalėjo tik tiek reikštis, kiek leido S-gos vadas, o rinktinėse ir būriuose - kiek leido rinktinių ir būrių vadai. Ar tokią organizaciją galima vadinti visuomenine?... Taip pertvarkyta Šaulių Sąjunga veikė nepilnus 5 metus. Ji buvo žymiai gausesnėmis valstybės lėšomis remiama, negu seniau gaudavo nesukarintoji S-ga. Todėl galėjo būti sustiprintas karinis paruošimas, o privačiai surinktų lėšų galėjo daugiau skirti kultūriniam darbui. Kultūrinis darbas buvo plečiamas, Putvinskio iškelti šūkiai buvo gerbiami ir palaikomi sukarintoj Šaulių S-goj.

Kas buvo Šaulių Sąjunga tepakalba ir šie duomenys:

1939 m. šaulių vyrų buvo....42.000

1939 m.  Šaulių moterų ........15.000

1939 m.  Šaulių rėmėjų ........ 5.000

Viso šaulių ............................ 62.000

Didžiausios reikšmės kultūrinėj ir propagandinėj srityse turėjo Šaulių Sąjungos organas Trimitas ir kiti spausdiniai. Trimitas buvo leidžiamas ištisus 20 metų - 1920-1940 metais. Pradžioje jo buvo spausdinama 5000 egzempliorių, o pastaraisiais keliais metais tiražas siekė 25.000. Viso per 20 metų Trimito išleista per 250 tūkstančių egzempliorių.

Trimitas buvo sutraukęs per 200 bendradarbių, kurių tarpe matėme Tumą-Vaižgantą, Vincą Krėvę-Mickevičių, Mykolą Biržišką, Antaną Vienuolį-Žukauską, Antaną Smetoną, Martyną Jankų, Joną Šliupą, Igną Jonyną, Matą

Vyr. Maž. Lietuvos Gelbėjimo Komitetas ir jo artimiausi bendradarbiai. Antras iš d. stovi A. Marcinkevičius (Mantautas), LšS atstovas prie Komiteto, tuomet LšS CV sekretorius, Kultūros ir Propagandos sk. v-kas.

Šalčių, Petrą Šalčių, Vaclovą Sidzikauską ir daug kitų žinomų ir mūsų visuomenės gerbiamų spaudos bendradarbių. Savaime aišku, kad Vladas Putvinskis buvo Trimito didysis šulas.

Netenka abejoti, kad Trimitas yra stipriai paveikęs mūsų žmones tautinės sąmonės stiprinimo kryptimi ir atlikęs didelį kultūrinimo darbą. Trimitas buvo Šaulių Sąjungos centro laikraštis. O greta jo provincijų šauliai leido savo didesnius ar mažesnius laikraštukus. Provincijos šaulių laikraščiai buvo leidžiami Panevėžy, Šauliuose, Kybartuose, Telšiuose, Alytuj, Tauragėj ir gal dar kitur. Gi šaulių moksleivių laikraštukai buvo leidžiami Kaune, Dotnuvoj, Mažeikiuose ir kitur

Šaulių Sąjunga per 11 metų leido kalendorius almanachus, kurių išleista 305 tūstančiai egzempliorių. Be to, S-ga yra išleidusi 36 knygas viso 215 tūkstančių egzempliorių ir 47 atsišaukimus lietuvių, lenkų, gudų ir žydų kalbomis viso apie 2 milijonu egzempliorių.

Turime gražių dainų ir mėgstame dainuoti. Šaulių Sąjunga rūpestingai puoselėjo dainos kultūrą. S-gos centrinis choras, muziko Martinonio diriguojamas buvo vienas pirmaujančių Lietuvos chorų. O viso šauliai turėjo per 100 chorų ir apie pusę tiek orkestrų.

Pastovaus dramos teatro Šaulių S-ga neturėjo. Bet, profesionalams dramos artistams talkinant, šauliai yra pastatę daug spektaklių Kaune ir provincijoj. Gi provincijoj šauliai turėjo apie 400 dramos mėgėjų ratelių.

.... Sportu Šaulių S-ga buvo susirūpinusi nuo pat pirmųjų jos organizavimosi mėnesių ir per visą jos veikimo laikotarpį. Pradžioj šaulių sportinė mankšta dažnai buvo siejama su kariniais pratimais. Vėliau buvo paruošiami net sporto instruktoriai, kurie ir vadovavo sportui. Daug sykių šauliai yra surengę lengvosios atletikos rungtynes.

1938 m. šauliai turėjo 63 nuosavus namus, kurių vertė siekė kelių milijonų litų. Bet nuosavi namai šauliams tai nebuvo tik medžiaginės vertės dalykas. Šaulių namai buvo tautos namai. Šaulių namai buvo artimi visiems lietuviams, nes Šaulių S-ga, kaip nepartinė idėjinė organizacija mielai leisdavo savo namuose rengti pobūvius, paskaitas, koncertus ir kitus kultūrinius parengimus ir kitoms lietuvių organizacijoms bei asmenims. Koks gyvas ir judrus centras buvo šaulių namai, man pačiam teko iš arti stebėti Kaune. 1926 m. kaip Šaulių S-gos įgaliotinis pasirašiau pirkimo sutartį namams prie Laisvės Alėjos, arti Įgulos bažnyčios. 1927 m. kaip S-gos pirmininkui, teko rūpintis tų namų remontu ir pritaikymu šaulių reikalams. Šitie namai oficialiai buvo atidaryti 1928 m. sausio 7 d. Po atidarymo visą laiką jie buvo taip gausiai šaulių ir nešaulių lankomi, kad jie man primindavo bičių avilį saulėtą dieną, kur be paliovos vienos bitės bėgo ir skrido iš avilio, o kitos - į avilį. Kiek visokių kultūrinių parengimų, paskaitų, koncertų ir kita!... Taip, Šaulių namai buvo reikšmingi kultūros židiniai.

Daug jaunimo susiburdavo visame krašte vykusiose dainų šventėse ir sporto varžybose. Mūsų jaunimas labai mėgdavo šaulių parengimus ir juose gausiai lankydavosi.

Lietuvos Šaulių Są-gos pirmininkais buvo:

1.    Vladas Putvinskis .................... 1919-1922 m.

2.    Vincas Krėvė-Mickevičius .... 1922-1924 m.

3.    Stasys Š.Žilingas ...................... 1924-1925 m.

4.    Matas Šalčius ............................ 1925-1926 m.

5.    Teodoras Daukantas ................ 1926 m.

6. Liudas Valionis ........................ 1926-1927 m.

7. Rapolas Skipitis ........................ 1927-1928 m.

8.    Vėl Vladas Putvinskis ............ 1928-1929 m.

9.    Antanas Žmuidzinavičius ...... 1929-1934 m.

L. Šaulių Sąjungos viršininkais buvo:

Vladas Putvinskis (drauge buvo ir pirmininku) 1919-1922 M.

2. Pranas Klimaitis ............ 1922-1925 M.

3. Mykolas Kalmantas ......1925-1935 M.

1935 metais Šaulių Sąjungą sukarinus, jos vadu buvo paskirtas Pranas Saladžius, kuris tose pareigose išbuvo ligi blolševikų okupacijos.

Trimito ir kitų Šaulių S-gos leidinių redaktorius dar gerai prisimenu šiuos: Antaną Bružą, Joną Kalnėną ir Aleksandrą Marcinkevičių, dabar Mantautą. Visi trys buvo nuoširdūs Lietuvos patriotai.

VLADAS PUTVINSKIS.

Vladas Putvinskis mums labai įdomus ir brangus ne tik kaip Šaulių Sąjungos kūrėjas. Jis buvo retas ir nepaprastas asmuo kaip žmogus ir kaip lietuvis. Jis savo asmens gyvenime yra padaręs du perversmus, rūpestingai ir atsidėjęs jieškojo kelio į geresnį gyvenimą ne tiek sau kiek kitiems, daug dirbo ir aukojosi kovoje už Lietuvos laisvę ir lietuvių spaudą ir, pagaliau, įkūrė Šaulių Sąjungą kovai su Lietuvo priešais ir rodė kelią, kaip turi būti perauklėta lietuvių tauta.

Apie šį nepaprastą žmogų čia duodu truputį savo atsiminimų ir ši tą iš jo biografijos

Praeito šimtmečio gale mano tėvo kumetis Antanas Juškus su tėvais, jaunesniu broliu ir

šaulių sporto šventės Raseiniuose dalyvės.

seserimis iš mano tėviškės nusikėlė į Šilo-Pavėžupio dvarą, priklausantį Vladui Putvinskiui. Ten, žinoma, irgi buvo kumečių. Mano tėvo ir vyresniųjų brolių santykiai su Antanu Juškum buvo, galima sakyti, draugiški, o iš mano tėviškės jam teko išeiti tik todėl, kad mano tėvas nebenorėjo laikyti kumečio, o geriau jo vietoj jauną berną be šeimos. Taigi, persiskyrėm su Juškais visai gražiuoju. Šilo-Pavėžupio dvaras nuo mano tėviškės - Mantvydės, buvo maždaug už 20 kilometrų. Antanas Juškus naująja vieta taip buvo sužavėtas, kad net kelis kartus buvo atėjęs pas mus papasakoti, kaip jam ir jo šeimai dabar gerai ir koks ypatingas jo dabartinis ponas. Jis kumečiais taip rūpinasi, kaip savo vaikais. O kas keisčiausia — jis net su

savo žmona kalba lietuviškai, nors ji irgi ne kaime, o Suvartovos dvare augusi”. Pas mūsų ponus atvažiuoja iš kažkur kiti ponai ir su jais mūsiškiai kalbasi lietuviškai, nors tie svečiai esą labai mokyti ir visokiom kalbom moką kalbėti. O Šaukėnų Gorskiai ir kiti kaimynai dvarininkai retai ir tik trumpam į Šilo Pavėžupio dvarą teužsuka. Mat, tas mūsų ponas visai kitoniškas, bet labai geras” — tokiais žodžiais Antanas Juškus užbaigdavo ne vieną pasakojimą apie Vladą Putvinskį.

Kai buvau 7-toj gimnazijos klasėj 1906 metais pirmą kartą pamačiau Šilo Pavėžupio dvarą. Tais metais Putvinskių vyresniuosius vaikus mokė, o jaunesniuosius globojo Emilijos Putvinskienės sesuo Ona Gruzdytė, nes tuo me-

Raseinių Šaulių paradas

tu Putvinskiai iš Šilo Pavėžupio kažkur buvo išvykę ilgesniam laikui. Su panele Ona Gruzdyte buvau pažįstamas kaip su mokyklos kolege ir lietuvaite. Kažkokių švenčių proga ir nuvažiavau į Šilo-Pavėžupio dvarą. Šio dvaro rūmai savo architektūra buvo panašūs į daugelio kitų dvarų rūmus, bet jau buvo pasenę ir gerokai apšepę. Erdvaus saliono grindų parketas, sienos, lubos ir durys šaukėsi remonto. Kambariuose buvo pavyzdinga švara. Valgomajam kambary stovėjo ilgas stalas, prie kurio kartu su ponais sėdosi ir tą patį valgį valgė ir darbininkai, kurie negyveno kumetynuose. Kad mano tėviškėj, Mantvydės dvarely, kartu su samdiniais valgydavome, tai man atrodė visai natūralu, nes mano tėvai buvo kaimiečiai tik įsigyję dvarelį. Bet, kad Putvinskiai, kelių dvarų savininkai, valgo kartu su darbininkais prie vieno stalo ir tą patį valgį, — tai buvo tikras perversmas. Juk pas kitus didžiuosius dvarininkus būdavo net trys stalai. Geriausius valgius ir atskirai valgydavo patys ponai dvarininkai, prastesnį valgį ir atskirai gaudavo dvarų administracijos tarnautojai ir prasčiausias valgis tekdavo darbininkams. Man tas Putvinskių perversmas labai patiko.

Šilo - Pavėžupio rūmai buvo apšepę, bet užtat kumečiams buvo ne apsmukę kumetynai, kaip kituose dvaruose, bet atskiros sodybos net su vaisių sodneliais.

Gal pora metų vėliau buvau vėl nuvykęs į Šilo-Pavėžupį. Šį kartą buvo namie ir V. Putvinskis. Jis man noriai rodė savo didelį žuvų ūkį ir aiškino kaip ir kiek galima tą ūkį padidinti. O man vis rūpėjo pasikalbėti apie tuos jo kumetynus. Perėjom prie darbininkų bei kumečių reikalų. Pasidžiaugiau, kad jo kumečiai gražiai gyvena. Putvinskis kažkaip numojo ranka ir sako: “Jie visai ne taip gerai gyvena, kaip aš norėčiau. Duonos, mėsos ir pieno gal jie ir turi ar bent galėtų turėti, jei nepragertų, bet to juk neužtenka. Mūsų žmonėms trūksta kultūros. Jos trūksta ir mano kumečiams. O tą trūkumą išlyginti yra daug sunkiau negu sudaryti sąlygas, kad kumečiai turėtų pakankamai duonos ir mėsos. O kai žmogus nekultūringas, tai jis ir gyventi gražiai nemoka”.

Šiame Putvinskių dvare buvo slapta, o vėliau vieša lietuviška mokykla. Bet Putvinskiui atrodė, kad ne gana žmogų pamokyti rašto, -

Tautiniai šokiai šaulių sporto šventėje Raseiniuose.

reikia jį perauklėti, o ypač atpratinti nuo svaiginamųjų gėrimų. Taigi, Vlado Putvinskio siela nerimo. Jis be paliovos galvojo, planavo ir dirbo, kad būtų geriau jo darbininkams ir visiems lietuviams. Atsisakyti nuo dvarininko aristokrato papročių ir galvoti apie darbininkų reikalus daugiau negu apie savuosius, galėjo tik didelis revoliucininkas ir didelis žmogus. Toks ir buvo Vladas Putvinskis.

Bet Vladas Putvinskis savo asmeniniame gyvenime yra padaręs dar ir kitą didelį perversmą: metė buvęs lenku ir grįžo į lietuvių tautą. Vlado Putvinskio motina ir senelė buvo ne lietuvaitės: senelė kunigaikštytė Mirskaitė, o motina grafaitė Broel-Platerytė. Bet jo tėvas, senelis ir proseneliai buvo lietuviai. V. Putvinskis buvo vedęs Emiliją Gruzdytę iš netolimo nuo Šilo-Pavėžupio Suvartuvos dvaro. Ji buvo vyskupo Valančiaus seserėčios duktė. Kaip V. Putvinskio, taip ir E. Gruzdytės gimtoji kalba buvo lenkų. Bet vedę jiedu sutartinai metė lenkų kalbą ir nuėjo tuomet labai sunkiu lietuvišku keliu. Tik prisiminkime kaip tuomet Lietuvoje lietuvių kalba buvo paniekinta. Juk šviesesniam žmogui negražu buvo lietuviškai kalbėli. O jau dvarininkui tai visai nederėjo net mokėti lietuviškai, nes tai buvo tik jo kumečių ir prasčiokų kalba. O ponų kalba buvo lenkų, prašmatnesniųjų net prancūzų kalba. Užaugęs Žemaitijoj, bet mokslus ėjęs Mintaujoj ir Vokietijoj (Halėj), V. Putvinskis vos tegalėjo susikalbėti lietuviškai. O visgi kažkokia vidinė jėga traukė jį prie lietuvių. Iš kaimynų dvarininkų V. Putvinskis išgirdo apie jaunų lietuvių inteligentų veiklą tautos žadinimo srity. Tie dvarininkai tokį lietuvių bruzdėjimą vadino litvomanija, o veikėjus litvomanais, t.y. žmonėmis, sergančiais kažkokia manija. Tačiau V. Putvinskis ne tik nepabūgo tų litvomanų, bet priešingai: jieškojo su jais kontakto. Nuo kontrobandininkų jis gauna pirmą lietuvišką knygą, džiaugiasi jaja ir nebegrįžtamai nueina nuo lenkų ir susijungia su lietuviais. V. Putvinskis kviečiasi pas save lietuvius universiteto studentus: Vincą Kalnietį, Povilą Višinskį, Augustiną Janulaitį ir kitus ir noriai pats įsitraukia į lietuvišką veiklą. Jo žmona Emilija mielai tokiam nusistatymui pritaria ir jauna Putvinskių pora net susitaria savo tarpe kalbėti nebe lenkiškai, bet lietuviškai. Ir Šilo-Pavėžupio dvaras pasidaro lietuvių veiklos centras. Čia P. Višinskis redaguoja Varpą, čia garsusis mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis su studentu Petru Avižoniu rašo lietuviškos kalbos gramatiką, čia žymesnių lietuvių veikėjų suvažiavimai, pasitarimai, čia dažni svečiai Antanas Smetona, d-ras Juozas Bagdonas, Jurgis Šlapelis, mokytoja Jadvyga Juškytė, rašytojos: Žemaitė, Pečkauskaitė, Petkevičiūtė ir kiti. V. Putvinskis ir pats bendradarbiavo Varpe. Bet juk negana knygas ar laikraščius parašyti ir Prūsuose atspausdinti, reikia juos slapta pergabenti iš Tilžės ar Bitėnų į Didžiąją Lietuvą ir čia žmonių tarpe išplatinti. Šitą pavojingą darbą — slaptą knygų gabenimą iš Prūsų — V. Putvinskis dirbo nepaprastai uoliai ir sumaniai apie 7 metus, o jam rūpestingai talkino jo žmona Emilija. Putvinskio veikla negalėjo patikti nei sulenkėjusiems dvarininkams, nei rusų valdžios valdininkams. Užtat dvarininkai laikė V. Putvinskį litvomanu, beveik pamišėliu, o rusai valdininkai— pavojingu Rusijos valstybės revoliucininku. Reikia pasakyti, kad rusai valdininkai neklydo. V. Putvinskis visą laiką galvojo, kaip išvyti rusus iš Lietuvos ir kiek galėdamas taja kryptimi veikė. 1905 m., kilus revoliucijai, V. Putvinskis iš Prūsų gabeno ne tik atsišaukimus, kurstančius nuversti caro valdžią, bet ir ginklus sukilėliams. Kai rusų valdžia, užslopinusi revoliuciją ėmė gaudyti sukilėlius, V. Putvinskis pagelbėjo ne vienam pabėgti į užsienius.

Kadangi V. Putvinskio vardas buvo žinomas plačioje apylinkėje, tai kartais, ir kitų darbai buvo priskiriami jam. Man pačiam teko būti liudininku tokio įvykio. 1905 metų rudenį Kurtuvėnų miestely rašytojas Konstantinas Jasiukaitis, kurį tuomet gerai pažinojau, kalbėjo viešame susirinkime kaip socialdemokratų agitatorius. Kalba buvo agitacinio pobūdžio prieš rusų valdžią.

—Ar tu girdi, kap Putvinskiuks gražia kalb, — sako vienas kurtuvėniškis žemaitis kitam.

Čia ne Putvinskis, o kitas žmogus, iš Šiaulių atvykęs — mėginau atitaisyti žemaičio klaidą. Bet abu žemaičiai pasižiūrėjo į mane kaip į kokį neišmanėlį ir pareiškė, kad jie puikiai pažįsta pavėžupiškį Putvinskį ir kad aš be reikalo norįs juos suklaidinti. Reikia manyti, kad ir policijai buvo pranešta, jog tuomet agitacinę kalbą prieš valdžią sakė V. Putvinskis. O Jasiukaičio su Putvinskių buvo tik toks panašumas, kad abu nešiojo akinius.

Už savo veiklą prieš rusų valdžią V. Putvinskis gavo sėdėti Šiaulių ir Kauno kalėjimuose 4 mėnesius. O kai iš kalėjimo išleido, tai ištrėmė į Krymą. Nors po kurio laiko Putvinskiui buvo leista grįžti į tėviškę, bet rusų valdžia vis tebelaikė jį pavojingu Rusijos valstybei žmogumi. Prasidėjus I-jam Pasauliniam karui V. Putvinskis vėl buvo ištremtas į Nižni-Novgorodo gubernijos Voskresensko vietovę, kur sunkiu darbu vos užsidirbdavo šiokį-tokį pragyvenimo minimumą. Iš tos tremties V. Putvinskis grįžo tik 1918 metais. O jau kitų metų birželio mėn. jis buvo Lietuvos valstybės valdininkas. Bet pavaldininkavęs vos keletą mėnesių, visas savo jėgas jis atidavė jo paties sukurtai Šaulių Sąjungai, kurios reikalais sielojosi ligi pat mirties.

Vladas Putvinskis gimė 1873 metais, o mirė 1929 m. kovo mėn 5 d.

V. Putvinskis buvo žymi ir įdomi asmenybė, bet platesnės monografijos apie ji ligi šiol niekas nėra išleidęs. O reikėtų.

P.S. Rašau Putvinskis, o ne Putvis ar Putvys, nes: 1. Man nėra žinoma, kad jis būtų pakeitęs savo pavardę iš Putvinskio į Putvį, 2. Putvinskio pavardė yra plačiai žinoma ir pagarbiai minima ir 3. Putvį vieni rašo Putvis, o kiti Putvys. Gi tokio žymaus žmogaus pavardė turėtų būti rašoma tik vienaip.