A. SMETONA APIE KARIUOMENĘ
EDVARDAS ŠULAITIS
Šiemet sueina 15 metų nuo pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos mirties. Jis atsiskyrė su šiuo pasauliu 1944 m. sausio mėn. 9 d., išgyvenęs nepilnus 70 metų. Mirė ne savame krašte, bet J.A.Valstybėse, Clevelando mieste.
Savo gyvenimo metais prezidentas A. Smetona parašė nemaža straipsnių ir pasakė daug kalbų, kurių dalis buvo atspausdinta knygoje “Pasakyta — Parašyta”. Tame rinkinyje tarp įvairiausių temų yra nemaža ir kariuomenę bei kareivius liečiančių straipsnių, kuriuose A. Smetona giliai įžvelgė į kariuomenės reikšmę nepriklausomai valstybei.
Šioje vietoje paduodame kai kurias ištraukas iš “Pasakyta — Parašyta” rinkinio. Tų ištraukų kai kurios mintys yra aktualios ir šiandien, besiruošiant nepriklausomojo gyvenimo laikotarpiui laisvame krašte, kur kariuomenės eilės vėl turės stovėti valstybės gynyboje.
*
Maža tesveria tautos teisė, jeigu jos neparemia tautos kalavijas. Šią tiesą suprato ir atjautė ne vien mūsų valdžia, bet ir plačioji lietuvių visuomenė. Tai matome iš to, kad valdžios balsan anuomet atsiliepė būrių būriai savanorių, su ginklu rankoje pasiryžusių ginti atgimstančią Tėvynę.
Kitas naujakūres valstybes, kaip štai Lenkiją, rūpestingai rėmė pasaulio galybės, laimėjusios karą, apsčiai aprūpino jas ginklais ir teikė joms visokių pašalpų. Lietuvos ne tik nešelpė anos galybės, bet dar grasė ginklų davimu jos priešams. Mat netikėjo, kad Lietuva gali išlikti nepriklausoma. Mes tikėjome, kadangi norėjome ir ryžomės būti nepriklausomi, ir tikėjimas neapvylė mūsų. Lietuviai įveikė visas kliūtis kelyje į nepriklausomybę: kad ir trukdomi kitų, jie susidarė savo kariuomenę. Dėl to mes galime šiandien pasakyti: ne svetimųjų dėka, o mes patys, savitai, įsteigėme savo ginklo pajėgą.
(Mūsų Kariuomenės Dešimtmetis)
*
Paminklas kariams, žuvusiems dėl savo krašto laisvės, yra tautos šventovė. Senieji ir jaunieji, didieji ir mažieji lanko jį maldingai susimąstę. Nežinomojo kareivio kapas, be vardo ir be pavardės, ir betgi lenkiamės jam, kaip lenkdavos graikai nežinomojo Dievo aukurui. Neregime, bet jaučiame ir tikime, kad yra visumos Kūrėjas, įkvėpęs žmogui gyvybę, ir kad yra idealusis kareivis, paaukojęs savo gyvybę Tėvynės laisvei. Toks aukuras ir toks kapas yra kilniausių idėių simboliai, arba ženklai, mūsų giliai atjaučiami. Štai kodėl savieji ir svetimieji kloja vainikus prieš įsivaizduoto, bet tikrai esamo kareivio kapą.
(Kareivių paminklas— tautos šventovė) *
Ir vis dėlto nestinga mūsiškių tarpe nusiminusių, vedančių nusiminiman ir kitus. Dabar Lietuva palikusi viena, be draugų ir be prietėlių. Baisu, kad nepražūtų! O kada gi ji buvo ne viena? Kas buvo kada jos draugai ir prieteliai? Kariai-savanoriai gerai atsimena, kad nei kaimynai nei kitas kas jiems nėjo talkon ginti mūsų Tėvynės. Patys gynėmės, patys vertėmės ir savo laisvę saugojome. Verčiami nuolat budėti, lietuviai patys augo savo pajėga. Kad dabartinė Lietuvos linkmė yra tikra, tai rodo ir kiti kraštai, juk ar tik ne viena Čekoslovakija beliko Europos viduryje su liberaline valdžia; kitur ji virto tokia, kokia tautos būdui tinka. Visur krašto vadovybė šiuo metu privalo būti stipri, visur vyrauja tautiška linkmė. Kare senoviškam liberalizmui ne vieta.
(Žodis ir veiksmas)
*
Gerbdami praeitį, turime ir ką nauja į ją pridėti: tik taip auga ir stiprėja mūsų krašto nepriklausomybė. Kaip medis, kada jo viena kita peraugta šaka nudžiūsta ir nauja atauga iš to paties kamieno, nesiliauja buvęs medis, o tik parodo savo sveiką ūgį, taip ir tauta, atgyvenusi vieną kitą savo tvarkos laipsnį ir pakeitusi jį nauju laipsniu, pareiškia savo gajumą ir savo stiprėjimą. Taip mes nuolatos privalome kurti ir kurti Lietuvą. Kiekviena mūsų karta privalo stiprinti jos rūmą, dėdama jam vainiką po vainiko, kad galų gale jo bokštą išvystų visas pasaulis.
Nepriklausomybės laidas yra ginklo pajėga, kariuomenė. Ji visuomet turi būti tokio stiprumo, kad kiekvieną valandą galėtų atsispirti tautos priešams. Kariai yra valstybės sargai, kuriem yra įtikėta jos laisvė. Štai koks prakilnus karių pašaukimas!
(Ginklo pajėga— nepriklausomybės laidas)
*
Kariuomenės pareiga stovėti valstybės sargyboje. Kol ji vieninga ir drausminga, tol Lietuva neįveikiama. Šią tiesą rodo pirmieji mūsų laisvės metai, kada mūsų kariams teko stoti kovon su bolševikais, bermontininkais ir kitais mūsų tautos priešais. Nesulaužoma lietuvio kareivio valia ir jo drausmė apgynė besikuriančią Lietuvą.
(Drausmė ir susiklausymas)
