Partizanai: Istorija ir dabartis

GEN. KAZYS SKUČAS NERYŽTINGOS VYRIAUSYBES AUKA

ANTANAS SODAITIS

BIOGRAFINIAI BRUOŽAI

Brig. gen. Kazys Skučas, Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas, gimė 1894 m. kovo mėn. 13 d. Mauručių kaime, Marijampolės apskr. ūkininko šeimoje.

1911m. baigęs Veiverių Mokytojų seminariją mokytojavo Lietuvoje o 1914 m.. įstojo į Mokytojų Institutą Petrapilyje. 1915 m.. pašauktas į kariuomenę buvo išsiųstas į Karo Mokyklą Čugujeve (Rusijoje), kurią baigęs karininko laipsniu buvo paskirtas į 249 pėst. pulką ir išsiųstas i Rumunijos frontą. Ten jis išbuvo iki Rusijos revoliucijos.

1918 m.birželio mėn. pirmuoju ešalonu iš Voronežo su šeima pasiekė Vilnių. Persikėlęs į Daugus, Alytaus apskr., drauge su klebonu kun. V. Mironu, kun. Breiva, Jonu Lapėnų, Juozu Ališausku ir kt., organizavo lietuvišką miliciją. Tais pačiais metais buvo paskirtas Alytaus miesto komendantu.

1919 m.sausio 15 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės I p. p. Vėliau baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursus ir Augštesniųjų Kariuomenės viršininkų kursus.

1919 m.. buvo paskirtas Marijampolės m.ir apskr. karo komendantu.

1921 m.gegužės 5 d. buvo laikinai paskirtas 10 p. p. vado padėjėju, o 1921m.rugsėjo mėn. 1 d. bataliono vadu.

1924  m.rugsėjo mėn. 12 d. paskirtas Generalinio Štabo Valdybos operacijų, skyriaus viršininku.

1925 m.lapkričio 1 d. paskirtas Vytauto Didžiojo Karininkų Kursų lektoriumi, o 1926m.rugsėjo 1 d. Kauno įgulos komendantu.

1928m.sausio 3 d. II-os pėst. Divizijos vadu ir Kauno įgulos viršininku. 1928m.lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininko laipsnį.

Kazys Skučas nuo 1930m.kovo mėn. 9 d. iki 1934 m. balandžio 25 d. buvo Lietuvos Karininkų Ramovės Pirmininku; bendradarbiavo kariškoje spaudoje ir buvo pirmasis karininkų žurnalo “Kardas” redaktorius.

1934m.gegužės 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos Karo Atstovu Sovietų Sąjungai Maskvoje, o 1938 m. gruodžio 23 d. karo Mokyklos viršininku.

1939m.vasario mėn. 16 d. pakeltas į brig. gen. laipsnį. Tų pačių metų kovo mėn. 26 d. paleistas atsargon ir kovo 27 d. Respublikos Prezidento paskirtas Vidaus Reikalų Ministeriu.

Būdamas komendantu aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės kovų veiksmuose. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-ju laipsniu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-ju laipsniu, Lietuvos kariuomenės savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliu, Čekoslovakijos Baltojo Liūto ordino 3-ju laipsniu, Latvijos atvadavimo kovų 10-ties metų sukaktuvėms paminėti medaliu ir Lietuvos Ugniagesių Organizacijų Sąjungos Artimui Pagalbos 1-jo laipsnio ženklu.

1940 m. birželio mėn. 12 d., Sovietams reikalaujant, buvo atleistas iš Vidaus Reikalų Ministerio pareigų. Lietuvos Ministerių Tarybai nutarus patenkinti visus Sovietų, ultimatumo Lietuvai punktus, tų pačių metų birželio 15 d. buvo suimtas ir perduotas Sovietų saugumo organams.

Jo likimas nežinomas.

(Priedas kalėjimo pažymėjimas)

Nuorašas

Vidaus Reikalų Vadybos Visuomenės Reikalų Departamentui. Pranešu, kad Skučas Kazys, kalėjiman buvo patalpintas 1940.VI.25 d. 1940.VII.23 d. perduotas Valstybės Saugumo Departamento kvotų skyriaus V-ko žinion. 1943 m. gegužės mėn. 13 d. Nr. 2735-40 m. (parašas) Už Kauno S. D. K-mo Viršininką. (V. A.)

Kaunas, 1943 m. gegužės mėn. 24 d. Rejestro 2331 Nr.Aš Jonas Žilius, Kauno Notaras, turįs savo kontorą Kaune, Laisvės al. 52 Nr. šiuomi pažymiu, p. Birutės Skučaitės prašomas, kad šis nuorašas žodis į žodį atitinka originalui, kuriame jokių ypatybių nebuvo.

Antspaudas: Kauno Notaras Jonas Žilius (parašas)

KAIP BUVO VYKDYTAS SOVIETŲ RUSIJOS ULTIMATUMO PIRMASIS REIKALAVIMAS PATRAUKTI TEISMO ATSAKOMYBĖN VIDAUS REIKALŲ MINISTERĮ KAZĮ SKUČĄ IR SAUGUMO DEPARTAMENTO DIREKTORIŲ AUGUSTINĄ POVILAITĮ

Didžiajame New Yorke, gražioje miesto dalyje. gyvena ponia Stefanija Skučienė, paskutiniojo Lietuvos valstybės vidaus reikalų ministerio, generolo Kazio Skučo, žmona. Ji gyvena kartu su savo dukra Birute Skučaite — Rimgailiene. Jos abidvi yra autentiškos liudytojos kaip buvo įvykdytas 1940 m. Sovietų Rusijos ultimatumo Lietuvai vienas reikalavimų — patraukti teismo atsakomybėn vidaus reikalų ministerį Kazį Skučą ir saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

Paklausta, p. Stefanija Skučienė smulkiai nušvietė tą ypatingą įvykį, liečiantį Lietuvos tragedijos pirmąsias valandas ir dienas.

—    Aš ir mano šeima, — pareiškė p. Skučienė, — esam beveik vieninteliai liudytojai to įvykio, kada buvo suimtas mano vyras, o su juo kartu ir Augustinas Povilaitis. Apie šį įvykį mūsų spaudoje nekartą buvo rašyta, be ne visai tiksliai jį atvaizduojant. Iš kaikurių aprašymų galima susidaryti vaizdą, ne visai atitinkantį pačio įvykio faktus, o tai galėjo būti pagrindas klaidingom išvadom: esą Skučas nepažinojęs sovietų klastų, buvęs neryžtingas ir per savo neapdairumą patekęs į sovietų spąstus.

—    Mano vyras pergyveno 1917 metų revoliuciją, Rusijoje, — tęsia p. Skučienė, — vėliau buvo Lietuvos karo atašė Maskvoje. Tų kelerių metų laikotarpyje jis turėjo progos arčiau pažinti sovietus ir todėl niekad jais nepasitikėdavo. Kada 1939 m. Lietuvai “grįžo’ ’Vilnius ir mūsų kraštas turėjo duoti rusų įguloms bazes, tai mano vyras jau tada, kaip ir kiti giliau įžvelgią į šią nepaprastą padėtį, galvojo, jog su raudonosios armijos įgulų atsiradimu prasideda Lietuvos okupavimas.

Kiek lukterėjus p. Skučienė pasakojo toliau:

— Atsimenu, kai 1940 metų pavasary, Maskvai apkaltinus Lietuvą raudonarmiečių tariamu grobimu, atsilankėva su vyru į ministerio pirmininko Antano Merkio ūkį netoli Kauno. Galėjo būti kokia pora savaičių prieš A. Merkio ir J. Urbšio, užsienio reikalų ministerio, iššaukimą į Maskvą. Tada su Merkiais apžiūrint jų ūkio laukus, Skučas, kaip pastebėjau, kiek susijaudinęs, Merkiui įrodinėjo, kad sovietų priekabės Lietuvai gali labai liūdnai baigtis. Su tokia mano vyro nuomone Merkys nenorėjo sutikti. Kai iš laukų sugrįžom į namus Merkys tarė:

K. Skučas 1916 m. Rusų kariuomenėje, Tambove, praporščiko laipsnyje

Bataliono vadas, K. Skučas prisaikdina jaunus kareivius

—    O vistik, Kazy, tavo įrodinėjimams aš netikiu, bolševikai jau dabar kitoki.

Tragedija artėjo dideliais šuoliais. Ji jau buvo čia pat ir greitai pamatėme, ką rengia sovietai Lietuvai.

—    Kai birželio 12 d. grįžo į Kauną iš Maskvos Merkys, mano vyras tuoj buvo iškviestas į prezidentūrą. Iš Merkio pranešimo paaiškėjo, kad Maskva reikalauja Skučo atsistatydinimo iš vidaus reikalų ministerio pareigų ir Povilaičio, saugumo departamento direktoriaus, atleidimo iš tarnybos. Čia pat tie sovietų neoficialūs reikalavimai buvo įvykdyti. Bet šis mūsų vyriausybės nusilenkimas ar nuolaida Maskvai nei kiek nepalengvino būklės. Naktį iš birželio 14 d. į 15 d. susilaukėme Sovietų Rusijos ultimatumo. Jo pirmasis punktas kaip tik lietė mano vyrą ir Povilaitį: buvo reikalaujama abudu patraukti teismo atsakomybėn.

—    Kada Jūs patyrėte apie šį sovietų reikalavimą?

—    Sužinojom tą pačią naktį. Apie 2 val. vyras telefonu buvo Merkio iškviestas. Sugrįžęs papasakojo apie sunkią padėtį. Apie 7 val. ryto buvo jis vėl iškviestas į prezidentūrą. Po kokių trijų valandų grįžo į namus. Čia pat laukė žinių ir Povilaitis. Vyras tuoj papasakojo, kad mūsų vyriausybė nutarė priimti visus sovietų reikalavimus, taigi tuo pačiu sutiko jį ir Povilaitį atiduoti teismui. Gana ramiai mano vyras aiškino toliau:

“Dėl ultimatumo priėmimo prezidentas Antanas Smetona labai susijaudinęs, bet jis nieko negalėjęs padaryti prieš ministerių tarybos daugumos nusistatymą— patenkinti visus sovietų reikalavimus. Jaučiau, Kad manęs jau dabar gali nebeišleisti, tuomet prašiau, kad leistų man ir Povilaičiui vykti prie Vokietijos sienos ir daviau garbės žodį, kad be vyriausybės žinios nepasišalinsiu. Pokalbyje su prezidentu dėl mano ir Povilaičio likimo kartu dalyvavo ir A. Merkys bei S. Raštikis, kuriam yra pavesta sudaryti naują vyriausybę. Prezidentas jiems pareiškęs: vyrai, žiūrėkite, jog šitų žmonių nekaltas kraujas nekristų ant mūsų ir mūsų vaikų. Raštikis atsakęs kad viską padarysiąs ir laiku bus mums pranešta, kada reikės pasišalinti. Merkys tylėjo. Dabar mums leista vykti į pasienį. Jie prižadėjo pranešti kada bus laikas pasitraukti ar pereiti sieną. Aš prižadėjau be jų pranešimo niekur nesišalinti, net paprašiau, kad duotų policijos rezervo apsaugą,” — maždaug tokiais žodžiais tada mano vyras grįžęs iš prezidentūros nušvietė siaubingą būklę.

—    Kada ir kur pasitraukėte iš namų?

Nusprendėme važiuoti į pasienį, ten kurŽygaičiuose, už Jurbarko, arti Lietuvos ir Vokietijos sienos, Povilaitis turėjo savo ūkį. Jau ruošiantis apleisti namus, suskambėjo telefonas. Mano vyrui atsiliepus, išgirdau, kaip iš telefono sklido ryškus balsas: “Kalba Merkys. Ar Povilaitis pas tave? Atiduodu Povilaitį tavo atsakomybėn. Dar kartą sakau: nepadarykite kvailystės ir per anksti nepasišalinkite iš Lietuvos, bus laiku pranešta, kada reikės pasitraukti.”

—    Apie pietus pajudėjome iš namų į Žygaičius buvo birželio 15 d. Vienu automobiliu vyko vyras, aš pati, mūsų dukros Birutė ir Jūratė. Kitu automobiliu važiavo Povilaitis. Vyras buvo susirūpinęs, bet laikėsi ramiai. Jis buvo įsitikinęs, jog kritišku momentu jam bus leista pereiti Lietuvos—Vokietijos sieną. Važiavome be jokių nuotykių, niekas nei lydėjo nei saugojo. Apie 3 valandą po pietų pasiekėme Povilaičio ūkį Žygaičiuose. Čia per radiją tuoj išgirdome, kad sovietų kariuomenė perėjo sieną ir žygiuoja į Lietuvos teritoriją. Vyras, norėdamas patirti, ką jam toliau daryti, telefonu mėgino susirišti su Kaunu, bet nepasisekė. Tada kartu su Povilaičiu nuvyko į Pašvenčio sienos perėjimo punktą, iš kur vėl mėgino telefonu pasiekti Merkį, Raštikį ar nors prezidentūrą, bet ir šį kartą nepavyko. Sugrįžęs į Povilaičio ūkį, paėmė mus ir visi išvažiavome į Pašventį, arčiau sienos. Atvykę pastebėjome visą pasienį tankiai apstatytą sargybiniais. Apsistojome Pašvenčio mokykloje.

Vyras norėdamas atsiimti duotą žodį, be vyriausybės žinios iš Lietuvos nepasišalinti, dar kartą iš Pašvenčio pasienio punkto skambino į Kauną. Nors šį kartą su Kaunu buvo susirišęs, bet nei iš Merkio, nei iš Raštikio buto, nei iš prezidentūros niekas neatsakė. Punkte iš pasienio policininko patyręs, kad apie 2 val. po pietų, vadinasi, tada, kada mes buvome iš Kauno pakeliui į Žygaičius buvo gauta iš Kauna telefonograma uždaryti sienas perėjimo punktą ir sustiprinti sienos apsaugą. Beto, sužinojęs, kad mums išvykus iš Žygaičių į Pašventį, iš Povilaičio ūkio į pasienio punktą telefonu moteriškas balsas pranešęs: ‘Pas mus policija!”. Tolesnis pasikalbėjimas staiga buvo nutrauktas. “Gal atvykstanti policijos apsauga, kurios prašiau Merkio Kaune” — taip dar bandė samprotauti gen. Skučas, bet Povilaitis įsiterpė: “Ir tamsta, generole, vis dar jiems tikite?”

—    Toliau mūsų nerimas didėjo, —sako p. Skučienė, — pradėjo aiškėti, kad esam pakliuvę, kaip į maišą. Taip mums nerimaujant, staiga pamatėme į kiemą įsukantį automobilį, kuriame sėdėjo vidaus reikalų ministerijos policijos rezervo 5-6 policininkai, vienas visai nepažįstamas, o visi kiti matyti vyrai. Povilaitis greitai dingęs iš kiemo. Iššokę iš mašinos policininkai tuoj apsupo gen. Skučą ir atstatė į jį šautuvus, bet jis ramiai tarė: “Vyrai, nuleiskit šautuvus, niekur nebėgsiu”.

—    Tuo metu iš pasienio pusės pasiekė mus šautuvo šūvio garsas. Pamatėme, kaip du pasienio sargybiniai atvedė į kiemą Povilaitį, užlaužtom už nugaros rankom. Paaiškėjo esą Povilaitis mėginęs perbėgti sieną, bet buvo sargybinio šūviu įspėtas ir sulaikytas.

— Nepažįstamas policijos vachmistras perskaitė Skučo suėmimo įsakymą, surašytą paprastame lape, kuriame nebuvo nei kertinio, nei kitokio antspaudo, bet po įsakymu buvo keliolikos asmenų parašai. Skučas ištaręs, jog kai kurios pavardės, neįskaitomos, tačiau kas buvo pasirašę arešto įsakymą man neteko patirti. Suėmimas buvo įvykdytas birželio 15 d. apie 5 valandą vakaro. Kauno radiofone jau viešpatavo nauja dvasia ir toje nejaukioje bei lemtingoje būklėje radijo garsintuvas įkyriai kartojo: “Skučas kraugerys”. Matyt, to jau reikėjo okupanto propagandai — nekaltą padaryti kaltu.

Suėmimo įsakyme nebuvo nurodyta ką daryti su suimtaisiais: ar juos vežti į Kauną, ar laukti vietoje tolesnių nurodymų. Todėl vachmistras vis bėginėjo į pasienio punktą ir iš ten mėgino telefonu susisiekti su Kaunu. Tik 10 val. vakaro jam pasisekė susirišti su Kaunu, iš kur buvo paliepta suimtuosius apnakvydinti suėmimo vietoje. Abudu suimtieji buvo patalpinti mokykloje atskiruose kambariuose. Naktį sargyba juos saugoje viduje ir iš lauko pusės.

Nejauki naktis praėjo akių nesudėjus. Birželio 16 d., sekmadienio gražų rytą, apie 10 valandą iš Jurbarko atvyko pasienio policijos baro viršininkas Simas Bobelis (vėliau ištremtas į Sibirą) su keliais policininkais, is pranešė, kad Raseinių apskrities viršininkas Rozmanas laukiąs Jurbarke suimtųjų pristatymo. Gen. Skučas paklausė: “Kodėl pats Rozmanas čia neatvy-

II P. D. vadas plk. Itn. K. Skučas 1928 m. vasaros manevruose susitinka su gen. S. Žukausku

ko?” —Liepė pristatyti jus į Jurbarką, — atsakė Bobelis.

Šeštadienį, tuoj po gen. Skučo ir Povilaičio suėmimo sustiprintas sienos saugojimas buvo nuimtas ir perėjimo punktas į Vokietiją vėl buvo atidarytas. Tada iš Vokietijos pusės, Smalininkų, į Pašventį pas mus grįžo Pranas Meškauskas - Germantas, Lietuvos saugumo departamento tarnautojas. Jis į Vokietiją buvo nuvykęs kiek ankščiau, prieš kelias valandas, pasiteirauti apie gen. Skučo ir Povilaičio perėjimą per sieną. Grįžusį Meškauską - Germantą vachmistras taip pat suėmė ir per naktį išlaikė su Skuču ir Povilaičiu. Tik sekmadienio rytą, Simas Bobelis, patikrinęs suėmimo įsakymą, ir jame neradęs įrašytos Meškausko-Germanto pavardės jį tuoj paleido ir jis sugrįžęs į Kauną.

Bobeliui patikrinus įsakymą, suimtieji buvo susodinti į mašiną tarp ginkluotų sargybinių. Aš dar paklausiau Bobelį, ką daryti mums? Jis atsakęs, kad mes galim grįžti į namus, bet vyras tylomis pašnabždėjo: “Kai tik bus galima pereiti sieną, tai ir pasišalinkit”. Po to jie buvo išvežti Jurbarko kryptimi.

Mes vis dar turėjome vilčių. Manėm gal Lietuvos pareigūnai paleis suimtuosius ir jie galės išvykti iš Lietuvos kitu keliu. Bet tos viltys mus apvylė. Tada dar nenujautėm, kad tai buvo mano vyro paskutinis atsisveikinimas su manim ir dukterimis.

Atsiskyrimo dieną apie vyro likimą nepatyriau jokių žinių. Tik pirmadienį sužinojau, kad suimtieji buvo nuvežti į Jurbarką, o iš čia į Kauną ir perduoti saugumo departamentui. Jurbarke gen. Skučas matėsi su Raseinių apskrities viršininku Rozmanu. Vyras dar buvo parašęs keletą žodžių ir prašė perduoti laišką man. Bet kiek pagalvojęs, laišką atsiėmė sakydamas “Geriau ne” ir čia pat jį suplėšė.

Skaudžių atsiminimų paliesta ponia Skučienė susimąstė. Kiek patylėjęs, paklausiau:

— Generolas Stasys Raštikis savo atsiminimų tome, mėgindamas atsakyti į klausimą, kodėl generolas K. Skučas nepabėgo, remiasi vieno vokiečių kapitono pasakojimu, teigiančiu, kad Skučas buvęs jau prie pat sienos, bet nesiryžęs pereiti. Ėjęs prie sienos per daug atsargiai ir svyruodamas. Tuo laiku vienas netoli

Vidaus reikalų ministeris K. Skučas ir kiti vyriausybes nariai priima paskutinį Lietuvos kariuomenės paradą 1940 m. vasario mėn. 16 d. Vilniuje. Estradoje stovi ir raudonosios armijos du atstovai.    V. Augustino nuotr.

buvęs lietuvis pasienio policininkas iššovęs. Tada gen. Skučas esą apsisukęs ir grįžęs atgal. Vokiečiai buvo nustebę gen. Skučo neryžtingumu ir svyravimu. Sakykite ar teisingas šitas faktas?

—    Reikia manyti, kad gen. Raštikis įvykį nušvietė taip, kaip vokiečių kapitonas jam papasakojo. Bet tokiu pasakojimu visai klaidingai atsakoma į klausimą, dėlko gen. Skučas nepabėgo. Jei vokiečių pareigūnas sako, kad matęs gen. Skučą artėjant prie sienos ir po sargybinio iššovimo jis sugrįžęs, tai čia galėjo būti tas momentas, kada mėgino per sieną į Vokietiją bėgti Povilaitis, bet, kaip jau minėjau, jis buvo įspėtas šūviu ir pagautas.

Mano vyras nei nemėgino eiti per sieną. Jis, surištas savo garbės žodžiu, laukė mūsų dar tebeveikiančios vyriausybės žadėto pranešimo, kada jam bus leista pasišalinti. Bet vieton žadėto leidimo pasišalinti jis sulaukė suėmimo.

Jei gen. Raštikis vokiečių kapitono pasakojimą būtų patikrinęs pas mane, manau, kad to neteisingo atvaizdavimo apie gen. Skučo nebėgimą, autorius savo atsiminimuose būtų išvengęs.

—    Ar neteko vėliau patirti, kas davė įsakymą suimti gen. Skučą ir Povilaitį?

—    Tiesioginių žinių neturime, bet daug vėliau patyrėme iš p. Jankausko, buvusio Kauno miesto policijos vado, kad birželio 15 d. jį pasikvietęs B. Giedraitis, vidaus reikalų viceministeris ir jam pasakęs, jog reikia parinkti patikimus vyrus vykti į pasienį ir atgabenti Skučą su Povilaičiu. Pačiam Jankauskui pasisiūlius vykti į pasienį, B. Giedraitis pasakęs, kad juo nepasitikįs ir pasakęs jog tamsta liksi čia. Po to buvo parinkti kiti vyrai. Iš jų tik vienas žinojęs, kuriuo tikslu vykstama į pasienį, kiti policininkai nieko nežinoję, kokį uždavinį jie turėsią įvykdyti.

—    Dar vienas klausimas: ar gavote vėliau bet kokių žinių apie gen. K. Skučo tolesnį likimą?

Į paliestą klausimą atsakė Birutė Skučaitė — Rimgailienė, dalyvavusi pasikalbėjime:

—    Mums visada rūpėjo tėvelio likimas, todėl daug kur teiravomės ir daug žygių padarėme, kad ką nors apie jį sužinojus. Karo pradžioje, tik išvijus iš Lietuvos sovietus, jieškojome apie jį žinių pradėjusiose veikti lietuviškose įstaigose. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime pasisekė aptikti dokumentalinių duomenų, iš kurių matyti, kad gen. Skučas į kalėjimą buvo patalpintas 1940 m. birželio 25 d. Tų pačių metų liepos 23 d. buvo perduotas valstybės saugumo departamento kvotų skyriaus viršininko žinion. Prieš pervežant į kalėjimą jis buvo laikomas bene šeštame forte.

Tolesnių žinių, kada ir kaip jis buvo išvežtas Rusijon, neaptikome. Tačiau vokiečių okupacijos metu Lietuvoje leidžiamame laikraštyje “Ateitis”, 1942 m. vasario mėnesio kaž kurios dienos numeryje aptikome žinią, kad į Berlyną yra atvykęs buvęs Lenkijos užsienių reikalų ministeris p. Kozlowski, kuris Maskvoje Butirkų kalėjime buvo susitikęs su K. Skuču, buvusiu Lietuvos vidaus reikalų ministeriu.

Todėl, gavusi reikiamus leidimus, iš Kauno nuvažiavau į Berlyną pasimatyti su Kozlowskiu.

Sutikusi pamačiau, kad Kozlowskio išvaizda atrodė, kaip kokio senelio, nors tada jis buvo tik 49 metų amžiaus. Jis jau neturėjo dantų ir viena akimi buvo apakintas. Kozlowski paaiškino, kad dantų, akies ir sveikatos netekęs bolševikų kalėjime. Esą tai pasėkos tardymų ir kankinimų. Vėliau Kozlowskis žuvęs Berlyne, bombardavimo metu.

Mūsų pasikalbėjimas buvo labai nuoširdus, atviras. Pradžioje aš jam parodžiau gen. Skučo fotografiją ir jis patvirtino, kad tai yra tas pats asmuo, su kuriuo matėsi 1941 metais liepos mėn. Maskvoje, Butirkų kalėjime teismo laukiamajame. Kozlowski su mano tėvu kalbėjosi apie dvi valandas, kol buvo pašauktas į teismo salę. “Žinot, kai lenkas ir lietuvis susitinka, tai visuomet paliečiamas Vilniaus klausimas” — lyg juokaudamas Kozlowski pradėjo kalbėti. Iš išvaizdos gen. Skučas jam atrodęs stiprus ir moraliai nepalūžęs. Po teismo juodu daugiau nebesusitikę, bet tą dieną teisti kaliniai visi buvo pasmerkti miriop. Kozlowski po teismo patekęs į vieną kamerą su 40 tokių pat kalinių nuteistų mirčiai. Jiems visiems buvo pasiūlyta paduoti malonės prašymus, bet kai kurie atsisakė. Nežiūrint to, visiems kaliniams, kurie toje kameroje sėdėjo, mirties bausmė buvusi pakeista kalėjimu nuo 10 iki 20 metų. Tą dieną mirties bausme buvo nuteista apie 400 kalinių, bet esą visiems mirties bausmė buvusi pakeista ilgų metų katorga. Todėl Kozlowski manąs, kad ir gen. Skučui mirties bausmė galėjo būti pakeista kalėjimu. Apie Augustiną Povilaitį, Kozlows-ki nieko nežinojo, nes jo nebuvo sutikęs. Tai visos mūsų žinios, kokias mes turime apie savo tėvą, — baigė p. B. Skučaitė — Rimgailienė, įnešdama daugiau šviesos į Lietuvos pavergimo dienų istorinį epizodą.

Šios dvi nekaltos aukos iš Lietuvos buvo Maskvos išreikalautos jos grobuoniškiems tikslams pridengti. Lietuvos vyriausybė paskutinėje agonijoje, negalėdama priešintis, bet dar vildamosi gelbėti būklę, šimtu nuošimčių patenkino visus sovietų reikalavimus. Tačiau tas, nei palengvino jos būklės, nei sulaikė sovietų Rusijos suplanuotos ir pradėtos vykdyti mūsų krašto okupacijos.

Paskutinioji gen. K. Skučo (sėdi viduryje) nuotrauka, daryta jo suėmimo išvakarėse, 1940 m. birželio 14 d., atsisveikinant su vidaus reik. ministerija