MODERNIAUSIOJI KARO FORMA — REVOLIUCINIS KARAS
T. DAUKANTAS
Kas yra Revoliucija? Supratime “kas yra revoliucija’ ’pastebim labai didelį ir PAGRINDINĮ skirtumą vakariečių ir rytiečių pažiūrose. Vakariečiai, įpratę įžiūrėti revoliucijoje politinį valdžios pakeitimą, sakytum, PERVERSMĄ, neskiria, nerūšiuoja revoliucijos į jos visiškai įvairų susiskaidymą. Rytiečiai gi revoliuciją rūšiuoja.
Revoliucija— SMŪGIS. Tokia revoliucija yra staigi, stipriai smogianti, trumpalaikė, greit užgęstanti. Vienas valdovas nuverčiamas kito; viena politinė partija jėga prašalinama nuo valdymo ir jos vietoj stoja nugalėjusi; viena grupė užima kitos vietą. Tvarka mažai pasikeičia, šalies gyvenimas rutuliojasi toliau, su mažais pakeitimais, panašiai, kaip pirmiau. Įvedamos tik politinės reformos.
Revoliucija— VEIKIANTI kraštą Jėga. Pradėta, tęsiama, nesustoja, jėga reformuoja; keičia šalies socialinę tvarką. Nuolat veikianti jėga suteikia kūnui kintamą greitį, vis didėjantį su laiku. Vyksme pasireiškia GREITĖJIMAS. Greičiui didėjant, atsiranda savaime reakcija, atoveikis. Pastebime revoliucinės raidos “bangavimą”. Gyvenimas tampa “sinusoide”. Įtampa tai didėja, tai mažėja. Kas tokias revoliucijas yra išgyvenęs, patvirtins tą iš gyvenimo patyrimo.
Revoliucija— ENERGIJA. Revoliucija įgyja “gyvosios jėgos” (m.v.). Joje vyksta lėtas procesas, žmonių galvosenos naujom sąlygom prisitaikymas; vyksta greta ir gyvenimų formų gilesnis pakeitimas. Pakeitimai neina vienodu greičiu: tai didėja ir pasiekia maksimumą, tai mažėja ir atkrinta į minimumą.
Revoliucijos prigimtis : 1) ji yra užkrečiama, plečiasi erdvėj, veikia psichologiškai (dabartinė Afrikos būklė); 2) Revoliucija, panašiai kaip cheminė reakcija, gali pavirsti grandinės reakcija, tuomet ji yra nesustabdoma. Tai yra revoliucinis prasilaužimas, kaip “panika” priešo eilėse mūšy. (Kinai, Kuba). 3) Norint su revoliucija kovoti, arba turėti ją savo kontrolėje, reikia ją lokalizuoti. Kai krašto valdžia pavėluotai imasi priemonių, kova prieš revoliuciją reikalauja daug aukų, neša mažai išdavų ir turi savy busimo pralaimėjimo užuomazgą.
Revoliucijos teoretikai buvo Sorel (Prancūzų revoliucija); Lenin (Socialinės revoliucijos teorija ir kovų didžmiesčiuose taktika); Malaparte (išnagrinėjęs nestabilizuoto gaivalo jaunimo, reikšmę revoliucijai kelti).
Revoliucijos pagrindinė “idėja”. Visados IŠSILAISVINIMAS, jieškojimas sau LYGIŲ teisių. Pavergtieji, išnaudojamieji — yra jos kėlėjai. Del to atsiranda įvairios revoliucijų formos. 1) Socialinė — proletariatas prieš kapitalą, socialinis pavidalas, klasinė kova — žmogus žmogui — vilkas (iš Plauto, Romos poeto poemos ASINARIA). Pagrinde yra marksistinė neapykanta, tik teisių sau ir mirties kitam jieškojimas. Destruktyvinė revoliucijos forma yra vedanti visus į skurdą, į vargą. Tai yra civilinis, žiaurus, be pasigailėjimo karas, kuriam jokie žmoniškos teisės nuostatai neveikia. 2) Naminis karas, tarp savų, tarp partijų, tarp vadovų karas, kova (kartais yra labai artimas savo forma pirmajai rūšiai.). 3) Tautinio išsilaisvinimo karas. Tai yra mums artimiausia karo forma ir dėl to ties ja sustosime ilgiau.
Revoliucijos elementai. Revoliucija skiriasi nuo maišto. Maištas yra gaivališkas reiškinys. Užsidega, kai nėra išeities, sprogsta ir užgęsta, nes būna neparuoštas, neorganizuotas. Revoliucija turi būti paruošta. Revoliucija yra “Idėjų” susidūrimas. “Pažangioji Idėja” yra madoj, ji yra PATRAUKLI. Labai patraukli buvo “bolševizmo, darbininko iš po kapitalistinės priespaudos išlaisvinimas”. Bet ilgainiui paaiškėjo, jog vietoj KAPITALISTO, savininko (kurių tarpe būdavo ir blogų ir gerų) atsirado SAVININKAS VALSTYBĖ su valdininkų-biu-rokratų galinga, visus smaugiančia, armija. Kai iš kapitalisto, privataus savininko darbininkas kartais galėjo turėti viltį pasprukti, rasti kitą, geresnį savininką, nėra jokios išeities išsivaduoti iš valstybės valdininkų žiaurumo: inspektoriai ant inspektorių ir direktoriai ant direktorių smaugia, kiek galėdami vargšą įkliuvėlį, bergždžiai “laisvės šūkiu suviliotą.”
Pažangiųjų idėjų slopinimas yra valdantiems pavojingas, nes uždaroje erdvėje didėja spaudimas ir “Katilas sprogti” gali ir tai, dažnai, nelauktu laiku. Spauda, Parlamentas su savo polemikomis ir debatais, laisvas klausimų svarstymas, demonstracijos yra vožtuvai, per kuriuos išsiveržia neapykanta. Žvilgterėkim į pažiangiųjų idėjų dabartinę padėtį. Aptarėm PROLETARO išlaisvinimo idėjos nublukimą gyvenimo patirtyje. Bet greta yra kita idėja irtai mums itin svarbi bei įdomi: tautinio išsilaisvinimo idėja. Kai Lietuva, nepriklausoma būdama, įstojo į anuometinę Tautų Sąjungą, ten buvo penkios dešimtys narių — tautų dalyvių. Per II-jį pas. karą kelios tautos nustojo savo nepriklausomybės, vadinas išėjo iš skaičiaus laisvųjų, kitos vėl, kaip Vokietija, Japonija, irgi išėjo. Dabartinėj Suvienytų Tautų Organizacijoje dalyvauja (1959 metais) aštuoniosdešimtys viena tauta (ir dar dėl kelių kitų, faktiškai nepriklausomų, eina ginčai “įsileisti jas ar ne”, vadinas NEPRIKLAUSOMŲ yra dar daugiau). Ką šitie skaičiai įrodo? Nagi nesustabdomą išsilaisvinimo VYKSMĄ. Kuo smarkiau išsilaisvinimas yra varžomas, tuo smarkiau jis pasireiškia. Vakarų valstybės skyla. Ateis, nelemtai ateis, eilė ir Rytų valstybėms. Dabar pažangiausioji idėja yra TAUTŲ išsilaisvinimo idėja. Bet tai yra REVOLIUCINIS Karas. Be karo, ar sukilimo, negali būti išsilaisvinimo. Bet stebėkim: išsilaisvinimas eina tik dalyvaujant patiems suinteresuotiems tiesioginėj kovoj. Kiti, jokie amerikiečiai, arba rusai, neišlaisvina nieko. Kas nori laisvės, turi pats savo laisvei revoliucijas ruošti. Tokie yra revoliucijos ELEMENTAI: IDĖJA, PASIRYŽIMAS, NORAS
KAUTIS IR PASIRUOŠIMS.
Teorija — PRAKTIKAI. Didžrusiai pavergė daugelį tautų. Taikos metu nei viena jų neišsilaisvino. Ar yra galimybės išsilaisvinti? Kokios tam reikalingos sąlygos? Karo metu Maskolijoj viskas pritaikinta pavergtuosius išlaikyti paklusnius, neleisti ir neduoti jiems organizuotis, o be organizacijos tik maištas galimas. Maištas gi negali vesti į išsilaisvinimą. Maištas yra lengvai nuslopinamas, ypač, kai tam yra pasiruošta. O rusai yra tokių maištų malšinimo specialistai. Jų kariuomenė taip išdėstyta po visą imperiją, kad niekur kareivis svetimtautis, nerusas, netarnauja arti savo tėviškės: lietuvis atlieka karinę prievolę Kaukaze arba Sibire, kaukazietis arba Centralinės Azijos gyventojas — Lietuvoje arba Suomijos pasieny. Kodėl lietuviui nemalšinti Kaukazo? Ar lietuvis pažįsta kaukaziečio laisvės troškimus? Jo pavergimo skausmus? Ar kaukazietis, savo ruožtu, supranta lietuvio būklę? Mes taip dažnai minime, jog “mongolai” yra Lietuvos pavergėjai, nesuprantam, kad šie mongolai, geležine drausme verčiami, maskolių įsakomi, mus veržia. Rusijoj karo metu kyla revoliucijos, kurios karui pasibaigus yra malšinamos visur kitos tautybės kareivių. Taip rusų gudrios politikos buvo nugalėtos revoliucijos Lenkmečių sukilimų, konfederatų kovos, Kaukazo 50 metų besitęsias sukilimas, ukrainiečių partizanai. Mes MONGOLUS peikiam, jų neapkenčiam, užmiršdami, maskolių propagandos apakinti, tikrąjį mūsų priešą — maskolį rusą. Mongolas, reikale, susipratęs, gali būti mūsų SĄJUNGININKAS! Štai kas.
Norėdami, kai išmuš valanda, laimėti, turėtumėm jau dabar ruošti tam dirvą. Rusijos imperija savo didumu veikia svetimtaučius laisvame pasauly, ypatingai galiūnų politikus. Turime jiems nuolat ir kiekviena proga aiškinti: kas yra ištikrųjų toji Rusija. Maskolija visai nėra tokia milžinė, kaip iš oro ir ją nepažinusiam atrodo. Maskvos valstybė yra labai panaši į jūrų baidyklę —AŠTUONKOJĮ: galva Maskvoje su 400 km. spindulio kūnu ir aštuoniomis kojomis, tūkstančių kilometrų ilgio kiek viena. Pradėsim nuo šiaurės Europos: pirma koja ištęsta link Suomijos, pro kurią stengiasi siekti Skandinavijos. Ne be reikalo Rusijos carai save vadindavo NORVEGIJOS įpėdiniais (imu vardą iš rusų imperatorių oficialaus titulo). Antroji — čiulpia Pabaltijį, kuriam priklauso ir “tikroji iš senų senovės rusiškoji žemė — mūsų Lietuvėlė (taip ir nekitaip rusai vadina mūsų Lietuvą). Trečioji koja smaugia lenkus ir čekus prie savęs traukia. Ketvirtoji į Balkanus eina, Turkijos Bosforo geidžia. Penktoji į Artimus Rytus nukreipta. Šeštoji iš Centro Azijos Indijos vandenyno jieško. Septintoji nuo Turkestano iki Amūro Kiniją plėšia (Simono-sekio sutartis). Aštuntoji, per Japoniją, Ramųjį Vandenyną užvaldyti lenda.
Aštuonkojį reikia medžioti smūgiu iš viršaus į galvą, tartum iš ORO, vengti kojų, nes jose yra čiuptuvai ir smaugiamoji jėga. Kol su Rusija kariavę karo vadai dėl karo ginklų savybių būdavo verčiami žygiuoti į Rusijos branduolį sauskeliais — sunkus buvo uždavinys. Nesupratus Rusijos imperijos vidinės sudėties, jos įvairiataučio sąstato ir pavergtųjų neapykantos pavergėjams, sunku buvo laimėti: atstumai gynė Rusiją, plotai sunkino žygius. Dabar vakariečiai, norėdami išlaikyti NEDALOMĄ RUSIJĄ sau uždavinį irgi komplikuoja. Mes, padėtį geriau pažinę, privalome jiems aiškinti. Bet avijacijos gadynėje Rusijos maskoliškas branduolys yra lengvai pažeidžiamas iš oro, be vargingo ir sunkaus žygio sauskeliais. Maskolis, netikėtumo, staigmenos užtiktas, veikiai yra apimamas panikos. Jis yra menkesnis už vakariečius organizatorius. Jis nemoka transporto sutvarkyti savo milžiniškuose plotuose ir tiekimas šlubuoja kiekviename Rusijos vedamame kare. Puolimas branduolin dezorganizuos jį veikiai. Tuomet sukils svetimtaučiai, nes nebus jėgų juos malšinti. Tuomet jie virs kariaujančių vakariečių sąjungininkais ir karas bus laimėtas mažesnėm aukom. Rusai šitą supranta ir to bijosi. Dėl to jie gaisrus kelia savo Aštuonių kojų sėkmingo veikimo ribose, tokiu būdu iš tolo savo branduolį gindami. Karas, šaltu vadinamas, jiems yra naudingesnė modernaus karo forma. Jis ir yra jų visame pasauly taikomas dideliai vakariečių nenaudai.
