KLEMENSAS POPELIUČKA

1892. VI. 16 — 1948. X. 25. 10 metų mirties sukakties proga

VLADAS MINGĖLA

Būtinąją karo tarnybą atlikdamas, dar 1927 m., pažinau Klemensą Popeliučką, tuomet pulkininką leitenantą. Iš Šiaulių srities buvau paskirtas į technikos pulką, o po apmokymo telegrafo-telefono kuopoje buvau prikomandiruotas prie Karo technikos inspekcijos raštininko pareigoms eiti. Taigi, nuo liepos 14 d., tų pat metų, dažnai matydavau pik. leitenantą K. Popeliučką, kuris buvo karo technikos inspektorius. Vėliau ši, karo technikos dalims vadovaujančioji, įstaiga buvo pavadinta — Karo technikos valdyba, ir K. Popeliučka ėjo karo technikos viršininko pareigas. 1928 m. jis buvo pakeltas į pulkininko laipsnį. O vėliau (apie 1934 m.) K. Popeliučką buvo pakeltas į brigados generolo laipsnį.

Kadangi man teko dirbti pradedant 1927 m. Karo technikos bibliotekoje, kurios vedėju ir mano mokytoju buvo kapitonas Jonas Melys, tad teko, dažniausiai bibliotekoje, beveik kasdieną gen. K. Popeliučką matyti: jis vis jieškojo jam rūpimos literatūros, — tad bibliotekoje buvo nuolatinis svečias. Jis buvo gilaus intelekto, kupinas rimties, be galo teisingas žmogus. Tuščios didybės jame, tikiu, niekas negalėjo pastebėti. Ir karininkai ir kareiviai jį, tik paviršutiniškai pažindami, nepaprastai gerbė. Ypačiai karininkai jo teisingumą iškeldavo. Jis nebuvo vien įstatymų raidės vykdymo pareigūnas. Jis mylėjo žmogų-lietuvį. Nelaimėn įpuolusį karį jis neskandindavo nors jis ir būtų kuo nusikaltęs tai “įstatymų raidei”. Jo humaniškumas plačiai buvo žinomas. Bet dėlto jo autoritetas tik kilo.

Ir taip laiko švytuoklei uoliai skubant į ateitį, nepajutome kaip laikas mus priartino prie 1940 m., kada mūsų tėvynę raudonųjų ordos užtvindė ir užgesino nepriklausomos Lietuvos žiburį. 1940 m. birželio 27 d. gen. K. Popeliučką okupantų atleidžiamas iš eitųjų Karo technikos valdybos viršininko pareigų. Tik po ilgo laiko, pagaliau, jis gavo gimnazijos mokytojo vietą. Viena nelaimė po kitos sekė Popeliučkų šeimą. Tik baigęs gimnaziją, labai gabus ir gerai išauklėtas Popeliučkų vienintelis šešiolikmetis sūnus Tadas staiga susirgo meningitu. Kadangi rusai iš Lietuvos buvo išgabenę visus vertingesnius vaistus, taip ir nepavyko išgelbėti sūnaus. Tai buvo sunkiai pakeliamas smūgis tėvams.

Iš viso gen. K. Popeliučką buvo žinomas savo pasišventimu tėvynės labui. Jis buvo uolus ir pareigingas. Tolerancija ir augštas dorovingumas, prisirišimas prie šeimos, alkoholio atsisakymas, jį skyrė iš daugelio jo rango kariškių tarpo. Jis žinojo, jog gerais pavyzdžiais jis gali daugiau atsiekti nei gražiausiais žodžiais. Užtat jis, nevaidindamas, visad buvo santūrus, kiekvieną žodį tardavo gerai apgalvojęs. Jis buvo gilios erudicijos asmenybė.

K. Popeliučką gimė 1892 m. birželio 16 d. Šiaulių apskrities Pašvitinio v., Būčiūnų kaime. Šiaulių gimnaziją baigė 1912 m. Po to išvyko į Ukrainos sostinę Kijevą, architektūros studijuoti. Kijevo politechnikos institutą baigti sutrukdė Pirmasis Pasaulinis karas. 1915 m. baigė Petrapilio karo inžinerijos mokyklą. Rusijos caro kariuomenėj, kare prieš vokiečius, pasižymėjo narsumu, sumanumu ruošiant įvairius — patvariosios ir lauko fortifikacinius įtvirtinimus. Buvo apdovanotas ordinais.

Bet štai kyla revoliucija. Tėvynė šaukia namo ir K. Popeliučką tėvynės meilės vedinas skuba savon tėvynėn. Netvarka ir badas, susisiekimo sutrikimas, tą kelią namo padaro ilgą ir sunkų. Bet jau 1919 m. pradžioje K. Popeliučka atsiduria Lietuvoje ir skubiai įstoja į besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanorių eiles. Tuomet augštesnio laipsnio karininkų labai trūko, o ypač karo inžinierių. Vadovaujant besikuriantiems Lietuvos kariuomenės inžinerijos daliniams, jo karo inžinerijos srities išsimokslinimas ir gilus patyrimas, Rusijos-Vokietijos kare, davė daug naudos ir mūsų inžinerijos daliniams.

Maj. K. Popeliučką dalyvavo kovose prieš bermontininkus ir iš Rusijos slenkančias bolševikų gaujas. Jis niekur ir niekad nesigyrė savo dideliais nuopelnais. Bet Lietuvos nepriklausomybės kovose K. Popeliučkos nuopelnai buvo žymūs ir iškeltini. Lietuvių tautai išsikovojus sau nepriklausomą gyvenimą,

K. P. pasilieka taikos meto kariuomenėje. 1923 m. jis įstoja į Augštuosius karininkų kursus, kuriuos baigęs, vis labiau ir labiau kreipia dėmesį į specialistų kadrų paruošimą. Jis išvyksta į Prancūziją ir studijuoja Ecole Superieure d’Ae-ronautiąue et de Construction d’Automobiles. 1928 m. grįžta tėvynėn įsigijęs diplomuoto inžinieriaus diplomą ir vėl eina Karo technikos viršininko pareigas.

Už ypatingus nuopelnus Lietuvai jis apdovanojamas D.L.K. Vytauto ir D.L.K. Gedimino II-rojo laipsnio ordinais.

Po Lietuvos tragedijos karts nuo karto teko velionį susitikti. 1943 m., kartą man grįžtant iš Kuršėnų į Kauną, traukiniui važiuojant iš Šiaulių-Radviliškio ir Kauno link, naktį, netikėtai kupėje užtikau gerbiamą generolą. Tuo laiku traukinio vagonai nebuvo apšviesti: teko važiuoti visą naktį be šviesos. Langai mūsų vagone daugumoj buvo užkalti lentomis — trūko stiklų. Aš tuoj pažinau iš balso K. Popeliučką. Pasisakiau kas aš esu. Jis draugiškai įsitraukė į pokalbį. Lyg ir vengdamas, giliai susimąstęs, jis prisiminė tragiškąją dabartį, sakydamas:

— Sunku, girdžite, labai sunku išgyventi šį metą. O man teko trumpu laiku išgyventi net dvi be galo skaudžias tragedijas...

Ir vėl jis nutilo. Tylėjau ir aš. Jis mąstė giliai... Jaučiau, jog jame verda, ir jį tiesiog smaugia, skausmas.

— Dvi tragedijos — todėl... viena bendra tragedija visai lietuvių tautai, — ir Tamstai ir man ir visiems lietuviams, — tai nepriklausomos Lietuvos — šviesaus gyvenimo žlugimas; kita — tai mano vienintelio sūnaus mirtis. Žinai, Tamsta, aš pats dar nesu tikras ar man pavyks šias dvi tragedijas išgyventi...

Jis nutilo. Traukinys riedėjo vis pirmyn nuolatos mušdamas bėgių ir plieno ratų broliavimosi taktą: — tra-ta-ta-trach, tra-ta-ta-trach. Ir taip be galo. O mes kalbėjome, kartais snaudėme ir tylėjome. Stotelės tą naktį mus sutikdavo ir išlydėdavo tolimesnėn kelionėn į Kauną.

Antrukart raudonosioms bolševikų ordoms artėjant prie Lietuvos ribų, gen. K. Popeliučką su savo žmona, Vanda Bohdanavičiūte-Popeliučkiene, pasitraukė Vokietijon. Tai buvo 1944 m. liepos mėnesį. Jiem prasidėjo sunkūs ir nepabaigiami vargai. Neįprastas tremtinio gyvenimas ir duona kasdienine sunkiai gulė ant generolo pečių. Tremtinio lazda kaukšėdama, lyg su pajuoka, lydėjo juos abu į tamsią ateities nežinią. Jam teko dirbti Gruenbergo (Silezijoje) radijo fabrike ir kitur.

Pagaliau gen. K. Popeliučka atsiduria Augsburge tremtinių stovykloje. Jis, jau po karo, išrenkamas Lietuvių tremtinių b-nės Augsburgo apylinkės pirmininku. Darbavosi ten pat stovyklos komitete ir kitur, jei jautė, kad jo pagalba reikalinga.

1946 m. rugsėjo mėn. besiruošdamas į aukso šalį važiuoti, apsilankiau Augsburge. Sužinojau, kur gyveni gen. K. Popeliučka ir nuvykau. Abiejų Popeliučkų draugiškai šiltai sutiktas, kiek ilgiau užtrukau. Praleidome kelias malonias valandas. Atsisveikinau, bet nežinojau, kad daugiau šio mielo lietuvio nebematysiu...

Netikėtai sužinojau, kad 1948 m. spalio 25 d. K. Popeliučka mirė Vokietijoje vos 56 metų sulaukęs. Jis niekad neabejojo, jog Lietuva kelsis vėl laisva ir nepriklausoma valstybė.