Partizanai: Istorija ir dabartis

MŪSŲ JĖGOS IR DARBAI — TĖVYNES IŠLAISVINIMUI

ĮSPŪDINGOS CLEVELANDO RAMOVES VĖLIAVOS ŠVENTINIMO IŠKILMES

BALYS AUGINAS

Sukaktuvinį Lietuvos Kariuomenės Atgimimo keturiasdešimtmečio jubiliejų Clevelando Ramovės skyrius paminėjo dvigubu iškilmingumu: atšventė ir Kariuomenės Šventę ir savo skyriaus vėliavos įsigijimą. Abejos iškilmės praėjo nepaprastai pakiliai, jaudinančiai ir įspūdingai. Ypatingai žiūrovus ir visus iškilmių dalyvius paveikė gražios, prasmingos ir jautriai atliktos vėliavos šventinimo iškilmės.

Į Lietuvių salę sugužėjo nemaža žmonių dalyvauti tokiose retose iškilmėse —juk vėliavos šventinamos ne kasdien, o antra - kiekvienas norėjo pagerbti mielus buvusius karius, bešvenčiančius savo tradicinę šventę. Tačiau šį kartą be įprastinių kuklių minėjimo žodžių, scenoje vyko skyriaus vėliavos šventinimas. Vėliava —brangi relikvija. Juo brangesnė ji kariui, kuriam ji vaizduoja laisvės simbolį. Už tą išorinį laisvės žymenį karys nesigaili paaukoti ir gyvybę. Vėliava įprasmina tikslą, ji ir yra tas dvasinis ryšys, kuris jungia į vieną kūną besiburiančius ir surištus šventąja priesaika.

VĖLIAVOS ĮSIGIJIMAS

Jau senokai buvo kilusi mintis Clevelando Ramovės Skyriui įsigyti savą vėliavą, kaipo ištikimybės karinei idėjai ir savo krašto neatsižadėjimo simbolį. Šis klausimas ilgokai buvo diskutuojamas susirinkimuose, aiškintasi praktiškoji ir idėjinė to sumanymo pusė. Trūko ir lėšų ir ryžto. Vis tiktai naujajai valdybai vadovaujančio jos pirmininko gen št. mjr. A. Jonaičio iniciatyva, pastangomis ir pasiryžimu, visi vėliavos įsigijimo sunkumai buvo nugalėti ir, nepaprasto kruopštumo ir užsispyrimo dėka, pavyko pagaliau troškimą įgyvendinti. Ir štai, šios vėliavos šventinimo apeigos sutapo su Kariuomenės Švente. Tai padaryta apgalvotai -kad vėliavos įsigijimas sutaptų su brangia kario širdžiai Lapkričio 23-čiąja. Iš vienos pusės šioji šventė kasmet primintų Clevelando ramovėnams ir jų siaurą “parapijinę šeimos šventę’. Taip jau pasaulyje yra kad iš mažos šeimos vartų išeinama į valstybinio gyvenimo vieškelius.

Vėliavą įsigijome ne taip sau - sugalvojom ir... nusipirkom. Ne, buvo posėdžių posėdžiai irmaži posėdėliai, užėmė daug laisvalaikio valandų, suteikė daug rūpesčių. Reikėjo ir tinkamos medžiagos, ir darbininkų, kurie galėtų “iš idėjos” dirbti (tuo sutaupydami kuklaus iždo skatikus svarbesniems “būtiniausiems” reikalams). Be to, teko jieškoti projekto ir jo meniško apipavidalinimo. Todėl visiems šiems darbams išrinkta vėliavos komisija. Jon įėjo: dail. V. Raulinaitis (jis ir projekto atlikėjas ir meniškieji “smegenys”), Edv. Karnėnas (vadovas) ir ponia Iz. Jonaitienė, kurios rankose gimė toji lietuviškomis grožio varsomis suspindusi mūsų įkūnytoji svajonė.

Negalėtume praeiti tylomis ypačiai pro dail. Raulinaitį ir Ponią Jonaitienę. Jiems, be abejo, didžiausiu dėkingumu plaka visų ramovėnų širdys. Negalėtume nė išskaičiuoti, kiek nemigo ir darbo valandų paaukojo ši malonioji ponia išsiuvinėdama ir “įkvėpdama gyvybę” tam paprastam negyvam medžiagos gabalui, kuris nūnai byloja prasmingais lietuviškais ženklais, tautinėmis emblemomis ir šventąja protėvių kalba užrašytu šūkiu. Tai - mūsų pasididžiavimas ir įkūnytų troškimų vaisius.

IŠKILMINGOSIOS APEIGOS

Savo “naujagimį”krikštijome viešai - dalyvaujant ne tik krikšto tėvams, bet ir plačiajai lietuviškajai visuomenei. Krikšto tėvais sutiko būti ponios Sofija Smetonienė, Ona Mikulskienė, brig. gen. Kazys Talat-Kelpša ir inž. P. Žiurys. Visas “krikštijimo” - pašventinimo apeigas atliko kun. Dziegoraitis. Tad ir mūsų šiųmetinis Kariuomenės šventės minėjimas prasidėjo taip:

Visuomenei gausiai susirinkus į šias gražias apeigas, šventės ceremonialo tvarkytojas ramovėnas B. Auginąs pakvietė prabilti valdybos pirmininką, A. Jonaitį. Prasiskleidus scenos uždangai, ant stalo-valdybos ir vėliavos asistų apsupta-gulėjo nepaprasto grožio lietuviškoji mūsų stiprybė-vėliava. Pirmininkui tarus trumpą atidaromąjį žodį ir pakvietus dr. Pautienių - šis, skautukų lydimas, prisegė vėliavai juostą su joje įsiūtos tėviškės žemės žiupsneliu. Dr. Pautienius jautriai prašė ramovėnus globoti šią vėliavą, su joje esančia lietuviškąja žemele ir, visomis jėgomis stengtis, kad šis žemės žiupsnys, kartu su vėliava, sugrįžtų į laisvą Tėvynę, iš kurios ir mes, ir toji žemė yra kilusi...

Pirmininkui pakvietus krikšto tėvus, Ramovės centro valdybos atstovą gen. prof. St. Dirmantą ir kun. Dziegoraitį, prasidėjo jaudinančios apeigos-vėliavos pašventinimas. Šlakstant šventu vandeniu vėliavą, čiurlioniečiai jautriai sugiedojo “Tėve Mūsų”. Skambant giesmės aidams, mintyse regėjome Karo Muzėjų, žydinčias jo sodelyje gėles, šlamėjo invalidų žingsniai ir, lyg aukuro smilkstą dūmai, driekėsi ta pati giesmė, kuria mūsų Kauno radijas kasdien pradėdavo savo rytmečio programą... Ir praeitį ir ateitį siejo ta pati giesmė, toji pati meilė ir... tolimos gimtinės įsirėžę mintyse vaizdai...

Kun. Dziegoraičiui tarus trumpą žodį apie vėliavos prasmę, centro valdybos atstovas gen. prof St. Dirmantas iškilmingai perdavė vėliavą skyriaus pirmininkui. Mjr. A. Jonaitis, pabučiavęs vėliavą (taip pat ir visi valdybos nariai), ją įteikė saugoti vėliavos globėjui A. Spirikaičiui, pažymėdamas, kad vėliavai yra skiriamas

Viršuje — dabartinė Ramovės Clevelando sk. v-ba. Sėdi, iš k.: vicepirm. L. Leknickas, pirm. A. Jonaitis, ižd. F. Eidimtas.Stovi iš k.: šviet. vad. A. Spirikaitis ir sekr. K. Morkūnas.

Apačioje — vėliavos šventinimo išvakarėse aptariamas iškilmių ceremonialas. Iš k.: B. Auginas, muz. A. Mikulskis, A. Jonaitis, A. Spirikaitis.

J. P. Palukaičio nuotr.

Viršuje — brig. gen. prof. S. Dirmantas įteikia skyriaus pirm. A. Jonaičiui vėliavą. Apačioje — skyriaus vėliavininkas A. Spirikaitis ir asistentai K. Morkūnas ir B. Paulionis.

J. B. Palukaičio nuotr.

globėjas, kuris ją globoja tol, kol grįšime į Lietuvą, kur ji bus padėta į Karo Muzėjų. Kitu atveju, jei mūsų skyrius likviduotųsi - ji bus perduota Kultūros Muzėjui Čikagoje, kuris ją saugos, kaip brangų lietuvišką eksponatą.

VĖLIAVOS IŠKELTOS PLAKAS

Taigi, kiekviena valdyba skiria savo kadencijai vėliavos globėją. Jo pareiga saugoti vėliavą ir reikalui esant visur su ja atstovauti skyrių iškilmingais atvejais. Reikšmingas šūkis įrašytas vėliavoje: MŪSŲ JĖGOS IR DARBAI -IŠLAISVINIMUI. Šie prasmingi žodžiai teįkvepia ramovėnus aukotis ir dirbti, skiriant visas savo jėgas šiam didžiajam mūsų gyvenimo tikslui!

Nuskambėjus himno garsams-visai salei gerbiant naujai pašventintą vėliavą - pirmininkas prašo visų pagerbti žuvusius už Laisvę ir tebežūstančius Tėvynėje už Ją. Gerbimo metu, čiurlioniečiai sugiedojo jautrią partizanų giesmę, kurios paskutinieji stiprūs ir tragingi žodžiai... “naktį tamsią juodo medžio kryžių pastatyk...” supurtė šiurpu kiekvieną, ir kai nukreipiau savo žvilgsnį į jautresniųjų veidus - daugelio akyse išvydau rasą... Ir tos žėrinčios rasotos akys man priminė mūsų Žemės kruvinus rasotus rytmečius, saulės tekėjimą, kariūnų dainą, sargybą pire Nežinomojo Kario kapo ir saulėlydžių šyde supamą vakarą, kurio prietemoje žėrėjo negęstanti Ugnis prie Karžygio Kapo Muzėjaus sodelyje...

Gal ir daugiau bučiau užsisvajojęs, jei, pažvelgęs į vėliavnešio ir asistuojančios sargybos iškilminga povyzą, nebūčiau sugrįžęs į savo pareigas. (o jų būta šiandien komplikuotų!) Iškilmingai pasirašomas vėliavos Aktas. Jo signatarais žymimi brig. gen. prof. St. Dirmantas, kun. Dziegoraitis, p. Sofija Smetonienė, brig, gen. K. Talat-Kelpša, p. O. Mikulskienė, inž. Pijus Žiurys, Ramovės valdyba - A. Jonaitis,

L. Leknickas, K. Morkūnas, F. Eidimtas, A. Spirikaitis - vėliavos komisija (Edv. Karnėnas, dail. V. Raulinaitis, Izabelė Jonaitienė).

Pirm. mjr. Jonaičiui perskaičius iškilmingai Aktą, spontaniškai išsiliejo čiurlioniečių daina— Vėliavos iškeltos plakas. Šia daina pastatomas iškilmingom apeigom baigtinis taškas. Žiūrovai atsidūsta. Krūtinėse įtampa mažėja, ir širdis ima kasdieniškai tiksėti.

LAPKRIČIO ŠVENTĖS PAUNKSMĖJE......

Šventinimo apeigoms ir vėliavos krikštynoms pasibaigus, tarsi pereita į mūsų karių tradicinės - šiemet ypatingai jubilėjinės - šventės minėjimą. Istorijos puslapius sklaisto gen. prof. St. Dirmantas, kurio paskaita yra šio minėjimo širdis ir svoris. Jis pasakoja apie karį, apie politikuojantį karį, apie mūsų praeito gyvenimo pasitaikiusias klaidas ir negeroves. Kai ką pakaltina, kai ko gailisi.

Ir lyg pralekiantys paukščiai šmėkščioja prieš akis - sunkiais šnarančiais sparnais, gražindami ir nulėkdindami į nepasiekiamo laiko tolius nuvilnijusius įvykius. Ir kai generolas kalba apie mielą besiaukojantį karį - girdžiu lakštingalos giesmę; kai jis rūsčiai kaltina politikus ir vadus, nesugebėjusius apginti mūsų laisvės - tarsi krankliai juodi ir juodvarniai sukasi apie mano vienplaukę galvą...

Tikrumoje - laikas ir istorija parodys savo perspektyvoje prabėgusį mūsų gyvenimo veidą. Dabar, man regis, dar nevisai atvėsę laiko pelenai ir per daug jautrios vos apgiję randuotos Žaizdos... Ir mano manymu, tokiais iškilmingais atvejais nereikėtų gadinti ir dirginti žmonių nuotaikas su per didele kritika. Dabartinė šių tradicinių mūsų švenčių prasmė yra visiškai kitokia: ne kritikuoti kas buvo bet minėti, kas šviesu ir gera buvo anomis praeities dienomis...

Po generolo paskaitos, sekė

SVEIKINIMAI ,

kurie yra įprasti tokiais atvejais. Ramovę sveikino ištisa eilė organizacijų. Gražiu, prasmingu žodžiu sveikinimus pradėjo Amerikos Liet. Bendr. Centro pirmininkas St. Barzdukas. Vengrų laisvės kovotojų vardu angliškai sveikino jų gen. Kovač. Brolių latvių sveikinimas, nuskambėjęs jų atstovo Petrowsky lūpomis, tikrai šiltais vėjais padvelkė į mūsų širdis. Clevelando Bendr. pirm. J. Virbalis, ramovėnišku nuoširdumu perdavė brangios mums šventės ir įvykusio didelio vakaro įvykio nuotaiką ir jos prasmę, kartu su entuziastingais linkėjimais. Alto Clevelando Skyriaus lūpomis kalbėjo J. Daugėla. Birutininkių vardu žodį tarė ponia Nagevičienė. Skautų Tunto vardu energingai pasveikino p. Karalius. Tautinės Sąj. vardu nuoširdžiai linkėjimus pabėrė Julius Smetona. Ateities Klubo atstovas p. Čyvas susiejo vėliavą su kariu ir linkėjo tesėti siekiant savų idealų.

Visi sveikinusieji nuoširdžiai, atrodo, pasidžiaugę kartu su mumis, ramovėnais. atliktais darbais ir tęsėtais užsimojimais, linkėjo ir toliau karišku ryžtumu žygiuoti lietuviškų darbų ir tradicijų bare.

Jiems visiems padėkojo skyriaus pirmininkas mjr. Jonaitis.

MENINĖ DALIS

praėjo su nepaprastu žiūrovų pakilimu. Kaip kažkas išsireiškė — žiūrovai ir klausytojai buvo nepaprastam kontakte su dainininkais ir šiltai reagavo į mūsų mėgiamų čiurlioniečių dainas. Vietoj senjom “veterano” muz. Alf. Mikulskio, šį kartą vyrų chorui dirigavo jo “dešinysis nykštys” R. Babickas. Anot pranešėjo žodžių-“Tėvynėj generolai paruošdavę puikius karininkus—vadus, o čia tremtyje “dainos generolas” paruošęs naująjį dirigentą”. — Ir šis jaunasis dainavedys tikrai gražiai koncertą pravedė, susilaukęs sau ir chorui gražių katučių.

Pražygiavo pro mūsų akis Nepriklausomų Laisvės laikų kariūnai su Strolios “Karo žygio daina”, nuskambėjo dar šioj šalyj negirdėta J. Rimkevičiaus daina —“Artojų maršas”, primenąs, jog lietuvis dainoj ir pasakoj minimas, kaip drąsus karys, kuris arklą palikęs laukuose, liejo už savo arimus kraują, kaip karys. Taigi, ši daina tarsi jungia artoją su kariu, nes abu myli tą pačią mūsų artojų žemę.

Šimkaus “Ei, Lietuvos kareivėliai” ir Paulausko “Jūreivių maršo” nuotaikingi garsai sujudino ne vieno buvusio kario kraują, privertė tą nelemtą “kraujo spaudimą” išsilieti entuziastingais plojimais. Specialiai ramovėnams čiurlioniečiai sudainavo “Ramovėnų maršą”.

Čiurlioniečiai verčiami kartoti. Salė įaudrinta — tokioj nuotaikoj praėjusi meninė dalis užsklendžiama, kaip gražus minėjimo puslapis.

REDDE, QUOD DEBES

Sekmadienį, lapkričio 23 d. 10 val. ryto, šv. Jurgio parapijos bažnyčioje vyko gedulingos pamaldos už mūsų karius, žuvusius Nepriklau-

Viršuje — Lapkr. 23 d. Clevelando Ramovės v-ba ir gen. S. Dirmantas su naująja skyriaus vėliava Mauzolėjuje, kur palaidotas prez. A. Smetona. Apačioje — prie prezidento kapo uždedami vainikai.    J. P. Palukaičio nuotr.

Vėliavos gamintoja Iz. M. Jonaitienė rodo savo daugelio dienų darbo rezultatus vėliavos krikšto motinai O. Mikulskienei.

J. P. Palukaičio nuotr.

somybės kovose ir už partizanus, kritusius dėl Lietuvos laisvės. Kartu su ramovėnais čia susikaupė didelė minia žmonių, šventiškai nuotaikai paryškinti, dalyvavo be pačių ramovėnų ir kviestinės mūsų tautinės organizacijos su savo vėliavomis. O vėliavų tarpe plazdėjo ir mūsoji —pirmą kartą bažnyčioje nulenkdama savo viršūnę prieš mūsų žuvusiuosius ir paaukojusius savo brangiausiąją auką —gyvybę.

Skambant čiurlioniečių vyrų choro lietuviškom religinėm giesmėm, nenoromis kiekvienas mintimis perbėgo savo trapųjį žemės takelį, sustodamas prieš neaiškų ir nežinomą rytojų. Tačiau kiekvieno širdyje, manau, liepsnojo tie įrašytieji Nežinomojo Kario paminklo žodžiai-Redde, quod debes. Ir pagalvoji sau žmogus: jie atidavė, ką privalėjo, o mes? Jie grąžino Augščiausiajam savo brangiausią auką — duotą gyvybės kibirkštį, kuri užgeso ant Tėvynės aukuro, kad mes gyventumėm. Mes šiandien tegalime tik didžiuotis jais ir sekti jų pėdomis. Galime pasižadėti neabejojant vykdyti jų Testamentą, reikalui esant, tą pačią kraujo auką grąžinti Tėvynei tai, ką gavome gražiausio: garbę gimti lietuviškoje žemėje, vadintis tų didvyrių broliais!

Kun. Ivanausko prasmingas ir jautrus pamokslas privertė visus susimąstyti, pagalvojant, kaip prasmingai gali žmogus pašvęsti savo gyvenimą — nuo jo priklauso, ar jis išnyks “kaip dūmas, blaškomas vėjo” ar taps “tas stulpas, kuriam kritus, visas pastatas jaus jo trūkumą”. Šviesioji kario ypatybė ir yra jo savanoriška auka už Tėvynės amžinumą. Ir kol gyvens tauta — tol tie idealistai bus gyvi visos tautos širdyse.

Tokiomis mintimis skirstėmės po Tautos Himno, galingai nuaidėjusio ir sudrebinusio bažnyčios skliautus. Skirstėsi vėliavos, šnabždėdamos ryžto šūkius, švietė kažkokia giedra ir tvirtos valios skaidria šviesa jaunimo ir senimo akys, blizgėjo palaimintoji jautrių širdžių rasa moteriškių blakstienose...

Tuoj po mišių būrelis ramovėnų su svečiais nuvyko į mauzolėjų, aplankyti mūsų Prezidento a.a. A. Smetonos kapą. Vainikus kartu su tyliąja pagarba uždėjo brig. gen. prof. Dirmantas savo ir Ramovės Centro Valdybos vardu. Antrąjį — Clevelando Ramovės valdyba.

Pagerbę savo buvusįjį Vyriausiąjį Ginkluotų Pajėgų Vadą, ramovėnai skirstėsi, besidalindami švenčių nuotaikomis, besišnekučiuodami jau ateities planais. Ir jų žodžiai buvo giedrūs, sumanymai nauji ir šviesūs. Jie atidavė ir padarė, ką galėjo, kad mūsų Kariuomenės Šventė vėl uždegtų prismilkusią, kasdienybės apneštą, vilties ir pasiryžimo ugnį: būti iki mirties viena grandimi kartų kartom besitęsiančių savo Žemės gynėjų!    —Kad mirčiai žvelgiant įakis, ramia sąžine galėtų pasakyti — Atidaviau, ką privalėjau, padariau, ką galėjau!