TAIP BUVO SULIKVIDUOTA KARINĖ SPAUDA
AUGAS
Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, mūsų karinė periodinė spauda tuoj buvo uždaryta ir jos vietoje pradėta leisti “Karių Tiesa”, turėjusi atstoti visus prieš okupaciją ėjusius karinius laikraščius. Taip pat buvo sustabdytas ir neperiodinių karinių leidinių spausdinimas, bet leidinių sandėlis kurį laiką dar buvo nepaliestas ir nekliudomai galėjome aprūpinti mūsų dalinius kariniais statutais ir karinio auklėjimo knygomis. Bet po kiek laiko griuvo ir paskutinis atsparos punktas.
Vieną dieną į Kariuomenės Štabo Spaudos ir Švietimo Skyrių atėjo raudonosios armijos politinis vadovas majoro laipsnyje, lydimas lietuviškai kalbančio, tik iš Maskvos grįžusio raudonarmiečio, kuris prisistatė esąs vyresnysis inspektorius.
— Kur jūs laikote karinius leidinius? — paklausė jis administratoriaus, kuris kartu ėjo ir sandėlio vedėjo pareigas.
— Sandėlyje, — atsakė administratorius.
— Gal mes galime matyti sandėlį?
Sandėlininkas buvo užimtas, todėl jis man padavė raktus ir paprašė raudonarmiečius palydėti į sandėlį, kuris buvo įrengtas Miško gatvės kieme, nenaudojamose Asimakis ir Co. tabako fabriko patalpose.
Raudonarmiečiai, įėję į sandėlį, pradėjo slankioti tarp lentynose tvarkingai išstatytų knygų. O jų buvo tiek daug ir visos gražiai išleistos.
Majoras greitai pagriebė nuo lentynos knygą.
— Ir čia karinio turinio knyga? — paklausė jis.
Jis rankoje laikė Liudo Jakavičiaus “Lietuvos Dievai”, kur viršelyje buvo nupieštas autorius, besimeldžiąs prie pakelėje stovinčio kryžiaus ir bedėkojąs Dievui už jam suteiktas jėgas, kovojant prieš caro valdžią.
— Ir kaip ši knyga pateko į sandėlį, kur turi būti laikomi vien tik kariniai statutai?
Aš jam paaiškinau, kad sandėlyje laikomos ir dar tos, įvairių leidėjų padovanotos dalinių bibliotekoms. O kadangi “Lietuvos Dievai”, dėl labai silpno turinio buvo pripažinta kariuomenės bibliotekoms netinkama, todėl ji laikoma sandėlyje neišsiuntinėta.
Majoras padavė knygą lietuviškai kalbančiam.
— Žiūrėk, ar čia tik nėra “Marija, Marija”, — pasakė.
Lietuvių mėgiama giesmė “Marija, Marija” laisvos Lietuvos laikais buvo giedama vakarinio patikrinimo metu. Okupantams atėjus, kada iš kariuomenės buvo pašalinti karo kapelionai, o internacionalas turėjo pakeisti Lietuvos Himną ir giesmę “Marija, Marija”, bet lietuviai kariai ir toliau paliko ištikimi šiai giesmei. Nežiūrint nei grąsinimų, nei bausmių, kariai nemanė atsisakyti nuo pamiltos giesmės.
Lietuviškai kalbantis vartė lapus vienas po kito, bet giesmės nerado.
— Ar nėra sandėlyje maldaknygių?
— O taip. Gretimoje lentynoje.
Jis paėmė mažą, juodais kalenkoro viršeliais knygutę ir ilgai žiūrėjo į jos viršelį. Ji gal priminė jam panašią, iš kokios jis, jaunas būdamas, melsdavosi Biržų bažnyčioje. Bet ir maldaknygėje giesmės nerado.
— Keista, — kalbėjo jis. — Ir karių evangelijoje giesmės nėra. Iš kur ją išmoko kareiviai?
Jis laikė kariams evangelikams išleistą “Karys Evangelikas”, kurioje katalikiškos giesmės nebuvo.
Sandėlyje tiek daug knygų, o giesmė labai trumpa, ir jos greitai nesitikėdami rasti, išėjo.
Bet tą pat dieną gavome įsakymą po du egzempliorius kiekvieno sandėlyje esančio leidinio pristatyti į politinį štabą ir iki atsakymas nebus gautas, knygų niekam neišduoti.
Atsakymas greitai atėjo. Tik kai kurie statutai buvo pripažinti tinkami naudotis ir iš Lietuvos kariuomenės suorganizuotam 29 teritoriniam korpui, o likusi dalis kuo greičiausiai į Petrošiūnų popieriaus fabriką. Ir skubiai, nes tabako fabrikas numato praplėsti gamybą ir todėl reikalingos patalpos.
NEAIŠKUS POPIERIAUS PIRKLYS
Po kelių dienų į Spaudos ir švietimo Skyrių prisistatė nedidelio ūgio ir judrių judėsiu vyrukas. Jis parodė pluoštą iš įvairių įstaigų jam išduotų įgaliojimų, kurie leidžia jam pirkti nereikalingus leidinius po septynis centus už kilogramą. Jis jautėsi drąsiai, kaip ūkininkas nuosavame kieme.
—Taip draugai, — kalbėjo jis. — Turime likvidavimą pradėti greitai. Fabrikui reikalingos patalpos ir jei jų greitai negaus, tada neišpildys numatyto plano ir nelaimės soclenktynių.
— Dėkui už patarimą, drauge, — atsakiau. — Bet čia Kariuomenės štabo dalinys ir kol kas iš gatvės atėję dar mums įsakymų neduoda.
Jo tamsios akys nukrypo į mane.
— Sveikas, rodos mes kaimynai!
— Į sveikatą! — atsakiau. — Bet tai dar nieko nesako.
Bet jis nesijaudino.
— Aš manau, kad mes esame kaimynai ir mūsų namus teskiria tik lentinė tvora.
Aš prisiminiau jį. Dažnai matydavau, kai jis rytais labai vikriai išeidavo iš namų. Ir žinojau, kad jis žinomo pedagogo Dr. Januškevičiaus sūnus, ir kad buvo įstojęs į Karo Mokyklą.
į kambarį įėjo skyriaus viršininko pareigas einąs mjr. N. Jis buvo naujoje uniformoje, švariai nuskustu veidu, ir geroje nuotaikoje. Kaip ir kiekvieną kartą, kada tik važiuodavo į Vilnių.
— Popierių nupirko Januškevičius, — pasakė jis. — Aš išvažiuoju į Vilnių ir grįšiu ryt. O jūs būkite pasirengę.
Jis jau buvo beeinąs durų link, bet dar sustojo ir šį kartą pasakė Januškevičiui:
— O tu, kupčiau, pasirūpink svarstykles ir sunkvežimį. Pasvertas popierius turi kuo greičiausiai pradingti iš kiemo.
LIKVIDACIJA
Prie sandėlio stovėjo didelės svarstyklės, kokias naudodavo ūkininkai bekonams sverti, prieš juos vežant į supirkimo punktus. Šalia svarstyklių švaistėsi komisija, susidedanti iš dviejų Lietuvos kariuomenės karininkų, valstybės kontrolės atstovo ir lietuviškai kalbančio vyr. inspektoriaus. Iš sandėlio pasipylė knygos, jos dabar buvo be seniau turėtos vertės, su labai griežta atsiskaitomybe, bet paprastas popierius po septynis centus už kilogramą. Už manęs stovėjo vyresnysis inspektorius ir pro mano petį žiūrėjo į svarstykles ir į popieriuje parašytas skaitlines. Aš rašiau teisingai, nepamiršdamas nei gramus.
Januškevičius nuolat lakstė nuo vieno komisijos nario prie kito.
— Draugai, ir aš noriu gyventi. Jis rašo net gramus. Jūs man parduodate seną popierių, bet ne vaistus.
Bet jo skundai nepadėjo. Komisija buvo nepermaldaujama, mokėk už tai, ką nupirkai.
Po kiek laiko karininkai ir raudonarmietis nuėjo. Prieš nueidamas vyr. inspektorius man pasakė tyliai:
— Sverk ir rašyk teisingai, čia liaudies turtas.
Paliko tiktai valstybės kontrolės atstovas, bet pokiek laiko nuėjo ir jis. Nueidamas dar paprašė parinkti pašto ženklų, nes jo gimnazistė duktė renkanti lietuviškus pašto ženklus.
Palikome vieni. Januškevičius juokėsi. Jei ne jo skundai, tai komisija tikrai čia būtų stovėjusi, bet kada įsitikino, kad bus sulikviduota ir be jų priežiūros, nuėjo.
— Ir klausyk, kalbėjo Januškevičius. — Ar tu nori padėti raudonajai armijai ar savam žmogui. Būk vyras
— Kaip tai suprast?
— Jei rašytumei kas antrą toną...
Mes nebaigėme pasikalbėjimo, nes iš fabriko atėjo piktai besišypsąs “spartuolis”.
— Tai ką, likviduojate kontrrevoliucinį šlamštą?
— Jis buvo įžūlus.
— Ne, lietuvišką karinę spaudą, — atsakė Januškevičius.
“Spartuolis” dairėsi į popierius.
— Aš jums patarčiau dirbti stachanovietiškai. Vienas Maskvos tabako fabrikas mus iššaukė soclenktynių. Be to, mes turime padidinti gamybą ir todėl skubiai reikalingos patalpos.
— Aš manau, kad jas greičiau galėsi perimti tada, kai mes dirbsime lietuviškai. Be to, jei nori laimėti soclenktynes, tai kuo greičiausiai grįžk į fabriką. Beslimpinėdamas iš kampo į kampą tikrai jų nelaimėsi.
— Januškevičius laikėsi drąsiai.
“Spartuolis” nuėjo. Januškevičius garsiai nusikeikė :
— Jam rūpi. Jis gal nežino, kad šie spausdiniai pateks ten, kur jie skirti, bet ne kur numatė tie, velniai.
Apie likvidavimą greitai sužinojo sandėlio rajone gyveną lietuviai ir ateidavo mums patalkininkauti. Pirmieji buvo tabako fabriko darbininkai. Jie pietų laisvalaikiu ateidavo į sandėlį ir su pluoštais leidinių, paslėptais po švarkais, eidavo atgal.
— Gal greitai nematysime lietuviškos spaudos, — kalbėjo jie. — Be to, saugokitės to, kuris su ilga nosim. — Jie turėjo galvoje mums pažįstamą įkyrų “spartuolį”. — Jis kaip šuo, lenda prie kiekvieno, kur tik tiksi ką laimėti.
Mūsų kaimynystėje esančios gimnazijos ir amatų mokyklos mokiniai, prieš eidami namo, apipuldavo popieriaus krūvas. Jie ėmė visa, kas tik pakliuvo po ranka ir kiek galėjo pakelti. Savaime aišku, niekas nedraudė, nes dabar leidiniai buvo įvertinti tik po septynis centus už kilogramą ir Januškevičius pirko ne pasipelnymo tikslu, bet juos apsaugoti.
Kartais mes matydavome neaiškius veidus, kurie pastatydavo klausimą duoti ar ne. Bet kai prašydavo manęs, aš parodydavau į Januškevičių, nes dabar sandėlis priklausė jam, o Januškevičius atsakydavo diplomatiškai:
— Duoti negaliu, prieš įstatymus, bet patys imkite, kiek jums patinka.
VOKŲ ISTORIJA
Sandėlyje buvo kelios dešimtys tūkstančių karinėmis nuotraukomis iliustruotų vokų ir rašomojo popieriaus, kas taip pat buvo netinkama toliau naudotis liaudies kariuomenei. Vieną dieną, kada mes po darbo valandų ėjome namo, Januškevičius nemažą krūvą vokų paliko kieme. Aš pasiūliau juos sunešti atgal į sandėlį, bet jis numojo ranka.
— Kas juos ims...
Bet kai sekantį rytą mes vėl susirinkome, jų nebuvo nė žymės. Kas nors paėmė, ir mes nelabai domėjomės. Bet po kiek laiko į kiemą pradėjo plūsti gretimai stovinčio topografų dalinio raudonarmiečiai (rusai).
— Vokų..
— Imkite ir duokite kitiems.
Ir aš manau, kad nė vienas iliustruotas vokas nepakliuvo į popieriaus fabriką. Kitą dieną į kiemą atėjo jaunas raudonosios armijos majoras. Jis skundėsi, kad jo transporto dalinyje pasklido lietuviškų vokų ir kai kurie jo šoferiai jau padarė biznį, juos pardavinėdami. Ir vėl Januškevičius pasišovė paaiškinti. Taip! Negerai! Bet ką jis gali padaryti, kad garbingos raudonosios armijos kariai vagia.
Majoras atrodė galvojantis. Jis nusišypsojo ir į portfelį įsidėjęs pluoštą vokų nuėjo. Tik patarė daugiau raudonarmiečiams neduoti lietuviškos spaudos, savaime aišku, dėl savo paties saugumo.
MALDAKNYGIŲ LIKIMAS
Sandėlyje buvo keliolika tūkstančių kariams skirtų maldaknygių, “Karys Katalikas” katalikams ir “Karys Evangelikas” evangelikams, kurios, kaip liturginis turtas, turėjo būti perduotas Kauno arkivyskupijai ir evangelikų sinodui. Bet anksčiau, negu mes jas perdavėme, atėjo naujas įsakymas, — pasiųsti į Vilnių, 29 korpo žinion. Bet už dienos vėl naujas — į popieriaus fabriką. Januškevičius atrodė patenkintas, nes nieko nebuvo lengvesnio kaip lietuviškas maldaknyges paskleisti visuomenėje. Bet šį kartą jam teko apsivilti. Ir dar naujas įsakymas — į popieriaus fabriką, bet per Valstybinę Leidyklą Kaune. Aš žinau, kad Januškevičius kiek laiko lankėsi po įvairias įstaigas ir gal šimtą kartų rodė turimus įgaliojimus, bet nieko negalėjo padaryti, šį kartą įsakymas liko nepakeistas. Pabaigus likviduoti sandėlį, teko jas pristatyti į buvusios šv. Kazimiero bendrovės patalpas, esančias Rotušės aikštėje. Jas priėmė bolševikiškai nusiteikę pareigūnai. Jie patikino, kad šis “šlamštas” daugiau nematys dienos šviesos ir paklius tikrai ten, kur jis priklauso. Mes buvome nusivylę, bet po kiek laiko įsitikinome, kad visai be reikalo. Tarnautojai buvo komunistine linkme kalbantis, bet lietuviškai galvojantįs. Tik jų, ir dar kai kurių dėka, maldaknygės buvo padėtos labai saugioje vietoje ir, atėjus vokiečiams, buvo įrištos ir paskleistos Rytų fronte kovojančių lietuvių karių tarpe.
Ir kiti leidiniai, jie taip pat išvengė negailestingo likimo. Januškevičius juos sukrovė prie Karmėlavos išnuomotame sename kluone ir iš ten, vietoje į popieriaus fabriką, jie pasklido lietuviškoje visuomenėje. Taip buvo išsaugota nuo Petrošiūnų popieriaus fabriko beletristinė, poezinė, istorinė ir panaši spauda ir giliaspaude spausdinti “Kario” egzemplioriai. Algirdas Januškevičius savo rizika visa tai išplatino tarp lietuvių. Tai buvo drąsus vyrukas.
