Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Plk. ltn. Aleksandras Andriušaitis, Stutthofo vokiečių kaceto polit. kalinys, šiuo metu profesoriaująs Syracuse u-te, dėstydamas rusų kalbą, buvo atvykęs į Čikagą dalyvauti savo dukters Aleksandros sutuoktuvėse su inž. Eug. Likanderiu.
A. ir K. Grinai, neseniai susilaukė pirmagimio sūnaus, kurį pakrikštijo Jono Antano vardais. Ant. Grina yra neseniai atitarnavęs kariuomenėj, kur beveik visą laiką išbuvo Europoje. Šiuo metu jis studijuoja
J. Vedegys Argentinoje, Buenos Aires, per Liet. kariuomenės minėjimą buvo surengęs turtingą parodą, kurioje pavaizdavo lietuvių kariuomenę, partizanus ir senuosius laikus.
A. ir K. Petrulių sūnus Alfonsas tarnauja JAV kariuomenėje, Vokietijoje, netoli Frankfurto.
Dr. Kaunas Ciceroje turi nuosavą rezidenciją ir gražų pastatą, kuriame įrengtas moderniškas daktaro kabinetas. Prieš porą metų daktaras buvo pašauktas į JAV kariuomenę.
Pvt. Vainius Sparkevičius, Philadelphia, Pa., atliko 8 savaičių karinį apmokymą Ft. Knox, Ky. Ta proga jo atvaizdą įsidėjo vietos laikraštis The Guide.
Edvardas Kupreišis tarnauja JAV kariuomenėje. Dabartiniu laiku yra New Yorke.
A. a. Jurgis P. Višniauskas, 65metų, gyv. Plymouth, mirė sausio 5 d. Veteranų ligoninėje. Palaidotas sausio 8 d. šv. Kazimiero parapijos kapinėse, Muhlenburg. Velionis iš Lietuvos atvyko prieš 50 metų ir gyveno Larksvillėj ir Ply-mouthe. Buvo I-jo pasaulinio karo veteranas.
Aviacijos plk. Itn. Leonardas Stočkus iš Waco (Tex.) skrido į Arizoną aplankyti savo tėvą, kuris po širdies smūgio atsidūrė ligoninėje. Skrendant sprausminis lėktuvas sugedo ir pulkininkui Stoč-kui teko parašiutu šokti žemėn. Tai įvyko jau Arizonoje. Viena lėktuvo dalis sužeidė pulkininko žandą. Iššoko jis iš lėktuvo dykumoje, kur buvo surastas tik kitą dieną (skrido naktį).
Mirė Jonas Gervinas, sausio 8 d. šv. Antano ligoninėje, Čikagoje. Gimęs 1900 m. liepos 14 d. Dreižių kaime, Klaipėdos aps. Velionis buvo Klaipėdos atvadavimo dalyvis.
V. Songaila, 42 m. amžiaus, Antrojo karo veteranas, priklausęs Dariaus Girėno postui, mirė širdies liga darbo metu. Palaidotas sausio 7 d. šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje.
Gen. Mykolas Velykis, plk. Juozas Papečkys ir žmona, inž. Vytautas Račkauskas, redaktorius šaulys Jonas Kalnėnas, kooperatininkai Elsbergas ir Vincas Rudvalis, Seimų atstovas Julius Švambarys, žurn.-rašyt. mjr. Petras Ruseckas, privat, gynėjas Mykolas Marma, ūkininkas Akelaitis, adv. Ignas Urbaitis yra mirę kankinių mirtimi Sibire. Majoras P. Ruseckas buvo pirmasis “Kario” redaktorius.
Toronto (Kanadoje) Liet. Bendruomenės Apylinkės Valdyba per Toronto kūrėjų savanorių skyrių laisvės kovų invalidų šelpimui yra paskyrusi 50 dolerių.
Toronto kūr. sav. skyrius per Vokietijoje esantį kūr. sav. skyrių kiekviena didžiųjų švenčių proga ten pasilikusiems laisvės kovų invalidams bei kūrėjams savanoriams sušelpti iki šiol yra pasiuntęs arti 600 dolerių ir ateity pasiryžęs jiems padėti.
Artėjant vienuoliktai valandai visi sulindome į miegamuosius maišus. Pagaliau ir vienuolikta valanda. Visos šviesos užgęsta ir trimito balso padedami užmiegame.
SAVAITGALIS
Dienos mokykloje slinko greito-kai. Pagaliau atėjo ir sekmadienis. Paprastai sekmadieniai kariuomenėj yra švenčiami, bet mums teko eiti sargybą. Gal būtų buvę ir neblogai, bet pasitaikė viena iš šalčiausių dienų gruodžio mėnesį. Naktį temperatūra krito iki —15° F. Sušalome ne tik mes, bet ir viskas aplink mus, neišskiriant nė alyvos, kuria kūrenome pečius.
Sekančios dvi savaitės praėjo beveik nepastebėtos, šventėms artėjant gavome savaitę atostogų. Sulipę į dulkėtai snieguotus sunkvežimius, išvažiavome savo vienetų kryptimi.
RUOŠIAMĖS ŠVENTĖMS
Po poros valandų kelionės privažiavome 7-tosios divizijos užimtus plotus. Čia visi pastatai pasipuošę kalėdinėmis spalvomis, o kariai nusiteikę švenčių nuotaika. Ypatingai įdomiai papuošė savo stovyklą 7-toji tankų kuopa. Prie pat vartų pastatė tris džypus ir vieną tanką ir visus keturis apkabino kalėdiniais žaislais ir blizgučiais, taip, kad atrodė kaip trys briedžiai įkinkyti į Kalėdų Senio roges.
Dieną prieš šventes 32 p. p. 1-masis batalionas, taip, kaip ir daugumas kitų vienetų, nutarė padaryti malonesnes Kalėdas Korėjos karo našlaičiams. Batalionas parūpino transportą, kuopa pietus, o mes dovanas. Taip pat mums teko juos pavalgydinti ir pagloboti.
Pagaliau našlaičiai atėjo, vedami globėjos. Pirmą valandą mes juos nusivedėme į poilsio kambarį (Day Room), o po to į valgyklą. Ten susėdome vis po du karius ir du našlaičius. Susėdę jie didelėmis akimis žiūrėjo į valgių prikrautas lėkštes. Valgė tiek, kiek tik į jų mažus pilvelius tilpo, o vėliau kiekvienas iš jų gavo po keturias gražiai suvyniotas dovanas. Dovanas po pažastimis pasikišę, jie mums sugiedojo korėjietiškas kalėdines giesmes, o mes jiems sugiedojome “Jingle Bells” ir “White Christmas”. Po to nusivedėme juos į savo “quonsetus”, kur jie atidarė savo dovanas ir, įsidrąsinę, pradėjo žaisti.
Vakarui atėjus, atėjo laikas ir jiems skirtis. Su ašarom akyse ir mosuodami savo mažomis rankutėmis, jie atsisveikino ir dulkėtais keliais išvažiavo atgal į prieglaudas. Šios Kalėdų dienos jie dar ilgai nepamirš.
Juos atsisveikinę, pasiėmėm pasus ir išvažiavome į Seoulą, kur praleidome pirmąją Kalėdų dieną, tikėdamiesi sekančias šventes jau praleisti Valstybėse.
NEIŠLEIDO Į LAISVĘ
B. VRUBLEVIČIUS
Karo pabaiga. Vokiečių pralaimėjimas 1945 m. Tuo metu iš Italijos traukėsi mūsų priešlėktuvinė baterija “Abteilung 843“ Austrijos pasienio link į Kaernteno apylinkę ir netrukus mus paėmė anglų kariuomenė į nelaisvę. Skaitėmės belaisviais. Po mėnesio visus nugabeno į Vokietiją ir perdavė “globoti” amerikiečiams. Atsidūrėme didelėje belaisvių stovykloje Andernache, 20 km nuo Koblenco miešto. Tai didžiulė stovykla, kurioje buvo apie 5,000 vyrų (visokių tautybių).
Čia ir prasidėjo mūsų kryžiaus keliai. Pasijutome esą jau tikri karo belaisviai. Lietuvių buvo apie 45. Vokiečių karininkų įskųsti, jog mes esą buvę savanoriai, kas labai pablogino mūsų būklę. Su svetimtaučiais dar žiauriau elgdavosi. Mūsų vyrų bet kuri nuotaika dingo. Alkani žvalgėmės ir laukėme išganymo. Bet veltui. Nesulaukėme. Savaime suprantama, kad vargas ir badas buvo mūsų nuolatiniai palydovai už spygliuotų vielų.
Po trumpo mėnesio stovyklą globoti perėmė prancūzai. Amerikiečiai perdavę nuvažiavo toliau. Mūsų stovyklos valdžia buvo tik iš vokiečių, būtent, pats “komendant-fuehrer”, sargai, virėjai, ambulatorijoje, vertėjai ir t.t. Jie stengdavosi padėti saviesiems.
Mums teko nemažai nukentėti. Štai, prancūzai pradėjo paleidinėti buvusius civilinius vyrus, kurie buvo sumaišyti kartu. Atsimenu, mano dviem draugam: Kaziui R. ir Vladui P. pavyko laimingai išeiti į laisvę.
Vieną birželio rytą išgirdom gan įdomų stovyklos komendanto pranešimą, kad bus atleidžiami visi silpnos sveikatos belaisviai. Nudžiugau ir aš, galvodamas, gal pasiseks išeiti į laisvę. Tučtuojau prisistatė nemaža “ligonių” sveikatai patikrinti. Ligoniu ir mane pripažino. Liga “Bassedow” (širdies-nervų). Jaučiausi laimingas, nes tikėjau greitai išeiti laisvėn. Po savaitės dar mus apžiūrinėjo prancūzų gydytojai. Rodos, praėjau. Laukiu išganymo. Iš tikrųjų, štai, liepos 17 d. girdime per garsiakalbį šaukiant pavardes (jų tarpe ir mano).
Visi pripažintieji sergą turėjome ruoštis su daiktais ir artintis prie “laisvės vartų” atleidimui. Džiaugsmui nebuvo galo, ir skubiai ruošiausi. Mano palapinės draugas Vytautas P-kas pavydėjo, galėjosi, negalėdamas vykti drauge, bet džiaugėsi “mano laime”. Tik prašė greičiau atsiųsti maisto ir neužmiršti likusiųjų tautiečių, žinoma, prižadėjau.
Pasiruošęs artinausi prie vartų. O tą rytą saulė irgi mums šypsojosi savo spinduliais. Artinamės po vieną. Iš abiejų pusių tikrina mūsų dokumentus. Štai, mano eilė. Drąsiai su šypsena prisiartinau prie stalo, kur sėdėjo vokiečių “sargai”.
Pažiūrėję į mane ir į dokumentus, paklausė iš kur esu kilęs. Atsakiau — iš Lietuvos. Tada sako man — “gaila, bet svetimtaučiai neišleidžiami. Esąs toks įsakymas.”
Iš karto nesuprasdamas, apstulbęs, išsižiojęs žvalgiausi, kas čia atsitiko ir kokios čia komedijos. Ak, sakiau iš pykčio, žmogžudžiai, apgavikai, kodėl neišleidžiami mes? Kreipiausi pas prancūzų viršininką, bet nemokėjau jų kalbos, o vokiečių vertėjas kažinką pripasakojo. Taip ir neteko išeiti į laisvę, nors trūko vos 3 metrų iki vartų.
Po to “laisvę” sau nusipirkome įstodami į prancūzų svetimšalių legioną. Ir tai kainojo 5 metus. Teko atitarnauti kolonijose.
"Orinis motociklas”, sveria tik 250 sv. Sustatomas per 10 min.
A. A. PLK. JUOZAS MUSTEIKIS
Praeitų metų lapkričio men. paskutinėmis dienomis staiga mirė plk. J. Musteikis, kuris apie seseris metus išgyveno su savo šeima Clevelande, Ohio. Prieš metus atsikėlęs gyventi į Čikagą, kur jau nuo anksčiau buvo įsikūrusi jo dukra Ilonda su vyru ir jo broliu gen. K. Musteikiu su šeima. Ten gyvendamas pasijutęs nesveikas, ėmėsi gydytis. Teko jam vieną kitą kartą pagulėti ligoninėje, bei iškęsti operacijų. Bet ir po operacijų sveikata nebuvo visai atstatyta, vos galėjo grįžti iš ligoninės į savus namus, kuriuos buvo įsigijęs.
Vieną vakarą, bešnekučiuodamas su savo šeima, prie televizijos aparato, staiga susmuko kėdėje ir mirė. Tai buvo 1956 m. lapkričio 29 d. 6,30 val. vakaro, kai įvyko širdies smūgis.
Velionis gimęs 1896 m. gruodžio 12 d. Stučių kaime, Tauragnų vai., Utenos apskr. Pradžios mokslą išėjo Tauragnuose, toliau mokėsi
Utenoje ir vėliau Rusijoje. 1916 m. pabaigoje buvo mobilizuotas į Rusijos armiją ir pasiųstas į Orenbaumo praporščikų mokyklą. 1917 m. sėkmingai baigęs mokyklą, pateko į vakarų frontą.
1918 m. velionis sugrįžo į Lietuvą ir kiek pailsėjęs imasi organizacinio darbo. Organizuoja vietos lietuvių komitetus ir juose dirba. Tačiau neilgai teko tas darbas dirbti, nes 1919 m. pradžioje jo gimtąjį valsčių užima rusų bolševikų kariuomenė, kuri išvaiko lietuvių komitetus. Tuomet jis palieka savo gimtinę ir per frontą vyksta į Kauną, kur stoja į Lietuvos kariuomenę. Krašto aps. ministeris paskiria jį į artilerijos skyrių organizuoti tiekimo ir ūkio dalį. Vėliau jis skiriamas artilerijos skyriaus v-ko pavaduotoju. Po kurio laiko matome jį šarvuotų traukinių vadu ir šarvuočių rinktinės viršininku. Greta to jis baigia Augštuosius karininkų kursus ir perkeliamas į vyr. štabą. Ten užima rikiuotės skyriaus v-ko vietą. Tose pareigose velionis išbuvo iki bolševikų okupacijos.
Lietuvą rusams okupavus 1940 m. velionis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus karui ir, vokiečiams užėmus Lietuvą, jis sugrįžta ir apsigyvena savo ūkyje Ukmergės apskr. Rusams 1944 m. vėl okupuojant Lietuvą, jis vėl pasitraukia į Vokietiją, kur Bavarijos mieste, Kemptene, apsistoja. Ten tremtinių stovykloje velionis su šeima išbuvo iki 1949 m. iki emigracijos į J.A.V.
Stovykloje gyvendamas, velionis aktyviai prisidėdavo prie įvairių lietuviškų darbų. 1949 m. vasario 16 d., drauge su Povilu Dirkiu, suorganizavo “Lietuvos Laisvės Kovų Dalyvių Sąjungos’’ Kempteno skyrių ir jam vadovavo.
Liko velionio žmona Viktorija, dukra Ilonda, žentas V. Minkūnas ir brolis Kazys.
Tegul būna, mielas Juozai, lengva Tau Amerikos žemė, kuri priglaudė Tavo palaikus.
Pov. Dirkis
IŠRINKTA NAUJA KARIŲ VALDYBA ARGENTINOJE
Lietuvos buvusių Karių ir Kovotojų Sąjunga savo visuotiniam narių susirinkime Lietuvių Salės svetainėje, Avellanedoje, rugsėjo 16 d. svarstė vairius sąjungos reikalus ir išrinko naują valdybą.
Pirm. V. Diminskiui atidarius susirinkimą, buvo pakviestas St Mikelionis pravesti susirinkimą, o J. Vedegys surašyti protokolą. V. Di-minskis davė praėjusių metų veiklos apyskaitą. Karių sąjunga per šiuos metus aktyviai palaikė santykius su kitais Pabaltijo tautų kariais, dalyvaudama kas mėnesį bendruose posėdžiuose ir surengdami bendrai vieną didesnę šventę. Kariai taip pat reiškėsi ir visuose tautos bei lietuvių reikaluose, dalyvaudami Tarybos sudaryme, rengdami kariuomenės šventę, dalyvaudami kitų tautų šventėse ir kt.
Pabaigoje buvo išrinkta nauja valdyba, kuri pareigomis šiaip pasiskirstė: pirm. V. Diminskis, vice-pirm. — A. Šantaras ir M. Galeckas, sekr. Pr. Tamoševičius, ižd. Iz. Dailydė, nariais — J. Nakutis ir J. Baliukas. Rev. Komisijon: pirm. L. Stašaitis, nariais — J. Vedegys ir St. Vedeikis. Gen. T. Daukantas išrinktas Sąjungos Garbės Nariu.
Čikagos sk. vicepirm. B. Brazdžionis dalyvavo Lietuviškos Radio Valandėlės, vedamos p. S. Barčus, parengimo programoje, kur parodė savo gamintą filmą. P. Sophie Barčus su ramovėnais labai nuoširdžiai dirba ir “Karį” nuolat reklamuoja. Be to, ir praėjusiais metais leido per radiją prisiminti Kariuomenės šventę, kur B. Brazdžionis skaitė paskaitą ir kvietė šventėj dalyvauti. Dabar p. S. Barčus, išbuvusi keletą savaičių ligoninėje, vasario 11 d. išvyko į Miami, Fla., pailsėti. Vasario 10 d. įvyko ramo-vėnų metinis susirinkimas. Buvo pranešti veiklos darbai ir išrinkta nauja valdyba. Ramovėnai ypač daug dėmesio kreipia į jaunimą, skautus, kuriems net susirinkime buvo surinkta 26 dol. Praeitų metų valdyba narių buvo pagirta už nuveiktus darbus.
ORGANIZACINIAI BANDYMAI JAV
Įkurta 1948 m. lapkričio 23 d. Vokietijoje, Lietuvos Laisvės Kovų Dalyvių Sąjunga dėl masinės tremtinių emigracijos neturėjo galimybių savo veiklą išplėsti. 1949 m. rudeniop Chicagoje grupė karių-iniciatorių turėjo kelis pasitarimus organizaciniais klausimais. Pasitarimai vyko gen. P. Plechavičiaus bute. Tada buvo daug galvota ir svarstyta ir net klausinėta nuomonė mūsų autoritetinių karių. Buvo išnagrinėti trys organizavimosi variantai, būtent:
1) Vykdyti šiame krašte organizavimą Lietuvos Laisvės Kovų Dalyvių Sąjungos, kuri buvo įkurta 1948 m. lapkričio 23 d. Vokietijoje.
2) Dėtis į Amerikos Lietuvių Legioną, kuris, čia, šiame krašte, yra įkurtas 1930 Vytauto Didžiojo metais, bet dėl nepakankamo narių skaičiaus gyvena nykimo laikotarpį.
3) Kurti visai naują karių Sąjungą, kurios pagrindiniuose siekimuose būtų: aktyvus prisidėjimas prie laisvės Lietuvai atgavimo, palaikymas tautoje kovingumo dvasios, ugdymas tautinių-karinių tradicijų, kultūrinis ir profesinis narių tobulinimas.
Pirmas variantas, apimąs plačia prasme visus Lietuvos Laisvės Kovų Dalyvius, ne būtinai karius, atkrito. Motyvai: narių per didelis mišinys, organizacija būtų nelanksti, nes jos nariai būtų įvairių profesijų. Nuomonių ir pažiūrų įvairumas būtų labai didelis. Užsimojimas per platus. Nauda abejotina.
Antras variantas — dėjimasis į Amerikos Lietuvių Legioną taip pat atkrito. Mat tiek, kiek tada turėta žinių apie Legiono veiklą, nedave pagrindo tikėti, kad naujieji ateiviai-kariai jungtųsi į jo eiles. Atkritus pirmiem dviem variantams, pasirinktas vykdyti trečias — kurti naują karių Sąjungą.
AMERIKOS LIETUVIŲSĄJUNGOS
“RAMOVĖ” ĮKŪRIMAS IR JOS VEIKLA
1950 m. vasario 26 d. Chicagoje MARGUČIO patalpose įvyko platesnis karių pasitarimas Sąjungos kūrimo klausimu. Susirinkimui pirmininkavo gen. P. Plechavičius. Buvo vienbalsiai visų susirinkusių pasisakyta už steigimą atskiros lietuvių karių Sąjungos JAV-se. Išrinkta Sąjungos statutui paruošti Komisija iš A. Rėklaičio, P. Linkaus ir B. Michelevičiaus. Steigiamasis susirinkimas įvyko toje pat vietoje tais pačiais metais balandžio 2 d. Susirinkimas vienbalsiai nutarė steigti karių Sąjungą, pavadinant ją Amerikos Lietuvių Sąjunga RAMOVĖ. Buvo susirinkimo priimtas Komisijos paruoštas statutas ir išrinkta Laikinoji Sąjungos Centro Valdyba iš P. Plechavičiaus, V. Mieželio, A. Rėklaičio, P. Linkaus ir B. Michelevičiaus.
GEN. ŠT. PLK. I. E. KRAUNAITĮ IŠLEIDŽIANT
New Yorko Ramovės skyrius atsisveikino su buvusiu ilgamečiu pirmininku, skyriaus steigėju ir vienu veikliausių narių. Tiesa, plk. Kraunaitis tik išsikelia kiek toliau nuo New Yorko į įsigytų nuosavybę Catskill kalnuose ir žada nenutraukti ryšių su New Yorko ramovėnais, bet didelis atstumas, atrodo, trukdys jam aktyviau pasireikšti organizaciniame gyvenime, kurį jis taip mėgo
Plk. Kraunaitis taria atsisveikinimo žodį.
Kairėj: V. Alksninis, N. Y. Ramovės sk. vicepirm.; dešinėje: kan. J. Meškauskas, pirmasis Lietuvos karo kapelionas, P. Jurgėla, Am. Lietuvių Legiono vadas; priekyje deš.: gen. št. plk. Itn. A. Speraus-kas, skyr. pirmininkas; kair.: Z. Raulinaitis KARIO redaktorius.
Vytauto Gedgaudo nuotr.
ir nuoširdžiai rėmė.
Išleistuves, kurios įvyko vasario 24 d., suorganizavo A. L.. Legiono postas, kurio nariu pulkininkas irgi buvo, ir ramovėnai. Susirinkę lietuviškame p. Povilanskienės restorane senieji pulkininko bičiuliai palinkėjo jam gerai įsikurti naujoje vietoje ir nenutraukti ryšių su buvusiais kariais New Yorke. Kiekvienas dalyvių tarė atsisveikinimo ir linkėjimų žodį mielam pulkininkui. Būdingų žodį pasakė Legiono vadas.
Kpt. P. Jurgela, Am. Lietuvių Legiono vadas, apibūdino gen. št. plk.l. E. Kraunaičio asmenybę ir nuopelnus Lietuvos kavalerijai. Kariuomenes savanoriu įstojo 1919 m. kovo 18 d. Kaip eilinis raitininkas jis dalyvavo Nepriklausomybes karuose su visais priešais — rusais, bermontininkais ir lenkais. Vyčio Kryžių šiam gusarui kariuomenės vadas gen. Žukauskas įteikė 1919m. kautynių metu prie Dauguvos krantų, priešo artilerijai apšaudant. 1923 m. dalyvavo pajūrio išlaisvinimo žygyje ir vadovavo vienam M. Lietuvos sukilėlių raitininkų būriui. Karo žygiuose pasižymėjo sumanumu ir narsumų. Karinėje spaudoje (KARY, KARDE ir MŪSŲ ŽINYNE) pateikė daugybę straipsnių apie kavaleriją ir jos uždavinius, žirgo ir raitininko mokymą ir kt. Kpt. Kraunaičio paruoštas pirmasis mūsų “Kavalerijos vadovėlis”, apie 250 psl., buvo 1927 m. Karo Mokyklos išleistas šapirografuotu leidiniu. Kavalerijos taktą jis dėstė ne tiktai Karo Mokykloje ir Vytauto Didžiojo Augštoje Karo Mokykloje, bet ir Aviacijos Puskarininkių Mokykloje ir Policijos Mokykloje. Suorganizavo civilių raitininkų s-gą “Vy-tija” ir jai vadovavo, vėliau buvo Žirginio Sporto S-gos p-kas.
Šis karys Lietuvos Karo M-los III laidą bei Augštuosius KarininkųKursus ir Prancūzijos karo m-lą, augštąją kavalerijos karininkų m-lą bei Paryžiaus Karo Akademiją baigė pirmuoju, šauniu vadovavimu manevruose per baigminius kvotimus nustebino prancūzų Karo Akademijos vadovybę bei profesorius. Lietuvos karo vadovybė, norėdama išbandyti šio pulkininko gabumus, 1937 m. kariuomenės manevruose pavedė jam vadovauti sustiprintam “priešo” kavalerijos pulkui. Su šiais savo raitininkais gen. št. plk. Kraunaitis įvykdė “žaibinį žygį”: apėjo mūsų kariuomenės sparną ir suardė tiekimą bei visą užnugarį. Toks žygis davė labai reikšmingą pamoką: jei mūsiškiai raitininkai, gabaus vado vedami, sugebėjo tokį žygį įvykdyti, be abejo, ir priešas gal būtų galėjęs tai padaryti. Po to karo vadovybė daugiau susirūpino mechanizuotais daliniais ir pradėjo organizuoti teritorinius dragūnų vienetus, kurių parengimui plk. Kraunaitis taip pat vadovavo. Keliais atvejais jis buvo kavalerijos štabo v-kas ir yra vadovavęs mūsų ulanų LK Birutės pulkui ir gusarų Jonušo-Radvilo pulkui, kuriame karinę tarnybą jis pradėjo eiliniu. Šis šaunus raitininkas ir gabus vadas yra labai daug nusipelnęs Lietuvos kavalerijos karininkų parengimui, pačios kavalerijos tobulinimui ir žirginio sporto įvedimui.
Galingiems kaimynams sužlugdžius Lietuvos Nepriklausomybę, plk. Kraunaitis veikė: buvo Vilniaus apygardos savisaugos vadas ir su savo lietuvių daliniais laukė tinkamo momento pradėti kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo. Mūsų mylimas pulkininkas šiandien yra susikrimtęs, sunkiai pergyvena Lietuvos tragediją ir tebegyvena šviesia viltimi aktyviai padėti Vyčio kraštui išsivaduoti iš verguvės.
A. a. Jurgis Matukonis.š. m. sausio 28 d. Wilkes-Barre (JAV) mirė Jurgis Matukonis. Jis buvo kilęs iš Lietuvos ir prieš 50 metų atvykęs į Ameriką. Buvo Pirmojo pasaulinio karo veteranas.
LTN. ALGIRDAS ALKSNINIS
Algirdas Alksninis neseniai baigė United States Officer Navai mokyklą (JAV) ir buvo pakeltas į leitenanto laipsnį (karo laivyno).
Prieš karinę tarnybą Algirdas Alksninis bakalauro laipsniu baigė University of Connecticut. Studijavo bakteriologiją ir gyvulių ligas.
Ltn. A. Alksninio tėvas Vacys Alksninis yra Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, atsargos kapitonas. Algirdo vyresnysis brolis Vytautas taip pat tarnavo Amerikos Jungt. Valstybių kariuomenėje ir dalyvavo Korėjos kare. Alksninių šeima 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus nuo raudonųjų teroro. Vėliau atvyko į JAV ir apsigyveno Maspeth, N. Y.
Kovo 3 d. Apreiškimo parapijos bažnyčioje, Brooklyne, N. Y., Algirdas Alksninis susituokė su studente Danute Stasiukynaite.
A. A. FELIKSAS KRIŠTOPAITIS
š. m. vasario 10 d. automobilių katastrofoje susižeidė ir kovo 13 d. mirė Feliksas Krištopaitis.
Velionis gimęs 1927 m. spalio 5 d. Lietuvoje, Joniškėlyje, Biržų aps. Mokėsi Pasvalio gimnazijoje. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją nuo raudonojo teroro ir į Ameriką atvyko 1948 m. Kitais metais stojo savanoriu į Amerikos JV kariuomenę ir tarnavo 24 pėstininkų divizijoje, kuri dalyvavo Korėjos kare.
Kautynėse su raudonaisiais F. Krištopaitis buvo sužeistas ir grąžintas į JAV. Pasveikęs ir toliau tarnavo kariuomenėje. Už pasižymėjimus yra apdovanotas garbės ženklais ir pakeltas į vyr. seržanto laipsnį. Kariuomenėje tarnavo per 4 metus. Išėjęs į atsargą, apsigyveno Chicagoje.
SAVANORIS-KŪRĖJAS PIJUS KULIKAUSKAS
Pereitų metų spalio 6 d. Vokietijoje Augsburgo mieste, R. Katalikų kapinėse palaidotas, plaučių džiova miręs savanoris-kūrėjas Pijus Kulikauskas. Velionis gimęs 1895 m. balandžio 15 d. Viščekaimio kaime, Alvito vals., Vilkaviškio aps., Lietuvos kariuomenėn įstojo savanoriu 1919 m. sausio 21 d. į Artilerijos Brigados 4-tą Bateriją. Nepriklausomybės kovose dalyvavo kautynėse su bolševikais prie Alytaus, Daugų ir Salako ir su bermontininkais ties Radviliškiu. Kaip uolus ir sumanus karys buvo pakeltas į viršilos laipsnį. Baigus kovas už Lietuvos išlaisvinimą, 1920 m. kovo 15 d. iš kariuomenės pasiliuosavo ir įstojo Žemės ūkio Ministerijos tarnybon vertėju. 1922 m. perėjo tarnybon į Teisingumo Ministeriją ir tapo paskirtas teismo kandidatu į Mariampolės Apygardos Teismą. Ėjo Apylinkės Teisėjo ir Teismo tardytojo pareigas, kol buvo paskirtas Apygardos Teismo sekretorium. Šiose pareigose išbuvo iki antrosios rusų okupacijos, kada su žmona atsidūrė vakarų Vokietijoje, Augsburgo mieste, pabėgėlių stovykloje. Nuo išgyventų tremties vargų ir silpno maisto apsirgo plaučių džiova ir ilgos ligos ir daugelio kančių mirtis pakirto gyvybės siūlą. Liko žmona Kazimiera, kuri, beslaugydama savo vyrą, apsikrėtė džiova ir šiuo laiku taip pat gydoma toje pačioje ligoninėje.
Velionis, jausdamas savo jėgų nusilpimą, rašytuose savo draugams laiškuose vis dar tikėjosi sulaukti Tėvynės atvadavimo laikų, kad savo palaikus palaidotų tėvų žemėje, už kurią kariavo, dirbo ir savo jėgas padėjo.
Dar vienas naujai supiltas lietuvio kapas ir mieste stovintis lietuviško stiliaus kryžius, kiekvienam teprimena, koks žiaurus likimas ištiko nelaimingą mažą lietuvių tautą bolševizmo marui ją užklupus.
Ilsėkis ramybėje mielas kovų drauge, savanoriai-kūrėjai tavęs nepamirš.
Matas K.
Pranas Poškaitis,gyv. Plymouth, gavo mokytojo vietą Fords, N. J.
1954 m. jis baigė King’s kolegiją ir įgijo ekonomijos mokslų diplomą. Po to jis atliko karinę tarnybą ir šešioliką mėnesių išbuvo Korėjoje.
Prieš įstojant King’s kolegijon, 1948 m. baigė šv. Vincento augštesniąją mokyklą Plymouthe.
PAVYZDINGA ČIKAGOS RAMOVĖNŲ VEIKLA
Š. m. vasario 10 d. Lietuvių Auditorijoje įvyko visuotinis metinis L. V. S. Čikagos skyriaus narių susirinkimas.
Palyginti su kitais susirinkimais šis buvo gana skaitlingas, gyvas, įdomus ir labai sklandžiai pravestas.
Susirinkimą atidarė skyriaus p-kas Pov. Dirkis, kuris pirmoje eilėje paprašė visus dalyvius savo atsistojimu ir minutės susikaupimu pagerbti mirusį a. a. plk. Juozą Musteikį.
Susirinkimo pirmininku pakvietė Joną Tapulionį, o sekretoriauti Mykolą Lunecką.
Visa dienotvarkė susidėjo iš dviejų punktų, būtent: senos valdybos ataskaitinis pranešimas ir naujos valdybos rinkimai. Tačiau pats svarbiausias ir įdomiausias buvo ataskaitinis valdybos p-ko Pov. Dirkio pranešimas, kuris buvo taip kruopščiai paruoštas ir palietė išsamiai ir vaizdžiai visas sritis. Apie pranešimą labai teigiamai atsiliepė keletas dalyvių, o ypač Centro V-bos vice-pirmininkas Mykolas Reklaitis šiltais žodžiais užgyrė pranešimą, iškėlė skyriaus V-bos daug atliktų organizacinių darbų ir kad skyriaus veikla praėjusios
VILIUS JAKUŠOVAS, nuo 1956 m. rudens atliekąs karinę prievolę Amer. karinėje aviacijoje, kur specialioje mokykloje mokosi aviacijos inžinerijos. Anksčiau gyveno Čikagoje, studijavo aviacijos inžineriją, buvo Dainavos ansamblio vienas uoliausių narių, dainininkas, taut, šokių šokikas ir menininkas-grafikas.
kadencijos metu buvo pastatyta visais atžvilgiais tinkamoje augštumoje. Jis paprašė susirinkimo dalyvius, be jokių rezervų, patvirtinti sąmatą ir senajai valdybai išreikšti nuoširdžią padėką.
Kazys Musteikis visų susirinkusių vardu prašė skyriaus v-bą sutikti dar vienam terminui pasilikti. Mat, susirinkimas atkreipė dėmesį ne tik įpačio skyriaus organizacinius darbus, bet ir į tai, kad skyriaus v-ba stengėsi savo narių tarpe ugdyti augščiausios vienybės bendradarbiavimą. V-ba savo veiklą grindė nepolitiniai, bet tik lietuviškai, ir sąjungos įstatų rėmuose. Stengėsi, kad skyrius ir bendrai S-gos vardas visur tinkamai būtų respektuojamas. Už tat v-bos atstovai, ypač p-kas Dirkis, atstovavo skyrių, nežiūrėdamas tikybinių, bei politinių skirtumų, įvairiose organizacijose, subūrimuose, minėjimuose, prof. V. Biržiškos laidotuvėse ir komitete, Vašingtono sąskrydyje, Diplomatijos Šefo raute ir kt.
Vienas iš pagrindinių darbų skyriaus v-bos atliktų tai skyriaus 5 metų s-gos sukakties proga apvainikavimas vėliava. Tai pirmoji vėliava s-gos padaliniuose.
Kaip visuomet skyriaus nariai nevisi aktyviai skyriuje reiškėsi, bet džiugu konstatuoti, kad ramo-vėnai aktyviai dalyvauja ir kitose organizacijose, ypač Lietuvių bendruomenėje, kurioje užima atsakingas vietos apygardos bei apylinkių valdybose.
Aptariant bėgamuosius skyriaus reikalus, buvo pasisakyta dėl dar ankstyvesnės veiklos ir įtraukimą į darbą pasyvių narių. Buvo nagrinėjamos priemonės ir būdai, kuriomis būtų galima “atšalusius” narius atgaivinti, paskatinti nario mokestį mokėti, susirinkimus lankyti ir savąją spaudą, ypač organą “Karį” išsirašyti. “Kario” klausimo, šį kartą P. Dirkiui nebeteko kelti, nes jis ir taip tuo rūpinasi, atsirado kolegos Ališauskas, Brazdžionis, kurie tiesiog prašė visomis išgalėmis remti “Karį” ir būtinai visiems ramovėnams išsirašyti jį.
Į naują valdybą balsų dauguma buvo išrinkti šie: Povilas Dirkis, Edmundas Vengianskas, Stasys Virpša, Antanas Aviženius ir Juozas Bubelis. Kandidatais liko Bronius Ambroziejus ir Albertas Tamošiūnas.
į revizijos komisiją išrinkti: Kazys Musteikis, Jonas Tapulionis ir Juozas Namikas. Kandidatais liko: Petras Ličkus ir Juozas Rapšys.
P. Erdvys
ČIKAGOS L. K. SAV.-KŪRĖJŲ SĄJUNGA
Lietuves Kariuomenės Savanorių Kūrėjų Sąjungos centro organų rinkimai korespondenciniu būdu Įvyko š.m. vasario mėnesio laikotarpy. Iš sąjungai priklausančių narių rinkimuose dalyvavo 70%. Rinkimų Komisija iš generolo K. Musteikio, plk. K. Ališausko ir V. Rėkaus, š.m. kovo 2 d. balsus suskaitė ir paskelbė rinkimų duomenis. Į Sąjungos Centro Valdybą išrinkti: gen. Mikas Rėklaitis, plk.
Jonas Švedas, dail. Juozas Kaminskas, kpt. Antanas Avižienis ir Matas Klikną.
Į Sąjungos Revizijos Komisiją išrinkti plk. Petras Genys, plk. Juozas Tumas ir Juozas Grybauskas ir į Garbės Teismą išrinkti plk. Jonas Variakojis, Dr. Juozas Motiejūnas ir Alfonsas Urbonas. Naujai išrinktieji pradės pareigas eiti nuo š. m. kovo 17 dienos, kada įvyks pareigų perdavimas Lietuvių Auditorijoje. Rinkimai vyksta kas trys metai. Matas K.
SAVANORIU KŪRĖJU S-GOS ČIKAGOS SKYRIAUS SUSIRINKIMAS
Kovo 10 d. 13 v. Liet. Auditorijoje įvyko skyriaus visuotinis metinis susirinkimas, kurį atidarė skyriaus p-kas sav. K. Šleinys, pakviesdamas pirmininkauti sav. Mykolą Rėklaitį, o pastarasis pasikvietė sekretoriauti sav. Antaną Aviženį. Prieš pradedant vykdyti pateiktą dienotvarkę, buvo pagerbtas tą dieną miręs skyriaus narys sav. J. Kaminskas.
Pats pagrindinis skyriaus susirinkimo tikslas, tai senos valdybos ir revizijos komisijos ataskaitiniai pranešimai, naujos valdybos ir revizijos komisijos rinkimai ir aptarimas įvairių skyriaus reikalų, susijusių su veikla.
Valdybos vardu pranešimą darėK. Šleinys, o revizijos komisijos vardu sav. J. Tumas. Pasibaigus pranešimams, ėjo pasisakymai dėl valdybos veiklos. Tuo reikalu kalbėjo keli dalyviai, kurie pasisakė abejingai. Tačiau sav. P. Dirkis dėl valdybos veiklos metė net dvylika punktų, kuriuose buvo sukoncentruota mintis, kad valdyba veikė nesilaikydama s-gos statuto, jog veikla nevisur derinosi su s-gos dvasia ir siekimais. Kalbėtojas užmetinėjo, kad v-ba savo veiklą grindė sveikinimais ir padėkomis, nesirūpino sergančiais ir į vargą patekusiais savanoriais, nesistengė dalyvauti mirusių laidotuvėse, žurnalas “Karys” buvo visai pamirštas, buvo girdėta, kad skyriaus v-ba neturėjo tinkamo kontakto su C. V-ba. Į išvardytus užmetimus skyriaus v-ba pasiaiškinti buvo bejėgė.
Po visų diskusijų ėjo naujos skyriaus v-bos ir revizijos komisijos rinkimai. Sunkoka buvo surinkti kandidatus. Iš išstatytų šešių kandidatų Į naują skyriaus v-bą buvo išrinkti savanoriai-kūrėjai: Dirkis Povilas, Jodka Adolfas ir Vilutis Juozas. Kandidatai liko: AvižiusVincas ir Zabukas Adomas. Gi skyriaus revizijos komisijos darbą susirinkimas vienbalsiai nutarė pavesti atlikti Centro revizijos komisijai. kuri mielai tą pareigą sutiko priimti.
Tuo pačiu metu dalyviai sumetė daugiau $20.00 mirusiam sav. J. Kaminskui vainikui ir skyriaus v-ba įgaliojo sav. J. Bubelį, sav. Kaminsko karstą apdengti savanorių s-gos vėliava ir dalyvauti laidotuvėse. Mat, sav. Kaminskas buvo S-gos_ vėliavos autorius. Po rinkimų ėjo klausimai ir sumanymai, kuriuose sav. P. Dirkis siūlė: savanorių skyriui glaudžiai bendradarbiauti su Ramovės skyrium, ypač ruošiant įvairius paminėjimus, arba didesnio masto parengimus, naudoti bendrą darbo jėgą ir dalytis išlaidomis bei pajamomis jis tą siūlymą motyvavo tuo, kad Ramovė visais atžvilgiais yra stipresnė, pajėgesnė organizacija ir Čikagos visuomenėje daugiau žinoma, nes ji aktyviai reiškiasi, kaip visuomeniniame, taip ir kultūriniame gyvenime. Jis siūlė savanorių-kūrėjų, patekusių į vargą, bei skurdą, arba užsilikusių Vokietijoj sanatorijose bei ligoninėse rėmimą, pasiūlė ruošti įvairias rinkliavas. Taip pat, jis siūlė kiekvieną mirusį sav;-kūrėją būtinai palydėti į jo amžino poilsio vietą, o susirgusiems ir atsidūrusiems J.A.V. ligoninėse pratiesti pagalbos ranką. Baigdamas jis apsistojo ties žurnalo “Karys” klausimu. Trumpai apibūdinęs organo reikšmę organizacijai, jis siūlė ne tik remti visokiariopai “Karį”, bet tiesiog prašė visus savanorius-kūrėjus žurnalą skaityti. Pirmininkaujantis gen. Mykolas Reklaitis apie žurnalą “Karys” gražiai atsiliepė ir skatino jį remti ir palaikyti.
Užbaigus pageidavimų klausimą, buvo išklausyta keletas sveikinimų, atsiųstų Centro organų rinkimų proga ir buvo praneštas tų organų sąstatas. į Centro V-bą yra išrinkti: Aviženis Antanas, Kaminskas Juozas, Rėklaitis Mykolas, Švedas Jonas ir Klikna Matas. Į revizijos komisiją: Genys Petras, Tumas Juozas ir Grybauskas Juozas. Į Garbes Teismą: Variakojis Jonas, Motiejūnas Juozas ir Urbonas Alfonsas. Remiantis nauju S-gos statutu, centro valdymo organai yra išrinkti trims metams.
Baigiant susirinkimą, Centro ir Skyriaus naujai išrinktos valdybos susirinkimo dalyvių buvo pasveikintos.
Po susirinkimo įvyko bendras alutis, kurio metu buvo draugiškai pasikalbėta ir pasidalinta mintimis.
P. Erdvys
CLEVELANDO L.K.V. RAMOVĖS SKYRIUS
Sausio 27 d. įvyko visuotinis susirinkimas Lietuvių Klubo salėje. Susirinkimą atidarė sk. v-bos p-kas
L. Leknickas, kuris taip pat padarė pranešimą apie metinę skyriaus veiklą. Susirinkimą sklandžiai pravedė prezidiumui pirmininkavęs A. Vaitaitis ir sekretoriavęs Pr. Petraitis. Finansų reikalais pranešimą darė F. Eidintas. Kontrolės Komisijos aktą perskaitė Pr. Židonis, iš kurio buvo patirta, kad skyriuje jokių piniginių nesklandumų, neaiškumų ar trūkumų nebuvo. Buvo išrinkta nauja valdyba, kuri pareigomis pasiskirstė taip: V-bos p-ku Pr. Židonis; vicep-ku A. Vaitaitis; sekr. G. Gudėnas; ižd. F. Eidintas ir kult. r. v. A. Spirikaitis. Į Kontrolės Komisiją išrinkta: L. Leknickas, A. Mikoliūnas ir K. Budrys. V-bos vardu F. Eidintas perskaitė ir įteikė K. Budriui (buv. sk. p-kui) padėkos raštą už tai, kad jis savo darbštumu, organizuotumu iškėlė skyrių į pavyzdingų ir pirmaeilių skyrių, net organizacijų tarpą. Šiuo metu skyrius pasiekė šimtinės skaičių. Skyriuje veikia A. Mikoliūno suorganizuotas būrelis Vasario 16 gimnazijai remti.
Kaip ligi šiolei, taip ir ateityje svarbiausi skyriaus veiklos tikslai bus: 1. Remti ir organizuoti: liet. karo invalidų paramą, Kario prenumeratos didinimą, liet. kultūrines organizacijas ir lietuvių jaunimo sportininkus. Nuo š.m. sausio mėn. skyrius globos ir rems vieną Clevelando liet. jaunimo sekciją.
AR MES RŪPINAMĖS LIETUVOS SAVANORIAIS?
Pov. Dirkis
Lietuvis įvairiuose tragiškuose atsitikimuose būna gana jautrus ir, nelaimei ištikus, moka užjausti, pagelbėti ir net sušelpti. Ypač jis yra gabus organizuoti įvairias rinkliavas ir pagelbėti ištiktiems nelaimės. Atseit, kada lietuvis įsipareigoja, arba įsitraukia į šalpos darbą, tai darbas vietoje nestovi. Lietuvis ne tik jautrus pagelbėti savajam tautiečiui, bet jis yra taip pat jautrus kitiems: pavyzdžiui
tragedijai įvykus Vengrijoje, šimtai lietuvių dalyvavo rinkliavoje ir surinko tūkstančius dolerių. Susiorganizavę įvairių profesijų Lietuvos buv. tarnautojai daro rinkliavas įvairių švenčių proga ir už surinktus pinigus šimtus paketų siunčia savo tautiečiams, ištiktiems nelaimių ir pasilikusiems Vokietijoje, arba kitur. Tai labai gražūs pavyzdžiai ir verti tik pasigrožėjimo.
Tokius pavyzdingus darbus kasmet atlieka šios organizacijos: mokytojų, teisininkų, birutininkių, paštininkų, geležinkeliečių, šaulių, buv. policijos tarnautojų karių ir kt. Bet kad kas susirūpintų patekusiais į skurdą, vargą ir ištiktais ligų, bei pasilikusiais Vokietijoje mūsų broliais savanoriais kūrėjais, tokių nėra.
Kas Lietuvai buvo savanoris, man atrodo, visiems žinoma. Tik jis sudarė pagrindą atkurti Lietuvos kariuomenę, tik jis realizavo 1918 m. vasario 16 d. Aktą, jo gyvybių aukomis buvo atkovota Lietuvai laisvė ir išlaisvintas visas kraštas nuo įvairiaspalvių užgrobikų. Jis savo krauju apibrėžė mūsų valstybės sienas. Dalis savanorių padėjo savo gyvybes ant tautos aukuro, dalis likimo tapo išblaškyti po platųjį pasaulį. Jiems reikalinga yra ne tik pagarba, bet ir visuomeninė parama.
Dalis išblaškytų po pasaulį dėl senatvės, ligos ir skurdo iš gyvųjų tarpo išsiskyrė — išmirė. Tik nedidelė dalis dar gyvi ir yra Vakaruose. Jie visi yra jau pagyvenę žmonės. Didesnė dalis jų yra silpnos sveikatos ir dideliu vargu užsidirba sau duoną. Užsilikę vokiečių žemėje, daugumoje negalėjo išemigruoti dėl nesveikatos. Jie jau 13 metų, kaip ten skursta būdami benamiai, beteisiai, neturėdami tinkamos pastogės. Jie tikrai vargsta sunkų vargą. Daugelis jų yra su šeimomis ir gyvena 6—7 asmenys viename kambaryje. Pusbadžiai gyvendami, jie išgyvena dar didesnių sunkumų ir vargų, negu mes anais laikais. Jiems dabar niekas neruošia jokių pramogų, kinų, koncertų, kaip mūsų stovykliniais laikais.
Daug jų nuo to skurdo, vargo ir nedateklių visai palūžo sveikata ir jie atsidūrė ligoninėse, sanatorijose. Ne visos ligoninės bei sanatorijos pajėgios juos aprūpinti vaistais ir kt. Todėl jiems medžiaginė parama būtina ne vienkartinė, bet nuolatinė.
Ten Vokietijoje susiorganizavęs jų skyrius yra bejėgis, nes nėra šalpos institucijų, nei kas tais reikalais rūpintųsi. Tačiau Čikagoje pastaruoju laiku lietuviškoje periodinėje spaudoje pasipylė įvairių autorių straipsnių apie savanorius. Skaitytojas iškarto apsidžiaugia, kad Lietuvos savanoriai nepamiršti, bet kuomet perskaito ir įsigilina į tų straipsnių turinį, nusimena. Todėl, kad straipsniai pašvęsti visai kitam tikslui, negu tikėtasi. Juose garbinami ne patys savanoriai, arba jų nuveikti darbai, bei užtarnauti nuopelnai, ten nekalbama, kaip gelbėti, sušelpti brolius savanorius, patekusius į skurdą, vargą, arba ištiktus ligų, o tik garbinamos atkurtos sąjunginės institucijos, kurios 4—5 metų bėgyje nieko teigiamo nėra davusios, ar ką padariusios patiems savanoriams. Ir tų institucijų atkūrėjai dalinai yra net ne savanoriai. Kai kuriems asmenims, dirbantiems tose institucijose, iškeliami visai nepelnyti nuopelnai. Neneigiu tikrųjų savanorių, kaip a.a. plk. Jurgis Bobelis, kuris tikrai iš širdies ir su dideliu pasišventimu dirbo atkūrimo darbą, bet yra ir tokių, kurie, dėl trijų dolerių — metinio nario mokesčio, kelia valdybose triukšmą ir nenori jo mokėti.
Kodėl gi autoriai tuose straipsniuose neužsimena apie savanorius, žūstančius vokiečių sanatorijose, vargstančius stovyklose? Kodėl nič nieko neužsimenama apie šalpą, pagalbą ir t.t.? Ir Amreikoje kasmet miršta po kelis savanorius, arba guli be jokios priežiūros ir cento ligoninėse. Ar daugeliui jų tų institucijų priešakyje stovintieji suteikė paskutinį patarnavimą mirštant, ar sergantiems pratiesė pagalbos ranką? Turiu galvoje Čikagą.
Prof. K. Kepalas, KARIO redakcijos narys, pasveikęs po operacijos, toliau dirba — verčia Herodoto Istorijas iš graikų kalbos.
