KAIP AŠ PATEKAU Į “LIETUVIŠKĄJĄ DIVIZIJĄ’'
ANT. BERNOTAS
Papasakojo vokiečių karo belaisvis K., kilęs iš Tauragės aps., S. valsčiaus.
“...Savo kilme esu gudas, bet nuo mažų dienu gyvenau Lietuvoje, esu vedęs lietuvaitę, turiu šeimą, kuri gyvena S. valsčiuje. Iki karo verčiausi statybininko amatu. Kai užėjo bolševikai, buvau paskirtas S. valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau toms pačioms pareigoms buvau perkeltas į N. valsčių. Būdamas pavaduotoju, su žmonėmis elgiausi padoriai, niekas nuo manęs nenukentėjo ir, manau, manimi niekas negalėtų nusiskųsti.
Pirmąją karo dieną su šeima slapsčiausi miške. Beeidamas vieškeliu, susitikau vieną rusų sunkvežimį, pilną prisėdusį milicininkų. Milicininkai mane suėmė ir liepė sėsti į jų sunkvežimį. Mes atvažiavome į Kelmę. Kelmėje su kitais vyrais buvau pristatytas kasti apkasų. Su vyrais pradėjau tartis, kad reikia pabėgti. Apie tokį mano sumanymą kažkas pranešė milicijai. Aš ir kiti nepatenkintieji buvome suimti ir nugabenti į Daugpilį, kur taip pat mus pristatė apkasų kasti. Po poros dienų mane su kitais 19 vyrų nuvežė į Velikije Luki, po to pro Rževą tolyn ir sustojom Čuvašų respublikoje.
Čia buvau paskirtas į Ivanovkos kolchozą darbininku. Bet kolchoze teišbuvau tik dvi savaites, nes mano brolis, kuris Rusijoje buvo pasilikęs dar nuo Didžiojo karo laikų, patyręs apie mane, padarė žygių, kad būčiau perkeltas ten, kur jis gyvena. O jis gyveno baškirų respublikoje, kolchoze “Udarnik”. Šiame kolchoze aš, kaip paprastas darbininkas, išdirbau iki 1942 m. pradžios.
1942 m. vasario 18 d. gavau įsakymą stoti į kariuomenę. Nuvykęs į savo “vojenkomatą”, gavau įsakymą vykti į Ufą. Ufoje mane priėmė kažkokia moteris, kalbėjusi lietuviškai. Ji man pasakė, kad esu paskirtas į naujai organizuojamą “Lietuviškąją Diviziją” (16) ir turiu vykti į Balachnos miestelį Gorkio apygardoje. Į Balachną aš ir nuvykau su dar dviem žydukais.
Balachnoje buvau paskirtas į 167 šaulių pulko 2 batalioną, į ūkio dalį, rusiškai vadinamą OVS. Čia pradėjau maždaug mėnesio apmokymą, po to toliau dirbau tame pačiame OVSe prie ratų ir rogių remonto darbų.
1942 m. pabaigoje visa “lietuviškoji divizija” pajudėjo fronto kryptimi Orelio link ir frontą pasiekė 1943 metų vasario mėnesio pabaigoje. Divizija Orelio ruože dalyvavo kautynėse su vokiečiais ir labai smarkiai nukentėjo. Iš visos divizijos beliko tik sužeistieji ir šiaip menki likučiai. Aš pats šiose kautynėse nedalyvavau, bet tie, kurie dalyvavo, pasakojo baisius dalykus: iš kiekvienos kuopos belikę tik apie 12—15 žmonių. Šie likučiai buvo grąžinti į Tulą divizijas papildymui, gi sužeistieji buvo paguldyti į ligonines. Pasveikusieji vėl buvo siunčiami į Balachną ir ten formuojami nauji daliniai. Po kautynių mūsų OVSe beliko tik apie 30 vyrų: meistrai, kalviai, batsiuviai, siuvėjai ir kitoki.
Tačiau ir po šitokio smūgio bolševikai nenusiminė ir toliau ryžosi palaikyti savo “lietuviškąją diviziją”. Jie ją papildė naujais žmonėmis ir pasveikusiais kariais, ir 1943 m. liepos mėnesį tame pačiame Orelio ruože ją vėl metė į frontą. Kautynėse divizija ir vėl smarkiai nukentėjo.
Po antrųjų Orelio kautynių divizija buvo atitraukta į Tulą, pagrindinai pertvarkyta ir naujai papildyta. Iš Balachnos čia buvo atsiųsta apie 300 vyrų lietuvių: buvę sužeistieji, atsargos bataliono kariai, įvairūs nerikiuočiai, amatininkai ir panašūs. Taip pat buvo atsiųsta 1925 metų gimimo rusų ir atgabenta daugybė uzbekų. Taip “lietuviškoji divizija” ir vėl buvo sudaryta, bet dabar šioje divizijoje lietuvis tebuvo tik kas kelintas žmogus. Kiekvienoje kuopoje buvo apie 80 žmonių.
Iki to laiko visos komandos divizijoje buvo lietuvių kalba. Ir, jei čia nebuvo lietuviškos dvasios, tai bent tautybė ir kalba jungė karius. Žinoma, ir tada reikėtų atmesti visus tuos iš Lietuvos kilusius žydus, rusus ir tuos lietuvius, kurie gimę ir augę Rusijoje ir jau dauguma nebemokėjo lietuviškai. Nuo naujojo divizijos pertvarkymo visos komandos buvo pakeistos rusiškomis ir lietuvių kalba išnyko. Lietuviškai begalima buvo pasikalbėti tik susėjus saviškiams. Lietuvių karininkų irgi beliko vos keli. Visi likusieji buvo žuvę arba dar tebegulėjo ligoninėse. Buvo atsiųsti karininkai rusai.
Mane iš OVSo taip pat atėmė ir paskyrė į 4kuopą. Kuopoje vėl turėjau atlikti apmokymą drauge su naujokais.
1943 metų spalio mėnesį visa “lietuviškoji divizija” vėl pajudėjo fronto link. Šį kartą jau į Nevelio ruožą.
Mes sustojome 60 km nuo fronto pirmųjų linijų ir kurį laiką tvarkėmės. Po keletos dienų visa mūsų divizija buvo permesta į pirmąsias linijas, kur dalyvavome kautynėse. Pirmosiose linijose išbuvau viso tik 3 dienas ir dalyvavau kautynėse.
Pirmojo puolimo metu mes iš vokiečių turėjome atimti vieną kaimą. Turėjome didelių aukų, bet kaimą mums pavyko paimti. Tačiau nakties metu vokiečiai vėl mus puolė ir iš kaimo išmušė. Kitą dieną gynėme vieną prieštankinį griovį. Čia išgyvenau labai smarkią artilerijos kanonadą ir pats mačiau, kaip iš puolusių rusų tankų vos pora tegrįžo atgal. Visi kiti buvo tuojau pat vokiečių sunaikinti.
Trečią dieną puolėme vokiečių apkasus ir turėjome juos paimti. Tačiau čia vokiečiai panaudojo raketsvaidžius. Aš išgyvenau tikrą pragarą. Mes turėjome didžiausių nuostolių. Ir, jeigu vokiečiai galėtų visur panaudoti raketsvaidžius, joks bolševikas jų linijų neperžengtų.
Bolševikų “katiušos” taip pat smarkiai šaudo, tačiau su vokiečių raketsvaidžiais nepalyginami, nes, iššovę vieną salvę, jie kuo greičiausiai turi trauktis atgal, kitaip būtų vokiečių artilerijos sudaužyti: dėl savo didumo jie yra puikūs taikiniai.
Aš jau seniai galvojau pasiduoti vokiečiams į nelaisvę, tačiau vis nebuvo progos, nes mes buvome atidžiai saugojami. Lapkričio 10 d. tokia proga pasitaikė: kada vokiečiai mus puolė, aš nesitraukiau ir pasilikau krūmuose begulįs. Kada pastebėjau, kad bolševikai pasitraukė, aš su visais ginklais nurėpliojau vokiečių link. Vokiečiai mane paėmė į nelaisvę, išklausinėjo ir su manim elgėsi labai gerai.
Dar turiu pridurti, kad 167 šaulių pulko vadu buvo Lietuvos kariuomenės karininkas plk. Motieka, 2 bataliono vadu — kpt. Kulikovas (rusas), 4 kuopos vadu — ltn. Bradauskas (buv. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, pas bolševikus baigęs karininkų mokyklą). Kitų karininkų nebeatsimenu. Didelė karininkų dalis buvo sudaryta iš Lietuvoj kilusių žydų arba rusų.
Maistas paskutiniu laiku buvo pagerėjęs. Beveik visi gaunami maisto produktai buvo angliškos arba amerikoniškos kilmės. Net lašiniai turėjo angliškus spaudus. Apmundiravimas ir apšarvavimas taip pat daugumoje angliškas, tik automatiniai ginklai pačių bolševikų gamybos, tačiau labai “stachanovietiškai” atlikti.
Aš dažnai stebiuosi, iš ko bolševikai begalėjo kariauti. Buvau įvairiose Rusijos vietose ir žinau, kad vyrą Rusijoje sunku buvo bepamatyti. Kolchozuose tedirbo beveik tik vienos moterys, seniai ir vaikai. Ištisi laukų plotai nedirbami, gaunamo derliaus dalis paliekama nesuvalyta. Jokios mašinos nedirbo, viskas atliekama rankomis. Tik vienintelė, kas buvo nesumažinta — tai milicija ir NKVD. Kiekvienas mažiausias nepaklausymas, skundimasis, dejavimas, nepasitenkinimas baudžiamas išvežimu nežinia kur arba sušaudymu,” — baigė belaisvis K. savo pasakojimą.
