PENKIOLIKA KANČIOS METŲ

K. T. DUBYSA

Prieš penkiolika metų išaušo kruvinas ir baisus birželio 15 d. rytas. Toji data pasiliks Lietuvos istorijoje kruviniausios ir brutaliausios teisės ir teisingumo išniekinimo, keršto ir kančios simbolis. Azijatišku brutalumu ir sadizmu persisunkęs, nekalto kraujo ištroškęs, savo žodį ir sutartis suniekinęs komunizmas, pradėjo mūsų tautos kruviniausią tragediją. Be pertraukos, su mažais atsikvėpimais, lietuvis, savo krašto šeimininkas, neša terorą, išniekinimą, pakelia fizines ir dvasines naikinimo kančias. Lietuva mažas kraštas, savo laisvę ir taiką mylinti šalis, su didinga ir kultūringa istorija, garbinga praeitimi, neturėdama jokių subversyvinių tikslų savo kaimynams, pirmoji pateko į klastingo komunistų siekimo tikslą. Ir šiandien atsimenu vieno senuko — ūkininko Petro Šilo žodžius. Jis su širdgėla ir iš širdies tada pasakė: “Esu paprastas ūkininkas. Savo žodžiams neskiriu pranašysčių. Sakau tą, ką mano širdis jaučia, protas ir sąmonė diktuoja. Peržengimas Lietuvos sienos reiškia ne mūsų krašto pavergimą, bet pirmuosius žingsnius į pasaulio sukomunistinimą. Be simbolinio šūvio komunizmas prasilaužė į laisvo pasaulio užkariavimą. Lietuva yra pirmoji auka. Kitos aukos anksčiau ar vėliau susilauks savo eilės, jei neatsiras jėgos, kurios komunizmą privers sugrįžti į savo senas sienas. Užtvaros praplėšimas yra pirmasis signalas pavojaus laisvei, kultūrai ir civilizacijai. Girdite ir matote kas šūkauja apie suardymą ir perstatymą pasaulio, įvedimą tvarkos ir iš nieko padarymą visko. Kumštimis grąsinimas dangui yra baisus kerštas viskam: žmogui, laisvei, teisei, tradicijoms, kultūrai ir laisvam žmogui. Kas mano, kad aš pranašauju, ar kalbu neįvykdomus dalykus, tas tegul nors trupučiuką įsigilina į visus ar nors dalinai matomus komunistų veiksmus. Jie yra tik paviršiuje maskuoti, bet po uždanga slepiasi ne tik Lietuvos, bet žmonijos tragedija. Kaip senas, tos tragedijos nesulauksiu (mirė vežamas į Sibirą Lietuvoje prie Švenčionių), bet jaunimas, arba šioji karta bus liudininkai tos tragedijos, jei, kaip sakau, nebus suduotas komunizmui smūgis. Komunizmo doktrina — vulkano karštoji lava — naikins viską, naudos visokiausias priemones, be kovos savo tikslų neatsisakys, bet sieks žengs, plėsis visur, kur tik nesutiks pasipriešinančios jėgos”.

Taip kalbėjo senukas prieš 15 metų, sužinojęs apie prasidėjusią mūsų tautos tragediją, žmonių išvežimus. Ar jis galėjo pramatyti savo išreikštų minčių bent dalinį išsipildymą? Tikiu, kad ne. Jis nebuvo “garsenybė”, su augštuoju mokslu. Buvo paprastas, prasilavinęs žmogus, vidutinis ūkininkas, spaudos ir knygų mylėtojas, patrijotas ir visa širdimi ir siela mylėjęs savo ūkį, lauką, namus ir kiemą. Mūsų pareiga šiandien ne prisiminti, gražiais žodžiais jaudinti savuosius, kurie tą tragediją žino, girdėjo, daugelis savo kailiu patyrė. Visi ir visomis galimomis priemonėmis turime aiškinti tragedijos tikslą, kaip pavojų laisvam pasauliui, kultūrai ir žmonijos civilizacijai, tiems, svetimiesiems, kurie nežino, suklaidinti, netiki, ar įsivaizduoja, kad tai yra tik propaganda, melas. Realybę įrodyti svetimajam sunku, bet mūsų neturėtų jokie sunkumai baidyti. Tauta ir jos kančia, brolio ar sesers fizinis ir dvasinis naikinimas, yra baisesni ir kruvinesni, bet mes girdime, kad jie nekapituliuoja, laikosi ir kovoja. Atlikime ir mes savo, kaip laisvę mylinčio, už ją kovojančio, žmogaus pareigą.