Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVA — INDOEUROPIEČIŲ TĖVYNĖ

ANT. KASAKAITIS

Jau nuo seno mokslininkai laužo galvas, kur gyveno toji tauta, iš kurios kilo tautos, kalbančios vienos kilmės kalba, išplitusia visoje Europoje, pasiekusia Mažosios Azijos ir Indijos plotus. Po ilgų tyrinėjimų prieinama išvada, kad toji tauta tai probalčiai, aisčiai, nes išstudijavus latvių, lietuvių ir prūsų kalbas, aiškėja, kad tų kalbų žodžiai yra pagrindas indoeuropiečių prokalbei. Kai kurie jų žodžiai, kaip — javas, kaukas, galas, keltas, upis — net be pakitimo tebėra žinomi plačiame pasaulyje vietovardžiuose, net tautų pavadinimuose. Mums pravartu susipažinti su tyrinėtojų nuomone, kuri patvirtina, kad ir mūsų Daukanto santūrūs teigimai nebuvo vien fantazija.

Amžių paslaptį netyčiomis praskleidė vokiečiai su lenkais, besivaržydami dėl savo kilmės pranašumo. Atradus bendros prokalbės idėją, reikėjo jai surasti ir tautą, kuri būtų aną kalbą vartojusi. Vokiečių kalbininkas Hirt’as spėja tą tautą buvus kažkur baltų ir slavų gyvenvietėje, kadangi tos tautos išlaikiusios daugiausia nepakitusių prokalbės žodžių. Tačiau atsirado vargo lenkams su slavų įkurdinimu greta baltų, indoeuropiečių — arijų, nes visi tyrinėjimai nerodo nieko jų naudai, o jau istorinių laikų žinios kalba visiškai slavų nenaudai. Nežiūrint viso pikto, Poznanės universiteto profesorius Jozef Kostrzewsky savo “Kultūra Prapolska” ir kituos veikaluose įrodinėja slavų lopšį buvus tarp Vyslos bei Oderio, ką mes esame paneigę. Vokiečiai, slavų antagonistai, slavus įkurdina Pinsko pelkėse, o žemes tarp Būgo — Oderio užleidžia germanams, ką mes irgi paneigiame. Profesorius lingvistas Veber’is, susipažinęs su lietuvių kalbos paslaptimis, sprendžia, jog indoeuropiečių lopšys esąs maždaug dabartinėje Lietuvoje; dėl šio tvirtinimo savo nuomonę yra pareiškęs ir Dr. J. Matulaitis, spėdamas, kad ta indoeuropiečių tėvynė turėjo užimti didesnį plotą už dabartinę Lietuvą. Pagaliau, po ilgesnių studijų, lenkų profesorius Tarnowsky jau nukelia slavų lopšį tarp Dniepro ir Senos upių. Nuomonės Tar-nowskio bei Matulaičio sutinka su J. Kisielevskio teigimu toje vietoje, kad pavyslį ir pabūgį pradžioje geležies amžiaus buvo apgyvenę baltai. Jis rašo: “Į vakarus nuo Vyslos žiočių, pirmame geležies amžiaus laikotarpyje, susikuria skryninių kapų kultūra. Iš pirmykščių savo buveinių slenka ii pavysliais ir pabūgiais. Ji kurį laikotarpį rodo didžiulį gaivalingumą, užgrobia geroką “lužicų” kultūros teritoriją, prieina net ligi žemutinės ir vidurinės Silezijos. Būdinga yra tai kultūrai urnų išvaizda: veido formos, paskiau pirkios formos. Mokslininkai vokiečiai, kaip paprastai, tvirtina, jog skrynių kapų kultūra reprezentavusi vokiečių gyventojus. Tačiau daugumas proistorikų yra nuomonės, kad tai buvusios baltų tautos — lietuvių, prūsų, latvių, protoplastai. Tie skryniniai kapai primena mums kitą skryninių kapų kultūrą iš neolito laikotarpio. Jos tautos gyveno tuomet į rytus nuo Baltijos jūros, kaip tik į vakarus nuo Vyslos, žalvario amžiuje maža tebuvo apie juos girdėti. Tiktai geležies amžiaus pradžioje įsidrąsino, parodė didžiulį, bet nebeilgai trukusį gaivalingumą. Jie “lužicų” žemes trumpam buvo pavergę ir netrukus turėjo grįžti į vietas, kur tas tautas jau užtinka istorija”.

Reikia, pagaliau neužmiršti tautos, kurią graikai vadino “getes” ir kitos tautos šiaurėje, kurią lotynai vadino “Samogitia” arba “Samogetia”, kas reiškia ne ką kitą, kaip žiemių getija”, žiemių, šiaurės getai, kurie, tačiau yra — lietuviai. Žinant, kad dabartiniai lietuviai buvo senovėje vadinami getais, aiškėja, kas iš tikrųjų bus buvę ir tie paslaptingieji gotai, mūsų eros sąvartoje užėmę visą minėtą plotą, prūsų, lenkų ir ukrainiečių dabartines teritorijas.

Kaikurių istorikų teigimas, kad gotai esą germanų protėviai, sudarę vokiečių tautą, vargiai pasitvirtins, nes jų pats vėlesnis vardas — visigotes — nėra germaniškas. Nesunku iš lietuviško žodžio “visi” padaryti vokišką “vest”, o ir gotes, goti reikšmės kažin ar nerasime senuose lietuvių žodžiuose pasižvalgę. Mūsų spėjimu, gotai bus patys tikrieji aisčiai — baltai, paskutinį vardą istorijoje gavę po to, kai ilgų amžių būvyje jau buvo atlikę milžinišką darbą ir buvo vadinami įvairiais vardais. Sekant prof. Veber’io teigimu, kad indoeuropiečių tėvynė yra etnografinė Lietuvos teritorija ir jungiant faktą, kad istorinių gotų kultūrinės veiklos teritorija sutampa su aisčių — baltų etnografiniu plotu, paliudijamu lietuvių kalbos žodžiais vietovių pavadinimuose, neišvengiamai siūlosi išvada, kas tie gotai bus buvę. Skandinavų pusiasalio pavadinimas, švedų Upsala (upės sala) jūra Baltija, Gotland sala ir daugelis kitų liudininkų nėra atsiradę be reikalo. Jau Plinijus mini “Baltia”, A. Bremenietis XI a. mini “mare Balticum” (žiūr. “L. E.”), “vi-sigotų” gentis, kildinusi save iš vado Balta (žiūr. “L. E.”), rodo, kas toms vietovėms pirmuosius vardus uždėjo, kas tose vietose gyveno ir kam tie gyventojai pagal kraują ir kultūros giminystę priklauso. Jei germanai (vokiečiai su skandinavais) turi savo kalboje žodžius “baltas”, ar žino, ką reiškia lietuviškai Upsala, mes patikėsime, kad gotai su savo “runom” yra germanai. Deja, to jie neįrodys, todėl ir mums nėra ko abejoti, kad vardas “Baltija” yra kilęs iš “baltas”, o “vikingas” iš “viekingas” — bus taip pat lietuviškas žodis.

Visi duomenys rodo į faktą, kad indoeuropiečių protėviai — baltai prieš tūkstančius metų bus gyvenę dabartinėje prūsų — lietuvių teritorijoje ir Baltijos salose bei Skandinavijoje, kur buvo sudarę sveiką, gaivališką rasę, kol kažkokios gamtos katastrofos ištikti, — dėl klimato pakitimo, ar dėl jūros išsiliejimo, kas yra geologų patvirtinta, turėjo pajudėti į naują erdvę ir pradėti savo ekspansiją į pietus, į šiltesnį klimatą.

Žinant, kad be priežasties niekas neįvyksta, galima spėti, kad ir pusiasalio pavadinimas Skanda, Skandinava (vok. Skandinau) siejasi su skendimu, gal ir tikru žemyno įlinkimu, jūrai įsiliejant; tai pakeitė ir ligtolinę jūros bei pusiasalio geografinę padėtį.

Žmonės — baltai — jieškodami sau naujos erdvės, lindo į pietinio žemyno girias, patogiose vietose, prie upių, kirto medžius, kūrėsi sodybas. Tas vietas, nuo žodžio lįsti (linsti), lindimas, pavadino — landos, landynės. Atsirandant žmonių prieaugliui, buvo kertamos naujos landos, senosios, užmiršus jų primityvų pavadinimą, jau buvo vadinamos “dirvos”, nes pradyrę žemę jau pradėjo auginti javus. Taip bekirsdami landas, baltai pasklido po vidurio ir vakarų Eu-

ropos plotus, kur priėję kokią kliūtį — vandenį ar kalnus — pavadino “galu”, buvo jų žemės galas, jų landų galas. Pirmas toks galas bus buvęs prie Priepetės ir Vyslos vandenų — Galinda — vėliau, vakaruose pasiekta dabartinė Olandija, Holland — Galandija. Pietuose, priėjus Karpatus, kur kalnai pastojo baltams kelią, jie paskelbė Galicija — ten buvo dar vienas galas.⁷) Tą pati liudija ir istorinis miestas Haličas (suslavintas, nes lietuviai garso h, kaip ir ch, f, neturėjo) ir to vardo kunigaikštystė. Probalčiai, taip žygiuodami, nustūmė prougro-finus, archeologų teigimu tose vietose prieš kokius 3000 m. pr. Kr. gyvenusius klajoklius, kai kur su jais sumišo ir sudarė kitą rasę, dviejų — baltų ir ugrų — junginį, kaikieno spėjimu — germanus.

⁷⁾ Kitais atvejais “gala” galėjo reikšti ir valstybę — galią. Prisiminkime Betygalą, Vendžiogalą, Ramygalą, Maišiogalą... tai vis lietuviški padarai.

Atrodo, kad prie Karpatų, baltų pagyventa ilgą laiką, nes palikta žymių pėdsakų. Lenkų prof. J. Kcstrzewsky veikale “Kultūra Prapolska” sako, kad lenkai įsikūrimo vietą miške senovėje vadindavę lęda, lędzina — lenda, lendzina — juk tai mūsų landa, landyne, lig šiol kalboje lindimo vieta taip tebevadinama. Tatrų kalnėnai gyvulių kaimenę vadina “kerdel”, tai lyg lietuviško kerdžiaus, kerdelia atgarsis — kurpes vadina “kierpiec”, svetimą žmogų — “niepiliec”. Kalnėnai, kaip ir lietuviai, neturi ch garso. Jei kas specialiai pastudijuotų jų kalba, rastų, daug pro-baltiškų, net baltiškų liekanų. Kairysis Vyslos intakas netoli Krokuvos vadinasi Nida, o jo intakas Nidica. Daugiau Nidų yra aptikęs M. Anysas, bejieškodamas filosofo Kanto tėviškės Šlionsko (Silezijos) kalnuose. Jis rado ir kitą Preilą netoli Danijos sienos, kai tuo tarpu viena jau žinoma Klaipėdos krašte.

Tie faktai patvirtina S. Daukanto teigimą, kad lietuviai kadaise gyveno nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir buvo tikri giminės su graikais, nors ir jis dar ne viską buvo pasakęs. Tikrai aiškėja, kad baltai, kadaise apgyvenę dabartinę lenkų ir dalį vokiečių teritorijos, kada abiejų dar nebuvo nė ženklo, bus labai sustiprėję prieaugliu ir kultūra, atradę geležį ir jos pagalba pasinešė naujam žygiui, eidami pro vakarinį Juodosios jūros pakraštį, įsiveržę į Egėju salas, ten keliomis bangomis sukūrę graikų kultūrą, paliko savo lietuvišką vardą “helenoi” — galėnai.

Graikų kalbos panašumą su lietuvių kalba negalima aiškinti pripuolamu sutapimu, nes juose yra perdaug ryškių bendrybių ne tik žodžiuose, bet ir pavardėse, ir mitologijoje; to nerasime kitose šio meto kalbose. Tačiau baltų ekspansija dar tuo nesibaigė, jie pasiekė Pirinėjų kalnus ir pažymėjo dar vieną galą — randame ten “galus”, Galiją. Po kiek laiko, susilaukę gero prieauglio, dar anksti prieš mūsų erą, tie “galai” perėjo Pirinėjus ir atsirado dabartinių ispanų pusiasalyje, padėdami ten savo paskutinius parašus, kaip Galija, Galicija, galai, galegai (galeigiai?) portugalai.

Įdomu, kad senosios ir Kristaus eros sąvartoje galų vado vardas Vercingetoriks (vertingas getų rikis?) turi “rikis” priesagą, kaip ir V-to amžiaus gotų vadai ar senprūsių vyresnieji — rikiai. Visoje Europoje galima pririnkti daugybę vietovardžių, skambančių lietuviškai, žyminčių tos kilmės žmonių buvimą. Galima būtų nustatyti ir apytikrį laiką tarp atskirų ekspansijos bangų, bet jau tai būtų atskira studija, reikalaujanti laiko ir pasiryžimo.

Atskirai reikėtų kalbėti ir apie kitą, baltų, indoeuropiečių šaką, nuėjusią į Persiją ir Indiją, ten sukūrusią šaunią civilizaciją ir religiją, tačiau, šį kartą užteks jei nustatysime tik Europinės giminės apytikrius plotus, primindami, kad be nurodytų vietų, jie taip pat užpildė Apeninų pusiasalį ir keltų, dabartinių anglų salas. Šiaurėje nuo savo kilmės, vietų baltai pasiekė Dauguvą ir ten pažymėjo “Žemgalą”, o rytuose, Dniepro augštupy — “galindą”, “goliadi”, išlikusius lig šių dienų bent pavadinimuose. Toliau tomis kryptimis eiti jie nesiryžo dėl nepalankių gamtinių sąlygų.

Tose šalyse, už “baltų” sodybų, gyveno “ugro-finų” giminės ir kiti klajokliai, kurie šiaurėje yra pasilikę iki šiol, o rytuose, sumišę su “baltų” pakraščiais ir didžiojo tautų kraustymosi laikais su mongolų bei hunų žmonėmis, sudarė dabartinius rusus. Pietuose judančios tautos nunešė lietuviškąsias Juodosios jūros pakraščio ir pakarpačio gimines į Europos gilumą, sumaišė su ugrofiniškais “germanais”, ar buvo užlietos grįžtančių kraustymosi bangų. Spėtina, kad tame laikotarpyje, mūsų eros pradžioje, jau pakitusios germaniškosios rasės žmonės pateko į Skandinaviją ir nulėmė jos dabartinę kultūrą, išstūmusią ir lietuviškai gotišką kultūrą iki rytinio Baltijos kranto, kuriame tebegyveno upių, neįžengiamų girių ir pelkių apsupta, senoji lietuvių tauta, kartu su latviais ir prūsais išsaugojusi Europai, net Indijai, jos kultūros gimimo metrikus. Paskutinis ir pirmasis tos tautos pietinis pylimas buvo likęs vardu “galindai” dešiniajame Vyslos krante ir Baltijos pajūryje, tačiau negailestingas istorinis vyksmas ir mūsų kaimynų žiaurus nekultūringumas bemaž visiškai baigė naikinti mūsų protėvynę.

Baltų-aisčių kultūros žlugimą nulėmė hunų puolimas, sugriovęs jų tėvynės labiausiai civilizuotą dalį ir nutekinęs daug tautos kraujo. Tiktai šiaurinė — protėvynės — sritis, gamtinių sąlygų pagelbėta, kiek atsilaikė. Tačiau dėl medžiagų stokos, ji turėjo paskubom persirikiuoti, pereidama jau į primityvų gyvenimą. Kitos vakarinio pajūrio giminės, nedengiamos gamtos kliūčių, palengva nyko nuo siautėjančių, pietinių giminių ištuštėjusiose sodybose susiformavusių pohuninių klajoklių tautų, kurias apkrikštiję naujieji Europos galiūnai paleido savo ekspansijos priešakyje. Trečiosios giminės pagautos ir nuneštos karų įkarščio, kaip geruliai, atsirado griūvančios romėnų imperijos gilumoje, perėjo ją, Italijoje, Ispanijoje, netAlžyre lakinai sukūrė valstybes. Istorija juos, gerulius, kraustymosi sąmyšių pasėkoje, pavadino anksčiau atsikrausčiusių giminių — germanų — vardu, kurie buvo romėnams labiau pažįstami. Dalis baltų susiliejo su tais germanais ir ten liko. Hunai, atėję nuo Uralo, prisilaikydami Juodosios jūros pakraščių ir ten buvusių civilizuotų miestų, degindami ir skersdami, žygiavo į vakarus, siauru ruožu, nepaliesdami už Pripeties gyvenančių lietuvių, nei Pamario prūsų, kuriuos tik po kelių amžių pradėjo smarkiau pulti apsikrikštiję slavai, ypač polėnai, lenkų protėviai. Tuo laiku pradėjo pulti ir skandinavai, ir vokiečiai, susiorganizavę maždaug dabartinėse savo teritorijose, siekdami Bažnyčios jiems dovanotų už krikštą pagonių — baltų žemių.

Slavams X a. užblokavus Juodosios jūros prekybos kelius, o XII a. vokiečiams įsitvirtinus Baltijos jūroje — Rygoje, Dancige bei Karaliaučiuje, baltų kultūra, kadaise klestėjusi, ėmė smarkiai kristi. Lietuviai, savo žemėse neturėdami akmens anglies, nė pakankamai geležies rūdos, negalėjo patys pasigaminti reikiamo kiekio plieno, kurio gamyboje pranešė juos priešų tautos. Plieno trūkumas ir atskleidžia istorinės

Lietuvos pastangas prasimušti į pietryčius, paaiškina ir unijos su lenkais prasmę ir valstybės žlugimą.

Tiktai Gedimino laikais, sutvarkius prekybos ryšius pietų keliais, o Vytautui tuos kelius į Juodąją jūrą tvirtai saugoj ant, Lietuvos ekonominis bei militarinis pajėgumas vėl suklestėjo, bet, deja, dvasine tautos kultūra nebepakilo, kadangi tauta tarp IV — X a. tautų judėjimo ir nuolatinių kovų su krikščionimis metu prarado senąjį savo raštą, kurį ji neabejotinai turėjo. Ir ne vieną! Greit išaiškės, kad lietuvių protėviai sukūrė daugiau rašybų, davė Europai kultūrą, o jiems patiems tik piliakalniai beliko. Kodėl? Todėl, kad lietuviai perdaug taikūs, dvasingi, užjautė ir mylėjo svečią labiau negu savą. O būtų laikas susikaupti savo tautos reikalams ir užmiršti misijonieriškas simpatijas svetimiesiems, nes neprotinga talkinti kaimynui, statančiam trobą, kai paties troba dega. Lietuvių jaunimas turėtų tai įsidėmėti.