Kuprinės pabiros
PRAGARAS IRGI KAI KO BIJO
(Pagal liaudies jumorą)
Mirė tą pat valandą senas grinorius Povilas Klibis iš Brooklyno, jaunesnis grinorius Anupras Bulbanosis iš Chicagos ir dypukas Jokūbas Storalūpis iš Detroito. Visi trys drauge priėjo prie dangaus vartų ir susidūrė su šv. Petru.
Pirmiausia pradrįso prie šventojo raktininko prieiti Klibis.
— Buvai vedęs? — paklausė šv. Petras.
— Buvau! — nedrąsiai atsakė Klibis.
— Eik tiesiog į dangų be skaistyklos, — šv. Petras pradarė dangaus duris. — Jau žemėje tu skaistyklą atkentėjai.
Nušvito Anupro Bulbanosio akys. Jeigu Klibis vieną kartą vedęs eina tiesiog be skaistyklos į dangų, tai kaip priims jį, dukart vedusį. Tur būt, pulkas angelų su orkestru pasitiks jį. Drąsiai priėjo prie šv. Petro. Dangaus raktininkas vėl klausia tą pat:
— Buvai vedęs?
— Buvau net dukart!!! — taip suriko Anupras, kad net angeliukai už vartų krūptelėjo.
— Vieną kartą žmogus apsiveda per klaidą, — šv. Petras aiškina Anuprui, — o antrą kartą vesti reikia būti be galvos. Tokie į dangų nepriimami.
Tai išgirdęs, Jokūbas Storalūpis jau nebeėjo prie šv. Petro. Jis buvo triskart vedęs. Nukulniavo tiesiog prie pragaro ir pasibeldė į jo duris. Velnias pradarė durų langelį, atidžiai pažiūrėjo į Jokūbą ir storu balsu paklausė:
— Kokių nusidėjimų turi, žmogau, kad beldies į pragaro duris?
— Triskart buvau vedęs. O tokių į dangų nepriima. — Drebėdamas Storalūpis laukė velnio atsakymo.
Velnias pakraipė pakraipė ragus ir Jokūbui su užuojauta atsakė:
— Žinai, žmogeli, dukart vedusius mes dar priimame į pragarą, bet triskart tai jau ne. Bijome tokių. Kai susirinks visos trys jūsų žmonos, tai ne tik pats kentėsi daugiau, negu nuo pragaro ugnies, bet ir mums, velniams, nebus ramybės. Be to, galime ir ragų ir uodegų netekti.
Tai matė ir girdėjo Kaulas Gurga
KURČIAI MORKŲ DARŽE
Du kurčiai nuėjo į dvarininko daržą morkų vogti. Beraunant morkus, vienas jų pamatė ateinantį dvarininką. Ir prasideda abiejų kalba, vienam matant poną, o kitam ne:
— Ateina ponas.
— Raukim, nors ir raudonas.
— Kad jau arti.
— Vistiek, kad ir kartūs.
— Bėkim!
— Nors ir su lapais dėkim.
B. P-is
NENORĖJO PAŽINTI SAVO MOTINOS
Žemaičių liaudis dar iki pat paskutinių dienų mėgo daug pasakoti apie savo vyskupą Motiejų Valančių. Net įvairių legendų ir anekdotų pripasakodavo, apibūdindami vyskupo paprastumą ir demokratiškumą. Vieną tokių pasakojimų atsimenu iš savo tėvuko, kuris mėgdavo dažnai kalbėti apie vyskupą.
Kai Valančius buvo pakeltas į vyskupus, Varniuose pakėlė didelį balių, susikvietė daug kunigų ir ponų, na, ir savo gimines. Motina, paprasta kaimietė, nedrįso baliuje pasirodyti paprastais kaimietiškais drabužiais. Iš vienos pažįstamos dvarininkės pasiskolino poniškus drabužius. Nuėjo pas sūnų vyskupą, o ten jau buvo prisirinkę daug svečių. Įėjus į baliaus salę, vysku-pas-sūnus ją pasitiko.
— Kas būsite, ponia? — klausia vyskupas.
— Ar nepažįsti. Tavo motina, — paraudusi atsako motina.
— Ne, ne mano mamytė, bet kažkokia ponia. Mano mamytė su skarele, su kaimietišku sijonėliu. Aš jos tokios laukiu ateinant, — atsakė vyskupas.
Susigėdusi motina turėjo grįžti, persirengti savo kaimietiškais drabužiais ir vėl ateiti į balių. Kai įėjo, vyskupas su malonia šypsena ją pasitiko, pabučiavo į ranką ir pristatė savo svečiams:
— Būkite pažįstami, ponai! čia mano mamytė! S.B.
15 METŲ UŽ ANEKDOTĄ
Dar 1940-41 m. Lietuvoje būdami esame plačiai girdėję šitokį anekdotą, atneštą iš Sovietų Sąjungos, būtent:
Dingo Stalino portfelis. Stalinas apie tai telefonu paskambino Berijai, kuris ėmėsi žygių. Areštavo 24 asmenis, įtariamus portfelio vagystėje.
Berija skambina telefonu Stalinui ir praneša: “Drauge Josif Vi-siaranovič, 24 areštavau. 17 jų jau prisipažino pavogę tavo portfelį. Vėliau prisipažins ir likusieji septyni.
Kitą dieną Stalinas skambina telefonu Berijai ir liepia nutraukti ieškojimą, nes portfelis surastas darbo kabinete.
Vokiečių gydytojas Joseph Schol-mer, prabuvęs keletą metų Sovietų Sąjungos vergų stovykloje — Vorkutoje, paleistas ir grįžęs namo parašė atsiminimų knygą “Vorkuta”. Savo atsiminimuose rašo, kad stovykloje sutikęs rusą komunistą, kuris šį anekdotą papasakojęs savo geram draugui, o šis apie tai pranešęs enkavede įstaigai. Na, ir vargšas anekdoto pasakotojas už tai gavo 15 metų vergų stovyklos.
Dabar, kada Stalinas nuvainikuojamas, o Berija sušaudytas, šio anekdoto auką, turbūt, paleis iš Vorkutos, jei ji dar gyva. Bet reikia tikėtis, kad šis vargšas daugiau anekdotų nebesakys. Ne tik nesakys, bet ir nesiklausys jų. Bus kaip su tuo čigonu, kuris, išsiplikinęs gerklę ir nudegęs lūpas karštus kopūstus bevalgydamas, paskui pūsdavo per kopūstų daržą eidamas.
S. J.
KAS BIJO MALDOS
Vokietis J. Scholmer savo atsiminimų knygoje “Vorkuta” rašo, kad kartą lietuviai jį buvo pasikvietę į savo pamaldas, laikomas naktį apleistuose anglių kasyklos urvuose, šių dienų katakombose. Bolševikų sargybos, nors ir žino, kad ten pamaldos vyksta, bet bijo lįsti į tuos urvus.
Mat, maldos bijo ne tik velnias, bet ir bolševikas. Juk jie abu draugai. S. J.
KAS TIE DIPI?
Dar tais laikais, kada mes tupėjome Vokietijoje tremtinių stovyklose, o vakariečiai teberodė gerą širdį savo “gerajam” Rytų sąjungininkui, iš Amerikos atvyko į Vokietiją vienas žurnalistas. Parūpo jam savo akimis patirti, kas yra tie dipi, tik po karo atrasti kažkokie iki šiol nežinomi Dievo sutvėrimai.
Pirmiausia užeina pas vieną UNRRA direktorių ir klausia:
— Pasakyk, mister, kas yra tie dipi? Kokie tai sutvėrimai?
- Ogi tokie, mister žurnaliste, kuriems leidžiame šokti ir dainuoti, bet kalbėti ir rašyti draudžiame
— Kodėl taip? — nustemba žurnalistas.
— Ogi todėl, mister, kad jie kai
prakalba ar parašo, tai tuoj išgirsta Maskva... O tai ardo gerus mūsų santykius su rytiniu sąjungininku. M.K.
VYTUKAS FILOSOFAS
Kalbasi du penkmečiai: Vytukas ir Algiukas.
— O kad aš būčiau prezidentas, tai uždrausčiau vyrams diržus nešioti. Turėtų kiekvienas petnešomis kelnes laikyti, — filosofuoja Vytukas.
— Ar nevistiek? — suabejoja Algiukas. — Diržas ar petnešos, vis-tiek gerai kelnes laiko.
— Na, ir nevistiek! nenusileidžia Vytukas. — Jeigu mūsų tėvai diržų nenešiotų, tai neturėtų kuo mums vaikams kailį išperti.
G.P
NENORI ŠVĘSTI GIMTADIENIŲ
Dvi nebejaunos mergaitės kalbasi, kas geriau švęsti: vardines ar gimtadienius.
— Man geriau patinka vardinesšvęsti, kaip Lietuvoje būdavo, — įrodinėja Marytė. — Niekas tavęs neklausinėja apie metus. O čia, Amerikoje, gimtadieniai... Tik nervus ardo. žiūrėk, tai vienas, tai kitas koks storžievis vis tave gnaibo: kelintą gimtadienį, Maryte,
šventi? Kad vis kasmet tiek pat žvakučių torte uždegi. Ir kitaip nori išprovokuoti tave prasitarti apie savo amžių. Ir kaitink akis prieš žmones.
— Kas čia tokio, — atsiliepiaOnutė, — jau dešimti metai, kai švenčiu 25-jį gimtadienį, ir tai akių nekaitinu. G. P.
NESUSIPRATIMAS
Šuo visaip šokinėjo apie šeimininką ir gavo duonos plutą.
Asilas, tai regėdamas, taipgi ėmė meilintis ir numynė šeimininkui koją.
Jis pančių gavo, ne duonos plutą.
PRISISTATĖ
Vienoje valgykloje puskarininkis Schwartz rado bevalgantį puskarininkį Ruginį.
— Mahlzeit! — pasakė vokietis.
— Ruginis, — atsakė lietuvis atsistodamas.
Kitą dieną lietuvis sužinojo, ką “mahlzeit” reiškia (būtent, pasisveikinimą) ir atėjęs į valgyklą rado Schwartzą bevalgantį.
— Mahlzeit! — pasakė jam.
Vokietis atsistojo, linktelėjo ir
šypsodamasis atsakė:
— Ruginis!.. B. J.
SPAUDOS APŽVALGA
“Draugas” rašo, kad lietuviukai baidosi lietuvybės todėl, jog jų tėvai, sekdami pasakas, įrodinėja Lietuvoje nebuvus televizijos.
Matome, kas atsitinka, kai tėvai negauna lankyti vaikų darželio!
“Nepriklausoma Lietuva” džiaugiasi, kad enkavedistų nemokamas laikraštis “Už sugrįžimą į tėvynę” leidžiamas patraukliai ir kultūringai.
“Už sugrįžimą į tėvynę” praneša, kad jo šefas, enkavedistas gen. mjr. Michailov palengva lietuvėja. Dabar jis vadinasi Michailovas ir lietuvius vadina savo tautiečiais.
J. J.
BAJORAS IR STRAZDELIS
Vienų pietų metu, kada buvo sukviesta nemaža dvarininkų, šiaip bajorų ir kunigų, jų tarpe buvo ir kunigas Strazdelis, vargdienių poetas, ano meto ponų ir sulenkėjusių kunigų nemėgiamas.
Bepietaujant vienas bajorų norėjo Strazdelį pajuokti.
— To panie, — atsilošęs kėdėje prašniokštė bajoras. — Dievas padarė didžiausią klaidą kun. Drozdovskį (taip jį oficialiai vadino) sutverdamas kunigu. Matyt, ji sutvėrė paskiausiai, kada buvo pavargęs ir mieguistas.
— Tikiu, ponas bajore, — atsi
kirto kun. Strazdelis, — kad Dievas mane paskiausiai sutvėrė, kada jau turėjo savo darbe praktikos. Todėl pavyko Jam mane sutverti panašų į savo paveikslą. O bajorą, matyt, pirmuoju sutvėrė, kada dar buvo neįgudęs į savo kūrybos darbą. Ir išėjo netobulas Dievo kūrinys: nei Dievui žvakė, nei velniui kačergas. O. K.
“ŠVENTOJI”
Viena jau nebejauna merga dažnai eidavo išpažinties pas tą patį kunigą. Kiekvieną kartą, vietoj nuodėmių, priplepėdavo išgalvotų savo gerų darbų. Norėjo įtikti jaunam kunigui.
Pagaliau kunigas pritrūko kantrybės ir jai tarė:
— Žinai, mergele, tu esi tikrai šventoji. Neturi jokių nusidėjimų. Ką sakai, tai vis yra tik geri darbai. Tave reiktų į altorių pastatyti.
— O ne, kunigėli, bijau! — pasipriešino “šventoji”. Žmonės, kai susirinks į bažnyčią ir pamatys mane altoriuje, tai sakys: kas tą paleistuvę į altorių pastatė.
O. K-vičienė
VYTUKAS IŠDAVĖ PASLAPTĮ
Margėnai labai nemėgo savo kaimyno Balnio. O šis dažnai pas juos lankydavosi. Kartą Margėnas, pro langą pamatęs ateinantį Balnį, piktai prasitarė:
— Tas judošius vėl ateina pas mus.
Mažasis Vytukas išgirdo tėvo žodžius ir gerai įsidėjo į širdį. Įėjus Balniui į vidų ir atsisėdus prie stalo, Vytukas atidžiai žiūrinėjo tai į Balnį, tai į “Paskutinės vakarienės” paveikslą, kabantį kambaryje. Iš mamytės pasakojimų jau žinojo apie Judą (liaudies vadinamą Judošiumi) ir ji paveiksle atskyrė nuo kitų apaštalų.
Tai pastebėjęs Balnis paklausė:
— Ko taip žiūri, Vytuk, į mane?
— Tai, kad, dėde, nepanašus į Judošių, — atsakė Vytukas.
— Na, vaikeli, iš kur tu išsigalvojai, kad aš turiu būti panašus į Judošių?
— Ogi tėtis, tamstą pro langąpamatęs, pasakė, kad Judošius ateina. K. B-lis
