PRANAS VAIČAITIS — ZANAVYKŲ KRAŠTO DAINIUS
P. L.
Rašau 1956 metų rugsėjo 21 dieną, šiandien prieš 55 metus užmerkė savo žydrias akis Zanavykų šalies ir visos Lietuvos dainius Pranas Vaičaitis.
Jo gyvenimas tikra liūdesio gaida. Gimė (1876 m. vasario 10 d.) ir mirė samanotoje lietuviškoje bakūžėje, Santakos kaime, Sintautų v., Šakių apskr. Tėvai ūkininkai, sunkiai vertęsi smiltėtoje žemeje. Budami šviesūs žmonės, išleido jauną Pranuką į mokslus: į Marijampolės gimnaziją. Norėjo jį vėliau matyti kunigų seminarijoje Seinuose, tačiau Pranas neturėjo kunigo pašaukimo. Tad mokėsi vėliau Petrapilio universitete, vargiai gyvendamas, šaldamas, badaudamas, kurdamas patriotinius eilėraščius, už kuriuos net teko atsisėsti garsiame Petrapilio kalėjime, Petro-Povilo tvirtovėje. Džiovos nukamuotas, mirė tėviškėje, skurdžioje aplinkoje. Ilsisi gimtosios parapijos kapinėse.
Štai keletas prisiminimų. 1924 m. birželio 4 d. baigiau Vilkaviškyje pr. mokslą. Mokyklos vedėjas J. Kelertas įteikė man kuklią dovanėlę: Prano Vaičaičio raštus. Knygele labai susidomėjau, tuo labiau, kad ją puošė Vilkaviškio pradž. mokyklų inspektoriaus p. J. Vitkausko ir miesto burmistro p. Vilčinsko parašai. Šita kukli, tačiau brangi knygelė atvėrė man naują pasaulį, ji atkreipė mano dėmesį į jauną lietuvių raštiją, kurią pamilau. Pamėgau, juoba patį rašytoją Praną Vaičaitį. Pamilau ir jo kraštą, to krašto kalbą, pamilau ir pačią tėvynę Lietuvą.
1939 m. gegužės 1 d. vykau dviračiu dulkėtu Šakių — K. Naumiesčio plentu. Atkreipiau dėmesį į Sintautų kapines. Juk ten ilsis mano pamėgtasis rašytojas, ten glūdi Prano Vaičaičio palaikai. Sustojau, nors laikas vertė toliau važiuoti. Kapinėse greit suradau Dainiaus kalnelį, papuoštą granito paminklu. Susimąsčiau, parymojau, apžvelgiau poeto gyvenimą. Kapas buvo gražiai vietos šaulių būrio bei artimųjų puošiamas, tvarkomas. Susidarė labai geras įspūdis. Antkapyje bylojo šie žodžiai:
“Vai lėkite dainos iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą, pas jaunus, senus,
Paguoskite širdis nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!”
Senyva moterėlė, tvarkiusi netolimai esančius kapus, paaiškino man, kad Sintautų šauliai, pavasarininkai ir kt. rūpestingai globoja Dainiaus kapą ir kiekviena proga jį primena visuomenei kaip pavyzdingą lietuvį, rašytoją, kataliką, tautos žadintoją, mirusį ir kentėjusį, kūrusį ir veikusį nelaisvės metu.
Pranas Vaičaitis mirė lyg audros palaužtas ąžuolas, tačiau jo darbai, jo kūriniai nemirtingi. Jo trumpas gyvenimas — tai ištisa kova dėl lietuviškumo, tai vargo vaga, kuriai nebuvo lemta išvysti laisvės rytojaus. Tačiau Pr. Vaičaičiui pridera garbinga vieta lietuvių raštijoje.
Garbė tiems didvyriams, kurie priespaudoje bei vergijos metu reikalavo laisvės savo kenčiantiems broliams, kurie nebojo grąsinimų, kalėjimų, trėmimo, o drąsiai žengė pirmyn, aštriais kirviais skirdami laisvėn vedančius kelius.
