LUCKO SUVAŽIAVIMAS
Dr. V. SRUOGIENĖ
S. Ušinskio paveikslas: Lucko suvažiavime Vytautas su imperatorium Zigmantu. Dešinėje Lietuvos bajorai, kairėje lenkai
☆
Kol nors viena plastės širdis lietuvio,—
Tu būsi amžiams Lietuvos karalius!
B. Sruoga
Garsusis Lucko suvažiavimas aiškiai mums parodo, koks buvo Vytauto autoritetas. Popiežius Martynas V jį sušaukti pavedė Vytautui. Turėjo būti svarstomi svarbūs, to meto pasaulį jaudinanti klausimai: turkų pavojus, valakų, čekų Silezijos ginčai, Hanzos miestų byla su ženų karaliumi, husitų sutramdymas, bažnytinės unijos išmanymas ir kt. Ten pat iškelia ir Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi.
Vytautas, kaip šeimininkas, rūpestingai pasiruošė garsius ir gausius svečius priimti. Jis parinko vienų iš didžiausių pilių turtingiausiame krašte — Lucką (Valuinėje). Tai buvo vieta patogi svarbiausiems svečiams atvykti: vokiečių imperatoriui, popiežiaus legatui, Bizantijos imperatoriaus pasiuntinui. Be jų buvo pakviesti Lenkijos karalius su pralotais ir senatoriais, Mazovijos, Pamarės kunigaikščiai, Valakų valdovas (hospodar), kryžiuočių ordino magistras ir Livonijos ordino valdytojas, vokiečių kunigaikščiai, Hanzos miestų atstovai, Maskvos didysis kunigaikštis, daugybė rusų kunigaikščių (Tverės, Riazanės, Odojevo ir kt.), nekalbant apie Gediminaičius ir Lietuvos didžiūnus.
Šventosios Romos imperatorius Lietuvos teritorijoje, tokia daugybė garsių svečių — tai dar labiau kėlė Vytauto garsą.
Svečiai rinkosi 1429 m. sausio mėnesį. Lucko pilis buvo pilna žymių žmonių, kiti su daugybe tarnų ir arklių — plačioje keletos mylių spindulio apylinkėje.
Vytautas visus vaišino neišpasakytai dosniai, tiesiog pasakiška prabanga. Esą kasdien buvę suvartojama po 700 statinių midaus, daugybė įvairių vynų, alaus ir kitų gėrimų, taurų, briedžių, šernų po 100, nekalbant apie visa kitą, kaip įvairius priedus bei prieskonius. Ir taip per 7 savaites! Be abejo, tie skaičiai yra perdėti, bet jie atspindi tą didžiulį įspūdį, kurį šis tarptautinis kongresas buvo padaręs amžininkams.
Suvažiavimas prasidėjo sausio 6 d. Visiems svečiams susirinkus, laukta pavėlavusio vokiečių imperatoriaus Zigmanto, kuris iškilmingai įvažiavo į Lucką drauge su žmona Barbora (Jogailos antrosios žmonos giminaitė). Zigmantą lydėjo apie 400 dvariškių, daugiausia vengrų. Vytautas išėjo su savo svečiais per mylią pasitikti; pasisveikinus, Jogaila įsėdo į imperatoriaus karietą, kiti įjojo raiti į pilį. Jų atvykimą skelbė įvairių instrumentų muzika, triūbos, šauksmai... “Procesijos išėjo už miesto, už Stiro upės, visų pirma katalikų vyskupas Andrius su savo dvasiškiais, paskiau rusų su savais, pagaliau — žydų su savo sinagoga. Visi sveikino Romos karalių, kuris parodė pirmenybę katalikų dvasiškiams, nušoko nuo arklio ir pagerbė šventųjų relikvijas... kitus gi abejingai aplenkė. Kai abudu karaliai įvažiavo į Lucką, kunigaikštis Vytautas pavaišino juos puikia puota, pristatęs ant stalų daugybę aukso ir sidabro indų, parodydamas savo didybę ir majestotą”*) Visi svečiai vieni prieš kitus stengėsi pasirodyti kuopuikiausiai, kuopuošniausiai. Lenkai gyrėsi, kad jų delegacija atrodė turtingiausia, bet be abejo, savo priėmimu Vytautas visus pralenkė.
Visi trys valdovai (Vytautas, Jogaila ir Zigmantas) tarėsi atskirose salėse su save ponų tarybomis, pralotais ir didikais. Nuolat vieni kitiems siuntinėjo pranešimus ir paklausimus per savo pasiuntinius.
Tačiau susirinkimas jokių esminių klausimų neišsprendė, daugumą jų ateičiai atidėjo. Daugeliui netikėtai, bet, rodosi, Vytautui su Zigmantu iš anksto susitarus, iškilo triukšmingiausiai pasireiškęs Vytauto karališkojo vainiko klausimas. Jį iškėlė vokiečių imperatorius, drauge su žmona (ano meto papročiu) vieną rytą aplankęs Jogailą jo miegamajame. Tarnai buvo išsiųsti. Imperatorius prabilęs į Jogailą šitokiais žodžiais:
“Klausyk, mielasis broli, juk kai aš ir tu blizgame puikiais vainikais, didelė skriauda ir neteisybė mūsų bendram broliui Aleksandrui Vytautui, kad jis neturi karališkosios garbės. Panorėk sutikti su tuo, parodyk jam savo palankumą ir leisk, kad per mane, kuris, kaip Romos karalius, turiu tą galią, jis būtų paskelbtas nauju karaliumi ir taptų lygus man ir tau; tegu vainikas puošia ne tik tavo galvą, bet ir tavo tėvynę Lietuvą”.
‘‘Mieliausias broli,**) aš myliu kun:gaikštį Aleksandrą Vytautą, linkiu jam visokios garbės ir sėkmės, ir ne tik karališkuoju, bet ir imperatoriškuoju vainiku papuoštą norėčiau jį matyti. Patsai mielai atsisakyčiau lenkų karalystės ir ant jo galvos uždėčiau savąjį vainiką.”
Didingosios Lucko pilies griuvėsiai.
Ta pati scena mūsų grožinėje literatūroje Balio Sruogos dramoje “Milžino Paunksmėje”, yra šitaip atvaizduota :
SIGIZMUNDAS
Tik pamanyk, — juk Vytautas brangus,
Valdovas galingiausias ir krikščionis,
Darbais apaštalams prilygti galįs,
Dar vis lig šiol tebėr tik kunigaikštis...
Net už tave žemiau jis pastatytas!
Ir liūdna man dėl šitos neteisybės...
Todėl aš nutariau pasiūlyt jam —
Uždėt karūną Lietuvos karaliaus:
Te Vytauto viešoji padėtis
Pritiks karališkai didybei jo!
Ir neteisybė dings iš mūsų tarpo!
JOGAILA
Atrodo man, kad šitą mielą mintį
Tu, drauge, išėmei iš mano lūpų...
SIGIZMUNDAS
Mielas broli,
Jei supratau gerai, tu — sutinki?
JOGAILA
Karalius Lietuvos! Gerai sakai.
Senatvėj mano šviečia tik svajonė
Pro ūkanas. Ką aš slėpiau širdy,
Ir man pasiekt nebuvo skirta, taigi,
Gal brolis Vytautas pasieks...
Kaip atiduosiu aš tėvynei mano brangia'
Baisingą skolą, slegiančią mane?
SIGIZMUNDAS
Tai aš galiu pranešt meilingam broliui,
Kad Lietuvos karūna jį papuoš?
Kitą rytą Vytautas eidamas, kaip paprastai, pas Jogailą, susitiko su Zigmantu ir Barbora, ir šie jam pasakė, kad Jogaila pritaręs jo vainikavimuisi. Jie nuėjo pas Jogailą ir rado jį dar lovoje. Jogaila labai apsidžiaugė, kad Vytautas su Zigmanto pasiūlymu sutinka. Tada Vytautas lietuviškai jam pasakęs, kad su tuo reikalu dar neskubėtų, bet pasitartų su savo didžiūnais.
Valdovams besišnekant ėmė rinktis lenkų ponai ir dvasiškiai, Krokuvos vyskupo Zbignievo Olesnickio vadovaujami, Zigmanto pasiūlymui aptarti. Kilo ginčai, didžiausias triukšmas — lenkai susikalbėti negalėjo ir buvo priversti pakviesti Vytautą. Tuo tarpu jis kitoje salėje posėdžiavo su lietuviais, kurie, sužinoję apie reikalą, labai džiaugėsi. Visiems draugėn suėjus, Gniezno arkivyskupas ramiai išdėstė dalyką, bet kai balsą gavo Zbignievas Olesnickis, kilo audra. Jis kaltino Vytautą nutraukiant amžinos unijos saitus, visomis jėgomis protestavo prieš Lietuvos atsiskyrimą. Pakilo ir kiti lenkai. Pasigirdo įžeidimų Vytautui. Lietuviai gynė savo valdovo ir Lietuvos garbę. Kilo baisus riksmas, kalbančiųjų negalima buvo girdėti.
Tada Vytautas ramiai ir oriai sustabdė ginčus ir, nusišypsojęs, tarė: “Jei taip, tai aš panaudosiu kitas priemones savo tikslui pasiekti”. Tvirtu žingsniu priėjo prie Jogailos, padėkojo jam už pritarimą ir išdidžiai apleido salę. Lenkai norėjo tuoj išvažiuoti, tik Jogailą sulaikęs Zigmantas žodžiais: “Jei dieną atvažiavai, turi dieną ir išvažiuoti”.
Kitą rytą lenkai ir jų verčiamas Jogaila išvažiavo iš Lucko. Atsisveikindamas jis dar kartą Vytautui užtikrino savo pritarimą.
Po kelų dienų, dar kiek paviešėjęs pas Vytautą, išsiruošė ir Zigmantas su savo palydovais į Vengrus. Vytautas jį gausiai apdovanojo, be kita ko davė jam puikų tauro ragą, auksu aptaisytą ir brangiais akmenimis nusagstytą. Kitame šimtmetyje apie tai savo kronikoje M. Strijkovskis rašė, kad tai buvęs ragas to tauro, kurį Gediminas nudėjęs ten, kur Vilniaus pilis. . . Be dovanų Vytautas aprūpino vokiečių imperatorių ir geležiniu raštu, kad jam kelionė pro Lenkiją būtų saugesnė.
Taip pasibaigė Lucko suvažiavimas. Išsiskirstė svečiai, išnešdami po platųjį pasaulį — nuo Uralo iki Atlanto, nuo Baltijos iki Adrijos — garsą apie Vytauto galybę. “Seniai pasaulis nematė ir ilgai nematys tokio iškilmingo valdovų suvažiavimo’’, rašė J. Dlugošas.
Pastaba:Šis straipsnis, išskyrus keletos įterpimų, kaip grožinės literatūros posmai ir kt., yra skyrius iš Dr. V. Sruogienės spausdinamos ir Tėvynės Mylėtojų Draugijos leidžiamos Lietuvos istorijos.
*) J. Długosz, Dz. P., VI t., 338-9 psl.
**) Kreipimasis “broli” nėra čia tik šiaip valdovų priimta forma. nes Vytautą su Vokietijos imperatorium sijo ne taip tolimos giminystes ryšiai: Zigmanto Liuksemburgiečio motina, Pamario kunigaikštytė Elzbieta buvo Aldonos Gediminaitės anūkė (Aldonos ir jos vyro Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo duktė, taip pat vardu Elzbieta, buvo ištekėjusi už Pamario Stetino kunigaikščio Boguslavo, o jų duktė buvo Zigmanto motina, Vokietijos imp. Karolio IV žmona).
ZIGMANTAS LIUKSEMBURGIETIS
šv. Romos imperatorius (1410—1437 m.) Karolio IV ir Elzbietcs (Aldonos Gediminaitės anūkės) sūnus. Su juo Vytautas vedė ilgą bylą dėl žemaičių; jis buvo apsilankęs pas Didįjį Kunigaikštį Lucke 1429 m. ir žadėjęs jam suteikti Lietuvos karaliaus vainiką.
A. Duererio paveikslas.
Zbignievas Olesnickis, Krokuvos vyskupas, didžiausias Vytauto priešas, čia atvaizduotas su vėliau gauta kardinolo skrybėle.
1445 m. plunksna piešto šv. paveikslo fragmentas (iš Liber antiquiis privilegiorum Capituli Cracovien
