Pergalė be Karžygio

Marių Žuvėdra

ISTORINĖ NOVELĖ

Jauna motina laike savo rankose vos tik gimusį kūdikį. Džiaugsmas neįstengė parausvinti jos išblyškusio veido. Ir nuovargis jos akyse buvo toks didelis, kad, rodos, ir naujagimis jautė migdantį sunkumą, motinos žvilgsnyje, kuris glostė jo mažą veidelį. Jis kietai miegojo.

—    Kunigaikštienei reikalingas poilsis. O taip pat ir naujagimiui princui,— ramiai, bet su autoritetu pasakė senyva moteris, kuri čia ėjo slaugės ir auklės pareigas.

Kunigaikštienė atsišliejo į pagalvę ir paklusniai užmerkė akis. Ji neatsimerkė, kai auklė paėmė kūdikį iš jos rankų, nei kai kunigaikštis lūpomis palytėjo jos kaktą.

—    Nušlepsėjo dviejų žmonių tylūs žingsniai, o išėjo trys... — juokinga mintis užėjo kunigaikštienei. Ji šyptelėjo.

-— Jau trys ... naujas žmogus . .. kūdikis ... — murmėjo kunigaikštienė. Ji, kaip ir kiekviena motina, sulaukusi pirmojo kūdikio, negalėjo suvokti, kad tas seniai lauktasis jau čia. Staiga atsiradęs iš nežinios. Ir pati motina buvo nustojusi tikrovės jausmo. Tik tas mažasis ir ji buvo visas pasaulis. O gal tik jis vienas. Tas .. . tas . . . princas ...

—    Princas ... — ta viena mintis grąžino kunigaikštienę į niūrią tikrovę iš tos laimingos būsenos, kurioje ji užtarnautai lepinosi save. Kunigaikštienė plačiai atvėrė akis ( o jos buvo dangaus mėlynės) ir įrėmė į akmenines lubas tokį stiprų žvilgsnį, kad, rodos, galėjo mūro skliautus išsprogdinti. Iš tų pastangų nieko neišėjo. Ne sunkūs akmeniniai skliautai pasikėlė, o tik išvarginta kunigaikštienės krūtinė. Iš jos išsiveržė skausmingas atodūsis.

Švedijos karalius Erikas pasirūpino, kad karališkoji pora būtų kalinama saugiame kalėjime. Bet nei storos kalėjimo sienos, nei grotai ant siaurų langų negalėjo sulaikyti kunigaikštienės svajonių, nei kunigaikščio nepabaigiamų planų. Kai suomiškos kilmės princas niūriai surauktoje kaktoje per dienas tiesė planus į Švedijos sostą, kunigaikštienė karčią buitį saldino praeities prisiminimais. Svetima jai buvo Švedijos istorija, kurioje pynėsi jos vyro teisės į Švedijos sostą. Ji tik tiek žinojo, kad jcs vieta yra šalia vyro, kur jis bebūtų — karaliaus soste, ar kalėjime. Todėl ji kantriai leido nuobodžias dienas kalėjimo celėje, nesibraudama į vyro planus, nei perdaug atskleisdama jam savo svajones.

Vilnius, Trakai, Krokuva buvo kasdien kunigaikštienės mintyse. O kai tos mintys ir ten beslankiodamos pasidarydavo sunkios ir juodos, Kotryna galvodavo apie kunigaikštienę Birutę arba karalienę Barborą. Tos dvi moterys stiprindavo karališką kalinę, kai užeidavo neviltis ir nusiminimas.

Tegul kunigaikštienė Birutė ir buvo mylima tautos, bet ar ji nekentėjo ?! Tie amžini karai neleido niekados nudžiūti ašaroms nuo jos skruostų, belaukiant grįžtančio vyre. Tas skausmas Kotrynai buvo toks suprantamas. O dabar jai pasidarė aišku ir tai, kaip labai turėjo kentėti Birutė, kai Vytautas buvo nelaisvėje.

— Sūnus nelaisvėje! ... — Kotryna daug kartų buvo apie tai pagalvojusi, bet tik dabar pirmą kartą suvokė, ką reiškia sūnus ...

O ta išdidi Radvilų dukra kiek turėjo pakelti skausmo, kol užsidėjo karalienės vainiką. Kotryna ne tik žavėjosi Barbora, bet ją net mylėjo. Gal dėlto, kad karalienė buvo taip nuostabiai graži, o gal dėlto, kad ji suteikė Kotrynos broliui bent trumpą akimirką žemiškos laimės. Kotryna alkte buvo išalkusi žemiškos laimės. Jos nuodėmklausis kasdien kalbėjo kunigaikštienei apie gausų užmokestį amžinybėje. Bet kunigaikštienė buvo jauna. Ta amžinybė buvo tokia tolima. Nei malda, nei pasninku Kotryna negalėjo užgesinti to nuodėmingo troškulio. Perdaug ji ir nesistengė. Jos išimtina būklė paskutiniais mėnesiais reikalavo šviesesnių minčių, kad busimoji motina galėtų užmiršti žiaurią tikrovę.

Jei būtų gimusi duktė, Kotrynai nebūtų buvę sunku surasti jai vietą savo svajonėse. Ji būtų norėjusi matyti princesę tokią kilnią ir tautos mylimą, kaip Trakų Birutė, arba tokią gražią ir sulaukusią tokios garbės, kaip karalienė Barbora. Su sūnumi buvo sunkiau. Ir tik dabar, kai jis jau buvo čia, kai auklė jį pavadino princu, Kotryna pradėjo atsidėjusi galvoti apie jo ateitį ir jo vietą už kalėjimo sienų.

—    Princas! — tas vardas užgavo kunigaikštienės širdį. Ji taip stipriai pajuto slegiantį kalėjimą apie save, lyg ji būtų uždaryta į tą celę ne prieš mėnesius, o tik dabar.

—    Gimė princas... kalėjime... Neskamba bažnyčių varpai... Nešūkauja minios prie rūmų... Nėra šauklių, kurie išnešiotų po kraštą linksmą žinią... — skaudžios mintys varstė išvargusią kunigaikštienės galvą.

—    Kur, po kurį kraštą? — susigriebė kunigaikštienė, kad ji net nežinojo, kuriam kraštui priklausė naujagimis princas. Pagal tėvą jis turėjo teisių į Švedijos sostą. Bet tas sostas buvo nepasiekiamai toli. Pirma turėjo tėvas atsisėsti į tą sostą, o tai nebuvo lengva dabartiniui kaliniui. Žinoma, karalius Erikas slėps naujo varžovo gimimą taip ilgai, kaip tik galės. Ir Kotrynai rodėsi beveik neįmanoma, kad jos sūnus galėtų kada nors būti šito jai taip nesvetingo krašto valdovu. Kaip jo brolienė Barbora nemėgo Lenkijos, taip Kotryna nemylėjo Švedijos.

Pagal motinos pusę naujagimis princas galėjo pretenduoti į Lietuvos ir Lenkijos karūnas. Bet ir ten niekas nelaukė kalėjime gimusio valdovo. Kotrynos brolis Žygimantas Augustas buvo miręs. Krokuvoje sėdėjo Steponas Batoras ir Jogailienė Ona. Bet vistiek Kotrynai atrodė, kad jos senolių sostas buvo lengviau jos sūnui pasiekiamas, kaip Švedijos karūna. Su ta mintimi kunigaikštienė užmigo.

*

Tokią maždaug istoriją galėjo sumegzti Žygimantas III Vaza iš šeimos atsiminimų, kuriuos gudriai jam pakišo senas jėzuitų vienuolis, buvęs Kotrynos nuodėmklausis Švedijos kalėjime. Dalis Kotrynos svajonių buvo išsipildę. Aštuonerius metus kalintas Žygimanto tėvas sėdėjo Švedijos soste, kaip karalius Jonas Vaza. O jis pats, vienintelis Jono Vazos ir Kotrynos sūnus, vos sulaukęs 23 metų, užsidėjo motinos svajotą Jogailaičių karūną. Be kovos, be kraujo lašo jis įsėdo į Krokuvos sostą. Energijos pilna jaunystė ir staigus būdas neturėjo kur išsilieti, kaip tik svajonių ištvinusiomis upėmis. Ir Žygimanto III Vazos svajonės veržėsi iš Krokuvos, užliedamos ne tik Lenkijos ir Lietuvos žemes, bet ir Švediją, Suomiją ir netgi Rusiją ligi Maskvos. Į visus tuos sostus Žygimantas III Vaza jautėsi turįs teisių pretenduoti.

Ir štai dabar atėjo momentas, kada jaunas Žygimantas turėjo paversti savo godžias svajones kraujo reikalaujančiais žygiais arba jų visai atsisakyti.

Mirus karaliui Jonui Vazai, Žygimantas nuvyko į Švediją ir buvo vainikuotas Švedijos karaliumi, kaip kad ir derėjo pagal įgimtas karališkas teises. Švedai nemėgo mirusio karaliaus, nei jo sūnaus. Ta neapykanta pasinaudojo Žygimanto dėdė princas Karolis. Jis būdamas Žygimanto įgaliotu Švedijos regentu, rengėsi pasodinti į Švedijos sostą savo sūnų Vladislovą. Vladislovas, išauklėtas Liuterio tikėjime, buvo daug artimesnis švedams, kaip katalikas Žygimantas. Po vieno nepavykusio mūšio Žygimantas turėjo apsispręsti ar atsisakyti nuo Švedijos sosto ar leistis į ilgus karus. Kad palenktų į karo pusę svyruojantį karalių, senasis vienuolis ir pakišo jam tuos karališkos šeimos memuarus. Karolis jau buvo pradėjęs uždarinėti katalikų bažnyčias ir vienuolynus Švedijoje. Katalikas Žygimantas buvo vienintelė laisvės viltis persekiojamiesiems katalikams.

—    Karalius negali pradėti karo, jeigu nėra tikras, kad jo valdiniai mirs už jį — sakydavo Žygimanto tėvas, gerai žinodamas, kad tauta jo nemylėjo.

Nei Lenkijos, nei Lietuvos, nei pagaliau Švedijos krašto gerovė Žygimantui nedaug terūpėjo. Jis rinkosi karą, negalvodamas apie tą protingą tėvo įspėjimą. Jo asmeninė garbėtroška neleido kitaip jam pasielgti. Bet kovoti vien asmeniniais sumetimais už karūną buvo nepopuliaru. Užtat Žygimantas maloniai prisiėmė Bažnyčios jam siūlomas katalikų užtarėjo pareigas. Dėkingas už katalikų palankumą ir rodomą prisirišimą, jis svajojo ne tik karu atsiimti veržiamą Švedijos sostą ir ten grąžinti katalikams laisvę, bet taip pat sunaikinti Liuterio pasekėjus Lietuvoje ir atversti pravoslavus Rusijos žemėse iki pat Maskvos. Su tokiomis svajonėmis Žygimantas pradėjo karą su Švedija.

*

Švedijos karo laivynas stovėjo Rygos uoste. Ryga buvo švedų rankose. Beliko tik sunaikinti saujelę lietuvių karių Salaspilio-Kirchholmo kalvose. Karolis nekantravo. Jo įsakymu jau buvo ruošiama pergalės šventė Rygos mieste ir laivuose.

Buvo vėsus ir ankstybas rugsėjo rytas. Vos brėško, kai Karolis atsikėlė. Jis buvo pilna karo uniforma, kai keli generolai atvyko į laivą.

—    Jūsų didenybe, visi kariai išlaipinti į sausumą ir užėmę kovos pozicijas laukia didenybės įsakymo — atraportavo vienas generolas.

—    Įsakymus duosiu mūšio vietoje, jeigu spėsiu papusryčiauti, kol mūšis pasibaigs, — juokavo Švedijos regentas, pildamas generolams vyną į stiklus.

—    Jūsų didenybė tikisi trumpos kovos. Bijau, kad netektų nusivilti, — rimtai įspėjo regentą generolas Lindersonas.

—    Bijau ir aš, kad nereiktų nusivilti, todėl nedelsdamas vyksiu kartu su jumis. Ką čia veiksiu vienas laive. Gaila, kad Žygimantas sėdi Krokuvoje. Būtų čia, išgertume po stiklą vyno, kol vyks kovos. Papasakočiau jam, kaip narsūs kitados buvo Lietuvos kariai. Kokius žygius atlikdavo. Na, tą jis tikriausiai girdėjo iš savo motinos. Tik motina gal nutylėjo, kad kariai būdavo šiltai aprengti ir sotūs. Na, beto dar ir Didysis Kunigaikštis visados kaudavosi jų tarpe... Gaila, mano generolai, kad neturiu progos jus pastatyti prieš tokią kariuomenę ir leisti ją sumušti. Nieko kito nelieka, kaip eiti ir išvaikyti tą išbadėjusių driskių gaują, kuri galėtų trukdyti mūsų vyrams švęsti pergalės šventę.

—    Gerai, kad aš nesu priėmęs katalikų tikėjimo, kuris įsako apdriskusį aprengti ir alkaną pavalgydinti. Prieš mūšį nebūtų kaip nusiųsti duonos Žygimanto iš-badėjusiems kariams, o po mūšio gali nepagauti bėgančių nei su kepta mėsa... — juokavo gerai nusiteikęs Karolis, gėrėdamasis savo iškalba, kurios nejaukiai, bet tylėdami klausėsi generolai.

— Jūsų didenybė greičiau matys Dauguvos upę tekant atgal, kaip lietuvius ir jų hetmoną atsitraukiant,— pasakė generolas Lindersonas taip aštriai, kad Karolis neteko noro toliau juokauti.

Tuo pačiu laiku Didysis Lietuvos Hetmonas Katkus rengė savo vyrus Salaspilio kalvose mūšiui. Apdriskę, išalkę ir išvargę buvo jie taip, kaip pasakojo Švedijos regentas. Tik maža sauja iš viso. Vos pusketvirto tūkstančio vyrų prieš keturiolika tūkstančių švedų.

Kai jau buvo smulkiai aptartas mūšio planas, Didysis Hetmonas kreipėsi į savo karius: “Vyrai, aš prašiau karaliaus maisto, rūbų, šovnių ir pagelbos kareivių iš Lenkijos. Atėjo tik pažadai. Dabar jau pervėlu laukti bet kokios žemiškos pagelbos. Už trumpos valandos mes eisime mirti ar laimėti. Bet dar yra dangaus ir žemės Valdovas, kurio pagelba niekados negali pavėluoti. Vyrai, maldaukime Jį tos pagelbos!... — Tais žodžiais Didysis Hetmonas suklupo ant drėgnos žemės.

Tylu buvo Salaspilio kalvose. Pagyvenęs kunigas laikė šv. Mišias. Jo lūpos retkarčiais trukčiojo, kai atgalia ranka braukė nuo skruostų riedančias ašaras. Jis norėjo, kad tos Mišios niekados nesibaigtų. Gal tokiu būdu jis galėtų atitolinti šitiems vyrams mirtį... Bet Mišios baigėsi. Kryžiaus ženklu palaiminti kariai sukilo. Tik Didysis Hetmonas nesijudino nuo žemės. Atrodė, kad jis sulinko po sunkia atsakomybės našta.

—    Viešpatie, Tavo rankose yra mūsų gyvybė ir mirtis... Mūsų pražūtis ir pergalė... Kas mes esame. Viešpatie, kai Tu atitrauki savo palaimą ir pagelbą?... Niekas, o niekas... Bejėgis, kaip iškamšos... — meldėsi Didysis Hetmonas nulenkęs galvą.

—    Iškamšos... iškamšos... — bejėgis atodūsis daužėsi po iškamuotą Hetmono sielą.

Staiga jis pašoko ant kojų. Jo akys spindėjo. Karininkai, laukiančiai stovėję aplink Hetmoną, sužiuro į jį. Visiems buvo aišku, kad Hetmonas turėjo naują mintį.

—    Įsakykite kareiviams padaryti tūkstantį iškamšų! — metalinis Hetmono balsas, nežinantis jokio pasipriešinimo jo įsakymui, suvirpino ryto tylą.

Su nustaba sužiuro karininkai viena į kitą. Argi jie būtų nenugirdę Hetmono įsakymo?

Hetmonas matė generolų nusistebėjimą, bet antrą kartą įsakymo nepakartojo, o greitai dėstė toliau savo planą.

—    Ant kalvų priešo pusėje, kur prasideda krūmokšniai, išrikiuokite iškamšas dviejose linijose. Pirmoje linijoje prie kiekvienų penkių iškamšų pastatykite po vieną taikliai šaudantį kareivį. Antroje eilėje po vieną kareivį prie kiekvienos dešimtos iškamšos. Kai priešas iššaudys pirmosios eilės iškamšas, kareiviai pasitrauks į antrą liniją ir ginsis iš ten. Kai raiteliai atsitrauks, pėstininkų rezervai sparnuose rūpinsis, kad priešas neprieitų taip arti, kad galėtų įžiūrėti mūsų klastą, — baigė Hetmonas dėstyti savo įsakymą.

Kai generolai perdavė kareiviams Katkaus įsakymą, jų tarpe kilo toks didelis entuziazmas, lyg kad jiems būtų atsiųsta tūkstantis tikrų karių, o ne iškamšų.

Mūšį išprovokavo Katkaus raiteliai. Po trumpų kautynių raiteliai pamažu traukėsi atgal į kalvų tarpeklį. Švedai sujudo vytis, bet iš pamiškės juos pasitiko pėstininkų kulkos. Pylėsi kulkų kruša iš abiejų pusių, švedai kovojo su visu įnirtimu, bet stovėjo vietoje. Užnugary nerimavo Karolis. Pagaliau pirmieji žvalgai atnešė jo didenybei žinias. Jos nebuvo linksmos.

Girdi, lietuviai, išsirikiavę kalvų papėdėje, kur prasideda krūmokšniai, laikosi kaip mūras. Kareiviai žūsta vietoje, bet nesijudina. Žvalgas pats savo akimis matęs, kai švedai vienoje vietoje iškirtę jų kokį šimtą ar daugiau. Gal tik koks desėtkas pasitraukęs į užpakalinę liniją. Kiti žuvo ten, kur stovėjo. Esą, eina švedų tarpe gandai, kad lietuviai įsikasę iki pusės į žemę, kad užėjus panikai negalėtų pasitraukti. Jie, sako, davę priesaiką savo vadui žūti arba laimėti. . .

Rūsčiai atrodė Karolis, kai žvalgas pasakojo jam tokias žinias. Juokai ir gražbylystė buvo dingusi. Primerktomis akimis jis matavo saulės nuotolį nuo žemės ir tą tarpą, kuris skyrė jo karius nuo Salaspilio kalvų papėdės.

—    Ar nėra spragų priešo linijose? — rūsčiai paklausė Švedijos regentas.

—    Kalvos nuo upės pusės nesaugojamos. Ir tarpeklis iš tos pusės laisvas, — atsakė žvalgas.

—    Sukoncentruoti armiją į upės pusę ir smogti į tarpeklį! — sugriaudė Karolis, pats perėmęs komandą iš stovinčių šalia generolų.

Karolio įsakymas buvo įvykdytas. Pirmuosius švedų būrius sutiko mažas lietuvių pasipriešinimas. Greitai jie veržėsi į tarpukalvę. Karolis didžiavosi savo sumanymu ir metė vieną vėliavą po kitos. Kai sukišo didesnę savo armijos pusę į tarpeklį, vedantį į Salaspilio kalvas, užvirė žiauri kova. Tratėjo, griaudė ir drebėjo krūmokšniais apaugusios kalvos. Oras buvo pilnas dūmų ir sieros kvapo.

Pėsti ir raiti sukaitę bėgiojo pas valdovą ryšininkai ir žvalgai. Jie nešė žinias vienas blogesnes už kitas.

Esą, žuvę daugybė švedų karių. Tiek daug, kad vėliavos esančios rezerve pradedančios atvirai murmėti prieš Karolį. Sako, jis neturįs pasigailėjimo, nes didesnę jo kariuomenės dalį sudaro samdyti kariai: vokiečiai, danai, olandai, škotai ir kiti. Gi lietuvių pusėje kiekvienas kareivis yra taupomas, kaip generolas. Kur nebus žiūrima, jų generolai ir net pats Hetmonas kaujasi šalia eilinių kareivių. Sako, jiems į pagelbą ateinančios naujos armijos. Raitelių avangardas jau rikiuojasi mūšiui vos kelių varsnų nuotolyje užpakaly Salaspilio kalvų .. .

Prakaitas išmušė Karolio kaktą, besiklausant tokių žinių. “Greičiau matysi Dauguvos upę tekant atgal, kaip lietuvius besitraukiančius” — prisimenė Karolis generolo Lindersono pranašingus žodžius. Reikėjo skubiai veikti. Karolis nutarė mesti mūšin paskutines vėliavas. Kad išsklaidytų piktas kalbas, jog jis nežiūrįs samdytos kariuomenės saugumo, Karolis pasiuntė su paskutiniais rezervais į pačią mūšio ugnį savo žentą.

Iš naujo užvirė negirdėtas pragaras Salaspilio kalvose. Dangus maišėsi su žeme. Visi švedų rezervai buvo išsemti. Karolio kariai mušėsi iki paskutinio. Karolis nieko negalėjo daryti kaip tik atšaukti armiją iš mūšio lauko arba laukti pabaigos. Kad laikas greičiau eitų, Karolis nenoromis skaičiavo žuvusių augštų karininkų vardus. Suskaityti užmuštus kareivius buvo neįmanoma, žvalgai atnešė tik spėliojimus. Sako, jau buvo žuvę virš devynių tūkstančių kareivių. Karolis nenorėjo tikėti savo ausimis. Išgirdęs tokius skaičius, jis krito į sunkią apatiją. Karališkiems palydovams nelengva buvo išjudinti lygsvaros netekusį valdovą, kai išsigandę žvalgai pranešė, kad lietuviai mėgina atkirsti kelią į uostą, kur stovėjo švedų karo laivynas. Karolis atsisakė judintis iš vietos. Tik kai vienas iš palydovų su negailestinga ironija pasakė: “Didenybe, Jums čia nėra ko daugiau laukti: žentas yra žuvęs...”, Karolis atsipeikėjo. Jis nieko nesakė. Niekam nedavė jokios komandos. Nesirūpino, ką darys jo sumušta armija, tik strimagalviais skubėjo su saujele palydovų uosto pusėn.

Žinios buvo teisingos. Vos Karolio laivyno likučiai spėjo pakelti būręs, lietuvių raiteliai pasirodė šiapus Salaspilio kalvų. Tai nebuvo naujos armijos avangardas, kaip galvojo švedai. O buvo tie patys raiteliai, kurie rytą išprovokavo kautynes. Gudrusis Katkus išmetė juos toli į užnugarį, kad suklaidintų priešus. Ir jie paskirtį puikiai atliko.

Kai 1605 m. rugsėjo mėn. 27 dienos saulė nusileido, galutinai užbaigdama kautynių dieną, du žmonės negalėjo tikėti tuo, kas buvo neatšaukiamai įvykę. Švedijos regentas Karolis negalėjo suvokti, kad jis pražudė rinktinę armiją. O Lietuvos Didysis Hetmonas Katkus vargiai galėjo tikėti, kad jis su saujele apdriskusių, išbadėjusių karių laimėjo Lietuvai vieną iš didžiausių jos istorijoj pergalių.

Kai kariai džiūgaudami sveikino Katkų, vadindami jį genialiausiu karo vadu, Didysis Lietuvos Hetmonas, pasirėmęs ant kardo, pagarbiai palenkė išvargusią galvą padėkos maldai.

Ką jis vadino tikruoju to mūšio vadu ir kam skyrė tą stebuklingą pergalę, niekas nežinojo. Tik iš nuolankios Hetmono veido išraiškos kiekvienas išskaitė, kad jis nelaikė savęs nei tos pergalės didvyriu, nei karžygiu...