RODOS, TAIP NESENIAI BUVO...
TEODORAS PAPARTIS
KARO LAIVAS IŠGELBĖJO SKĘSTANČIUS ŽVEJUS
1929 metų ruduo buvo ypatingai gražus, sausas ir saulėtas.
Vieną tokią gražią rudens dieną mūsų jūros pakraščio kai kurie jaunesni žvejai sugalvojo su irkliniais laiveliais vykti kiek giliau į jūrą. Čia pat, kaip bematant, keturi nedideli irkliniai laiveliai pakėlė baltas bures, kurios padėjo greičiau plaukti. Į kiekvieną laivelį įsėdo po tris žvejus ir persižegnoję pasileido į jūrą. Nuplaukę apie 8—10 jūrų mylių nuo kranto, pradėjo dirbti kasdieninį žvejybos darbą. Darbas sekėsi neblogai, nes visi buvo prityrę žvejai.
Po kiek laiko staiga iš vakarų pakilo smarkus vėjas. Greit pradėjo temti šviesus jūros paviršiaus veidas. O pati jūra netrukus pradėjo staugdama dejuoti ir raginti drąsuolius žvejus kuo greičiausiai vykti namo. Bet žvejai, kol susitvarkė su žvejybos įrankiais ir su sugauta žuvimi, gerokai suvėlino. Grįžti į krantą jau buvo pavojinga. Jūra vis smarkiau ir smarkiau rodė savo pasiutimą. Bangos kaskart vis daugiau ir daugiau išsižiodavo prieš jaunų žvejų gyvybes. Žvejų mirties šmėkla vis aiškiau ir aiškiau žiūrėjo jiems į akis. Žvejų jėgos kaskart vis silpnėjo ir silpnėjo, nes prieš tokią jūros audrą irkliniais laiveliais ilgai išsilaikyti jūroje buvo neįmanoma.
Iš pajūrio gelbėjimo stočių: Karklininkų, Nemerzatės ir kitų buvo pastebėti jūroje žvejai, kovoją su mirtimi. Iš gelbėjimo stočių telefonu buvo pranešta Klaipėdos Krašto Pasienio Policijos Valdybai, prašant gelbėti jūroje skęstančius žvejus. Iš minėtos valdybos karo laivas “Prezidentas Smetona’’ gavo įsakymą tuojau pasiruošti ir vykti į jūrą gelbėti skęstančius žvejus. Mat, tuo laiku laivas “Prezidentas Smetona” buvo Klaipėdos krašto pasienio policijos vado žinioje. Laivo vadas įsako įgulai skubiai paruošti laivą išvykimui į jūrą. O tuo tarpu pats telefonu susižino su gelbėjimo stotimi, kuri nurodė skęstančių žvejų buvimo vietą.
Laivas “Prezidentas Smetona” greit susitvarkė, pakėlė garus ir, nieko nelaukdamas, pasileido į jūrą. Pati jūra jūreiviams smagumo nežadėjo. Ji sutiko karo laivą “Prezidentas Smetona” su pikta šypsena. Jūra pradeda laivą vartyti ir mėtyti tarp bangų. Bet pats laivas, atkakliai kovodamas su įsibangavusia jūra, tęsė kelionę į nurodytą vietą. Jūra buvo taip įsibangavusi, kad labai dažnai laivo sraigtai (propeleriai) iškildavo virš vandens, sukdavosi ore ir pavojingai drebino visą laivo korpusą.
Netrukus iš laivo buvo pastebėti irkliniai laiveliai, plūduriuoją virš vandens. Mūsų laivas priplaukė prie gyventi praradusių viltį žvejų ir paprašė jų susitvarkyti bei pasiruošti persikėlimui į laivą. Gelbėjimas buvo sunkus ir vargingas, nes bangos trukdė visą gelbėjimo darbą. Laivas darė visa tai, kad gelbėjimas būtų kuo lengvesnis, sėkmingesnis ir greitesnis. Mūsų laivas savo korpusu stengėsi pridengti irklinius laivelius nuo pavojingų bangų, bet labai mažai tai gelbėjo. Tuojau laivo vadas įsako pastatyti du stipresnius vyrus prie to laivo borto, prie kurio šliejosi irkliniai laiveliai.
Prisiartinus po vieną laivelį kiek arčiau, tuojau buvo numesta virvė, kad žvejai galėtų prisilaikyti ir bangos nenuneštų jų laivelio nuo “Prezidento Smetonos” toliau. Kada irkliniai laiveliai, bangų pakeliami, susilygindavo su laivo korpuso bortu, tada stovintieji jūreiviai imdavo žvejį ir atsargiai mesdavo per bortą į laivą. Toks gelbėjimo būdas tose aplinkybėse buvo geras ir visi žvejai laimingai buvo perkelti. O jų laiveliai ir žvejybos įrankiai buvo palikti jūroje. Dėl audros negalėjome jų paimti. Kiek vėliau jų laiveliai ir įrankiai buvo išmesti į krantą ir mažai apgadinti.
Surankiojęs visus žvejus, laivas “Prezidentas Smetona”, bangų mėtomas, pasileido Klaipėdos uosto link.
Grįžti namo buvo daug geriau, nes bangos ir vėjas buvo beveik iš užpakalio ir todėl didino laivo greitį. Be to, nebuvo jokio pasipriešinimo — nei bangų, nei vėjo. Įplaukiant iš jūros į Klaipėdos uosta, buvo susidaręs nemažas pavojus. Klaipėdos uosto vartai yra atviri jūrai ir persiauri. Įplaukiant laivui pro vartus, susidarė pavojus, kad bangos neužmestų ant molo. Laivo vadas susirūpinęs stovėjo šalia vairininko ir įtemptai sekė kiekvieną laivo kryptelėjimą. Ir vadas visai neapsiriko. Vos vos kaip per plauką laivas išvengė didžiulės katastrofos.
Praplaukus pavojingą uosto vartų juostą, laivo vadas pralinksmėjo, nusišypsojo, glostydamas savo ilgą ir plačiai išsišakojusią barzdą. Tuojau išsitraukė iš kišenės baltą kukavinę pypkę ir giliai giliai atsiduso.
Laivas, atplaukęs į savo stovėjimo vietą, sustojo. Prisirišo, žvejai, maloniai atsisveikindami, padėkojo laivo vadui ir visai laivo įgulai už išgelbėjimą jų gyvybės. Visi jie linksmi ir patenkinti išvyko namo pas savo šeimas.
MOTORLAIVIS “SAVANORIS” Į JŪRĄ
Kiek prisimenu, tai buvo 1926 m. rudeni, apie spalio mėnesį, kada Klaipėdos miestą ir patį uostą dengė tamsūs, niūrūs, drėgni ir ilgi rudens vakarai. O rudens vėjas, nors ir neperstiprus, bet pašėlęs. Lėkdamas vandens paviršiumi atsimušdavo į mūsų karo laivo korpusą ir, užgaudamas laivo stiebą bei vantas, staugė lyg Adventų metu vilkai miške. Miesto gatvės tuščios, tik kur-ne-kur pamatydavai ir susitikdavai skubantį žmogų, įkišusį veidą į palto apikaklę, ir besistengiant kuo greičiau pasiekti kokia nors pastogę ir pasislėpti nuo įkyraus lietaus. Baisu ir nosį iškišti laukan.
Štai vieną tokių nejaukių rudens vakarų motorlaivio “Savanoris” vedėjas gauna iš Klaipėdos krašto pasienio policijos vado įsakymą tuojau paruošti “Savanorį” išvykimui į jūrą. Kadangi motorlaivis “Savanoris” buvo mažas laivelis, tad ir jo įgulą sudarė vos keli žmonės: vienas laivelio vedėjas, du mašinistai ir du matrosai. Laivelio paruošimas buvo trumpas ir labai greitas. Vykstant motorlaiviui “Savanoriui” į jūrą, kiekvieną kartą jo įgula ir ginklavimas buvo papildomi iš pasienio policijos pareigūnų. Tad ir šį kartą “Savanorio” įgula buvo papildyta senais ir prityrusiai kulkosvaidininkais su vienu sunkiuoju kulkosvaidžiu ir vienu sanitarijos puskarininkiu su pirmosios pagalbos krepšiu.
Sąlygos į jūrą išvykti nekokios, nes ir pati jūra suraukusi veidą, grūmėsi su tamsiomis rudens naktimis ir iš viršaus švininiais lašais krentančiu lietumi. Bet ką bedarysi!.. Įsakymas lieka įsakymu, kurį reikia vykdyti.
Netrukus į motorlaivį atvyko ir pats Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas ir jau rado viską paruošta. Laivelio motorai savo bruzdėjimu jau drumstė uosto tvirtovės vandens paviršiaus ramumą.
Motorlaivis “Savanoris” apie 20—21 vai. buvo išvestas iš uosto tvirtovės ir pasileido jūros link. Laivo vedėjo Hanso Deringo vedamas, praplaukė Klaipėdos uosto molus — vartus ir išėjo i atvirą jūrą. Čia pat laivelio vedėjas įsako užgesinti visas “Savanoryje” degančias šviesas ir nuimti signalinį žalią ir raudoną žiburį, kad jokios šviesos niekur nebūtų. O policijos vadas uždraudė įgulai rūkyti.
Tyliai slenkame jūros pakraščiu apie 4—5 jūrmylias nuo kranto. Taip slinkdami priplaukiame iki Holandijos kepurės miško iškyšulio. “Savanoris” keičia kursą ir plaukia į jūrą gilyn. Maždaug tarp Nemerzatės kaimo ir Palangos “Savanoris” atsidūrė apie 8—10 jūrmylių nuo kranto. Slenkam visai pamažu. Sekame kiekvieną jūros atodūsį. Visur tyla. Vien tik lietaus lašai kapoja raukšlėtą jūros veidą, drumsdami jos ramybę. Jūros paviršius neaudringas. Retkarčiais kokia nedidelė bangelė, atsimušdama į krantą, sušnypščia ir tiek. Atrodytų, kad jūra rengiasi naktigulto ir kloja sau nakties patalą.
Mūsų visų akys ir ausys įtemptos. Ar nepastebėsime ką nors neaiškaus. Ar nepamatysime ką nors įtartina. Ir štai, nuplaukus kiek toliau, buvo pastebėtas juodas didelis kalnas, plūduriuojantis virš vandens. Kadangi naktis buvo tamsi ir lietinga, tai motorlaivis “Savanoris” iš lėto, atsargiai artinosi prie pastebėto kalno. Prisiartinus kiek arčiau, buvo galima išskirti, kad tai ne kalnas plūduriuoja virš vandens, bet užgesinęs visas šviesas, stovi nemažas jūrų laivas, o aplink jį plūduriuoja keletas mažesnių irklinių laivelių.
Šį jūros laivą mes tuojau pažinome. Tai buvo jūrų buksiras vardu “Willi”.
“Willi” nebuvo paprastas jūrų buksiras, bet buvo jūrų piratų laivas Jis buvo ginkluotas ir mes jau anksčiau buvome keletą kartų su juo susidūrę — susikovę. Šį kartą “Willi” taip pat buvo atvykęs iš Dancigo uosto į mūsų teritorijos vandenis ir pardavinėjo neakcizuotą spiritą. Kitaip sakant, gabena kontrabandą į mūsų valstybę.
“Willi” ir kiti irkliniai laiveliai greit pastebėjo ir atpažino motorlaivį “Savanorį”, kuris iš lėto artinosi prie jų. Irkliniai laiveliai, pastebėję tai, tuojau paliko “Willį” vieną, kitaip sakant, atsipalaidavo ir dingo nakties tamsumoje tarp jūros bangų. O jūrų piratas “Willi”, pridengdamas irklinių laivelių pabėgimą, pats pirmasis į motorlaivį “Savanoris” atidengė šautuvų ugnį. Piratų laivo “Willi” įgulai iš anksčiau buvo labai gerai žinoma, kad motorlaivis “Savanoris” yra daug mažesnis už “Willi” ir medinis.
Gi pats “Willi” buvo daug didesnis, plieninis ir turėjo šarvuotą vairinę. Tad kovos jėgos ir padėtis buvo nevienodos. Tačiau motorlaivis “Savanoris”, kad ir būdamas menkesnis, nepasitraukė “Williui” iš kelio, bet stojo į kietą kovą. Čia pat prašneko motorlaivio “Savanorio” sunkusis kulkosvaidis, ir kiti įgulos nariai atidengė tankią šautuvų ugnį. Iš “Savanorio” paleistoji ugnis kaitino “Willi” šonus ir daužė vairinės bei korpuso langus.
“Willi” gavęs gerą pirmąjį kulkosvaidžio ugnies krikštą, pradėjo daryti įvairius manevrus, iš kurių buvo galima matyti, kad jūrų piratas “Willi” savo plieniniu smailgaliu net keletą kartų mėgino smogti “Savanoriui” tiesiai į šoną per vidurį ir perpjauti jį pusiau. Motorlaivio “Savanoris” vedėjo dėka visi “Willi” pasikėsinimai buvo laiku pastebėti ir darant priešingus manevrus, pridengiant stipria kulkosvaidžio ir šautuvų ugnimi, buvo paversti niekais.
Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas, visa tai matydamas, duoda įsakymą laivo vedėjui nenutolti nuo jūrų piratų laivo ir nepamesti jo iš akių. Vadas “Savanorio” įgulai pasakė: “Vyrai, žūt būt, nesitraukti iš kovos lauko ir neleisti jūrų piratams šeimininkauti mūsų jūros pakraštyje!” Po šių vado pasakytų žodžių pas kiekvieną “Savanorio” įgulos narį pakilo ryžtas ir nuotaika kautis iki galutino laimėjimo.
Jūrų piratų laivas “Willi” paleido į mus tankią šautuvų ugnį ir apmėtė šompalinėmis granatomis. Toks jūrų piratų elgesys mūsų nė kiek neįbaugino, o tik daugiau suerzino ir paskatino piratams atsilyginti. Mes smarkiai atsakėme savo ugnimi.
Pagaliau “Willi” neatlaikė mūsų spaudimo ir mūsų ugnies. Atsišaudydamas pradeda trauktis. Mums darosi drąsiau. Įgulos narių nuotaika kyla. Persekiojimas tęsiamas toliau. Kulkosvaidis laižo “Willi” korpusą ir langus, o atskiri šauliai iš šautuvų svilinte svilino įkandin kulkosvaidžio. Po keletą valandų trukusios atkaklios kovos jūrų piratas “Willi” buvo išvytas iš mūsų valstybės jūros vandenų.
Tęsiant persekiojimą toliau, iš jūrų piratų laivo paleistoji šautuvo kulka pataikė į “Savanorį” ir sunkiai sužeidė mūsų laivo vedėją Hansą Deringą. Dėl šios priežasties turėjome nutraukti “Willi” persekiojimą.
Sanitarijos puskarininkis sužeistajam suteikė pirmąją medicinišką pagalbą, o matrosas Stasys Mataitis (yra miręs) atsistojo prie vairo ir laivo vedėjo nurodytu kursu laimingai atvedė motorlaivį “Savanorį” į Klaipėdos uostą. Sužeistasis tuojau buvo nugabentas į Klaipėdos miesto ligoninę.
Rytojaus dieną smulkiai apžiūrėję motorlaivį, radome 36 piratų kulkų pataikymus. Laivo vedėjas po 6 savaičių gydymo pasveiko ir grįžo prie savo pareigų.
Vėliau teko nugirsti iš vietinių žvejų kalbų, kad jūrų piratų laivas “Willi” įplaukė į Dancigo uostą be langų stiklų ir kartu atsigabeno du sunkiai sužeistus asmenis.
Po šio įvykio “Savanoris” daug kartų buvo išplaukęs į jūrą ir dar ilgą laiką Baltijos jūros bangos plovė jo sužeistus šonus, bet daugiau tokios nelaimės neturėjo.
