BIRŽELIO TRYLIKTOJI PRIEŠ 15 METŲ

1941 m. birželio mėn. 13 d. Raseinių valsčiaus savivaldybės sekretorius Antanas D. vardadienio proga, savo bute, savivaldybės name, surengė vakarienę. Važiavau iš Viduklės drauge su B. į Raseinius vieno arklio vežimu. Apie 9 val. vakaro, prie valgiais ir gėrimais apkrauto stalo, susėdome 12 svečių, dauguma valsčiaus savivaldybės raštinės tarnautojai.

Atvyko ir, tuo metu buvęs, valsčiaus komiteto pirmininkas Orentas su žmona. Jis skaitėsi ir LTSR Augščiausiojo Prezidiumo narys. Prie švarko atlapo turėjo prisegtą raudoną skardelę su užrašu “Augščiau-sias Prezidiumas”.

Vakarienės metu, nuotaika buvo prislėgta ir kalbos nesirišo. Drg. Orentas laikėsi išdidžiai, nieko negėrė ir mažai valgė. Dažnai žvelgė į laikrodį. Tarp kitų, buvo ir valsčiaus raštininkas Milaševičius (pavardė netikra) su žmona ir apie vienerių metų sūneliu. Dar 12 val. nepasibaigus, Orentas pradėjo savo žmoną raginti eiti namo. šeimininkui Antanui D. prašant dar pabūti drg. pirmininkas, teisinosi, kad girdi, šiąnakt turėsiąs daug darbo ir labai svarbų posėdį, todėl turįs neatidėliotinai eiti. Atsisveikino ir abu su žmona išėjo.

Mes, likę be svarbaus “pono” pasijautėm lyg drąsiau ir dar pasėdėjome apie valandą su viršum. Apie 2 val. su B. pajudėjome ir mudu į namus. Tik išvažiavus iš valsčiaus savivaldybės namo kiemo į gatvę, tuoj pamatėme kelis milicininkus ir NKVD būrį su užmautais ant šautuvų durtuvais.

Kol išvažiavome iš miesto tokių būrelių radome 5-se vietose. Mūsų nestabdė, tik prieidavo arti prie vežimo ir pažiūrėdavo. Mudu su B. važiuodami sprendėme, kas čia per pavojus, kad toks sustiprintas patruliavimas gatvėse išstatytas. Gal jau karas prasidėjo, kurio visi taip laukėme? Važiuojant plentu, ties Varnėnų kaimu, mus pralenkė kariškas rusų sunkvežimis. Ant užpakalinio sunkvežimio krašto sėdėjo du uniformuoti NKVD nariai su šautuvais rankose. Po kelių minučių mus pavijo ir kitas toks pat su užpakaly sėdinčiais NKVD pareigūnais sunkvežimis, bet jau pamatėme, kad jo vidury sėdi su baltom skarelėm moterys. Ties Sujainiais mus pavijo iš karto du sunkvežimiai, taip pat su sėdinčiais vyrais ir moterim. Iš paskiau važiuojančio sunkvežimio buvo girdėti mažo vaiko verksmas. Mudu su B. supratome, kad čia darosi kas tai nepaprasto. Man prisiminė, slaptai ėięs gandas, kad rusai nori iš Lietuvos išvežti trečdalį lietuvių į Sibirą, ar tik ne tas jau ir prasidėjo?

Kol davažiavome iki Viduklės miestelio, sunkvežimiai su civilių žmonių kroviniais mus lenkė, kas 10—15 min. ir ant kiekvienos mašinos vis vienodai sėdėjo po du NKVD pareigūnus. Įvažiavus į Viduklės miestelį, pastebėjome, kad dar ankstyvam rytui esant, bėginėjo žmonės. Vienos moterėlės užklausiau, kas atsitiko, kad ji taip skuba, jinai tik susijaudinusi riktelėjo: “Veža, veža, slėpkitės!”, ir dingo už kapinių mūro.

Mudu daugiau nebevažiavome plentu, bet pasukome į lauko keliuką ir palikę arklį lauke, pažemiais pasilenkę, slinkome prie B. trobesių. Jo name aš turėjau butą. Prislinkę prie tvarto, po kelių minučių išgirdome, kad kažkas iš gyvenamo namo per duris išeina. Palei namo sieną pastebėjome juodą, lyg žmogaus pavidalą. Įsižiūrėius, atrodė, lyg uniformuotas. Bestebint tą, iš dešinės pusės pamatėm dar vieną vyrą kuris priėjęs prie palei sieną stovinčio, pašnibždomis kalbėjosi. Iš namo vidaus išėjusieji ir šiedu suėjo i krūvą, truputį pasikalbėjo ir visi nuėjo plento link, kur valsčiaus savivaldybės name buvo milicijos būstinė.

Mums pasidarė aišku, kad ir čia jau “veža”. Sutūpę už malkų palei tvartą, su B. sutarėme, kad į namus rodytis pavojinga ir kad, atrodo, jog milicininkai kurio nors iš mudviejų jieško. Kol dar galutinai neišaušo, reikia pasislėpti. Jis nuėjo į lauką prie palikto vežimo, o aš, aplenkdamas miestelį, laukais, nuėjau pas nuošaliau gyvenantį ūkininką X.

Jo šeima buvo sukilusi ir apie išvežimus jau žinojo. Apie 9 val. ryto, ūkininko 12 metų mergaitė nuėjo į miestelį pasiteirauti, pas mano buto šeimininkus. Grįžusi atnešė iš buto šeimininko sūnaus gimnazisto laiškutį, kuriame jis pranešė, kad naktį manęs jieškojo milicininkai. Rašė nesirodyti, nes namas sekamas komjaunuolių žydukų. Milicininkams jie pasakę, kad aš negrįžau iš Raseinių. Taip pat pranešė, kad naktį išvežę Macaičio ir Atkočaičio šeimas su mažais vaikais.

Būdamas pas ūkininką X labai gerai mačiau plentą ir netoli esančią Viduklės geležinkelio stotį. Plentu nuolat važiavo kariški rusų kariuomenės sunkvežimiai su civiliais žmonėmis. Stotyje stovėjo ilga eilė prekinių vagonų ir atvažiavusieji sunkvežimiai privažiuodavo prie vagonų, žmonės buvo suvaromi į juos. Apie vagonus vaikščiojo žaliom kepurėm rusų kariškiai.

Antradienį, birželio 16 d. 2 val. po pietų, visas ešalonas pajudėjo Šiaulių link. Nors tuo laiku nebuvo matyti nė vieno žmogaus laukuose, bet iš pravažiuojančio traukinio, per mažyčius langelius, mojavo tūkstančiai rankų ir baltų skepetaičių, amžinai atsisveikindamos su savo gimtosios tėvynės laukais, pievomis, kalneliais ir giriomis, kurių savo gyvenime daugiau nebematys.

Vakare, slaptai parvykęs į butą, radau iš Raseinių atvykusį gimnazistą L. Jis papasakojo apie išvežtuosius iš Raseinių miesto ir kad vyriausiu išvežimų tvarkytoju buvo Orentas, o visą darbą atliko specialiai į Raseinius atsiųstas rusų NKVD dalinys, talkininkaujant vietos milicijai. Taip pat pasakė, kad vardinėse buvęs Milaševičius, grįžęs iš baliaus, rado prie durų belaukiančius NKVD pareigūnus ir po pusvalandžio, su žmona ir mažyčiu vaikučiu. įmestas į sunkvežimį, buvo išvežtas. Turbūt, tas pats vaikutis verkė, kurį, grįždami iš Raseinių, girdėjom pravažiuojančiame sunkvežimyje.

Tada supratau drg. Orento varduvių pobūvyje susirūpinimą dėl jo laukiančio daug darbo, kurį, iš tikrųjų, jis ir atliko tą birželio naktį iš 13 į 14.

Birželio 22 d. 4 val. ryto, vokiečių patrankų griausmas sutrukdė planuotą birželio 24 dienos antrą masinį išvežimą. Tą jų planą teko matyti, vokiečiams užėjus Raseinių kompartijos paliktose bylose. Gi. draugas Orentas pelnė atitinkamai užtarnautą “atlyginimą”.

Matas K.