KARTĄ INDOKINIJOJE
NUOTRAUKOSE LIETUVIAI LEGIONIERIAI INDOKINIJOJ 1954 M.
(Iš legionieriaus albumo)
BRONIUS VRUBLEVIČIUS
Beniūniuojant dainų ir operų arijų posmus iš laisvųjų laikų, dar esant mielajame Vilniuje ir Čiurlionies Ansamblyje, ir bevartant savo dienoraščio jau senokai pageltusius lapus ir begalvojant apie praeituosius karo laikus, štai dar vienas ryškus įvykis stojasi prieš akis, kuris įvyko 1946 m. birželio men. naktį patruliavimo metu.
Stovėjome viename bažnytkaimy Hoc-Mon apie 25 km. nuo Cochinchino sostinės Saigon. Tai mūsų 13-sios brigados 3-čio batalijono štabas. Išvakaro atstovėjęs sargybą, privargęs atsiguliau užmigti, bet kur tau sutvėrimas užmigsi tokiame karštyje, lyg pragare. O dar priedo — tie nelaimingieji moskitai — uodai, pirmieji mūsų priešai, kurie prasiskverbdami pro ant lovos pritaisyto tinklo, zvimbdami be pasigailėjimo duria, kerta per visą kūną, atnešdami visokiausių, net pavojingų tropikų krašto ligų.
Ir taip bekovodamas su tais nelabaisiais, visas suprakaitavau lovoje. Po minutės girdžiu, kai mūsų seržantas tylomis šnabždėdamas kiekvienam, kelia visą pionierių būrį. Na, va, galvoju sau: jau galiu atsisveikinti su saldžiu miegu. Tučtuojau turėjome ruoštis žygin — patruliavimui.
Nors tylomis ir vidurnaktį, bet greitai susitvarkę, paėmėm lengvuosius automatus ir guminiais specialiais batais, kad nesukeltume triukšmo, 20 vyrų sustoję, lyg tie vidurnakčio vaiduokliai, laukėme įsakymo ir vado. Atėjęs mūsų leitenantas Bodua, patikrinęs bei apžiūrėjęs mus ir nusišypsojęs tarė: “Tres-Bien, En Avant” (prancūziškai). Tai reiškia: labai gerai ir pirmyn! Išėjome.
Mat, kątik atbėgęs šnipas, vietinis anomitas, kuris mums ištikimai tarnauja, pasakojo mūsų vadams, kad netoliese už miestelio vienoje pagodoje (kiniečių bažnyčia) yra susirinkę posėdžiui Vietminhų vyriausybė, kuriuos turėjome paimti gyvus. Jiems vadovavo japonų karininkas. Išsiskirstę į tris grupes, priešakyje mūsų šnipas su leitenantu, žygiavome tylomis. Buvo apie 24 val. nakties. O tokioj tamsioj birželio naktelėj, nors į akį durk — nesimato nieko. Už kilometro priėjome upeliūkštį su silpnu tiltu, o juk praeiti reikėjo.
Dvi grupės laimingai perėjo, na, o mano grupei nelaimė. Vos pasiekėme tiltelio vidurį, tik čiokšt, lūžo, ir visi įkritome. Nors upelis ir negilus buvo, apie 2 metrų su dumblu, bet lyg ančiukai šlapi, dumblini išsikrapštėme. Bet svarbiausia ginklai, šovinius palaidojome, o mano vienas draugas lenkas Grajewski, aiktelėjęs ir riebiai nusikeikęs, skundėsi koją išsisukęs. O kiek vargo ir juoko pro ašaras. Kas mokėjo plaukti, greit išlipo, bet blogiausiai buvo su tais, kurie bijojo vandens. Mudu su vokiečiu Hansu sužvejojome juos.
Vos išlindome, surankioję ginklus, nes kita ką nepasisekė dumbliname vandenyje sugraibyti. Palydėjome ir batus, tad ėjome basi, nešdami sužeistą lenką. Už dviejų kilometrų, prisiartinę prie taško, sugulę tyliai šliaužėme artyn. Nors ir kaip tyliai, lyg tie katinai, slinkome apsupti pastatą, bet mūsų lenkas, neištverdamas skausmo, aiktelėjo ir sugadino mūsų puolimo planą. Viet-Minhų slapukai, išgirdę įtartiną balsą, tuoj sukėlę aliarmą ir pradėjo šaudyti į mūsų pusę. Na, ir prasidėjo ginklų muzika—šaudymas iš abiejų pusių.
Turėjome veikti žaibo greitumu. Pabėgti, nors ir tamsumoje, nebuvo lengva, nes jau buvo mūsų apsupti. Leitenantas B. pasiuntė su granatomis vokietį H., kuris buvo Antrojo pasaulinio karo puskarininkis ir pancerfausto herojus, kad prislinkęs mestų granatas į vidų. Jam šis žygis gerai pavyko. Prislinkęs sviedė kelias granatas į duris. Staigumu mūsų būriui pavyko paimti priešo būstinę.
Įėję vidun pamatėme pasibaisėtiną vaizdą. Du iš jų buvo užmušti, kūnai sudraskyti, o japonas pats sau peiliu vidurius persipjovęs. Na, o tris gyvus paėmėme. Taip iš 6 vyrų štabą sunaikinome, radome nemažai visokiausių dokumentų ir kitokių popiergalių, bet ginklų nedaug, tik 5 pistoletus ir amerikonišką automatą. O sargybiniai, atrodo, pašaudę išbėgiojo tamsumoje. Iš mūsų buvo du sužeisti nesunkiai: vienam šūvis į koją kliudė, kitam per petį.
Po kelių valandų žygio grįžome su 3 belaisviais. Kitą dieną pradėjo juos tardyti. Tiesiog neįmanoma nė žodžio išgauti. Mušė juos, po to pakabinę už kojų tam tikra elektros mašinėle leido elektrą, tačiau nieko nekalbėjo, nors užmušk. Nieko neišgaudami, tuojau juos nuvedė ant upės kranto ir sušaudė. Prieš tai vienas jų atsistojęs sušuko kinietiškai: — “Tegyvuoja Ho-Ši-Min”!
Š. Afrika, Oran, 1955 m. vasario mėn.
