Kuprinės pabiros
LIŪDNI ATSIMINIMAI APIE PEČIUKĄ IR MALKAS
Dar anais laimingais stovykliniais laikais, kada tetų Unros ir Iros malonioje globoje leidome tinginystės dienas Vokietijoje, mūsų Troležero stovyklos šeštojo barako antrajame kambaryje įsikūrė buvusių karių visas šešetas. Vyrai vienas kito verti. Antanas — ilgakojis, Martynas — pasaulinio masto melagis, Richardas — kelnių tapytojas, Stasys — ar dvylikos armijų buvęs karys, Bronius — kas rytas remontuojąs (savo griūvančią tavą ir šių žodžių autorius, kuris savo ypatybes laiko paslaptyje.
Kai stovyklos komendantas šį šešetą apgyvendino šeštojo barako antrajame kambaryje, dar tebebuvo šilta vasara. Martynas, kaip buvęs Lietuvoje statybininkas, savo patyrusia akimi apžvelgė kambarį ir autoritetingai pareiškė:
— Vyrai, čia špokinyčia, o ne kambarys. Tik viena siena tebus šilta, o per kitas siaus vėjai. Žiemą mes čia sušalsime.
Amžinai optimistas Bronius numojo ranka:
— Et, iki žiemos dar toli. Žiemai špokai išlekia kur šilčiau, taigi ir mes gal išskrisime kur į Australiją gyvačių gaudyti.
Bronius visus nuramino ir visas šešetas įsikūrėme pasieniais. Prie numatomos šiltesnės sienos užleidome įsikurti mažiau turintiems antklodžių.
Vasara greit praūžė ir užgriuvo mus lapkričio mėnuo su savo aštriais vėjais ir įkyriu lietumi. Špokai jau išskridę, bet mes savo antrajame kambaryje tebesilaikome, nors pro tris sienas ir švilpauja rudeniniai vėjai.
Dar kartą atidžiai apžiūrėjome savo kambarį. Martynas surado paliai vieną kampą ant grindų prikaltą skardą, o sienoje didelę skylę, skuduru užkištą. Vasarą visa tai nepastebėjome.
— Vyrai, aš kaip buvęs mūrininkas jums rimtai sakau: čia stovėjo geležinis pečiukas su per sieną iškišta triūba, — patvirtino Martynas.
Visi nutarėme, kad čia pečiukas buvo, bet prieš mus čia gyvenę slavai, matyt, bus jį nukniaukę, pardavę ir, na, pragėrę. Nutarimų protokolo, žinoma, nerašėme, bet stipriai nusikeikėme slavų adresu.
Vieną dieną gauname malkų, parsinešame ir susikrauname po savo kambario langu, kad niekas nedrįstų jų nukniaukti. Malkų jau turime, bet trūksta tik pečiuko, šešetas liūdnų veidų įbėdžia savo akis į prikaltą ant grindų skardą ir skuduru užkištą sienoje 'skylę. Kas daryti? Visus vargina klausimas.
— Vyrai, vyručiai, vyrokai, puiki idėja! — suriko mūsų Antanas ir savo ilgąsias kojas užkėlė ant stata. — Pečiukui pirkti pinigų neturime, kišenėse vėjai švilpauja, bet pinigų galime įsigyti. Savo malkas parduokime ir nusipirkime geležinį pečiuką.
— Pečiukas be malkų nešildys,— bandė protestuoti Richardas.
— Taip, nešildys, — aiškino Antanas, — dabar truputį šalčio pa-kęsime, bet kai kitą kartą malkų gausime, jau galėsime pasikurti.
Visi sutiko ir padarė biznį. Malkas pardavė ir nusipirko pečiuką. Įsitaisė jį ir iš džiaugsmo pajuto lyg šilčiau kambaryje.
Kitą dieną šaltas vėjas pro tris sienas pečiuko džiaugsmą išblaškė iš visų galvų.
— Vyrai, sušalsime su pečiuku be malkų, — suriko Bronius. — Kuriems galams mums tas pečiukas, jeigu nėra iš jo šiltosios naudos.
Prasidėjo šešių mitingas, įvairiausių pasiūlijimų, projektų, bet pagaliau laimėjo Martyno projektas: Parduoti pečiuką, o už gautus pinigus nupirkti “naminės” ir kas vakaras einant gulti ir kas rytas prieš atsikelsiant išmesti po vieną stikliuką. Bus šilčiau atsigulti ir atsikelti. O gulėti apsiklojus šešiomis antklodėmis (Dievaž, kai kurie po tiek buvome gavę), paltu ir dar kitokiais skudurais, ir šaltą naktį savo špokinyčioje nebaisu. O dieną irgi nebūtina sėdėti savo šaltame kambaryje. Galima užeiti į svečius kur kūrenami kambariai.
Kaip nutarta, taip ir padaryta. Bet neilgai toji priemonė tarnavo. Greit išsibaigė. Po kiek laiko vėl gauta malkų. Dabar vėl grįžome prie senojo projekto. Pardavę malkas, vėl pirkome geležinį pečiuką.
Pirkte pirkome, bet vėl nekūrenamas pečiukas greit įgrįso. Vėl nauji projektai, ir vėl pardavėme pečiuką. Ir taip vargome iki pavasario. Tai turime malkų, bet trūksta pečiuko, tai parduodame malkas ir perkame pečiuką.
Pagaliau balandžio mėn. baigėsi mūsų vargai. Vienu kartu turėjome ir pečiuką, ir malkų. Mat, pavasarį iš mūs jau niekas nebepirko nei pečiuko, nei malkų, taigi, jau galėjome patys susitaupyti malkas ir išlaikyt neparduotą pečiuką.
Velykų rytą pirmą kartą pasikūrėme savo pečiuką nuosavomis gautomis malkomis. Nors lauke jau saulutė šypsojosi, bet mūsų kambaryje, per žiemą įšalusiame, dar buvo reikalingi kailiniai. Taigi, nesijuokite, jeigu Velykų rytą pasikūrėme, ir tai pirmąjį kartą. Parskridę špokai šokinėjo už lango, o mes vis dar tebetupėjome Vokietijoj. Tik iki sekančio rudens išskridome į Ameriką ir kitus kraštus, pečiuką vėl palikdami slavams pragerti.
Paulius Gurga
BOLŠEVIKAS VIS KITAIP MATO
Vienam bolševikų pareigūnui grįžus iš Amerikos į savo plačiąją tėvynę, užpuolė jį draugai ir pažįstamieji klausinėti apie Amerikos gyvenimą.
— Amerikiečiai visiškai badauja, — aiškina sovietinis pareigūnas.— Stebiuos, kaip jie dar ant kojų pastovi.
— Na, na, drauge, paaiškink mums pavyzdžiais, — teiraujasi sovietiniai piliečiai.
— Ogi, va, kur tik buvau, visur mačiau tik amžinai alkanus amerikiečius. Visi tik žiaubčiojo ir dantimis kramtė...
— Kaip tai? Tai jie valgė, nebadavo? .. — neleidę baigti grįžusia-jam kalbos, išplėtė savo akis piliečiai.
— Iš bado gumą valgo ir niekaip jos sukramtyti negali, — užpykęs rėžė pareigūnas.
— Tai tikrai badas Amerikoje, kad jau gumą turi valgyti, — choru atsidūsėjo klausytojai ir atidžiai pasižiūrėjo į draugo Vankos guminius batus. Vanka pasistengė kuogreičiausiai pasišalinti iš būrio.
P. Straigėnas
