JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS IR LAIMĖJIMAS TIES KIRCHHOLMU - SALASPILIU
Katkaus gusarai atakuoja ties Kirchholmu — 1605 m. rugsėjo 27 d.
350 METŲ SUKAKTIES PROGA
DR. V. SRUOGIENĖ
JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS buvo garsaus Lietuvos senatoriaus Jono Jeronimo Katkevičiaus sūnus, gimęs 1569 m. Jis užaugo “išdidžiu ponu, kuris savo pavardę vien didžiomis raidėmis rašydavo”. Staigaus būdo, nesuvaldomo temperamento, o kartu jautrios širdies, savo kareiviams rūpestingas, visad optimistiškai nusiteikęs ir pasižymįs gyvu jumoro pajautimu. Dar vaikystėje, žaisdamas su draugais karu, jis visada būdavo vadu. Mokėsi Vilniaus Akademijoje, pirmaudamas istorijos, matematikos ir iškalbingumo pamokose, laisvai naudojo lotynų kalbą, su pamėgimu skaitė Plutarcho ir kitų klasikų raštus. Pasakojama, kad būdamas dar jaunu studentu, jis pasveikino įvažiuojantį į mūsų sostinę valdovą — Steponą Batorą — puikia lotyniška oracija, už kurią jam padėkojęs, Didysis Lietuvos Kunigaikštis taręs:
— Šis jaunuolis toli nueis!
Jonas Karolis iš Vilniaus išsiųstas su broliu į užsienį, iki 1589 m. studijavo Ingolstadte, paskiau kurį laiką Italijoje, rengėsi dar vykti į Ispaniją, bet jau 1590 m. grįžo į Lietuvą, čia jis savo Gudijos dvaruose ruošėsi kario amatui: piešė planus, kasė apkasus, surinkęs apylinkių ūkininkaičius, juos mankštino ir tt. Į karą prieš turkus jis išsiuntė ištisą korpusą, sudarytą iš jo paties apmokytų dvarų valstiečių.
Vedęs Sofiją Mieleckaitę, lenkų etmono ir Podolės vaivados dukterį, gražiai sugyveno — yra išlikę jo laiškai, rašyti tai “mylimai Zosytei, širdies patiekai” su nuoširdžiais pasipasakojimais apie kario nuotykius. Plataus mosto ponas, ištikimas katalikybei, pamaldus bažnyčių steigėjas (Kretingoje, Skuode, Kražiuose ir kt.), švietimo skleidėjas, duosnus ir gailestingas bet-kuriam vargšui. Kai jis su žmona eidavo į bažnvčia. vienas tarnas nešdavo maišą pinigų paskui jį, kitas paskui ponią — elgetoms dalinti. Betgi jis labai nemėgo vienuolių. Savo sūnui jis dėstė:
“... Kareiviai bijojo savo vado kaip ugnies, bet pasitikėjo juo ir visada klausė, žavėdamiesi jo puikia statūra, turtinga apranga ir didybe. Katkevičius mėgo gražius arklius ir brangius šarvus, tad, kai raitas puikiu žirgu su etmono buože rankoje išjodavo prieš kariuomenę ir prabildavo, atrodė kaip dievas Marsas, pasiryžimas laimėti persiduodavo ir jo kariams ... Didis vadas, dėl mažiausio nusikaltimo prasiveržiąs baisiu rūstumu, širdies gilumoje buvo jautrus ir gailestingas suvargusiems kareiviams... Visada davė gerą pavyzdį, kaip kęsti nepatogumus, šaltį ir alkį, kaip be poilsio dirbti, ir visad lygiomis su kareiviais kėlė karo sunkumus ... karo lauke nepermaldaujamas, puldavo kaip uraganas, bet kaip laimėtojas maloningas, belaisvius globojo, prižiūrėdavo, kad priešo lavonai būtų padoriai laidojami... Priešo akivaizdoje šis ugnies ir parako vyras apsispręsdavo žaibo greitumu, vieną akimirką susivokdavo susidariusioje būklėje ir lyg įkvėptas čia pat sukurdavo kautynių planą ... Ugnyje ir per puolimus prasiverždavo jame liūtas, kur puldavo nepaprastu smarkumu, pasitikėdamas savimi ir užgriūdamas visa naikinančia jėga. Kautynes visad laimėdavo savo pašėlusiu greitumu, o apsvaigintam priešui neduodavo atsipeikėti. Tai buvo puikus vyras, su
Pralaimėjęs prieš Katkų Švedijos Karolis IX, garsiojo karvedžio Gustavo Adolfo tėvas.
kuriuo nedaugelis vadų mūsų istorijoje galėtų susilyginti. Visada pasiruošęs didžiausiai aukai tėvynės labui, turėjo geležinę valią, buvo patvarus nelaimėje ir kuklus pasisekime”.*)
1596 m. jis dalyvavo Lenkijos etmono Žolkievskio žygyje prieš sukilusius kazokus Ukrainoje. Tais pat metais jis — jau Žemaičių seniūnas, senatorius. 1600 m. jis vėl Ukrainoje, joja prieš valakus, grįžęs rengia karą prieš Radvilus Vilniuje ir pagaliau atsiduria Livonijoje, tada ginamoje nuo švedų. Ir šis vyras vienas išgelbėjo Lietuvą nuo švedų užpuolimo. Su nedidele kariuomene, jo paties lėšomis apmokama, jis ėmė rodyti stačiai stebuklus: 1603 m. pavasarį, sutvarkęs
4.000 vyrų, nužygiavo prie Tartų ir netikėtai puolė švedus toje tvirtovėje. Visad gerai informuotas apie priešo judėjimą, čia pat užklupo skubėjusius į pagalbą švedus, sumušė juos ir išblaškė. Tartu pasidavė. “Per tūkstantį kareivių, neskaitant šiaip gyventojų, išėjo už mūrų su suvyniotomis vėliavomis ir su muškietais po pažastimis”. Kautynėse ties Talinu paguldė 1500 švedų, pats turėjęs labai mažus nuostolius. Ir taip ėjo toliau. Pradėjo sklisti legendos apie nenugalimą vadą, bet pagalbos nei iš karaliaus Žygimanto Vazos, nei iš seimo nebuvo. 1604 m. Katkevičius rašė Žygimantui Vazai į Varšuvą:
“Pažadi mums, Jūsų Karališkoji Didenybe, Kalėdų šventėms pinigų. Bus per vėlu! Dar prieš tai išmirsime badu. Ir dabar (kareiviai) valgo savo arklius. Pasislėpiau nuo jų, kad nereiktų žiūrėti į žmonių ašaras ir jų širdgėlą... Badas — visos netvarkos priežastis. Jūsų Karališkoji Didenybė pamiršai mus visai. Kareiviai traukiasi būriais ir tik skundžiasi manimi, kad juos į tą skurdą įvėliau. Eisiu į kurią nors tvirtovę ir ten verčiau žūsiu. Priešas ruošiasi, ir tikriausiai Livonija bus sunaikinta.”*)
O tuo tarpu Sudermanijos kunigaikštis Karolis, 1604 m. vainikavęsis Švedijos karaliumi, samdėsi karius iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos, ginklavo švedus, suomius, ruošdamasis suvesti sąskaitas su savo konkurentu į Švedijos sostą Žygimantu Vaza, Lenkijos karaliumi ir Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu. Katkevičius, vėl pasiskolinęs pinigų ar kur kokį karo grobį pagavęs, nedavė ramybės švedams, kurie vis vengė kautynių su baisiuoju karo vadu.
Kai etmonas buvo išsėmęs paskutines lėšas, 1605 m. rugpiūčio mėn. Karolio IX kariuomenė atplaukė prie Estijos ir Latvijos krantų. Generolas Mansfeldas išlaipino 4.000 vokiečių prie Rygos, Lindersonas — 5.000 prie Talino, o patsai Švedijos karalius su 5.000 švedų, škotų ir anglų — ties Pernava. Visos tos kariuomenės turėjo susijungti prie Rygos ir, ją paėmus, eiti į krašto gilumą. Katkevičius buvo tuo laiku prie Tartu su
2.000 raitelių ir 1.000 pėstininkų. Vėl jo kariuomenė badavo, arkliai krito, nes nualintoji apylinkė neturėjo pašaro. Etmonas iš nusiminimo stačiai siuto. Pagaliau karalius atsiuntė kiek pinigų — tai buvo išganymas! švedų apgultoji Ryga tuo tarpu šaukėsi Katkevičiaus pagalbos, tad šis ten ir puolė. Pirmiausia jis norėjo susiremti su Lindersonu. Bet tas, sužinojęs Katkevičių artėjant, pasitraukė į girias ir, apsisaugojęs pakirstais medžiais, vengė kautynių, švedų karalius sušaukė karo tarybą ir siūlė išsiųsti 8.000 kariuomenės, kad nuvytų lietuvius. Generolas Lindersonas, jau anksčiau
Žygimanto Vazos laikų Lietuvos-Lenkijos riteriai.
patyręs Katkevičiaus kardą, tam projektui priešinosi sakydamas, kad dar permaža kariuomenės. Tada jis ir išsitaręs:
—- Greičiau matysime Dauguvą atgal plaukiančią, negu lietuvius ir jų vadą besitraukiančius iš karo lauko.
Pagaliau 1605 m. rugsėjo mėn. 7 d. iš ryto abi kariuomenės susitiko dešiniajame Dauguvos krante netoli Rygos, prie vietovės latviškai vadinamos Salaspiliu (Kirchholmu), kuri pastarojo karo metu pasidarė gerai mums žinoma dėl ten vokiečių įrengtos koncentracijos stovyklos, kalinusios mūsų karius. Ten buvo iškilioje vietoje dar 13 amž. pastatyta bažnytėlė — tvirtovė. Abi kariuomenės sustojo ant kalnelių, o juos skyrė didelis slėnys. Katkevičius sustatė savo mažą kariuomenę glaudžiomis gretomis, kad atrodytų dar mažesnė — tai buvo gudrus manevras priešui apgauti. Prieš 14.000 švedų, daugiausia pėstininkų, sustojo 3.400 lietuvių, dauguma raiteliai. Švedai neskubėjo pradėti kautynių. Jonas Karolis, norėdamas juos išsivilioti į slėnį, paleido pavienius riterius, kurie raiti, mojuodami kardais, anų laikų papročiu kvietė priešą į kovą. Išjojo priešais ir švedai, bet jiems iš karto nesisekė: krito vienas paskui kitą. Tuo tarpu saulė pakilo augštai, jau buvo vidudienis, o kautynės vis dar kaip reikiant neprasidėjo. Netikėtai Katkevičiui į pagalbą atskubėjo Kuršo kunigaikštis Ketleris (Lietuvos lenininkas) su 300 raitelių, plaukte perplaukęs Dauguvą. Taip pat prie netolimo miško sužvilgėjo ginklai.
— Ateina jaunasis Kristupas Radvila! — skleidė džiugią žinią Katkevičius. Bet tai buvo sąmoninga apgavystė kariuomenės nuotaikai pakelti, nes iš tikrųjų iš miško slinko tik kariuomenės tarnai, kitur buvo net iškamšos pastatytos, kad daugiau atrodytų karių.
Sakoma, kad prieš kautynes etmonas savo kariuomenę gerai pavaišinęs degtine ...
Katkevičius stengėsi švedus priversti nusileisti nuo kalnelio į lygumą. Jis vėl griebėsi manevro: liepė pavieniui besikaunantiems riteriam staiga su riksmu bėgti atgal. Tai padėjo.
— Ar aš nesakiau, kad lietuviai bėgs? — sušuko švedų karalius ir liepė kariuomenei pulti. Prasidėjo baisios kautynės. Sutrimitavo trimitai, sudundėjo katilai — būgnai, pakilo laukinis riksmas, ir Katkevičius užgriuvo švedus tokiu smarkumu, kad tie sumišo... kovėsi ir krito, kėlėsi ir bėgo... Raiteliai, pėstininkai, savi, svetimi — viskas susimaišė.
“Pašoko, kaip vienas vyras, lietuviai ir gudai valstiečiai, puolė su kirviais rankose į sumišusių švedų eiles, apsupo bažnyčią su šventorium, kur gynėsi dalis pėstininkų, šaudydami iš muškietų, paėmė šventoriaus mūrus, įsiveržė į bažnyčią, lavonais užklojo lauką.*)
Betgi švedai dar turėjo atsargų. Lietuvos kariuomenės vadai, Tomas Dambrava ir Petras Sapiega (kanclerio Leono pusbrolis) kapojo kardais į kairę ir į dešinę, bet švedai dar buvo stipresni.
Tada Katkevičius pats puolė į kautynių sūkurį, šaukė plūsdamasis, ragino karius laikytis, nepasiduoti. Lietuviai kaip uraganas smogė švedus ir šie ėmė bėgti Rygos keliu. Žuvo generolas Lindersonas, Karolio IX žentas Liuneburgo kunigaikštis ir daug žymių švedų. Patsai karalius Karolis, be skrybėlės, su mažu būriu raitelių leidosi zovada iš kautynių lauko. Lietuviai jį prisivijo. Karaliui krito arklys. Tada Livonijos didikas, pavarde Vrede, atidavė savo arklį — karalius išsigelbėjo, bet kilnųjį riterį įniršę mūsų kariai kardais užkapojo. Karolis pasiekė laivą ir su didžiausia gėda nuplaukė į Švediją.
Iš 14.000 švedų 9.000 gulėjo negyvi kautynių lauke. Visos jų atsargos, 60 vėliavų, vienuolika patrankų, Karolio IX brangenybės, keli šimtai belaisvių teko Lietuvos karo vadui. Visa švedų armija buvo sunaikinta.
Laimėjimas buvo toks didelis, kad tuo vienu smūgiu visa Livonija buvo nuo priešo išvaduota. Katkevičius įvažiavo i Rygą ir kukliai parašė Žygimantui Vazai:
“Žmonių Jūsų Karališkosios Didenybės žuvo vos 100, daug sužeistų, daug arklių krito. Tai didelis nuostolis mažai Jūsų Didenybės kariuomenei, betgi nežymus, lyginant su tuo, ko neteko priešas.” **)
Garsas apie laimėjimą greit pasklido ne tik po Lietuvą ir Lenkiją, bet ir po visą Europą ir dar toliau. Katkevičių sveikino vokiečių imperatorius Rudolfas, Persijos šachas, Anglijos karalius Jokūbas I (James) atsiuntė jam dovanų ir užtikrino savo bičiulystę. Popiežius suteikė palaiminimą, o turkų sultonas liepė Katkevičiaus portretą pakabinti savo rūmuose ... Žygimantas jam atsidėkojo Didžiojo Lietuvos etmono buože.
Livonija liko Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos valdžioje. (B. d )
*) A. Śliwiński, J. K. Chodkiewicz.
** )T. Korzon, Dzieje wojen i wojskowości.
KIRCHHOLMO - SALASPILIO MŪŠIO SCHEMA
