KUNIGAIKŠTIS KONSTANTINAS OSTROGIŠKIS IR ORŠOS MŪŠIS 1514 METAIS
DR. V. SRUOGIENĖ
Tegu gyvuoja Lietuva!
Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
Nerimsta juodbėriai žirgai.
P. Vaičaitis
Vienas iš puikiausių Lietuvos kariuomenės žygių visoje mūsų istorijoje — maskolių nugalėjimas ties Orša 1514 m. Viena iš šviesiausių praeities asmenybių — etmonas kunigaikštis Ostrogiškis, kuris šioms kautynėms vadovavo.
Ostrogo kunigaikščiai savo vardą gavo iš pilies Valuinėje, kur jie valdė didžiulius žemės plotus ir garsėjo kaip turtingiausi ir įtakingiausi didikai 16 amžiaus Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje. Ostrogo pilį jie paveldėjo iš Drucko kunigaikščio Vosyliaus, vadinamo “Krasnyj”, kuris buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio giminaitis ir uolus Lietuvos reikalų gynėjas kovoje su lenkais. Lenkų kronikininkas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas paliko mums šio kunigaikščio kalną, pasakytą lietuvių lenkų derybų metu, kai Kazimieras buvo kviečiamas užimti Lenkijos sosto:
“Kazimieras sėdi Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje ne kaip laikinas, paskolintas, ar Lenkijos deleguotas valdovas, kurį kiekvieną akimirką galima atšaukti, bet savo teises iš tėvų paveldėjęs. Jis ten yra, kaip ir jo protėviai, savarankiškas, pilnas ir neaprėžtas valdovas... Jokia, nors ir didžiausia valstybė ar kunigaikštystė negali būti jam mielesnė už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, už jos plačias žemes, sritis, turtus ir galybę.
Tokį tai jaudinantį balsą iš pirmos pusės 15-jo amžiaus išsaugojo mums mūsų politinis priešas...
Drauge su dvarais ir pilimis kunigaikščiai Ostrogiškiai, matyt, paveldėjo iš jos buvusių savininkų ir didelę meilę Lietuvai, nes per kartų kartas, būdami augštuose urėduose, dirbo jos naudai ir kovojo už jos reikalą.
Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis buvo didžiausias autoritetas Lietuvoje, su kuriuo turtais bei įtaka galėjo lenktyniauti tiktai Albrechtas Goštautas, tasai nevainikuotas Lietuvos karalius. Konstantinas veikė kaip Trakų vaivada ir vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas, kuris kiekvienu svarbiu valstybės gyvenime momentu atskubėdavo į Vilnių. Jo išmintingų patarimų klausėsi Didysis kunigaikštis Žygimantas II Senasis, jo nuomonę gerbė ne tik mūsų didikai, bet ir Lenkijos valstybės vyrai. Konstantinas dėjo nemaža pastangų, kad Lietuva būta iškelta iki karalystės rango ir tuo būdu atsipalaiduotų nuo bet kurių ryšių su Lenkija. Dar Vytauto Didžiojo siekimai nebuvo pamiršti! Jis griežtai priešinosi kunigaikščio, ypač jo žmonos Bonos, sumanymui vainikuoti Didžiuoju Kunigaikščiu jų mažametį sūnų Žygimantą Augustą, kad tuo būdu Lietuvai nebūtų primestas jaunas, nesubrendęs valdovas.
Kunigaikštis Konstantinas buvo tikras riteris, narsus ir kovose užgrūdintas karys, kuriam joks pavojus, jogs vargas nebuvo baisus. Jo vardas plačiai garsėjo kaip nenugalimo vado. Humanizmo ir renesanso įtakoje jis buvo vadinamas antruoju Hannibalu, Pyrru, Lietuvos Scipionu ir tt. Pats stačiatikis, jis uoliai globojo Lietuvos stačiatikius, bet, kaip ir visi kiti to laiko plačiųjų Lietuvos Rytų sričių slaviškai kalbantieji gyventojai, reiškėsi kaip karštas Lietuvos patriotas ir kiek tik pajėgdamas gynė ją nuo Maskvos puolimų.
Lietuvos santykiai su Maskva turi ilgą istoriią. Algirdo laikais Maskva buvo dar mažytė nereikšminga kunigaikštystė, ir ne be reikalo didysis Gediminaitis šitokiais žodžiais skelbė savo politinę platformą rusų požiūriu:
“Omnis Russia ad Letvinos deberet simliciter pertinere” (visa Rusiia turi priklausyti Lietuvai) — ir tęsė tėvų bei protėvių pradėtą darbą, jungdamas prie Lietuvos rusų žemes. Vytautas Didysis didelę savo siekimų dalį skyrė Algirdo politikai įvykdyti, visaip stengdamasis nugalėti likusias dar nepriklausomas rusų kunigaikštystes — Tvėrę ir Maskvą. Jo laikais Lietuvos persvara buvo neabejotina. Tačiau per ilgą, pusę šimto metų trukusį Kazimiero Jogailaičio viešpatavimą (1440—1492 m.) situacija pasikeitė.
Maskva užaugo, sustiprėjo, o Lietuva, valdovui rūpinantis daugiau Vakarų problemomis, nepastebėjo Rytų priešo kylančios galybės, nesudavė jam laiku reikalingo smūgio. Negabaus ir nerūpestingo jo sūnaus Aleksandro valdymo metu įžūlusis maskviškis Ivanas III jau Lietuvą puola ir ši atsiduria gynimosi pozicijoje. Jau maskvėnai ima galvas kelti ir garsiai reikalauti savo kunigaikščiui pripažinti caro titulą.
Detalė iš paveikslo Oršos Mūšis
Konstantino Ostrogiškio antkapis Kievo-Pečioros vienuolyne.
Nepadėjo Aleksandro vedybos su Ivano dukterimi Elena, nepadėjo lietuvių pasiuntinių Hlebavičiaus ir Sapiegos laikini nusileidimai dėl titulo ir kt. — 1509 m. trys Maskvos armijos įsiveržė į Lietuvą. Lietuvos kariuomenė paskubėjo užstoti joms kelią. Nuspręsta kariauti, nors tam nebuvo pasiruošta, ir vyriausias kariuomenės vadas, kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, neturėjo tikslių žinių apie priešo jėgas. Liepos 15 d. įvyko ties Vedrošos upe (į rytus nuo Smalensko) nelaimingos mums kautynės. Į maskvėnų nelaisvę pateko patsai kunigaikštis Konstantinas, Grigalius Astikaitis, Hlebavičius, Ostapas Daškevičius, Litavoras Chreptavičius ir kt. Su belaisviais rusai labai žiauriai elgėsi. Buvo pasakojama, kad Ostrogiškio kojos buvo apkaltos grandinėmis, o rankos surištos užpakaly ir užlietos karštu cinu. Bet po kelerių metų jis pabėgo, ir, slapstydamasis, čia totorių padedamas, čia eidamas nakties metu per miškus, grižo į Lietuvą. Tada vėl stojo į kovą prieš Maskvą.
Tuo tarpu Ivanas atslinko iki pat svarbiausios Lietuvos tvirtovės rytuose — Smalensko. Livonijos ordinui padedant ir mūsų kariams — Stanislovui Kiškai ir kt. — narsiai ginantis, Maskva suklupo ir pati paprašė taikos. 1503 m. buvo pasirašytos paliaubos šešeriems metams. Tačiau jos buvo naudingos tik Maskvai. Ivanas per savo šnipus rinkosi žinių Lietuvoje, kurstė totorius. Viename iš savo laiškų chanui jis rašė:
“Nesiliauk puldinėjęs Lietuvos ir Lenkijos žemių, neieškok taikos su Aleksandru, karo paliaubos su Lietuva turi duoti progos Maskvai pasilsėti ir pasiruošti tolimesnei kovai”.
Ir iš tikrųjų, jau 1507 m., Aleksandro broliui Žygimantui II Senajam įsiviešpatavus Lietuvoje, Maskvos kunigaikštis Vosylius, Ivano sūnus, įsiveržė į Smalensko žemę. čia pat prasidėjo Mykolo Glinskio maištas, totoriai įpuolė į Didžiąją Kunigaikštiją, piešdami sodybas ir įvarydami siaubą ne tik ramiems Ukrainos gyventojams, bet ir netolimoms Vilniau? apylinkėms.
Maskviškius stabdyti siunčiamas Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis — jau grįžęs iš Maskvos nelaisvės. Jis sumuša maskvėnus, ir šie priversti prašyti taikos. Bet neilgai teko ilsėtis. 1512 m. karas iš naujo įsiliepsnojo, ir Maskvos kariuomenė priėjo prie Smalensko. Bet šį kartą Lietuva buvo gerai karui pasiruošusi. Vilniaus seimas nepašykštėjo pinigų karo reikalams, buvo pasamdyta kariuomenės, pripirkta užsieny ir vietoje prisigaminta ginklų bei šovinių.
Smalensko vaivada Jurgis Solohubas energingai veikė. Nors pilis tikrai narsiai gynėsi, Mykolas Glinskis susimokė su kai kuriais Smalensko įtakingais bajorais, ir 1514 m. liepos 30 d. galingoji tvirtovė pasidavė Maskvai. Jos gynėjui Solohubui maskoliai nukirto galvą.
Smalensko kritimas buvo Lietuvai skaudus smūgis. Jis padarė didelio įspūdžio ir Vakarų Europoje. Habsburgai, prieš tai flirtavę su Maskva, nusigando jos parodytos jėgos ir laukė tolimesnės įvykių raidos.
O tuo tarpu rytų sienoms ginti nuo maskvėnų skubiai traukė jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė vyriausioje Konstantino Ostrogiškio vadovybėje. Vosylius davė įsakymą savo jėgoms rinktis ties Orša. Taip pat ir “...karalius Žygimantas išvedė į lauką gal didžiausią abiejų savo valstybių (Lietuvos ir Lenkijos) karo jėgą, visuotinai į karą pašaukus Lietuvos bajorus — 16,000 raitelių, lenkų 14,000 raitelių... Sampolinskio ir Sviercevskio vadovaujamų samdytų pėstininkų, prie kurių dar prisijungė kai kurie Mažosios Lenkijos ponai. Buvo savanorių iš Didžiosios Lenkijos... Jiems pasitikti Vosylius išsiuntė nepalyginti didesnę kariuomenę, nes, be Smalenske paliktos stiprios įgulos, dar 80,0000 vyriausiojoje Čelednino vadovybėje. Šis išsikišo už Dniepro, link Berezinos, sudarydamas pagrindinę stovyklą Drucko laukuose.”
Karalius (Žygimantas II) atvyko į Minską, kur patikrino visą kariuomenę, paskui, senatoriams prašant, pats pasiliko Borisove su 4,000 o visą kariuomenę, sutvarkytą ir aprūpintą vėliavomis, išsiuntė į kairįjį Berezinos krantą. Konstantinas Ostrogiškis atakavo priešą trijose vietose: pats du kartu kovėsi rugpiūčio mėn 27 d prie Berezinos ir išblaškė keletą priešo dalinių (hufiec). Jonas Sapiega “na drowi”(?) paėmė keletą “labai kilnių” belaisvių ir nudėjo keletą šimtų žmonių: prie Bobro upės pirmoji sargyba taip pat sėkmingai susidūrė su priešu, išlaikydama kovos lauką ir atvesdama etmonui labai daug belaisvių. Maskvos vadas palaikė naudingu pasirinkti geresnes pozicijas ir pasitraukė už Dniepro.
Ostrogiškis gi iš karto liepė kariuomenei pasiruošti keltis per upę, surinkti laivus ir plaustus, rišti grandinėmis ir vytimis sielius iš rąstų ir statyti tiltus. Kodėl Čeledninas nieko neveikdamas stovėjo netoli kranto, net netrukdė lietuviams plaukte perplaukti upes? Buvo pasakojama, kad turėdamas tris kartus daugiau kariuomenės savo žinioje, už nieką laikė daug mažesnę priešo jėgą, tad norėjo pagal gautas iš Vosyliaus instrukcijas visą mūsiškių kariuomenę apsupti ir botagais nuvaryti į Maskvą. Sunku tuo tikėti, nes kodėl gi jisai pasitraukė iš senųjų pozicijų? Kaip ten bebuvę, jis visai teisingai nusipelnė prasto stratego vardą.
1514 m. rugsėjo 8 d. auštant mūsiškiai perkėlė tiltais patrankas ir pėstininkus, o vadai formavo eiles — dešiniajame sparne lietuvius, kairiajame — lenkus, sudarydami pagrindinius ir pagalbinius dalinius. Tarp raitelių vėliavų pastatė lenkų “draby” (augalotus pėstininkus) su ilgais šautuvais (rusznice). Iš šonų krūmuose Ostrogiškis paslėpė stiprias patrankų baterijas. Per tris valandas susitvarkyta, o dar prieš pat įsakymą kautis Sampolinskis paleido zovada arklius ir su karaliaus dvariškių vėliava pradėjo kautynes. Čeledninas išrikiavo savo armiją ilgomis voromis ir pasiuntė didelį raitelių dalinį į šoną, kad apsuptų mūsiškius. Bet dėl Ostrogiškio budrumo šis manevras nepasisekė. Ostrogiškis vikriai jodinėjo ant savo žirgo tarp besikaujančių, visaip juos ragindamas... Didžiausios reikšmės turėjo paslėptoji artilerija, nes, pagal Vapovskį, tai jinai sudavė smūgį užpakalinėms maskvėnų voroms, sukeldama pirmą paniką ir bėgimą. Paskutinę gi ataką įvykdė 800 lenkų raitelių ir Jurgio Radvilos kazokai, puldami patį Čeledniną, kuris pateko mūsiškiams į nelaisvę. Visa jo kariuomenė išbėgiojo. Ją vijosi laimėtojų raiteliai, badydami ir kapodami per visą naktį kelių mylių spinduly iki Kropivnos upelio. Paimta į nelaisvę 10 vyresnių vaivadų. 17 žemesnių vadų, “bajorų vaikų” ir smulkesnių urėdų — 20,000, tiek pat paprastų kareivių. Spėjama, kad užmuštų palaidota apie 40,000. Kareiviams išdalyta 20,000 arklių. Gurguolės su visomis patrankomis, ginklais, šarvais, vežimais pilnais sidabro pinigų (dieneg), gauruoti kailiai teko riteriams ir kareiviams kaip grobis.2) Tūkstančiai maskolių belaisvių pateko mūsiškiams, bet Vosylius jų nevadavo, nes, kaip jis pats sakė:
— Kas pateko į nelaisvę, man yra kaip negyvas. — Jie buvo išskirstyti po Didžiojo Kunigaikščio dvarus ir dirbo ten kaip darbininkai.
Kunigaikštis Ostrogiškis atgabeno į Vilnių visas iš rusų paimtas vėliavas ir padėjo jas katedroje.
Žinia apie didelį lietuvių laimėjimą ties Orša greit pasklido po visą Europą. Vokietijos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas atsimetė nuo Maskvos ir 1515 m. pasirašė su Žygimantu II Senuoju taiką Vienoje (mūsų pasiuntinybei vadovavo Mikalojus Radvila “Priscus” ir Albrechto Goštauto sūnus Stanislovas, pirmasis Barboros Radvilaitės vyras).
Betgi santykiuose su Maskva Oršos laimėjimas nebuvo išnaudotas.
Kautynėms ties Orša įamžinti, Lenkijoje tuoj pat buvo išleistas eilėraščių rinkinys lenkų ir lotynų kalbomis. Konstantinas Ostrogiškis, kaip nenugalimas Lietuvos vadas, visur kartojamas su didžiausia pagarba.
1518 m. per Žygimanto II vestuves su Vokietijos imperatoriaus jam išpirštąja itale Bona Sforza Krokuvoje, buvo garbinamas, ten pat dalyvavęs, laimėtojas ties Orša. Pompastiškas pseudoklasinis hegzametras lotynų kalba atkūrė vaizdus, kurie dar turėjo būti labai gyvi visų puotos dalyvių atmintyje:
“Žiūrėk”, — sako Marsas Venerai, — “štai Lietuvos kariuomenės eilės! Jų priekyje — kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Jis joja ant stambaus žirgo pro kariuomenės eiles, ragindamas į kovą bailiuosius, sulaikydamas drąsiuosius. Iš tolo saulės spinduliuose tviska tūkstančiai geležimis apsišarvavusių karių, mirguliuoja šalmus puošiančios plunksnos, daugeliui per petį permesti brangūs, net leopardo kailiai, vėliavos plėvesuoja. Už riterių — ilgos voros samdytų raitelių ir pėstininkų. Kai Agamemnonas Atrėjaus sūnus kovojo ties Troja, niekas tada dar nematė tokios daugybės ginklų ir tiek daugelio ginkluotų vyrų. Jie stovi pasiruošę kovai, jų žirgai neramiai trypia kojomis ir apsiputoję kandžioja žąslus. Dusliai dunda būgnai, spiegia užlenkti ragai, balsiai griaudžia kovos trimitai...”3)
Taip kėlė mūsų karo vadą lenkų poetas vos keleriems metams nuo didžio įvykio praėjus ir skaitė savo kūrybą akivaizdoje paties kunigaikščio, kurs į Krokuvos iškilmes buvo atvykęs su šaunia palyda iš Lietuvos.
O keliasdešimt metų vėliau, to paties šimtmečio pabaigoje, 1582 m., taip pat lenkas, mozūras Motiejus Stryjkowskis, kuriam Didysis Lietuvos Kunigaikštis Steponas Batoras buvo pavedęs parašyti Lietuves istoriją, savo “Kronikoje” taip pat kelia į padanges Oršos laimėtoją.
Stryjkowskis, lankęsis Lietuvoje ir uoliai rinkes medžiagą dar tada pilnuose Didžiojo Kunigaikščio ir daugelio didikų archyvuose, taip susižavėjo mūsų praeitimi, Lietuvos didvyriais, kad, nors ir nelietuvis, gėrisi ir didžiuojasi jais. Neslėpdamas savo pagarbumo, jis tiesiai sušunka, kad didžių patriotų, “panašių į Vytautą, gal net karingesnių už jį, šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje tūkstančiais būta!”
Griozdiškais pseudoklasikiniais eilėraščiais lenkų kalba Stryjkowskis aprašo istorinius įvykius, nuolat įterpdamas Graikijos ir Romos didvyrių ir dievų vardus, lotyniškus žodžius, o taip pat ir spalvingus, nors ir nevisai teisingus, rusėniškus posakius.
“Bitwa sławna z Moskwą” prasideda kreipimusi į mūzas, kad atidarytų Helikono šaltinius ir primintų apie narsius vyrus, bei jų didžius žygius, papasakotų apie garsųjį kunigaikštį Konstantiną, etmoną, kilusį iš didžių rusų monarchų, kuris stojo į kovą prieš maskvėnus.
Ostrogiškis, pervedęs Lietuvos kariuomenę per Dnieprą, ją išrikiavo, patrankas ir kitus pabūklus mikliai paslėpė, o į priekį nusiuntė pėstininkus su ilgomis j ietimis. Abu etmonai, Lietuvos ir Lenkijos, traukė su visa jėga didžiai tvarkingai ir sustojo keturias mylias nuo Oršos ten, kur teka Krapivnos upė. vietoje, kuri jau iš seno garsėjo maskolių sutriuškinimu. “O kai šios dienos beveik trys valandos suėjo, o Febas parodė savo aukso veidą maloniai šviesdamas”, pasirodė ir 80,000 Maskvos kariuomenės, kurią vedė bajoras Čeledninas. Manydamas, kad mūsiškių visai nedaug tėra, jis nusiuntė du daliniu, norėdamas lietuvius apsupti. Bet Konstantinas, pats narsiai vadovaudamas kariuomenei, juos iš karto atrėmė. Maskvėnai bematant pasileido bėgti. Lenkų raiteliai čia pat paskui juos įkandin pasileido. “Švilpia strėlės, skamba ginklai riterių rankose ir šarvai, mūsiškiai persekioja priešą, kapodami jį laukuose kaip bandą ir skuba prie pagrindinės maskolių kariuomenės. Veltui Čeledninas šaukia savo kariams, kad laikytųsi, o matydamas, kad blogai, siunčia į kovą naujus dalinius. Bet lietuviai iš karto atremia, maskvėnų didybę sumuša.
Kunigaikštis Konstantinas pats kautynių sūkury, tik ragina, drąsina savuosius:
— Hej!.. nuž, deti!.. Juž nepriatel mdlejet”, taigi, broliai mieli, “teper budte mužami”... mums Dievas padeda, jauskite, kad esate savo garsių bei narsių tėvų sūnūs!... Aš ir pats, susidūręs su pirmuoju priešu, sukruvinu savo kardą!”... — ir puola raitas
Oršos kautynių pradžia, iš Martyno Bielskio kronikos, išleistos 1597 m.
ant puikaus žirgo su buože rankoje į pačią kautynių tirštynę.
Prabilo paslėptos krūmuose patrankos, išbėgo pėstininkų rotmistrai, “sudrebėjo dangus ir žemė, ir kalneliai nuo trenksmo. Oras aptemo nuo sukelto smėlio. Kulkos iš patrankų tik švilpia, o Maskva griūva, nes niekad nebuvo mačiusi tokio smarkaus šaudymo”. Taip baimėje maskoliai išbegioja, daug jų su arkliais apylinkių pelkėse paskendo. Veltui Čeledninas šaukė — maskvėnai galvas pametę bėgo į miškus ir balas.
“O lietuviai su lenkais, paleidę arkliams vadžias, tik veja juos, tik veja. Visur pilna lavonų, sužeistieji maldauja:
— Pribaik!
Kiti vėl šaukia:
— Nekirsk galvos!
Kunigaikštis Konstantinas, kratydamas savo ilgą barzdą, vis ragina:
— Hej, detki, teper každy... okaž što umie! — Ir pats su pliku kardu joja pirmyn.
Riksmas, triukšmas, bildesys, kanopų sukeltos dulkės užtemdo šviesą. Lietuviai, laimėjimo apsvaiginti, kapoja bėgančius maskvėnus, ir ilgomis jietimis juos veria, tik kraujas trykšta...”
Kropivnos upėje tiek maskolių paskendo, kad pirmiau buvęs sraunus vanduo sustojo, nes iš lavonų pasidariusi užtvanka.
Čia pat “Jurgi Radziwil” su savo kazokais taip smogė maskvėnus, kad ir likučiai jų išbėgiojo.
“Beveik visą dieną truko tos kautynės, tik vargšės Maskvos galop naktis pasigailėjo, išvedė į pasaulį debesis, o paskiau ir saulė paslėpė veidą, nenorėdama savo aukso akimis žiūrėti į kraują”.
Dar per visą naktį mūsiškiai persekiojo maskolius, daugybę grobio iš jų paimdami: drabužių,
šarvų, vežimų, arklių, žirgų, pinigų, aukso ir įvairių ginklų, turtingas gurguoles, visokio lobio, gauruotu kailių... Tiek daug viso ko buvę, kad vadovybė pusę grobio išdalijo kareiviams, kurie savo keliu vežimuose rado sidabro pinigų, sabalių, kiaunių, brangių brokato ir “Komchos” rūbų... Kiekvienas vargšas taip daug gavo, kad bematant “iš latro virto ponu”.
“Ten lietuviai tiek parodė narsumo, kad kiekvienas galėjo lygintis su Achilu!” — netekęs saiko sušunka Stryjkovskis. Taip pat jis informuoja, kad mūsiškių vos keli riteriai težuvo, o paprastų kareivių — apie 400.
Žygimantas II tuoj nuo Borisovo nusiuntė žinią popiežiui Leonui ir kitiems valdovams, taip pat išsiuntinėjo jiems belaisvius.
Po šio karo žygio kariuomenė buvo paleista, o kunigaikštis Ostrogiškis paties valdovo buvo iškilmingai, su tinkamu triumfu Vilniuje priimtas ir apdovanotas. Po to jis dar ilgai gyveno ir energingai veikė iki pat savo mirties 1533 m. Taip pasakojo apie laimėjimą kronikininkas Stryjkowskis.
Ilga dar po to buvo mūsų protėvių byla su maskoliais, nekartą dar tas mūsų priešas pajuto aštrius Lietuvos kardo smūgius, kol Fortūna galutinai nuo mūsų atsigręžė. Bet Oršos pralaimėjimo rusai ilgai pamiršti negalėjo.
Anot senos patarlės — Fortūna rieda ratu.
*) čia tai kunigaikštis Konstantinas ypač pagarsėjo. Vyriausias Ostrogiškio sūnus Elijas buvo vedęs Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto II Senojo ir čekės Kotrynos Ochstat iš Telničo (vėliau ištekintos už Lenkijos senatoriaus Koscieleckio) pavainikę dukterį, išdidžią gražuolę Beatą, Vilniaus vyskupo Jono iš Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių, seserį. Vos keletui mėnesių po vestuvių praėjus Elijas mirė, o Beatos duktė Halška vėliau pragarsėjo savo romantiškais nuotykiais. Jos dėdė, kunigaikštis Vosylius, kuris norėjo gauti Ostrogo pilį su turtais, privertė ją dar visai jaunutę ištekėti už Sanguškos. Po kiek laiko ją buvo pagrobęs lenkų didikas Lukas iš Gorkos ir prievarta vedęs, po jo dar ir Slucko kunigaikštis Simanas. Daug žymių vyrų varžėsi dėl Halškos rankos ir turtų, bet nelaimingoji visai dar jauna pasimirė Ostrogę. Jai mirus, jos motina ištekėjo, kad Vosylius negautų Ostrogo, kuris galop teko Sanguškams ir ilgai garsėjo kaip labai turtinga ordinacija, tik 1753 m. išdalinta.
Beatos Koscieleekaitės ir Halškos nuotykiai sudarė dėkingą temą rašytojams, kurią lenkai plačiai pasinaudojo, jų tarpe ir J. I. Kraševskis.
1) Jan Długosz, Dziejów Polski ksiąg 12, V t., 11 psi.
2) T. Korzon, Dzieje wojen i wojskowości, II t„ Orsza.
3) J. Dantyszek, Epithalamium reginae Bonae, cituota iš W. Pciecha, Krolowa Bona, I. t. 253 psi.
4) M. Stryjkowski, Kronika Polska, Litewska, Žmudzka i wszystkiej Rusi, II t. 380—1 psl.
