SAVANORIŲ KRAUJAS ĮPAREIGOJA
PRANYS ALŠĖNAS
Ilgai buvusios pavergtos Lietuvos laisve 1918— 1920 m. buvo išpirkta nepaprastai brangia kaina. Buvo išpirkta ne pinigais, brangenybėmis ar kitomis žemiškomis vertybėmis, bet narsiųjų savanorių, karių ir partizanų krauju, jų gyvybėmis.
Neilgai — vos dvidešimtį — teko naudotis laisve. Ji vėl žiauraus priešo išplėšiama, tačiau ir šiandien, būdami išblaškyti po pasaulį, juntame Nepriklausomybės laikotarpy įgytą brangų turtą — Tėvynės meilę.
Neleiskime išblėsti Gimtosios Žemės meilės kibirkštėlei! Nuolat ją gaivinkime, kurstykime, ir žiūrėkime, kad neužneštų jos svetimų kraštų dulkės, nors ir kaip žavingos jos būtų — dolerių ar aukso pavidalu.
Tėvynės meilė — tai akstinas gimtosios žemės vadavimo kovai. “Vien tik savo jėgomis mes Lietuvos neišlaisvinsime, betgi ir be mūsų prisidėjimo jos niekas neišlaisvins.” Šitie prel. M. Krupavičiaus žodžiai giliai įsidėtini į širdis.
Ar daug reikia pastangų, kad būtumėm veiklūs Tėvynės laisvinimo darbe? Atsakymas trumpas: nedaug!! Reikia tik nuolat atsiminti, kad esi lietuviu gimęs, neužmiršti lietuviškos knygos, lietuviško laikraščio, iš kur, anot Dr. V. Kudirkos, gali sužinoti kur lietuvis verkia, kur juokiasi, kur jis linksmas ir laimingas, kur prislėgtas ir nuliūdęs, kad galėtumėm su pagalba atskubėti.
Buv. Lietuvos kariuomenės narių šeima plačiame oasaulyje yra gausi. Tad reikia mums tik vieningumo, stipraus dvasinio susicementavimo, ir tada galėsime daugiau atsiekti, daugiau nuveikti Tėvynės vadavimo darbe.
Nuolatiniam Lietuvos karių tarpusavio ryšiui palaikyti, nežiūrint kur jie begyventų, Jungtinėse Amerikos Valstybėse ryžtingų Lietuvos kariuomenės tradicijų palaikytojų būrelio yra leidžiamas “Karys”. Šio žurnalo kelias nėra rožėmis klotas ir baltu smėliu barstytas. Todėl mūsų pareiga žurnalą prenumeruoti, jį platinti ir remti. Iš “Kario” juk mes sužinosime, kur mūsų buvę ginklo draugai “verkia, kur juokiasi...”
“Karys” nuolat primena mūsų protėvių žemę — Lietuvą, mums atkuria jos narsią praeitį, neleidžia išblėsti Nepriklausomybės kovų atminimui, karių ir partizanų kraujo ir gyvybių aukoms. “Karyje,” tarytum vaizdingoje filmoje, galime įžvelgti į Nepriklausomos Lietuvos tauriąsias tradicijas, jos pasiektus laimėjimus ir, pagaliau, vėl ją ištikusią tragediją...
Per “Kario” puslapius galėsime įžvelgti, atkurti vaizduotėje Karo Muziejaus sodelio iškilmes. Iškils štai reginys, kai Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyviai — invalidai kasdien pakeldavo ir nuleisdavo vėliavą prie Nežinomojo Kareivio kapo ir prieš mūsų akis sužibės iš šviesų kryžius ir iškils parašas: “Per amžius budėję, laisvę laimėjom, per aukas ir pasišventimą”. . .
Šie mieli prisiminimai, širdį tverią vaizdai, nuolat vers būti pasiruošusiais kiek galint ir kaip galint padėti vargstančiai Tėvynei ir savo tautiečiui broliui ar seseriai, o, laikui atėjus, skubėti į jos gynėjų eiles su ginklu rankoje.
Yra tikra, jog, ypač naujieji ateiviai - tremtiniai, Lietuvai esame daug, o labai daug skolingi. Esame jai skolingi už dvidešimtmetį laisvo ir ramaus gyvenimo, už mokslą, savarankiškumo pajautimą, patriotizmo ir ryžtingumo širdyse suliepsnojimą etc. Karo Muziejaus sodelio aukure buvo iškalti šie žodžiai: “Redde quod debes” — atiduok, ką privalai. Mūsų lietuviška prigimtis ir savanorių, karių ir partizanų pralietas kraujas mus tai įpareigoja...
