MIRTIS LYDĖJO VISĄ KELIĄ
PLK. O. URBONAS
Anksčiau plk. O. Urbonas “Karyje” apraše apie Vietinę Rinktinę ir jos likvidavimą. Vokiečiai rinktinės kareivius prievarta įjungė į vokiečių tarnybą, o vadovybę areštavo ir kalino koncentracijos stovyklose. Plk. Urbonas pateko ir į garsiąją Stutthofo koncentracijos stovyklą. Šiame rašinyje pateikia savo atsiminimus, kaip karui baigiantis kaliniai buvo evakuojami iš Stutthofo stovyklos ir kokius žiaurumus įvykdė vokiečiu naciai.
ANTROJI STUTTHOF’O EVAKUACIJA
11 bloko kalinių grupė, palikusi savo draugus Pucike, per Gdynią ir Dancigą vėl grįžo į Stutthof’ą. Bolševikai, užėmę Dancigą, galutinai apsupo stovyklą, kuriai beliko tik vienas jūros kelias su likusiu pasauliu susisiekti. 1945 m kovo mėn. pabaigoje komendantas Hoppe, Meieris, žiauresnieji SS-manai, “pro-minercijos” viršūnėlė — Selionka, Arbeitzeinsatz’o vedėjas ir policininkai buvo evakuoti. Komendanto pareigas perėmė vienas SS-kuopos, iki tol ėjusios išorinės apsaugos tarnybą, vadas.
Iš norvegų, danų, suomių ir 11 bloko likučių buvo sudaryta atskira vora (kolona), kuri buvo patalpinta barakuose tarp ligoninės ir “Verwaltungshaus’o.” 11 blokui teko ligoninės operacijų kambarys, kuriame jis ir gyveno iki pat išvykimo iš stovyklos. Prasidėjo gan savotiškas gyvenimas. Stovyklos vadovybės ir “prominencijos” evakuacija paveikė į stovyklos drausmę ir tvarką: ji galutinai pakriko. Naujai paskirtas komendantas nerodė jokio noro drausmę ir tvarką atstatyti. Šios drausmės ir tvarkos pakrikimas aiškiai buvo matomas ir tokio “švento ritualo” metu, kaip sakysime, patikrinimas. Blokas stodavo į patikrinimą tik tada, kada norėdavo. Patikrinimo vengdavo jau nebe atskiri žmonės, kurie “sirgo” arba “dirbo”, bet dažnai ir visas blokas nutardavo miegoti ir į patikrinimą neiti. Raportfuehrer’is tai matydavo ir tylėdavo.
Maistas visiškai pablogėjo, nors jis ir normaliais stovyklos laikais būdavo labai blogas. Ir anais laikais sriuboje pasitaikydavo smėlio, bet bulvės būdavo skutamos Ir plaunamos. Dabar nuo šios prabangos buvo atsisakyta: neskustos bulvės su smėliu ir mėšlu patekdavo į katilą ir sriuba atsiduodavo savotišku skoniu. Duonos gaudavom vos 150 gramų savaitei. Visą gyvenimą teko tvarkyti “organizacijos” pagrindais. Ir jei tos “organizacijos” normaliais stovyklos gyvenimo laikais daug padėdavo kaliniams savo gyvybę išlaikyti, tai šiuo laiku jos sudarė vienintelį kalinių pragyvenimo šaltinį “Organizacijos” labai išsiplėtė. Pervežant bulves iš rūsių į sandėlius, visuose barakuose jų atsirado tiek, kad galėjo patenkinti bent kokį apetitą. Sandėly dar užsilikusi taukų atsarga šerno pastangomis atsidūrė 11-me bloke. Iš sandėlio atkeliavo ir pora skardinių spirito, ir porai dienų pakėlė bloko nuotaiką. Pageliau “organizacijų” vykdytojai tiek įsidrąsino, kad ligoninės prausykloje atsirado arklys, kuris ten buvo papjautas, sudorotas ir, žinoma suvalgytas, ši paskutinioji operacija buvo galima tik paaiškėjus, kad stovykla jau galutinai apsupta. “Ištikimieji” kaliniai gavo baltus raiščius ant rankovių, su kuriais jie galėjo išeiti iš stovyklos be palydovo. Bėgti vis tik nebuvo kur. Aplink stovyklą laukuose vaikštinėjo daugybė arklių ir raguočių, kuriuos jų savininkai buvo palikę. Iš šitų arklių vienas, o po kurio laiko ir antras, atsidūrė ligoninės prausykloje. Visa tai sudarė sąlygas, kad nereikėjo badauti.
Rūkalais stovykla taip pat apsirūpino, aišku, “organizacijos” keliu. Viename trobesyje, kuris buvo už stovyklos tvoros, apsistojo vokiečių tabako fabrikantas. Jis su visa savo tabako atsarga atvažiavo iki Stutthof’o ir toliau pajudėti negalėjo. Pirmomis dienomis jis pardavinėjo tabaką už pinigus, bet jų kaliniai neturėjo. Greit perėjo į mainų prekybą, priimdamas drabužius ir maistą. Čia ir prasidėjo “organizacija.” Dar užsilikusieji stovyklos drabužiai, rasti sandėliuose, perėjo to vokiečio nuosavybėn. Mūsų blokas tabaku taip apsirūpino, kad jį baigėm rūkyti jau pora mėnesių išgyvenę Kopenhagoje (Danijoje).
VILKO NASRUOSE BŪDAMI, MEŠKOS BIJOJOME
Bolševikų apsuptiems ir atskirtiems nuo viso pasaulio, negaudami jokio pašto bei laikraščių, neturėdami radijo, negalėjome sekti karo eigos ir tolimesniųjų įvykių raidos. Tas, žinoma, neigiamai atsiliepdavo į mūsų nuotaiką. Stovykloje sklido įvairiausi gandai. Daugiausia juos skleisdavo rusai, kurie jausdavosi vis saugiau ir laikydavosi vis drąsiau, nes laukė rusų “išvadavimo”. Jie su džiaugsmu sutikdavo kiekvieną gandą, kuris tą išvadavimą artindavo. Lenkai taip pat neturėjo nieko prieš “išvadavimą”, nes jie dar tvirtai tikėjo, kad Lenkija, kaip nepriklausoma valstybė, bus atstatyta ir kad rusai, Lenkijos draugai ir sąjungininkai, tą atstatymą įvykdys. Mes buvome visai kitoj būklėje - rusų “išvadavimo” mes visai nepageidavome, mes to bijojome. Šioj būklėj balti raiščiai mums daug padėjo. Stutthof’o kaime, komendantūroje, kiekvieną dieną buvo iškabinamas Wehrmachtsbericht’as. Iš jo buvo galima šis tas sužinoti. Kalnins buvo įpareigotas kiekvieną dieną tą Wehrmatchsbericht’a nurašyti ir vakarais mes jį atidžiai skaitydavome. Tai buvo vienintelis mūsų ryšys su pasauliu.
Bolševikų aviacija tuo laiku veikė labai aktingai. Tiesa, ir sąlygos jai buvo palankios, nes vokiečių lėktuvai beveik nepasirodydavo. Stovyklai teko gerokai nukentėti. Iš kulkosvaidžių apšaudant vokiečių dalinius, kurie vis atsirasdavo miškeliuose prie pat stovyklos. tai vienas, tai kitas kalinių būdavo sužeistas. Dažnai būdavo, kad stovykla gaudavo ir “Volltreffer’į”. Viena bomba pridarė ypatingai daug žalos: krito į viena ligoninės baraką, 40 kalinių buvo užmušta ir apie 70 sužeista Nukentėjo ir virtuvės sandėlis. Nukritusi bomba sugriovė patalpas, išmėtė visas Kuprelio bylas, kartu išmesdama ir dalį ten laikomų maisto produktų. Nors ir greit čia atsirado SS-manai, kurie ėmėsi išmėtytą maistą saugoti ir pradėjo jį rinkti, tačiau daug kur barakuose atsirado tai margarino “kostkė”, tai duonos kepaliukas arba rūkytos arklienos kumpio gabalas. Visi į nelaisvę patekę rusų lakūnai tvirtino, kad apie stovyklos buvimą ir jos “neliečiamybę” jie buvo kiekvieną kartą, prieš pakylant, įspėti. Bet toks jau buvo jų išsilavinimas ir jų “precizinio darbo’’ rezultatas.
Pagrindinis klausimas, kuris mums visiems sudarė daugiausia rūpesčių, ar būsim evakuoti, ar būsim išvežti. Buvo bandyta tą klausimą įvairiausiais būdais išaiškinti, bet ir vokiečiai į šį klausimą atsakyti negalėjo. Jie taip pat nieko nežinojo. Teoretiškai komendantas į mūsų klausimą atsakė, kad nutarimas stovykla evakuoti yra, bet tos evakuacijos praktinis įgyvendinimas priklauso, ar bus reikalingos susisiekimo priemonės. Su komendantu, kuris pasirodė esąs prieinamas žmogus, pasisiūlė palaikyti ryšius Kalnins. Už tai jis buvo atleistas nuo visų “organizacijos” darbų. Balandžio mėnesio vidury jis mums pranešė, kad jam pasisekė susitarti su komendantu, jog būsim visi priskirti prie Epo (vokiečių mašinų fabrikas prie Stutthof’o) darbininkų, kurie yra numatyti evakuoti. Skirtą valandą turim nueiti prie Epo, ten atvyks ir komendantas. Klausimas bus aptartas drauge su Epo vadovvbe ir nustatvta evakuacijos tvarka. Atėie laukėm komendanto atvvkstant ir sužinojom, kad būsim su Edo darbininkais išvežti, tačiau kaip tų darbininkų (dalis jų buvo mūsų stovyklos kaliniai) prižiūrėtoiai. Rytoiaus dieną bus mums išduoti šautuvai, su kuriais turėsime eiti sargybiniu pareigas.
Nesunku suprasti, kas prasidėjo mums į baraką grižus. Visi puolėm Kalnins, kaip jis galėio taip su komendantu tartis ir priimti toki pasiūlymą. Tiek išsėdėta KZ-te, tiek iškentėta, o dabar turime su šautuvais rankose stoti vokiečių pusėje, saugoti tuos, su kuriais drauge kentėjom ir rizikuoti, kad visi būsim suk-šti i “Volkssturm’ą”. Griežtai atsisakėm tokį pasiūlijima priimti ir pareikalavom Kalninsą pranešti komendantui, kad jo pasiūlijimas yra mums visiškai nepriimtinas. Kalnins su komendantu kalbėtis atsisakė, ir ši nemaloni pareiga atiteko Urbonui ir Abolinsui. Čia mes patyrėm, kad naujasis stovyklos komendantas jau nebe Hoppe. Jam buvo išdėstytas mūsų nusistatymas: esame kaliniai, tokiais ir liksim, kol būsim paleisti, šautuvų gi jokiomis sąlygomis į rankas neimsim ir atsisakom kalinius saugoti. Komendantas mus išklausė ir atsakė: “Jūsų nusistatymą suprantu ir turiu pasakvti, kad jūsų akimis žiūrint, jūs esate teisūs. Mes, vokiečiai, kitaip į šį klausimą būtum žiūrėję ir, vokiečių akimis žiūrint, jūs esate neteisūs. Bet aš noriu respektuoti jūsų nusistatymą ir sutinku, kad jūs nuo mano pasiūlymo atsisakytumėt”. Taip nepavyko ir ši vokiečių kombinacija, ir vėl teko sėdėti ir laukti.
MUS VEŽA TOLIAU
Balandžio 25 d. pagaliau susilaukėm įsakymo pasiruošti evakuacijai. Iš norvegų, danų, suomių ir 11 bloko likučių buvo sudaryta vora (kolona), šiurna, Dūda, Pajaujis, Mališka ir Gumauskas prisijungė prie mūsų ir vakare, jau sutemus, buvom susodinti į traukiniuka ir nuvežti į Nikelswalde, kur radom jau anksčiau atvykusias dvi voras. Viena tų vorų buvo išimtinai iš žydų ir žydžių sudaryta, kita buvo mišri. Nakvoti teko lauke, visą kitą dieną pragulėjom miške. Rusai per visą dieną bombardavo “ferke”, bombos krisdavo visoj apylinkėj, bet visi buvom kuo geriausiai nusiteikę, nes atrodė, kad tikrai būsim išvežti ir kad bolševikų “išvadavimo” neteks sulaukti. Tą dieną gavom paskutinį kartą po samtį sriubos.
Balandžio 26 d vakare, jau visai sutemus, prie kranto priplaukė desantiniai laivai ir visi į juos buvome sukimšti. Čia žodį “sukimšti” tenka suprasti tikra to žodžio prasme: žmogus prie žmogaus buvome sustatyti, o po to dar jėga tam tikras žmonių skaičius įspaustas. Ne tik gulėti, bet ir atsisėsti niekas negalėjo. Teko visą naktį išstovėti. Jau išaušus pasiekėm Helą, kur buvom nuvaryti miško gilumon. čia miške išgulėjom iki po piet. Nei maisto, nei vandens niekas negavo. Rusų lėktuvai per visą dieną, bombardavo uostą, o vakare, žygiuodami į uostą, matėm bombardavimo rezultatus: sugriauti trobesiai, žmonių ir arklių lavonai. Uoste rusų lėktuvai ir mus savo bombomis “pakrikštijo”, bet laimei niekas kalinių nenukentėjo.
Trys stovintieji prie kranto baidokai turėjo sudaryti mums skirtą laivyną, ir kiekvienas jų turėjo pakelti nuo 800 iki 900 žmonių. Visiems sulipus į baidoką, plaukimo sąlygos pasirodė beveik tokios pat, kaip buvo plaukiant į Helą. Gulėti niekas negalėjo, sėdėti galėjo tik dalis. Vėliau kiek palengvėjo, nes nepaprastai gražus oras, kuris mus lydėjo visą kelionę, leido tam tikram žmonių skaičiui būti ant baidoko stoge. Nei maisto, nei vandens negavom, ir tai per visą kelionę. Iki gegužės 3 dienos, kada mes pagaliau išėjom į krantą, visi gėrėm tik jūros vandenį. Iš maisto gavom vieną kartą po pusę skardinės konservų. Naktį, vilkikų traukiami, išėjome į jūrą.
Turėjom nepaprastą laimę: nuo balandžio 27 d, kada prasidėjo mūsų kelionė jūra, iki gegužės 3 d. mus džiugino nepaprastai gražus oras. Šilta, saulė ir beveik be vėjo. Baidokai buvo paimti iš tų, kurie plaukiodavo Vislos upe. Jūrų kelionei nebuvo pritaikinti ir netiko. Esant šiek tiek didesnėm bangoms jie būtų lūžę. Ir vis dėlto visų mūsų nuotaika buvo pakilusi, visi džiaugėmės, kad pavojus patekti rusams praeina, kad kiekviena valanda mus neša vis toliau nuo jų. Tai galima, žinoma, sakyti tik apie mūsų bloko žmones. Rusai, lenkai ir žydai nerodė didelio džiaugsmo. Jie su didesniu džiaugsmu būtų sutikę rusų “išvadavimą.”
KELIAUJAME KARTU SU LAVONAIS
Sukimšti ir suspausti baidoke visą laiką turėjom vienas į kitą “trintis”. Prieš evakuaciją aiškiai sergantieji buvo palikti stovykloje, bet tam tikras sergančiųjų skaičius visdėlto į baidoką pateko ir užkrėtė kitus. Kiekvieną dieną ligoniu skaičius didėjo, nes šiltinei susidarė ypatingai palankios sąlygos plisti. Ligonių padėtis buvo beviltiška. Suguldyti triumo gale, be maisto ir vandens, be vaistų ir priežiūros, negalėdami net apsivalyti, jie greit visai nusilpnėdavo ir mirdavo. Pirmieji lavonai sukėlė tam tikra žmonių nerimą. Buvo mėginta paraginti SS-manus ligonius perduoti i ligoninę, o lavonus, kurių palaidoti negalėjome, išmest: į jūrą. Tačiau visos pastangos nuėjo niekais, nes SS-manai šiuo klausimu ir kalbėtis nenorėjo Ir vėliau visų jausmai atbuko, nerimas atslūgo ir visi grižo prie savųjų kasdieninių rūpesčių. Lavonai išgulėjo triumose iki mūsų kelionės pabaigos.
Plaukti plaukėm, bet kur — niekas nežinojo. Kalbėjo apie Swinemuende, apie Liubeką, bet tai buvo tik gandai. SS-manai, matyti, taip pat tiksliai nežinojo. Artinantis prie Swinemuende sužinojom, kad šiame uoste turim sustoti maisto paimti. Nekantriai laukėm to uosto, nes buvom gerokai išbadėję, o perspektyvos gauti maisto dar daugiau žadino apetitą. Kaip dažnai atsitikdavo, taip ir šį kartą mūsų viltys nuėjo niekais. Prie Swinemuende priplaukę pamatėm, kad visas miestas dega, sviediniai sprogsta įvairiose miesto dalyse ir paskutinieji laivai skuba iš uosto. Įplaukti į uostą ir nemėginom, vaizdas buvo visiems perdaug aiškus ir suprantamas.
Kitą dieną priplaukėm Ruegeno salą. SS-manai išstatė sargybas ir leido į krantą išeiti. Iš miesto atvyko uniformuoti vokiečių pareigūnai ir mūsų SS-manai su jais vedė kažkokias derybas. Tikėjom, kad čia mus pavalgydins, bet ir vėl apsirikom. Po kiek laiko SS-manei įsakė mums vėl susėsti į baidokus. Baidokai pajudėjo, ir mes išplaukėm į jūrą.
Praėjo naktis. Graži saulėta diena pasveikino mus. Jūra rami, vos vos banguoja. Sutinkam jūroje visą eilę laivų, visi jie skuba į šiaurę. Pasirodo vienas kitas bolševikų lėktuvas, vienas jų paleidžia į mūsų baidoką keletą šūvių. Dabar esam jau tik du baidokai. Trečias jau vakar į Ruegeno salą neatplaukė, kur jis dingo ir koks jo likimas — niekas nežino.
Prisiartinam prie Warnemuende ir sukam į uostą. Uostas pilnas laivų, viskas atrodo ramu. Įplaukus į uostą, dalis mūsų SS-manų su valtim keliasi į krantą. Kaliniai susirenka baidoko stoge, šnekasi. Staiga kyla mieste ir uoste didžiausias sumišimas. Krante girdėtis didelis susišaudymas, artilerijos sviediniai krinta įvairiose miesto dalyse, tai vienoje, tai kitoje miesto daly prasideda gaisras, visi laivai skuba iš uosto. Pamatėm skubančius prie mūs SS-manus, jie sumeta į baidoką keletą dėžių, šoka į baidoką, ir mes vėl išplaukia m į jūrą. Šį kartą kiekvienas mūsų gauna po pusę skardinės mėsos konservų.
Gegužės 2 d. vakare pasiekėm Neustadt’ą. Maždaug už vieno kilometro nuo kranto sustojam ir čia praleidžiam visa naktį. Kitą rytą pradėjom judėti Liubecko link. Kurį laiką plaukėm įlanka. Ji vis siaurėja ir galų gale įplaukiam į kanalą. Abiejuose krantuose aiškiai matyti kažkokie įtartini žmonės, maži kariuomenės daliniai, visokie vežimai ir auto-mašinų judėjimai. Jaučiasi kažkoks netikrumas, SS-manai pradeda nervuotis. Jie darosi vis atsargesni, mūsų judėjimo greitis vis mažėja, tai vienoje, tai kitoje vietoje sustojam. SS-manai kalbasi su žmonėmis krante, bet mes negalim nieko suprasti, nes kalbama vien tik iš vilkiko, baidoke esantieji SSmanai tyli. Už kelių kilometrų nuo Liubeko mūsų baidokai galutinai sustoja, SS-manai išstato “kete” ir mes išlipam į krantą.
ARTĖJA KAUTYNĖS
Bestovėdami toje vietoje girdėjom artilerijos šaudymą, sprogimą, retkarčiais ir kulkosvaidžių ugnį. Aišku, kautynės artinasi, šaudymas, kuris iš ryto buvo girdimas dar gana atokiai, vis artėja ir apie pietus jau pamatėm ir sviedinius sprogstant. SS-manai pradėjo vis labiau nervuotis. Jie tai sueidavo krūvon, kažkur siųsdavo tai vieną, tai kitą iš savų žmonių. Ką daryti jie, matyti, nežinojo. Pagaliau vėl visus suvarė į baidokus. Baidokai apsisuko ir pradėjo judėti atgal. Nuplaukėm iki tilto, kuris ėjo per kanalą, ir vėl sustojom, bet čia jau niekam iš baidoko išlipti neleido.
Staiga, visai arti įvyko keletas sprogimų, pasigirdo kulkosvaidžių šaudymas ir mes pamatėm vokiečių bėgimą Per tilta ūžė mašinos, arkliais pakinkyti vežimai galvotrūkščiais riedėjo per tiltą, pėsti kareiviai mėtė šautuvus ir iš visų jėgų bėgo. Mūsų baidokai irgi pajudėjo. Vokiečiai pradėjo sprogdinti kanale stovinčius laivus. Tai iš vieno, tai iš kito jų išsiverždavo liepsna, smarkus dundėjimas nuaidėdavo per vandenį ir laivas, lyg atsidusęs, sėsdavo ant dugno. Laivai visiškai paskęsti negalėjo, nes buvo nepakankamai gilu.
Į Neustadt’ą grįžom jau sutemus. Nuplaukę šiek tiek giliau Į jūrą, priartėjom prie ten stovinčio didelio laivo. Abu mūsų baidokus SS-manai prie ano laivo prirakino. Po to skubiai surinko visus savo daiktus, sušoko į vilkikus ir nudūmė Neustadt’o link. Mėginom jų klausti, mėginom sužinoti, kas įvyko, bet niekas į mūsų klausimus neatsakė. Tik vienas SS-manas, eidamas pro mūsų grupę, atsigrįžęs pasakė: “Kas darosi — patys matote. Esate pakankamai inteligentiški žmonės, taigi patys suprantate, kas reikia daryti”.
RADOME JAUNŲ MERGAIČIŲ LAVONUS
Taigi likome vieni. Laivų sprogimas, kurį savo akimis stebėjom, mums aiškiai rodė, koks likimas mūsų laukia. Ne be reikalo SS-manai taip skubiai paliko baidokus, čia tikrai kokia nors velniava, šokom į SS-manų “kajutę” jieškoti paslėpto užtaiso. Visoj “kajutėj” buvo primėtyta visokių drabužių, patalinių, kilimų. Vartydami tuos daiktus, atradom dviejų jaunų mergaičių lavonus, kurie buvo dar šilti. Užtaiso savo baidoke neradom, bet tai mažai mus teramino, nes galėjo būti sprogdinamas ir tas laivas, prie kurio buvome prirakinti. Norvegų jūros kapitonas perėmė mūsų baidoko (dabar jau laivo, nes vilkiko daugiau neturėjom ir turėjom judėti savo jėgomis) vadovavimą. Atsirado kirvis, juo atsipalaidavom nuo laivo ir rankomis, pagaliais, lentgaliais ir viskuo, kas tik papuolė, stengėmės kaip galima toliau nuo to laivo nuplaukti. Silpnas vėjas pūtė kranto link. Norvegų kapitonas įsakė išskleisti turimas antklodes ir mūsų baidokas lėtai pajudėjo kranto link. Iki kranto buvo apie 5 kilometrus.
Taip buriavom per visą naktį ir auštant pasiekėm krantą. Prie pat kranto baidokas nepriėjo, apie 20 metrų nuo kranto jis užėjo ant seklumos ir sustojo. Greta sustojo ir antrasis baidokas. Pratęsėm į krantą virvę, ten ją pririšom ir valtimi, kuri buvo prie baidoko. prasidėjo žmonių pervežimas į krantą.
Mūsų grupė, pasiekusi krantą, nutarė tuojau žygiuoti. Manėm apeiti Neustadt’ą ir pasiekti anglų kariuomenę, kuri, kaip mes žinojom, turėjo būti nepertoliausia. Bet čia mus ištiko didelis netikėtumas: už 1 kilometro nuo kranto užėjom vokiečių laikomas pozicijas/ Jie griežtai atsisakė mus praleisti, grasino šauti. Pasipriešinti jiems, žinoma, negalėjome, buvom priversti vėl grįžti prie baidokų, žmonių į krantą perkėlimas vis dar tęsėsi.
NACIAI ŽUDO KALINIUS
Po kaikurio laiko artimuose krūmuose išgirdom keletą šūvių ir iš krūmų pasipylė mūsų SS-manai. Neilgai buvome laisvi ir vėl pasiliekame kaliniais.
Keiksmais, grasinimais, lazdų bei šautuvų buožių smūgiais visus suvarė į krūvą ir sustatė krante. Po to SS-manai metėsi į baidokus, “ragindami” ten dar esančius žmones bristi per vandenį į krantą. Bet dauguma ten dar likusių žmonių sirgo, jie buvo tiek nusilpę, kad be kitų pagalbos nebegalėjo pajudėti. Prasidėjo tų žmonių šaudymas. Baisus klyksmas aidėjo per visą apylinkę, o tą riksmą lydėjo SS-manų keiksmai ir šūviai. Tik pirmus šūvius paleidus, iš čia pat krante esančias jūrininkų mokyklos iššoko kariūnai. Jie griebė savus šautuvus ir prisijungė prie tų nekaltų žmonių žudymo. Juokaudami ir išdarinėdami visokias išdaigas, jie šaudė į žmones, jų veiduose spindėjo nepaprastas malonumas ir džiaugsmas. Kiekvieną jų tiksliai paleistą šūvį lydėjo pasididžiavimo šūkiai, o kiekvieną prašovimą — draugų juokas. Įsismaginę SS-manai nepasitenkino šaudymu tų žmonių, kurie gulėjo baidoke. Pradėjo šaudyti ir tuos, kurie brido per vandenį. Paspyrę koja ir išmetę žmogų į vandenį,jie jį čia pat nušaudavo. Vanduo tarp baidoko ir kranto greit paraudonavo nuo kraujo, lavonai bangavo jūroje, vandens nešami. Bet visus tuos sužvėrėjusius kraugerius pralenkė elegantiškai apsirengusi mergina, kuri dviejų uniformuotų jūrininkų lydima, tuo laiku ėjo pro mūsų išrikiuotas eiles. Visi trys sustojo, kurį laiką juokaudami žiūrėjo į tuos žudymus, pagaliau merginos lūpos prasivėrė ir mes išgirdom: “Schoen, schoen”.
130 lavonų liko toje vietoje.
Viskas nutilo. SS-manai persikėlė į krantą, mus surikiavo ir įsakė žygiuoti. Daug ką KZ-te buvome jau matę, prie daug dalykų pripratę, bet šis paskutinis ‘spektaklis-’ suspaudė širdį. Kalbų negirdėti, visi susimąstė žygiuojam. Ateinam į Neustadt’ą, mus suvaro į kareivinių kiemą ir ten sustato pievoje. Išbadėję, ištroškę sugulam. Po kiek laiko atvažiuoja lauko virtuvė ir po tokios ilgos pertraukos gaunam po samtį sriubos. Alkį nuraminus vėl atsirado viltis, beviltiškumas išnyko, vėl pradėjom galvoti, kombinuoti, planuoti.
Iš kažkur atsiranda Stutthof’o komendantas Hoppe Jis vaikščioja aplink aikštę, kalbasi tai su vienu, tai su kitu kaliniu. Sako, kad būsim pakrauti į laivą ir nuvežti į Flensburgą ir ten paleisti. Daug tokių pažadų esame girdėję, dėl to jo žodžiai nesukelia didelio entuziazmo.
Komanda: stok, rikiuok. Stojam, išsirikuojam ir einam į uostą. Prie krantinės stovi didelis keleivinis laivas, bet sėsti į laivą neteko: anglų lėktuvai be pertraukos puola uostą ir jūroje stovinčius laivus. Didžiausia ugnis nukreipta į laivus, mus “krikština” tik viena kita bomba, kurios irgi jokios žalos nepadaro. Jūroje matom ir tą laivą, prie kurio naktį buvome prirakinti. Viena po kitos krinta keletas bombų ir laive prasideda gaisras. Vėliau sužinojom, kad tame laive buvo 8,000 kalinių iš Naugammerio koncentracijos stovyklos. Visi jie žuvo, išsigelbėti galėjo tik apie 200 žmonių, kuriems pasisekė išplaukti į krantą, čia mums paaiškėjo tikras vokiečių noras, mes supratom, kodėl mes prie to laivo buvom prirakinti, paaiškėjo ir mūsų 'paleidimas” Flensburge, jei vokiečiai būtų suspėję mus į tą laivą pakrauti. Tame degančiame laive žuvo ir “garsusis” Stutthof’o Kozlowsky.
Į anglų lėktuvus iš vokiečių pusės išimtinai tešaudė tik vienas priešlėktuvinis pabūklas, kuris mums paskirto laivo deny buvo pastatytas. Staiga šūvis visai iš arti, pabūklas apvirto, dalis jį aptarnaujančių žmonių krinta, kiti bėga iš laivo į krantą. Tarp SS-manų didelis sumišimas, dalis jų kažkur dingsta, greit sprunka ir paskutinieji. Pasirodo du anglų tankai. Dabar mes galutinai laisvi.
Šis tinkamu laiku anglų tankų pasirodymas vėliau mums paaiškėjo. Vokiečiai, norėdami apsaugoti miestą nuo sugriovimo, pasiūlė anglams užleisti jį be pasipriešinimo. Anglai sutiko ir einant deryboms sustabdė savo judesį pirmyn. Tokioj būklėje kariaujančios pusės buvo tuo laiku, kada mes buvome mieste, švedų konsulas Neustadt’e žinojo vokiečių norą visus kalinius susodinti į laivą ir juos paskandinti. Jis nuėjo anglų link ir pranešė tai vienam anglų majorui, šis tik atsakė: “All right” ir pasiuntė du tankus į miestą. Šie tankai ir atėjo tinkamu laiku.
