EIK ARBA MIRK!
IŠ PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIONO GYVENIMO
SERŽANTAS X, MLE 86 613
Bevartydamas pageltusius užrašus, nuo ilgo užsigulėjimo kuprinėje, išnešiotos po Saharos dykumą, Senegalijos miškus, Maroko kalnus, Tuniso apkasus ir perkvipusius benzinu, riedant tanku po Europą, radau mažytę sudžiūvusią gėlelę.
Dabar dar galvoju, kad, gal būt, tikrai ji buvo mano laimės nešėja, kada aplinkui tiek draugų žuvo, aš išlikau gyvas. Nes ji man buvo įduota iš tikros meilės.
Prisimenu gerai tą įvykį, kaip vieną dieną 1944 metais mes stovėjome išsirikiavę didžiajame Sidi-Bel-Abbes svetimšalių legiono kareivinių kieme pasiruošę paradui, prieš išvykstant į frontą.
Karštas pietų vėjas, pučiąs nuo Saharos, vos vos judino medžių šakas ir, apsirengę pilnoj žygio aprangoj, po plieniniais šalmais mes prakaitavome, laukdami kol išneš iš garbės salės legiono vėliavą.
Šį kartą baltos kepurės buvo sudėtos į maišus.
—Baionette au!..., — pasigirdo komanda.
Sužvangėjo durtuvai.
—Presenteeez... armes!
Ritmiškai, kaip vienas, pasikėlė šautuvai pagarbai.
Kieme įsiviešpatavo tyla. Iš gretimo sodelio, kur randasi legiono garbės salė, pasirodė legiono vėliava, nešama jauno leitenanto, bet kurio krūtinė buvo nusagstyta ordenais, kokių retai turi ir senas karininkas, šalimais ėjo seržantas, kaporalas ir užpakaly trys legionieriai. Visi jie buvo verti eiti šalia šios garbingos vėliavos, kuri linko nuo gausių ordenų. Jų krūtines irgi puošė kryžiai, medaliai ir kitokie pasižymėjimo ženklai.
Visi sulaikę alsavimą žiūrėjo, kaip vėliava sustojo išsirikiavusio kvadratu pulko vidury. Tada pasigirdo nauja komanda:
--Au drapcau!
Ir orkestras pradėjo groti. Legionieriai stipriau suspaudė šautuvų buožes, žiūrėdami į šią vėliavą, kuri yra mačiusi tiek daug paskutinių žvilgsnių.
Kiemo šone susirinkę civiliai, dauguma karių šeimos nariai, irgi su pagarba žiūrėjo į vėliavą.
—-Legionieriai! — prabilo pulkininkas. — Jums tenka garbingas uždavinys ir jūs turite būti patenkinti, kad buvote parinkti į šį, žygio pulką, kuris vyksta laisvinti Europą. Aš jus siunčiu į mūšį. Eikite, atlikite garbingai uždavinį, pasilikite ištikimi legiono tradicijoms, ir, jei reikės, mokėkite garbingai mirti, nepadarydami gėdos savo vėliavai, kuri matė tiek daug herojiškai žūstančių legionierių...
Po parado civiliai prisiartino prie išsirikavusių legionierių atsisveikinti. Pro mane praėjo vieno karininko žmona, vedina mažą trijų metų mergaitę.
—Mama, aš noriu šiam seržantui įduoti gėlelę...
Motina pasižiūrėjo į ją ir mane. Kodėl ne?
—Įduok.
Mergaitės, priėjusi prie manęs, pasistiepė ant pirščiukų ir ištiesė gėlelę. Aš pasilenkiau ir paėmiau iš jos rankelių, užsikišdamas už atlapo, kuo meiliausiai stengdamasis nusišypsoti. Bet mergaitė nesitraukė.
—Mama, aš noriu jį pabučiuoti.
Perdavęs savo automatą kaimynui, drebančiom iš susijaudinimo rankom pakėliau nuo žemės, ir ji, prisispaudusi prie manęs, pabučiavo į žandą.
Šis gal nereikšmingas įvykis mane sujaudino, jog mano akys sudrėko. Kas aš jai? Jei ne ji, tai gal niekas nebūtų atėjęs pasakyti sudiev. Ir šioj mažoj mergaitėj aš pajutau, kad visi pasilikę civiliai dėkoja ne man vienam, bet ir visiems mano draugams, atvykusioms iš toli ir dabar einantiems kovoti už laisvę.
Vakare, susėdę į šarvuočius, motorams keliant didžiausį triukšmą, riedėjome Sidi Bel-Abbes gatvėmis Orano link, kur turėjome pasikrauti į karo laivus.
Gatvės buvo pilnos žmonių ir, tankams pravažiuojant, visi mums šaukė:
—Grįžkite laimingi!...
*
Tarp mūsų visų greit užsimezgė ekipinė draugystė. Jau anksčiau mes viens kitą gerai pažinojome, mus rišo bendri sentimentai, bet po bombų kruša ši draugystė dar labiau sutvirtėjo ir mes dalijomės laime ir nelaime.
Tie, kurie pirmą kartą mus matė, stebėjosi, kai mes drąsiai atlikinėjome uždavinius, nežiūrėdami į jokius pavojus. Jei priešo kulkosvaidis spiaudė mirtingai pjaudamas, į priekį tuoj buvo siunčiamas legionas, ir kulkosvaidis nutildavo.
Per šimtą penkioliką metų legionas pasiliko ištikimas savo tradicijoms.
Netoli Saint Marie, du legionotankai, vos įšliaužę į miestelį, buvo ugnies apimti, užšokus ant priešo minos. Bet legionieriai nepasidavė ir prie liepsnojančio tanko susispaudę laikėsi, kol vakarop atėjo pagalba.
*
Elzase žiemos metu vienoj vietoj reikėjo persikelti per upelį. Tankai negalėjo pereiti. Reikėjo pirm įsitvirtinti kitame krašte, kurį priešas tvirtai gynė, kad galima būtų pastatyti tiltą. Grupė legionierių tuojau šoko į leduotą vandenį ir pasinėrę iki smakrų, laikydami į viršų iškėlę kulkosvaidžių dalis, kad nesušlaptų, perplaukė. Vienas, kuris nešė kulkosvaidžio kojas, sunkiai mokėdamas plaukti, visai pasinėrė, bet iš rankų nepaleido kojų.
Išlipus, pirmoji mintis buvo sustatyti kulkosvaidį ir įsitvirtinti. Niekas nepagalvojo apie tai, kad rūbai baigia pavirsti į ledą, kad gali susirgti...
*
Pakeliui visur matėsi lavonai. Vanduo bėgo per jų kūnus. Kartais iš pilno vandens griovio kyšojo ranka, lyg šaukdamosi pagalbos, kitur kareivis buvo žemyn galva nusivertęs į griovį, kojas palikęs ant kelio, kurios jau buvo sutraiškytos pravažiuojančių tankų. Ore kvepėjo krauju, kaip kokioj skerdykloj...
Artinantis prie miestelio, prie vieno degančio namo radome vokietį kryžium rankas išskėtusį. Nuo karščio prie jo pusiaujo sproginėjo granatos...
*
Vienas mano draugų, irgi seržantas, pasiųstas su misija į priekį, negrįžo.
Po penkių dienų jis pasirodė štabe su gipsuota koja, sėdįs vokiškame automobily. Pasirodo, kad tą dieną vokiečiai jį pašovė ir, paėmę į nelaisvę, paguldė į ligoninę. Bet vieną vakarą jis pabėgo su ligoninės daktaro automobiliu.
*
Vieną rytą dingo iš mano būrio legionierius Martinez. Vakare jis atsirado.
—Ah, tai tu. Ką veikei visą popietį ? žinai, kad tas kvepia karo teismu už dezertavimą fronte ?
—Bet, seržante, aš landžiojau po namus kratydamas...
—Taip, kad atradus kokią bonką konjako!
—Ne, seržante.
—Kaip ne, — supykau aš.
—Aš paėmiau keletą vokiečių į nelaisvę.
—Belaisvius, kur jie?
—Lauke.
Kieme stovėjo išrikiuoti vokiečių belaisviai, laikydami rankomis kelies, iš kurių visos sagos buvo išplautos ir diržai atimti. Jų buvo 53...
Pasitaikė ir kitokių. Vienas legionierius atsitempė 15 juodai apsirengusių vokiečių geležinkeliečių, palaikydamas juos SS kareiviais.
*
Vienas legionierius, kuris buvo sužeistas trimis kulkomis į krūtinę, pats prisistatė į lauko slaugyklą po to, kai kapitonas panorėjo duoti įsakymą prievarta jį evakuoti. Belaukdamas, kol pertvarstys, jis pamatė, kaip vokiečių patrulis iš dvidešimt žmonių artinasi prie namo, kuriame buvo įrengta slaugykla. Pasigrobęs automatą, jis sulaikė priešo artinimasi, kol atvyko pagalba. Kada jis sugrįžo į slaugyklą, jau turėjo šešias žaizdas ir vienos rankos kaulas buvo sutriuškintas...
*
Viename Vokietijos kaime legionieriai užtiko kiaušinių dėžę. Tuo metu, kada kitame kaimo gale virė kova, jie, iš kažkur išsitraukę keptuvę, kryžkelėj priešais bažnyčią įrengė tikrą virtuvę, papylę ant žemės benzino, kepdami draugams kiaušinienę, apipiltą degančiu romu. Legionieriai tarp dviejų šūvių atrėpliodavo užkąsti ir išgerti stikliuką...
*
Vienas mano būrio legionierius, kuris farmos užpakaly norėjo įsitaisyti kulkosvaidį, pastebėjo šalia medžio iš žemės bekyšančią vielą.
—Mina — pagalvojo jis.
Pririšęs virvės gabalą ir pasitraukęs toliau, patraukė. Nieko, šovė į tą vietą, irgi nieko. Tada prišliaužęs arčiau, rankomis pradėjo rausti žemę ir ką jis rado? — Užkastą dvidešimties litrų konjako bačkutę...
*
—Tankai negali pasijudinti pirmyn. Pasiųskite legioną! — pasakė kartą 5 šarvuotos divizijos vadas generolas Vernejoul.
*
Vokiečių generolas von Maur, per von Rundstedo ofenzyvą Ardėnuose, buvo išleidęs kariuomenei įsakymą:
“. .. aš pasitikiu jumis ir manau, kad už kelių dienų galėsime pranešti mūsų Fiureriui, jog svastika vėl plėvesuoja ant Strasburgo katedros.”
Bet tas jam nepasisekė. Legionieriai ne tik neleido jam iškabinti svastikos, bet peržengė Siegfriedo liniją.
*
Prisimenu, kaip Schwarzwalde balandžio 30 dieną, per tradicinę legiono šventę, kuri švenčiama net ir tada, kada tenka kautis, tankai paradavo pro generolą. Jiems dar nebaigus riedėti, pirmieji tankai jau susirėmė su vokiečiais ir keli jų sprogo, bet paskutinuose tankuose vadai, atsistoję bokštely, ramiai atidavinėjo pagarbą generolui...
*
Daug žuvo draugų, su kuriais aš apleidau Afrikos krantus. Mes išvažiavome masė, o grįžome saujelė. Šiandien jie nebėra nei alkani, nei ištroškę, nejaučia šalčio nei karščio... A, dažnai pagalvoju apie juos ir tyliu. Kodėl aš turėčiau kalbėti. Juk vis vien to niekas nesupras.
Daug jų dingo be žinios. Kiti krito mūšio lauke. Tas jau geriau, nes jie surado žemės gabalą ir neišgaravo į orą...
