KOVOS ŽENKLAS
BRONYS RAILA
Kiekviena civilizacijos gadynė turi savo vyraujantį ženklą. Turi jį ir kiekvienas istorijos amžius. Turi jį ir trumpesnieji laikotarpiai,—tokie trumpi, kaip dešimtmečiai. Civilizacijos, amžiaus ar dešimtmečio ženklas—tai jo gyvenimo vyraujantis ypatumas, jos ryškiausias dvasinių ir medžiaginių veiksmų rutuliojimosi bruožas, jo įnašas į žmonijos minties ar technikos lobyną, jo “likimas” . . .
Nuo neatmenamų laikų ir mes, lietuviai, esame išgyvenę įvairių ženklų laikotarpius. Esame “snaudę girių glūdumose”, pakilę ir įsteigę savaimingą valstybę, išplėtę jos ribas gal dešimtį kartų plačiau nei mūsų kamienas, sukūrę gerą teisinę santvarką federacijoje su kaimynais, paskui smukę ir sumenkę, vėliau ant savo žemdirbių tvirtų kojų vėl atsistoję, išryškinę ir sumoderninę savo seną kultūrą; galiausiai vėl sutriuškinti ir sugyvulėjusių kaimynų naikinami.
Aš nebūčiau linkęs manyti, kad tie laimės ar nelaimės ženklai mums būdavo iš šono duodami ar. tarsi kometos, pasirodydavo danguje. Be abejo, jie visuomet priklausydavo nuo ženklų, į kurių veikmę patekdavo Europa ir mūsų kaimynai. Tačiau jų skirtingą pobūdį lemdavo, savaimingą ženklą piešdavo, mūsų nuosavą likimą tvarkė mūsų pačių valia, ryžtas, smegenys ir širdis. Niekas to neišaiškins, arba galima šimteriopais būdais aiškinti, kodėl vienais laikotarpiais mūsų tauta parodydavo tokią valią, išmintį ir narsumą laisvai tvarkyti savo buitį ir žengti kūrybos keliu, o vėl kitais laikotarpiais tarsi priblėsdavo, pavargdavo, nebesusivokdama tarp apsirikimo, klaidos ir nusikaltimo.
Aš visuomet mėgau ir gerbiau savo bičiulį Aleksandrą Merkelį, judrų ir gilų mūsų spaudos ir kultūros darbininką, — daug to paties spaustuvės dažų aromato esame bendrai uostę... Todėl atidžiai perskaičiau jo mintis dviejuose šio laikraščio straipsniuose: —
“Mūsų tautai laisvę ir nepriklausomos valstybės atstatymą garantuoja Atlanto Charta, velionies Jungtinių Amerikos Valstybių prezidento Roosevelto paskelbtos keturios didžiosios laisvės, dabartinio Amerikos Jungtinių Valstybių prezidento Trumano dvylika punktų...”
O kitą kartą taip: “Kančia — pats ryškiausias mūsų skaudaus likimo bruožas... Tad šiandien mes daugiausia ir kalbėkim apie Lietuvos kančią...”
Tos mintys mane paskatino daugiau pagalvoti, ir turbūt ne mane vieną. Jos neabejotinai teisingos tam tikru atveju ir tam tikram mūsų likimo bruožui apspręsti. Bet. taip pat aišku, kad jos neapsprendžia viso mūsų likimo komplekso, kas nei vienu, nei keliais straipsniais neįmanoma padaryti. Mėgindamas pratęsti šių minčių giją, aš čia norėčiau tik paryškint vieną, gal patį svarbiausią mūsų dabarties likimo ženklą.
* * *
Kančia — tai didvyrių mokykla, anot poeto... Ir dar: kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo, tas vyru užaugęs nelinksta nuo vėjo...
Ak, “kas daugel mylėjo”... Jei čia taip sakoma apie romantinę meilę, tai toks linksta nuo vėjo ir toliau. Jei kalbama apie kitokią meilę, užsigrūdinusią kančioje, tai labai galimas dalykas, kad tas, kurio jokia kančia nepajėgė palaužti, nuostabiai sustiprėja dvasioje, pasidaro tyresnis, skaidresnis ir kietesnis, kaip tinkamai suvirintas plienas.
Likimas, kurį lietuvių tautai tenka pakelti per pastarąjį dešimtmetį, tikrai yra nepaprastos ir gilios kančios. Kančia ir tamsybių gelmė, kurią atneša maskvinis bolševizmas, vakariečio žmogaus sąmonei dar yra nesuvokiama. Veltui čia ieškotume atitikmenų, kurių pagalba būtų galima susikalbėti ir susiprasti. Kaip galima susitarti dėl kančios apimties ir gilybės asmeniui, pvz., per stebuklą gyvam išlikusiam Červenės skerdynėje ar išvilkusiam kaulus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, su lietuvaite mergina, kuri dabar iš Pietų Amerikos atvyko į Jungtines Valstybes ir žurnalistui pareiškė: “Pas mus gyvenimas buvo neblogas, bet per praėjusį karą tai žmonės daug prikentėjo”... Kaip susipras Sibiran deportuotasis ir per stebuklą gyvas išlikęs lietuvis su kokiu Chicagos ar New Yorko lietuviu veikėju, — nors jie abu kada nors sakys, jog nelaimės metais labai daug dėl Lietuvos kentėjo...
Nėra masto, nėra palyginimų, negali būti objektyvaus išgyvenimų ekvivalento. Yra tik to žodžio religinė, filosofinė prasmė ar poetinė figūra. Yra tik nujaučiamas ir patyrimais patvirtintas supratimas, kad kančia sustiprina ir išgrynina žmogų, kad ji kartais parodo stebuklo galią: įvyksta nužemintojo prisikėlimas ir išsiaukštinusio nelauktai greitas žlugimas. Levas Tolstojus ar Mahatma Gandis, kalbėdami apie nesipriešinimą piktamui ar tik pasyvų priešinimąsi, greičiausia bus turėję galvoje tokios kančios mistinę galią.
Taip, kančia — “pats ryškiausias mūsų skaudaus likimo bruožas.” Bruožas, kurį mums primetė tam tikras mūsų tautos politinis likimas. Bruožas, kuris turėtų suteikti mūsų tautai naujos stiprybės ir kilnybės aureolę. Individualinės ir kolektyvinės patirties ugnis, kuri degindama grūdina plieną ir gimdo naują, geresnę etiką. Kalbėkim apie Lietuvos kančią, kentėkim kartu su ja.
Tikiu, kad tos kančios prasmės supratimas mums bus sustiprinimas liūdesyje. Tikiu, kad mūsų ir anų, už uždangos kenčiančiųjų, sieloms toji kančia bus dvasios nuvalymas ir triumfo vartų paruošimas į laimingesnį amžiną gyvenimą. Bet žinau, kad dabartinėmis aplinkybėmis, šioje žemėje, jei tik į kančią būsime nugrūsti ir ją nuolat kontempliuosime, mums ir jiems bus bloga. Mus pardavinės, mus stumdys, žudys, iščiulps mūsų jėgą, kaip iš paskutiniųjų parijų, gainios mus, kaip rikšas, su purviniausiais batais mindžios mūsų veidą ir sielą, pagaliau stengsis mus visai išnaikinti; ir tik nedaugelis parodys pigios užuojautos, žinoma, žodžiu ar atliekamu skatiku, kurį, beje, mes patys jiems būsime dešimteriopai uždirbę.
Aš nebijau kančios ir ją visuomet išgyvenu, kokią man likimas uždeda. Bet aš nuolat galvoju apie vieną vaistą, kuris man kitų primestą kančią sumažintų ir padarytų ją prasmingą man ir kitiems.
Aš nemanau, kad mums lieka tik kentėti. Manau, kad mums reikia ir būtina kovoti.
* * *
Daug kas yra gavęs įspūdį, vienas kitas recenzentas tai ir spaudoje yra pastebėjęs, jog lietuvių tremties poezija ir net publicistika per apsčiai atskleidžia pesimizmo, liūdesio, nevilties, skausmo, pasyvaus kentėjimo, sentimentalios nostalgijos bruožų.
Be abejo, tuo klausimu reikia, saugotis per greitų ir per griežtų sprendimų. Bent kol niekas nepateikė išsamios statistikos. Balsų ir bruožų buvo ir tebėra visokių. Nelabai nuostabu, jei tremtinys poetas ar net publicistas savo plunksną vedžioja, padažęs ją į rūškaną rašalą, jei jis yra kartais nusivylęs, nuliūdęs, prislėgtas ir beviltiškai nusiminęs. Jis juk tik išreiškia savo nemeluotąją nuotaiką, o drauge su tuo laiko aplinkos nuotaiką. Bent aš būčiau toli nuo minties jį drąsinti, apmėtant priekaištų akmenimis. Jei publicistą dar lengviau galima patampyti “valdžios” instrukcijomis, įsakymais, spaudimais ir papirkimais, tai tikrą poetą taip padiriguoti niekad nebus galima. Istorija rodo, kad patys blogiausi valdžių ir režimų įsakymų vykdytojai visuomet būdavo poetai ir rašytojai.
Kas liečia nebe poeziją, o politiką, tai šiandien vien pasitikėti, kad “tiesa juk visuomet turi laimėti”, kad “tironai visuomet žūva, o žmonių laisvė triumfuoja” — nepakanka. Ir Atlanto Charta, ir keturiomis laisvėmis, ir dvylika punktų — aš netikiu, imant visa tai, kaip prancūzai, tout court.
Tos visos premisos yra geros, jos veikia ir veiks, mūsų nepriklausomybę ir laisvę jos garantuos, — bet tik tuo atveju, jei mes patys mūsų tautos egzistencijos teisę garantuosime. Kada nors tos deklaracijos sužibės didesniu grožiu, negu jų politikieriai autoriai jas rašydami jautė, bet jos mums nežibės, jei mūsų laisvos tautos nebus. O laisvės mums niekas gražumu neduos, jei jos neįgysime patys. Manęs neguodžia kokio filantropo švelnus atsidūsėjimas prie mano tautos kapo: ak, narsi tai buvo tauta, turėjo gražią, sanskritui artimiausią kalbą, buvo atsidavusi demokratijos idėjoms ir ištikimai numirė už jas...
Mūsų broliai miršta už laisvę, bet jie nenori ir neturi mirti visi. Jie kovoja ne kad žūtų, bet kad laisvę laimėtų. Juk ne mirčiai bet pergalei ruošiamės.
* * *
Todėl negaliu manyti, kad kančios ženklas yra ryškiausias, mūsų skaudaus likimo bruožas.
Ryškiausias mūsų tautos likimo, ypač mūsų dabarties bruožas — yra KOVOS ŽENKLAS.
Jei jo neišmatome dangaus mėlynėje dieną ir naktį, jei jo neįžvelgiame mūsų šventyklose, mūsų susirinkimų salėse, mūsų, šventiškuose ir kasdienos veiksmuose, mūsų sąmonėje ir širdyse — tai mes žuvę.
Bet jei norime gyventi patys ir savo vaikuose išvysti vertingos tautos palikuonis, stebėkime ir pajuskime Kovos Ženklą, ryškiausią mūsų tautos mįslės dabartinį simbolį. Tam ženklan jau dešimtys tūkstančių mūsų vyrų ir moterų įrašė kraujo testamentą. Dalis sukepusiom lūpom geria kančios kartybių taurę. Dalis vis naujų žūsta, ir vis pačių geriausių, pačių narsiausių, pačių doriausių. Taip, tai didelis mums skausmas, — bet dar didesnis įpareigojimas. Nieko negausime ir nieko neturėsime be kovos.
Kiekvienam laikotarpiui savas ženklas, sava misija, sava pareiga ir didybė. Bet vakar, šiandien ir rytoj — buvo ir tebelieka Kovos Ženklas.
Mūsų Vytis man dar niekuomet neatrodė taip artimai išreiškiąs ryškiausią mūsų likimo ženklą. Ir todėl jį reikia pamatyti danguje, kaip kadaise atsitiko imperatoriui Konstantinui kovoje prieš Makenzijų, ir išpiešti mūsų sąmonėje: — in hoc signo vinces
