JAV ORINĖ APSAUGA, Už TAIKĄ
Didžiausias JAV sprausminis universalus kovos lėktuvas Northrop 7-89, pradėtas masiškai gaminti 1950 m. vasarą. Jis turi daugiau puolamųjų raketų, negu kuris kitas šios paskirties lėktuvas ir gali skristi į tolimos žvalgybos žygius.
Galimo karo pavojus nepaprastai suaktyvino JAV priešlėktuvinės apsaugos organizavimo klausimą. Didžiulė teritorija pirmiausia reikalauja plataus masto radaro stočių ir sekimo postų tinklo, kad pastebėtų ir nustatytų besiartinančius rusų bombonešius. Antra, reikalinga ištisas laivynas greitų sprausminių naikintuvų, kurie galėtų pakilti bet kokiam orui esant ir pultų bombonešius, dar nepasiekus jiems taikinių. Trečia, pridengti gyvybinėms vietoms reikalingas priešlėktuvinių ginklų ratas teritorijos viduje. Visi šie trys orinės apsaugos komponentai privalo būti anksčiausiame ryšyje, kad laiduotų nenutrūkstamą įspėjimų ir įsakymų perdavimą.
Prieš šešetą mėnesių, valdžiai laikantis ekonomijos principo, krašto orinė apsauga buvo pasigailėtinam būvyje. Tačiau, karui Korėjoje prasidėjus ir karines išlaidas padidinus, Vašingtonas orinei apsaugai skiria vieną iš pirmaujančių vietų. Oro pajėgos, vadovaujančios orinei apsaugai, šiais metais tam tikslui paskyrė 4 bilionus dolerių, t. y. 25% savo metinio biudžeto.
Yra žinoma, kad Rusija turi nemažiau kaip 450 keturių motorų bombonešių TU-4. Tai amerikiečių bombonešio B-29, priversto nusileisti Rusijoj paskutinio karo metu ir raudonųjų sulaikyto, kopija. Šis lėktuvas varomas propeleriais, skrdimo riba 4.500 mylių, su 5 tonomis bombų.
Taip pat yra žinoma, kad rusai stato aerodromus prie Murmansko ir rytiniame Sibire. Manoma, kad jie turi apie 3.000 transporto lėktuvų, kilnoti savo orinėms divizijoms.
Dėl didelių atstumų tarp JAV ir Rusijos, manoma, jie turėtų griebtis vienos krypties skridimo būdo, J. A. Valsytbėms bombuoti. Vadinas, išmetę bombas, lėktuvų įgulos mėgintų nusileisti Meksikoje, kur jie būtų internuoti; arba kristų parašiutais į J. A. Valstybių teritoriją, kur jie patektų nelaisvėn, arba šoktų jūron, į iš anksto sutartas vietas, kur jais pasirūpintų rusų povandeniniai laivai.
Oro pajėgos negalėtų nuo tokio puolimo apsaugoti kiekvieną J. A. Valstybių miestą. Tam reikėtų daugiau dolerių kaip kad jų iš viso esama. Pagaliau — oro pajėgos negali tam tikslui išeikvoti fondų, reikalingų parengti priemones oro ofensyvai. Jei rusai įsiverš į Islandiją, arba Aliaską — mūsų oro pajėgos turės netik pulti juos ten, bet atsilyginti jiems ir pačios Rusijos teritórijoj. Oro pajėgos žino, kad ši gynyba, kaip ir iš viso gynyba sausumoje, jūroje ir ore, nėra nepralaužiama. Ir tankiausias vokiečių radaro - naikintojų oro apsaugos tinklas paskutinio karo metu nesulaikydavo didesnės puolančių bombonešių dalies nuo taikinių.
Geriausia, ką oro pajėgos gali padaryti, tai įspėti gyventojus apie besiartinanti pavojų ir sunaikinti didelę prasiveržusių bombonešių dalį.
Pirmąjį oro apsaugos ratą sudaro radaro stočių tinklas, išskleistas ant visų strateginių prieigų į JAV teritoriją. Dabartinis tinklas, sudarytas iš Antrojo Pasaulinio karo radaro įrengimų ir naujai statomų stočių, kurių didžiulės antenos jau pradeda virpėti. Pradėjus daugiau gaminti radarų irstatyti stočių, jų įtaką pajus ir civilinis sektorius: televizijos aparatų, gamyba kris ir padidės kontrole bei suvaržymai iš anksto nenumatytiems lėktuvų skridimams, kurie verčia atitinkamas radaro stotis būti nuolatinio pavojaus stovyje.
Taktiškai ir geografiškai radaro tinklas organizuojamas divizijomis. Išilgai divizijos perimetro įsteigiamos radaro stotys, vadinamos Ground Control Intercept Stations (GCI) — sausumos kontrolės — žinių surinkimo stotys. Jų užpakalyje yra divizijos ADCC (Air Defense Control Center— Oro Apsaugos Kontrolės Centras), kuris kontroliuoja stotis ir sintetizuoja jų pranešimus.
Kai GCI pastebi lėktuvą, patikrina Civilinės Oro Susisiekimo Vadovybės tvarkaraštyje numatytus skridimus. Negalėdama nustatyti lėktuvo tapatybės, stotis šaukia artimiausios oro bazės naikintuvus įsikišti.
Tačiau radaras turi savo ribas. Jo spinduliai siekia daug mylių tiesia linija, bet jie nelinksta pagal žemės rutulio paviršių. Tuo būdu tinkle lieka pavojingi tarpai. Tuos tarpus didžia dalimi užpildo oro Pajėgų Įspėjimo Tarnybos civiliniai savanoriai sekėjai. Jų tarpe yra įvairūs civilinio gyvenimo pareigūnai: girininkai, benzino stočių tarnautojai, legionieriai, ūkininkai ir kt., kurie nėra nuolatinėje tarnyboje, bet tik periodiškai šaukiami oro apsaugos pratimams.
Savanoriai sekėjai skiriami į dvi grupes: viena — sausumos sekėjai, kurie sudaro sekimo posto įgulą. Postas nuo posto — astuonios mylios. Antra grupė dirba filtravimo centre, kurio uždavinys įvertinti sekėjų pranešimus ir išrinkti neteisingus pranešimus. Pranešimai perduodami telefonu. Kiekvienas pranešimas centre pažymimas filtro lentoje. Kai gaunami trys pranešimai apie tą patį lėktuvą iš trijų skirtingų postų, laikoma, kad jie yra teigiami ir pranešama apie tai į GCI stotis.
Oro pajėgos prieš metus pradėjo rinkti savanorius sekėjus, tikslu sudaryti 500.000 sekėjų armiją. Tačiau kol kas tebepavyko įtraukti tik 50.000 žmonių.
Naikinanti jėga oro apsaugos sistemoje yra naikintuvas. Jis yra efektyvus, jei jis yra greitesnis, jei gali aukščiau pakilti ir geriau šaudyti už bombonešį bet kokiose oro sąlygose. Labai yra galima, kad bombonešiai puls J. A. Valstybes naktį arba tirštoje migloje. Jei Rusija puls. palyginti lėtais TU-4 bombonešiais, tai JAV turi lėktuvų, ginkluotų 50 kal. kulkosvaidžiais ir 20 mm patrankomis, kurie galės juos numušti. Tai sprausminiai, radaru aprūpinti naikintuvai, kurie gali veikti bet kokiame ore. Bet galimas dalykas, kad rusai turi greita. didelio aukščio sprausminį bombonešį dar tebetobulinama. Kad šią grėsmę atremti, Oro Pajėgos ir Jūrų Karo Laivynas skubina parengti gamybai naikintuvą, kuris gali .skristi garso greičiu ir gali sviesti spiečių raketų. elektroniškai nutaikomų. Tokios raketos, geriausias ginklas prieš bombonešius, padarys revoliuciją naikintuvų taktikoje. Atrodo, kad netoli ta diena, kai lakūnui teks atlikti tikmažą rolę, tai skristi. Pakilęs lėktuvas automatiškai bus elektronų jėgos iš tolo valdomas. Specialūs įrengimai iššaus jo raketas ar valdomus sviedinius į priešo bombonešius kur nors tamsoje, priekyje jo. Ir kai jo instrumentų lentoje sužibės raudona švieselė, lakūnas žinos, kad jo šūviai ir radaro mechanizmas kliudė priešą.
Sausumos kariuomenės priešlėktuviniai ginklai yra paskutinė apsaugos linija nuo bombonešių, šiuo metu vieninteliai tinkami priešlėktuviniai ginklai, kuriuos kariuomenė turi, yra pereito karo 90 ir 120 mm pabūklai. Vokiečių ir japonų lėktuvus jie efektingai vertė būti pakilusius aukštai, iškur bombavimas nėra tikslus. Tačiau numušti bombonešį jie galėjo tik tuo atveju, jei sutelkdavo šimtus sprogstančių granatų mažame plote.
Nuo 1945 m. kariuomenė daugiausia skyrė pinigų pagerinti šaudmenis praeito karo pabūklams ir pagaminti taiklesnius įrankius. Yra išplėstas slaptas ginklas — skysweeper —dangaus šlavėjas, kur pirmą kartą panaudotas radarinis taikiklis. Patobulinta valdomieji sviediniai gali pasiekti didesnį aukštį už bet kokį bombonešį. Lieka tik patobulinti sviedinių vadovavimo sistemą iš didelių atstumų, o tada valdomas sviedinys, kontroliuojamas iš tolimos vadovietės, valdys dangaus skliautų gynybą. Z. A. R.
Už TAIKĄ
Senoji lotynų patarlė sako: jei nori taikos, ruoškis karui. Jei taikingasis pasaulis būtų sekęs šiuo išmintingu patarimu, gal būtų išvengęs daug karų, tikriausia, ir pastarojo, pareikalavusio tiek daug žmonių aukų. turto ir kultūrinių vertybių.
Niekada pasauly tiek daug apie taiką nekalbėta, kaip šiandien. Tačiau tuo metu, kai daugiausia kalbama apie taiką, smarkiausia ruošiamasi karui. Tuo būdu norima išspręsti taikos problema, ir, tur būt, niekas neginčys, kad tai yra teisingiausias ir radikaliausias šios problemos sprendimas. Kol pasaulyje esama ir bus agresorių ir jų aukų, tol jame negalės būti pastovios taikos. O kas gi gali sutramdyti agresorių, jei ne galingas ginklas.
Bolševizmo agresija šiandien gresia Vakarų Europai ir visam laisvajam pasauliui. Ypač didelis yra pavojus dar laisvai nuo bolševizmo likusiai Europai. Jai ginti, JAV vadovaujant sudarytas Atlanto Paktas. Jame sutelktos valstybės yra sudariusios Mutual Defense Assistance Program (Tarpusavio gynimosi pagalbos programą). Joje dalyvauja visos Atlanto Pakto valstybės.
Kai politikai garsiai diskutuoja taikos reikalingumą, Atlanto Pakto valstybių kariai tyliai ruošiasi, reikalui esant, šį klausimą ginklu spręsti. Tų valstybių karininkai Vakarų Vokietijoje esančiose septyniose amerikiečių karo mokyklose mokomi naudotis moderniausiais amerikiečių ginklais. Eschivege mokoma strategijos ir taktikos, Ansbache ruošiami žvalgybos karininkai, Kitzingene — auto vairuotojai (šoferiai), Sonthofene ir Fues-sene — artilerininkai, Vilsecke—tankų karininkai, Grafemvoehr—pėstininkai.
Šiose septyniose Vakarų Europoje amerikiečių karo mokyklose mokosi 1.600 karininkų. Juos moko amerikiečių instruktoriai. Kursas tęsiasi šešias savaites. Atlanto Pakto valstybių kariuomenės aukštiesiams kadrams paruošti, Vašingtonas ligi šiol yra paskyręs vieną milijardą 31 milijoną dolerių.
Vakarų Vokietijos iliustruotam žurnalui REVUE, kaip pirmajam ir vieninteliam vokiečių žurnalui, buvo leista pasiųsti korespondentą į visas Vakarų Vokietijoje esančias amerikiečių karo mokyklas ir savo skaitojus žodžiu ir foto vaizdais painformuoti, kaip jose dirbama ir pramogaujama.
REVUE žurnalo korespondentas Grossar pirmiausia aplankė amerikiečių tankų mokyklą Vilsecke (Oberpfalz). To žurnalo pateiktais faktais mes pasinaudojome ir šiam rašiniui. Trys puslapiai foto vaizdų ir tarp jų šiek tiek teksto vaizdžiai skaitytoją supažindina su tankų mokyklos sudėtingu darbu. Nepamiršta pavaizduoti ir pramogų. Nors ten esama dešimties tautybių žmonių, tačiau sugyvenama kuo puikiausia.
Busimieji Europos gynėjai po tarnybos beveik kas vakaras renkasi j jaukius bičiuliškus pobūvius. Tokiomis progomis skamba “Lilli Marleen". Visus jungia tarptautinė ginklo brolystė. Taurės keliamos palydint griausmingu dešimties kalbų šūkiu: “UŽ taiką!" A. Merkelis
