PADAVIMAS APIE NERINGĄ
GIMTOS ŽEMĖS SAUJA
Prieš daugel amžių visas dabartinis Kuršių Neringos pusiasalis buvo derlingų dirvų ir sodriai žaliuojančių pievų plotai. Ten, kur lekiančiame kopų smėlyje paskendęs užpustytasis Karvaičių kaimas, tada stovėjo stipri pilis, suręsta iš didžiulių pušų. Pilis buvo nepaprastai puošni, aplink ją stovėjo didžiulės klėtys su ištaigingomis menėmis, žaliavo gražūs sodai, o netoli pilies, ant iškilios kalvos, stūksojo aukuras, pašvęstas deivei Laimai.
Gražiąją pilį ir pusiasalį tuomet valdė Didysis Karvaitis, augšto ūgio stipruolis, garsus karo vadas ir drąsus jūrininkas. Jis turėjo gražią žmoną, tačiau jiedu nebuvo laimingi: neturėjo vaikų, kuriems galėtų palikti savo garbę ir turtus. Vieną kartą Didysis Karvaitis nukovė milžinišką briedį ir paaukojo jį deivei Laimai, kad ši jam suteiktų vaikų. Deivė išklausė jo maldų ir po metų valdovą apdovanojo gražia dukrele. Džiaugėsi Didysis Karvaitis ir jo žmona, juokas skambėjo valdovo pily. Atsidėkodami deivei, valdovai suruošė didžiulę puotą ir po plačiašake liepa pastatė dar puošnesnį aukurą. Karvaičių duktė buvo tikrai nepaprasta: ji kasdieną sparčiai augo ir gražėjo. Metų nesulaukusi, ji jau buvo graži mergina, kuri turėjo ilgas nuostabias kasas.
Tai matydami, žmonės kalbėjo:
— Tai piktosios laumės padaras. Ji tikrąją valdovo dukrelę pavogė, jos vietoje palikdama šitą didžiąją.
Nusiminė valdovai, išgirdę tas kalbas. Jie pasikvietė krivius ir žynius, klausinėjo, kodėl taip greit auga jų vieturtė dukrelė, žyniai ilgai mąstė, kraipydami savo žilas galvas, ir pagaliau pasakė:
— Valdove, tavo duktė yra gerosios Laimos dovana. Ji užaugs didelė, kaip milžinas. Statyk jai, valdo-
ve, didžius ir puošnius rūmus, nes ji tau teiks garbę, o valdiniams — laimę ir gerovę. '
Išgirdęs šiuos žodžius, nudžiugo Didysis Karvaitis ir įsakė pastatydinti erdvius ir puošnius rūmus, kuriuose galėtų gyventi duktė. O dukrai, suruošę didžiulę puotą, davė Neringos vardą.
Praslinko 18 metų. Neringa užaugo tikrai nuostabi. Įvyko tai, ką pranašavo žyniai: žmonėms ji nešė laimę ir gerovę. Jei Baltijos jūroje pradėdavo skęsti kurio nors žvejo laivas, ji brisdavo per ošiančias bangas, paimdavo laivo inkarą ir laivą ištraukdavo krantan; o laivui sudužus, ji surankiodavo skęstančius jūreivius ir glėbyje parnešdavo namo.
Ir sklido garsas apie gerąją Neringą po visas šalis. Dešimtys valdovų sūnų jai piršosi, prašydami jos rankos. Tačiau ji ieškojo sau lygausvyro. Ji paskelbė, kad tekėsianti tik už to, kuris permes akmenį per Kuršių marias ligi Ventės rago. Ir svaidė akmenis kunigaikščių sūnūs, tačiau nė vieno jų ranka nebuvo tokia galinga, kaip jaunojo Ventės valdovo sūnaus, kuris permetė akmenį per Kuršių marias ir tapo Neringos sužadėtiniu.
Netrukus iš vakarų pakilo didžiulė audra, kuri be pertraukos siautė 13 metų. Šėlstanti jūra vertė krantan didžiulius smėlio kalnus. Vėjas pustė jūros smiltis į aukštas kopas. Nemuno ir Kuršių marių vandenys užliejo krantus, skandindami miškus ir laukus, žaliąsias lankas ir gražiuosius kaimus. Potvynis grėsė ir pačiai Ventei.
Pamačiusi pavojų, Neringa susėmė prijuostėn kelias smėlio kopas ir, perbridusi marias, supylė pylimą aplink sužadėtinio pilį. O kad jai buvo nemalonu braidyti po dumbliną Kuršmarių dugną, einant lankyti Ventės valdovo sūnaus, ji mariose supylė pylimą į Ventę, giliąsias vietas užversdama akmenimis, sugabentais valdovų sūnų tada, kai jie prašė Neringos rankos, o seklumas užpildama smėliu iš kopų. Tuo pylimu džiaugėsi vaikštinėdami gyventojai, jodinėdami valdovai.
Praėjus audroms, įvyko Neringos ir Ventės kunigaikščio sūnaus vestuvės. Svečiai kelias savaites linksminosi, gerdami midų ir putojantį alutį. Jaunieji laimingai gyveno, susilaukė vaikų — stiprių milžinų, drąsių ir karingų vyrų.
Bet vėliau vėl atėjo pikti laikai. Iš pietų ir vakarų į prūsų žemes pradėjo plūsti minios šarvuotų vyrų, piktų kryžiuočių. Kryžium prisidengę, jie nešė mirtį ir ugnį: žudė nekaltus žmones, degino jų sodybas. Prūsai, kaip žaibai skrajodami ant savo eiklių žirgų, visomis jėgomis gynė savo sodybas, tačiau kryžiuočių ėjo vis nauji ir nauji būriai, kurių sunaikinti jau nebuvo jėgų.
Kryžiuočių puolimo neatlaikė ir Ventė, tvirtoji skalvių pilis. Krito vienas po kito jos narsūs gynėjai milžinai. Filis buvo išgriauta ir sudeginta, o jos likučius, laikui bėgant, paskandino marių vanduo.
Ir dabar žvejai pasakoja, jog, vilnims nurimus, marių dugne esą galima matyti Ventės pilies ir Neringos supilto pylimo likučius.
ATEITIES klišė
