Trys velniai
JONAS NOREIKA
Nei Orlovui, nei jo draugui neatėjo galvon mintis, kad Trinkūnas būtų turėjęs mergaitės atžvilgiu kokius nors ypatingus jausmus. Jiems Kazimiero žygis pasirodė noru įtikti mergaitei, kad atitinkama proga galėtų iš jos reikalauti tam tikro atlyginimo. Orlovas į kiekvieną moterį žiūrėjo tik gašlumo pilnomis akimis. Jis nejautė gailestingumo nei moterų, nei senių, nei vaikų atžvilgiu. Tai buvo sužvėrėjęs žmogus, kiekviena proga ieškąs kur įkąsti, įgelti. Jis negalėjo atvirai įvykdyti savo smurto prieš mergaitę, užtat jis tuojau pat išaudė planą dvigubai ją išnaudoti. Jis žinojo, kad stovykla nuo to kaimo netoli, ir kad naktis kelioms valandoms moka paslėpti kareivį nuo viršininkų akių. Bet jis manė, kad ir Trinkūnas gali turėti panašų tikslą. Pavydėjo ir už tai, kad Kazimieras pasirodė tvirtesnis ir jį pažemino. Orlovo širdyje ėmė šėlti keršto žiežirbos tam užsidariusiam sibiriečiui.
Kai kareivių klausiamas šeimininkas parodė kelią ir jie pasisuko nurodyta kryptimi, Trinkūnas grįžtelėjo atgal.
— Sakykite, ar čia dar daug žmonių kalba lietuviškai? — Paklausė jis tarpvartyje tebestovintį tvirtą senį.
— O iš kur tamsta moki lietuviškai?—Klausimu atsakė senis, lyg nepasitikėdamas.
— Aš esu lietuvio tremtinio sūnus. Mano tėvas iš šio krašto kilęs.
— O kaip gi, moka visi. Visas kaimas tik lietuviškai ir tekalba, bet visa bėda, kad maskoliai kančiukais kapoja tuos, kurie jų maskoliškos kalbos nesupranta. Mokyklose vaikus maskoliškai moko. Sunkūs laikai užėjo. Dabar tas karas, kaip baisiausia dangaus rykštė. O gal ir verti mes tokios bausmės, nes Dievą užmiršome. Nėr tos nakties, kad visas dangaus pakraštys nežaruotų nuo gaisrų. Diena po dienos laukiame ir į savo kiemą nukrentančios granatos. — Nuoširdžiai skundėsi senis.
— Nenusimink, tėve. Praeis karas, o po karo ateis visai kiti laikai. Maskolius išvarysime laukan ir patys pasidarysime šeimininkias. Dabar sakyk, kuo vadiniesi ir kuo vardu tamstos duktė ?
— Aš vadinuosi Motiejus Šabūnas, o duktė — Miliutė.
— Pasakyk savo dukrelei, kad aš vėl ją aplankysiu. O dabar sudiev. Iki pasimatymo. — Jis paspaudė seniui petį ir nusivijo draugus. Jo žingsnius palydėjo nerimo ir nustebimo pilnos senio akys.
Rusų armijos atsitraukimas prasidėjo tomis dienomis, kai Trinkūnas atsidūrė Lietuvos žemėse. Trauktis į šiaurę rusams buvo įsakyta lygiai tą pačią dieną po pietų, kai jis su dviem savo draugais buvo užėjęs pas Šabūną. Jiems grįžus į stovyklą, jau buvo pasklidę gandai, kad dar kitą rytą teks žygiuoti atgal į šiaurę. Nepatenkinti vadų veidai aiškiai liudijo rusų tragediją.
— Trauktis atgal? Vėl grįžti į Rusijos gilumą ? — Svarstė Trinkūnas, sėdėdamas ant pakrautos gurguolės. — Ne! Bėgti dar šią naktį! Gana tarnauti pavergėjams! Lietuvio kelias nėra ruso kelias, ir mano sąžinė nenurims tol, kol ant mano pečių kadaros tautų pavergėjo caro ženklai! O gal, gal mano širdis neklysta, plakdama Lietuvos laisvės troškimu? Gal ateis laikas, kad ir Lietuva turės savo kariuomenę? — Prisiminęs tėvo žodžius, galvojo jis, ir jo krūtinėje nuo tos minties darėsi lengva, lyg nuo širdies kas akmenį būtų nuritinęs.
O piktos Orlovo akys kitaip suprato Trinkūno susimąstymą. Savo betarpiškajam viršininkui jis papasakojo, kad Trinkūnas šią naktį susitarė susitikti su viena mergaite, kad jie abu tarp savęs ilgai lietuviškai kalbėjosi, ir jis ne viską galėjęs suprasti. Bet esą galimas dalykas, kad Trinkūnas turįs kokių nors ryšių su ja, kaip su šnipe. Šis įtarimas buvo praneštas būrio vadui Butrimui, kuris įsakė Trinkūną pristatyti jam.
Prie Trinkūno priėjo Orlovas.
— Ką pasakysi?
— Tave būrio vadas šaukia.
— Ko jis nori?
— Nežinau. Gal pagirti nori už gerą tarnybą.
Trinkūnas negalėjo suprasti, kas atsitiko, tačiau nujautė, kad kas nors negera. Kitaip Orlovas nesišypsotų. Tačiau eiti pas Butrimą jis nebijojo.
Butrimas buvo vienintelis karininkas, kurį Trinkūnas mylėjo, nes ir Butrimas buvo lietuvis, tik buvo perdaug užsidaręs ir savo lietuviškumo viešai nerodė. Savo tikslo jis siekė kitu keliu: norėjo kuo didesnį pasitikėjimą rusų tarpe įgyti, kad galėtų iškilti, išmokti, išsitobulinti ir, reikiant, būtų pasiruošęs savarankiškai veikti. Trinkūną jis mylėjo, kaip savo brolį, ir kiekvieną kartą buvo pasiruošęs užtarti jį.
Kai Orlovas pranešė, kad Trinkūną atvedė, Butrimas Orlovui įsakė išeiti, ir kambaryje pasiliko vienas su atvestuoju.
— Orlovas įskundė tave, kad esi susirišęs kažin kokiais ryšiais su vieno kaimo mergaite.— Draugiškai prabilo į jį Butrimas. — Jis paskleidė gandus, kad ji esanti šnipė.
— Orlovas meluoja.
— Aš žinau, kad jis meluoja. O jei jis ir nemeluotų, tai... ir tai nieko; šis jo įskundimas dabar niekam neįdomus. Yra svarbesnių reikalų.
Sakyk, ar žinai, kad jau gautas įsakymas trauktis atgal?
— Girdėjau.
— Na, ir ką manai veikti?
— Galvoju pasilikti savame krašte. — Atvirai ir drąsiai pasakė jis Butrimui, nes žinojo, kad ir jis tikras lietuvis.
— Ir gerai. Caro valdžia vis tiek susvyruos. Vokiečiai taip pat, greičiausia, nelaimės. Kai tie galiūnai vienas kitą bežudydami nusilps, tuomet ateis patogus momentas organizuotis mažosioms valstybėms. Būtų gerai, jei atitinkamą valandą atsirastų Lietuvoje ginkluotų vyrų, iš pasalų užpuldinėjančių ir naikinančių svetimuosius. Mano laikas dar neatėjo, bet tu, jei tik turi kur pasislėpti, nieko nelaukdamas bėk.
Taip Trinkūno reikalas buvo galutinai išspręstas: bėgti, pasilikti savame krašte.
2.
Orlovas, atidavęs Trinkūną į Butrimo rankas, jautėsi, lyg šuo iš pasalų įkandęs. Jis nežinojo kas, iš tikrųjų, yra tasai jų būrio vadas. Manydamas, kad vistiek su Trinkūnu geruoju nepasibaigs, jis nutarė porai valandų pasišalinti, nuvykti į Šabūno namus, apiplėšti juos, atimti pinigus (jam atrodė, kad senis gana turtingas), o tą gražuolę... na, jis pamatys paskui, kaip su ja pasielgti.. .
Orlovas ne kartą jau buvo išbandęs naktį įsiveržti į niekuo nekaltų žmonių namus, apiplėšti juos ir išnykti. Argi jam gaila svetimo krašto žmonių, jų ašarų ir turto? — Nė kiek.
Ištikimais Orlovo draugais tokiuose naktiniuose žygiuose būdavo Latkinas ir Strojevičius.
— Šiąnakt aš jus nuvesiu į tokią vietelę, kad visą amžių laižysitės, ją prisimindami. — Kalbėjo Orlovas savo draugams, Latkinui ir Strojevi-čiui.
— O ką taip jau ypatingo tu parodysi? — Masindamiesi busimuoju grobiu, teiravosi draugai.
— Pas Trinkūno mylimąją nueisime.
— O kaip su pinigais bus?
— Bus! Turi būti. Pakratysim senį už apikaklės, ir tuojau atsiras.
— Šeimyna didelė?
— Maždaug trys keturi žmonės. Susidorosim. Ne su tiek susidorojom.
Orlovo vadovaujami, Latkinas ir Strojevičius paslapčiomis išslinko iš stovyklos. Kiek vėliau stovyklą paliko ir Trinkūnas, apsirūpinęs šoviniais ir granatomis.
Trys rusų kareiviai-plėšikai ėjo pakluonėmis, o per porą varsnų nuo jų ta pačia kryptimi ėjo Tėvynės laisvės vertę pajutęs pavergtosios tautos sūnus, pasiryžęs nutraukti verguvės grandinę. Tai ėjo Trinkūnas. Vienas iš “Trijų velnių”.
Ėjo Trinkūnas šalikelėmis. Jo širdis buvo nerami. Tiesa, Butrimo žodžiai pranašavo naujus laikus, laisvės laikus. Bet nebuvo aišku, kas ir kaip tą laisvę atneš. Rusai traukiasi, o jų įkandin seka vokiečiai. Pasitraukia seni šeimininkai, ateina nauji. Tad kokiu būdu galėtų tarp dviejų susiglaudusių galybių atsirasti laisva žemė? Butrimas sakė, kad caro galybė susvyruos, ir kad vokiečiai taip pat nelaimės. Bet ir vieni, ir kiti, nors ir kažin kaip būtų sumušti, jie vis dėlto bus keleriopai stipresni už tuos, kurie nieko neturi: nei vadų, nei kareivių, nei ginklų . . .
Liūdna buvo Trinkūnui. Pro tamsius debesis retkarčiais prasimušdami gelsvi mėnulio spinduliai nušviesdavo nuteriotus Tėvynės laukus, kaip grabnyčių žvakė numirusiojo veidą. Degėsiai kyšojo aplinkui. Laukai buvo nutrypti; žolė ir javas į dumblą paversti.
— Bet, Dieve mano, už ką? Ar negana mano tėvai Sibiro taigose kruvino prakaito išliejo, ar negana jie sveikatos padėjo, kentėdami rusiško kančiuko smūgius, ar negana lietuvis nešė svetimųjų užkrautą vargą?
Niekas neatsakė į Trinkūno klausimus. Ėjo jis kaip šešėlis, nuteriotais laukais, o jo širdį draskė toks didelis skausmas, kad tą valandą mielai būtų pasikeitęs su tais draugais, kurie jau ilsėjosi žemėje. Ištikimai jie tarnavo carui, kaip tarnauja mušamas šuo, kuriam vis dėlto jokios kitos išeities nėra. Atsisakysi, — vietoje nudės. Gyventi reikia. Vienas prieš debesis nepapūsi. Reikėjo tarnauti, ir tarnavo, ištikimai tarnavo...
— Bet daugiau aš nebegaliu! Vistiek mirtireikės. Tad jau geriau mirti čia, savo žemėje. O gal, gal iš tikrųjų, išsipildys mano tėvo pranašavimas ir įvyks stebuklas. Juk Dievo Sūnus pasakė: kas karda pakelia, tas nuo kardo ir žūva. Kodėl gi negalėtų ir caro, ir kaizerio galybė subyrėti, jei jie ėmė švaistvtis kardais, ėmė lieti nekaltų žmonių kraują: vyrus nuo žmonų, vaikus nuo tėvų atskyrė ir liepė piautis vieniems su kitais ... (B. d.)
ŠVENČIŲ KRISLAI
Spindi padangių akys
Šventuoju sidabru,
Kalėdų žirgas lekia
Su kraičiais dovanų.
Styro nudžiūvę uosiai
Gimtinėj ant kalvos .
O mes ką dovanosim
Jėzuliui Lietuvos?
Naujųjų Metų rytas
Liepsnoja rubinais,
Baisus, ugninis Vytis
Skrieja dangaus kalnais.
Pakyla brolių, kaulai,
Jie renkas į pulkus,
Ir šaukia per pasaulį:-
Teisybė greit nubus! . . .
