...NUO ELBĖS IKI MANDŽURIJOS...
AMERIKOS LIETUVIS II-JAM PASAULINIAM KARE
Sunku yra tiksliai pasakyti, kiek lietuvių amerikiečių dalyvavo II-jam pasauliniam kare. Tokios statistikos ar kartotekos anuomet niekas nevedė. Daug mūsų vyrų žuvo, daug mirė nuo įvairių ligų. Likusieji gyvieji išgyveno daug baisių dienų, garbingai atliko savo pareigas, pasižymėjo. Malonius KARIO skaitytojus čia noriu supažindinti su vienu worcesteriečiu, kuris yra išsitarnavęs už narsumą Penkių žvaigždžių Medalį.
Psk. Vincas Karlonas, gimęs Amerikoje, dabar gyvenąs Worcestery, karan buvo pašauktas į I-ją armiją, į 78 pulką. Armijai vadovavo garsus JAV gen. Hodge. Pradžioje ši armija persikėlė į Angliją, netoli Liverpool miesto, ten vykdė mokymą, o vėliau dalyvavo išsikėlime į Europą.
— šiurpu ir pagalvoti apie frontą, — pasakoja Vincas, -— bet kai reikėjo, turėjome vykdyti savo pareigas. Kariniam gyvenime man nebuvo lengva, bet nė nepakeliama ar perdaug baisu. Mes amerikiečiai ėjome, kad nugalėtume priešą, kad jis daugiau negrasintų mūsų kraštui. Vien tiktai iš Worcesterio frontuose dalyvavo apie 1,200 karių, bet lietuvių maža teko sutikti. Aš priklausiau sanitarijos skyriui, todėl nors ir reikėjo žygiuoti su frontu, aš neturėjau teisės nešioti ginklo. Mūsų pareiga buvo —- tuoj po kautynių surinkti visus nelaiminguosius.
— Kokių nuotykių, išgyvenimų turėjote tame fronto chaose?
-—- O taip! Jų buvo daugybė ir labai šiurpulingų. Ypač gerai prisimenu, kai su vienu mūsų kariu Prancūzijos fronto laukuose atsidūrėme apsupti. Mūšis virė iš visų pusių. Dangus su žeme maišėsi. Daug tada vyrų žuvo, daug buvo sužeistų. Jų tarpe buvo vienas karys, kuris ramiu laiku keikė tikėjimą, neišpažino Dievo. Tačiau šiuo mūšio momentu, gulėdamas bombų išraustoje duobėje, visas apneštas žemėmis, šaukėsi: “Dieve, jei išeisiu iš šio pragaro gyvas, kiekvieną dieną eisiu į bažnyčią . . .” Jis tikrai tada išliko gyvas, tik nežinia, ar dabar jis tą pažadą pildo.
Žiauru yra pačiose kautynėse, betdar sunkiau savo nelaimingiems draugams padėti. Kai jie šaukiasi pagalbos, tai nežiūri, kas ir iš kur šaudo: griebi, velki, nes jie trokšta dar nors valandėlę ilgiau gyventi. Tad mes savo pareigas vykdydavom kuo stropiausiai. Mūšiuose prie Reinlando buvo didelis pavojus mums visiems. Atsimenu, tai buvo 1944 m. prieš pat Kalėdas, kai vokiečių armija, verždamosi į vakarus, buvo pralaužusi mūsų frontą. Atsidūrėme apsupime. Greanalu mieste dauguma mūsų karių jau buvo pakrikę, nes vokiečiai smarkiai spaudė iš visų pusių. Aš tada važiavau mašina, bet atsidūrėme pavojingam kelyje. Vos tiktai pervažiavom vieną tiltą — jis tuojau pat išlėkė į orą susprogdintas. Baisus ir graudus buvo žūstančių karių šauksmas. Mes stengėmės visiems padėti, tačiau trūko medicinos personalo. Kiek mūsų jėgos leido, teikėme sužeistiems vaistus, leidome peniciliną, kad tik kuo daugiau vyrų išgelbėtume iš mirties nasrų, kad tik jiems pagelbėtume šioje nelaimėje...
— Pirmuosius lietuvius tremtinius sutikau Vokietijoje, netoli Weimaro. Vėliau — amerikiečių zonoje, kuriems aš daug pagelbėdavau, padėdavau. Man būdavo didžiausias džiaugsmas, kai tremtiniai surengdavo koncertus, vaidinimus, šventes. Aš visa tai jautriai pergyvendavau, vaizduodavaus savo tėvų gimtąją žemę, ir jos meilė amžinai liko mano širdyje. Mačiau taip pat ir Hitlerio įrengtas koncentracijos stovyklas, mačiau sulysusius įvairių tautų kankinius, o jų tarpe ir mano brolius lietuvius. Širdis skaudėjo, matant vos gyvus, priverstus be laiko sunykti žmonių kūnus, matant šimtus išnuodytųjų . . .
Penkių žvaigždžių medalį Vincas Karlonas gavo ne iš karto. Pirmąjį pasižymėjimą gavo Normandijos kovose, antrąjį — Šiaurės Prancūzijoje, 3-jį Reinlande, 4-jį Ardėnuose ir 5-jį Centrinėje Europoje. Gen. Vandegriftas ir gen. Eisenhoweris Vinco šeimai yra atsiuntę užuojautos laiškus dėl jo brolio žuvimo Japonijoje.
Ats. psk. B. BRAZDŽIONIS
Vincas Karlonas
Seržantas Vytautas Keršulisprie 38-sios paralelės Korėjoje
Aviacijos karys Vaid. Jakas (pirmoji eilė, dešinėje) tarnybos draugų tarpe
Mielas KARY!
Šiandien Tu vėl po keleto metų pradėjai mane lankyti. Tu vėl toks pat, koks buvai Lietuvoje, kada lankei mane Lietuvos kariuomenėje. Gal tik kiek daugiau suvargęs, bet tavo mintis ta pati.
Aš siunčiu tau 9 dol. ir noriu, kad tu mane lankytum nuo pat pirmojo numerio, o taip pat ir 1952 metais.
Viskas man patinka, ką randu tavo puslapiuose, išskyrus tik: “iš
kirpk ir siųsk". Pinigus aš galiu ir be iškarpų pasiųsti, o iš tavęs turėti knygą.
Ats. psk. Kacilauskas
Fort Belvoir,U. S. A.
* * *
KARIO redaktoriams.
Aš džiaugiuosi gavęs KARĮ, kuris yra man mielas žurnalas. KARĮ aš gavau užsisakyti per TĖVŲ KELIĄ. Venecueloj. Skaitydamas aš gėriuosi šiuo puikiu žurnalu. Aš neliksiu KARIO neužsisakęs ir kitiems metams.
Aleksandras Baradas
La Guaira,VENECUELA
* * *
Gerb. Pone Redaktoriau,
Prieš keletą dienų aš gavau Jūsų leidžiamą KARIO žurnalą, kuris yra tikrai labai retas svečias čia, Tolimuose Rytuose. Maža mūsų lietuvių čia yra, bet puiku, kad mūsų KARYS mus ir čia aplanko. KARĮ esu užsisakęs per savo tėvelį, tad tikiu jį gauti kiekvieną mėnesį. KARYS kario neapleis.
Aš čia esu karo policijos (M.P.) batalione. Mes atliekame įvairius uždavinius užfrontėje: tvarkome mašinų susisiekimą, saugojame kelius, tvarkome belaisvius ir kaunamės su priešo partizanais. O ir kitokių darbų užfrontėje netrūksta.
Mano linkėjimai KARIUI — tegyvuoja jis ir gyvena su savo tautiečiais kariais!
Alg. česonis
Wondju,KOREA.
* * *
Didžiai Gerb. Redakcija,
Jau veik ištisi metai laiko, kai lanko mane mano mielas sielos draugas KARYS, kuris, nors ir sunkiausius kryžiaus kelius perėjęs, nepasinėrė asmeninių rietenų ir srovinių intrygų dumble. Jis kaip buvo taip ir liko ištikimu draugu kariams ir vieninteliu švyturiu po pasaulį išblaškytiems lietuviams patriotams. Garbė KARIUI!
J. Ramonis
Oldham, Laues.,ENGLAND
* * *
Brangūs Redaktoriai,
Šiandien gavau iš Belgijos keletą numerių GIMTOSIOS ŠALIES ir juos skaitydamas radau KARIO adresą. Labai maloniai prašau prisiųsti man šį žurnalą. Indokinijoje sunku gauti lietuviškos spaudos. Kiek reikės mokėti — aš prisiųsiu. Išanksto tariu nuoširdų dėkui.
Leg. Jon. Banionis S. P. 80506 B. P. M. Par Paris,
T O E
* * *
Nina P. siunčia redakcijai 5 dol. čekį ir Balio Banevičiaus laiškelį iš Vokietijos, kuriam jis Ninai P. tarp kitko rašo:
“Klausyk, Niki, aš turiu į Tave vieną prašymą. Šiomis dienomis man į rankas pakliuvo JAV leidžiamas atgaivintas žurnalas KARYS. Man atsiuntė iš Luebecko to žurnalo aštuonis numerius. Tas žurnalas man taip patiko, jog aš norėčiau jį užsiprenumeruoti. Nors aš pinigus ir labai taupau, bet laikas nuo laiko reikia žinoti, kas dedasi dar laisvame lietuviškam pasaulyje. Todėl aš Tavęs labai prašau, gavusi šį laišką tuojau pasiųsk 5 dol. šiuo adresu: KARYS ...
Nors aš niekad nebuvau kariuomenėje, bet žurnalas į mane padvelkė Laisvos Lietuvos oru, ir aš nekantriai lauksiu sekančių numerių. Penki doleriai nėra labai daug, o mano vienumoje man bus didelis džiaugsmas kas mėnesį gauti gabaliuką to, ką mes esame praradę ir kas mums suteikia stiprybės ir vilties mūsų skurdžioje kasdienybėje: Tėvynės laisvės. Tavo B.
Heilstaette Oderberg,
GERMANY.
* * * *
Gerb. Redaktoriau,
... Visi mes buvusieji kariai žinome dėsnį, kad sužeistojo reikia neapleisti. Kažin ar mes neapleidžiame sužeistųjų? Va, dabar kaip kad mūsų Nepriklausomybės Karo invalidų. Juk jie buvo sužeisti, o dabar reikalingi skubios pagalbos . . . Jau ir moterys birutininkės judina šį svarbų reikalą. Nejaugi mes, vyrai, apsileisime?
Aš padariau tokį bandymą. Paprašiau K. Inv. Pirmininko Tvarkūno, kad atsiųstų įgaliojimą aukoms rinkti. Na, ir atsiuntė. Taigi, dabar renku aukas, ir kiekvienas paprašytas mielai duoda sakydami: “kam kam, bet tiems vyrams — reikia”. Jau spalio mėn. pabaigoje turėjau surinkęs 40 dol. Prieš lapkričio 23-ją pinigus išsiųsiu. Reikia kviesti KARIO skaitytoms viso pasaulio šalyse, kad jie prisimintų mūsų karo invalidus ne tiktai Lapkričio 23-sios proga, bet ir visą laiką.
A. Raškevičius
Sudburg, Ont., CANADA
Iš viršaus žemyn:
A. Petkevičius, buv. 2-jo pešt. pulko viršila, nuo 1929 m. Brazilijoj.
Vyt. Alksninis, neseniai išvykęs armijom Tarnauja 5 Div. sunkiųjų tankų batalione.
Juozas Tysliava, savanoris-kūrėjas. Dabar — publicistas, poetas, kalbėtojas, redaktorius-leidėjas.
