Trys velniai
(Tęsinys iš per. m. 14 nr.)
Staiga Trinkūnas krūptelėjo. Pripratęs būti nuolatiniame pavojuje, jis, kad ir buvo užsisvajojęs, eidamas neužmiršo atsargumo. Krūptelėjo jis nuo įtartino sušlamėjimo. Dar nežinojo, kas tai būtų: gal tik vėjo sūkurio susuktos beržo šakos sušlamėjo, gal juodas nakties paukštis pralėkė viršum galvos, jis nežinojo, bet tuojau stabtelėjo ir įsiklausė. Buvo tylu ir girdėjo, kaip debesų šešėliai bėga per kalnus ir išdegintas sodybas. Jau Trinkūnas buvo bemanąs, kad apsiriko, kai vėl kažin kas lyg ir sušlamėjo. Ne, tai buvo ne šlamėjimas, bet užtaisomo šautuvo trakštelėjimas. Trinkūno akys sužaibavo, baisi mintis švystelėjo jo galvoje. Kas nors pamatė jį ir taikosi šauti. Nespėjo toji mintis prabėgti, o jis jau gulėjo kietai prisispaudęs prie žemės. Vėl klausėsi. Nieko. Ėmė atidžiau dairytis aplink. Jam atrodė, kad apie šią vietą turi būti Šabūno sodyba.
— Įleiskit! Atidarykit! — Išgirdo Trinkūnas iš vakarų pusės įsakantį balsą. Tas balsas jam buvo pažįstamas. Iš karto neatsiminė, bet kai antrą kartą išgirdo, pažino.
— Orlovas! Gyvate! Na, vyruti, šį kartą pakliuvai! — Sugriežė dantimis Trinkūnas, ir baisus kerštas prieš šį ištvirkusį rusą apėmė jį.
Supratęs, kad į Šabūno sodybą įsisuko Orlovas, Trinkūnas taip pat tuojau susivokė, kad jis greičiausiai ne vienas. Todėl nutarė veikti, kiek galima, atsargiau. Dalį savo amunicijos ir milinę jis nuėmė, kad būtų lengviau. Pasiliko penkiais šoviniais užtaisytą šautuvą, ant jo uždėjo durtuvą, ir prie diržo užsikabino dvi granatas.
— Įleisk, po velnių, jei nenori, kad sudegtumei! — Pagrasino kitas, ne Orlovo balsas. Ir šį balsą Trinkūnas pažino. Tai Strojevičius. Jis irgi tarnavo vienoje kuopoje.
Šabūnas drebėjo, kaip ant aukšto laivo stiebo užkeltas žmogus, kuriam tėra tik du galimumai: arba šokti į siuntančios jūros bangas ,arba laukti, kol tave, bestovintį stiebo viršūnėje, nušaus. Lauksi — sudegins, atidarysi — svilins padus, nupjaus ausis, nukapos pirštus ir, apiplėšę, pakars visus. Šalia tėvo, visa išblyškusi, vienmarškinė, basa, stovėjo Miliutė. Už ją jaunesnis brolis Vincas skubėjo rengtis, bet nežinojo, ką jis, apsirengęs, darys. Pati Šabūnienė, irgi vienmarškinė, buvo taip išsigandusi, kad be tikslo puldinėdama iš vieno trobos kampo į kitą, nieko daugiau nesumojo, kaip isteriškai šaukti:
— Jėzus, Marija, kas dabar bus? Jėzus, Marija! Jėzus!. . .
Troboje buvo tamsu. Motina lakstė klykdama; Vincas baigė rengtis, o tėvas su dukterimi drebėdami spaudėsi vienas prie kito, kad neišgriūtų.
Orlovas ir jo sėbrai beldėsi į prieangio duris. Kelius kartus pagrasinę padegti, jei tuojau nebus įleisti, tą savo grasinimą būtų gal tuojau ir įvykdę, jei jiems nebūtų rūpėję pinigai ir jei jų vado Orlovo širdyje nebūtų šėlusios žvėriškos aistros į jauną lietuvaitę.
— Įeisim pro langą! — Nusprendė Orlovas, nesulaukdamas atidarant durų. Staiga pokštelėjo išplėšiama langinės štanga, langinės atsidarė; šautuvo buožė trenkė į lango rėmus, ir žvangėdamos stiklo šukės pabiro į aslą. Elektros lemputės akis apšvietė kambarį, ir velniškas juokas palydėjo jos spindulius.
— Ką, manėte neįsime... — Rusiškai keikėsi plėšikai.
Visos kliūtys buvo pašalintos, ir keturios širdys pajuto jas praryti išsižiojusių vilkų nasrus. Motina staiga apalpo ir krito viduryje aslos. Tėvas sėdėjo ant lovos krašto, nesistengdamas pajudėti. Miliutė, abi rankas sukryžiavusi ant krūtinės, susigūžė ir ilgi gelsvi plaukai pridengė jos mirštamai išbalusį veidą. Vincas įsitraukė į kampą po pastale, ir elektros spindulys jo neužkliudė. Prie kojos jis pajuto šalto plieno ašmenį, kirvį, pamestą pasuolėje, ir instinktyviai suspaudė jo medinį kotą.
Orlovas pro langą įlipo į trobos vidų. Nė žingsnio nesitraukdamas nuo lango, jis švaistėsi elektros lempute po kambarį, atidžiai apžvelgdamas kiekvieną kampą. Vincas, kiek galėdamas, spaudėsi prie sienos pasuolyje, bet Orlovas jį pastebėjo ir keikdamasis nustūmė prie tėvo. Įsitikinęs, kad daugiau nieko nėra, plėšikų vadas įsmeigė savo žvilgsnį į apnuogintus Miliutės pečius, į jos nuogas iki kelių kojas, ir jo krūtinė ėmė kaisti, šnervės plėstis, protas temti nuo aistros liepsnų. Vienoje rankoje laikydamas elektros lemputę ir spigindamas į iš baimės apstulbusią mergaitę, o kitoje spausdamas šautuvą, jis artinosi prie jos . . .
Tą akimirksnį kieme pasigirdo baisus trenksmas. Tai Trinkūno puolamoji granata sprogo, sužeisdama Latkiną ir Strojevičių, pasilikusius lauke.
Orlovas užgesino šviesą ir staigiu šuoliu atsitraukė prie sienos. Silpna mėnulio šviesa krito pro atdarą langą, prie kurio jis prisišliejo, norėdamas įžiūrėti, kas dedasi lauke. Šlubuodami Strojevičius ir Latkinas bėgo į priešingas puses. Niekas jų nesivijo, tik staiga ore vėl sušvilpė granata ir, vos spėjus tarkštelėti ant kiemo tiltelio, per kurį tą akimirką bėgo Strojevičius, sprogo. Mirštančiojo aiktelėjimas susiliejo su granatos trenksmu ir šiurpulingai nuskambėjo nakties glūdumoj.
Latkinas bėgo kiemo gilumon, tikėdamasis tarp trobesių pasislėpti. Jis nežinojo iš kur ir kas taip staiga juos užpuolė. O gudrus Trinkūnas, lyg numanydamas, ką užpuolikai darys, gyvatės tylumu prišliaužęs prie šulinio, vieną ir kitą granatą paleido, nepasirodydamas ir net nė vieno žodžio nepratardamas. Prie šulinio iš trobos pusės augęs krūmas puikiai paslėpė jį. Latkinas bėgo tiesiai prie to krūmo. Trinkūno rankose suspausto šautuvo vamzdis, kaip pražūtinga akis, lydėjo jo žingsnuis ir, kai jis prisiartino vos per keletą žingsnių, spiovė ugnimi. Sunkus ruso kareivio kūnas krito prie šulinio rentinio. Jis krito tyliai sudejavęs, tartum nedrįsdamas garsiai sušukti, kad neišgirstų pakaukazėje gyvenanti motina ir mylimoji, kurioms žadėjo iš karo parnešti didelį grobį.
Orlovas pasijuto patekęs į spąstus. Vienas draugas krito viename kiemo gale, o kitas kitame. Vadinas, kiemas gali būti apsuptas. Bet koks velnias galėjo čia atsirasti pačiame vidurnaktyje, Orlovas nesuprato.
— Orlovas švietė elektros lempute.
— Trinkūnas?! — Staiga nušvito Orlovo galvoje mintis, prisiminus įvykį tarp jo, mergaitės ir Trinkūno. — Bet juk jį turėjo areštuoti. O gal pagėbo? Gal paleido? Kas gi kitas, jei ne jis? Užsimanė pamatyti mergiotę ... — Kaip adatos siuvo Orlovo galvoje mintys, ir jis pradėjo nujausti, kad užpuolikas turi būti Trinkūnas. Nuo tos minties Orlovui darėsi kiek lengviau, nes Trinkūnas, greičiausiai, buvo vienas. Prisiminė Orlovas, kad iš Trinkūno rankos paleidžiamos granatos lekia trisdešimt sieksnių ir visada krinta netoli tikslo.
— Jis ten prie šulinio. Prie ano krūmo. — Nusprendė Orlovas, ir pikta šypsena iškreipė jo lūpas, nes jis atspėjo sląstų paslaptį. Dabar jis žinojo su kuo tenka susidurti, tad greitai svarstė būdus, kaip veikti toliau.
Viskas vyko labai greitai. Du sprogimai sekė vienas po kito ir tuojau pat juos palydėjo šūvis. Nuo tų trenksmų apalpusi, motina pramerkė akis ir ėmė šaukti. Milė išdrįso apsidairyti ir pamačiusi, kad į ją slinkęs baisus plėšikas pats staiga išsigando ir atšoko prie sienos, tyliai smuko į kambarėlį, o Vincas paskui ją. Tėvas, nebesuvokdamas kas darosi, palindo po lova. Ir kai Orlovo elektros lemputė vėl sužibo troboje, jis pamatė tik vieną seną moteriškę, išsidraikiusiais plaukais ir šaukiančią. Toji tuštuma, tas staigus pradingimas kitų trijų čia buvusių, Orlovą mirštamai įkando. Jis pasijuto, lyg stiklo šukę prarijus. Šaltas prakaitas išpylė jo kaktą. Jam atrodė, kad dabar iš kiekvieno kampo gali jį netikėtai pulti. Ir tik beliko vienintelė išeitis — bėgti. Šokti pro langą ir, kiek kojos iškerta, sprukti į gatvės pusę, kad tik nesusidurtų su Trinkūnu. Kaip kiekvienam plėšikui, taip ir Orlovui, mintis apie mirtį varė jį iš proto.
Trinkūnas veikė šaltai, kaip plieninis. Visi jo nervai buvo įtempti, kaip stygos, ir nė viena smulkmena neprabėgo jo nepastebėta. Jis suprato, kad Orlovas, greičiausia, pasiliko vienas viduje, nes jis tik du tokius ištikimus draugus ir teturėjo. Abu jie jau buvo likviduoti; jei dar kur nors būtų buvęs trečias, tai ir tas jau būtų pabėgęs. Reikėjo kokiu nors būdu užkirsti kelią pabėgti tam vyriausiam plėšikui Orlovui.
Nuo šulinio, kur klūpėjo pasislėpęs Trinkūnas, iki lango, pro kurį vidun įšoko Orlovas, buvo apie keturiasdešimt metrų. Visas tas tarpas buvo atviras ir, jei Trinkūnas būtų mėginęs šį tarpą perbėgti, pro langą jį galėtų lengvai nudėti. Todėl jis kantriai laukė sekundė po sekundės, ar lange nepasirodys Orlovas, bemėginąs pasprukti. Trinkūno kūnas buvo įsitempęs ir pasviręs į priešakį, kaip besirengiančio bėgti bėgiko. Jo šautuvas vėl buvo užtaisytas, o plieninis durtuvas uždėtas.
Orlovas vieną kitą kartą atsargiai kyštelėjo galvą iš lango, norėdamas įsitikinti, ar čia pat palangėje netyko jo užpuolikas. Jo rankos drebėjo, širdis daužėsi iš baimės, ir vien tik piktas žiaurumas neapleido jo.
— Bėgti! — Galutinai nusprendė jis, ir staigiu šuoliu šoko pro langą į kiemą. Tuo pačiu momentu Trinkūnas pašoko iš vietos ir, kiek galėdamas, pasileido į pro langą lendančiojo pusę.
Orlovo šuolis buvo vikrus ir gerai pavykęs.. Kai jis atsidūrė ant žemės ir užtaisytą šautuvą žaibiškai nukreipė į tą pusę, iš kur sklido dundantieji žigsniai, Trinkūnas bebuvo vos per dešimtį ar penkiolika žingsnių nuo jo. Du šūviai nuaidėjo, kaip žaibo trenksmas, susiliedami krūvon. Abu jie šovė vienas i kitą. Trinkūnas bebėgdamas, o Orlovas tūpčiomis. Ir abu šūviai prazvimbė, kaip paklydusios bitės. Nė vienas jų nepataikė. O antrą kartą šauti jau nebebuvo laiko: jų durtuvai susirėmė ir prasidėjo atkakli kova. (Bus daugiau)
Šautuvas ir geras laikraštis — du tikriausieji kario draugai.
