ŽYGIS Į 1951-sius METUS
Visas pasaulis, o ir mes lietuviai, didžios nežinios ir gilaus rūpesčio persunktais veidais praleidome šiųmetinę Kalėdų šventę. Štai, jau žygiuojame Naujųjų 1951-jų Metų audringąją kelionę.
Kodėl gi sakome — žygis?
Kodėl tariame — žygiuojame?
Nejaugi prieš akis vėl karo vargas, ašaros, kraujas... Juk praėjusių švenčių dienomis Geroji Naujiena mums skelbė ramybę ir taiką geros valios žmonėms žemėje.
Deja! Kada žemėje triumfuoja pats pikčiausias žmogus, kada komunistinė bestija visiems geros valios žmonėms yra baisesnė net už pačią mirtį — aišku, žemėje nebegali būti nei ramybės, nei taikos, nei, pagaliau, Trečiojo pasaulinio karo realaus supratimo, jo baimės.
Šiandien, atrodo, kiekvienam turėtų būti aišku, kad dabartinė būklė ilgai tęstis negali. Arba — arba! Iš ugnies ir pelenų tegali prisikelti gerosios valios žmogus, o milijonai įvairių tautų vergų, lėtai mirčiai uždarytų raudonosios Maskvos imperijos “darbo” stovyklose, turėtų išeiti į laisvę. Į laisvę, dėl kurios Jungtinės Amerikos Valstybės buvo priverstos vesti du pasaulinius karus, paaukoti jiems daugybę geriausių savo motinų sūnų ir sudėti begalines materialines vertybes.
Žinoma, tai yra baisu, pasakys dažnas. Tačiau šiuo atveju reikėtų tuojau pat giliai pagalvoti: o kas būtų atsitikę su Europa, Amerika ir, gal būt, visu pasauliu, jeigu JAV nebūtų įsikišusios į šiuos abu karus? Ar JAV šiandien dar bebūtų visų didžiųjų žmogaus laisvių šalis? Ar ji būtų galingiausia valstybė pasaulyje?...
Viso pasaulio civilizacijos, jo kultūrinių bei dvasinių vertybių laimei, abiem atvejais JAV atsakė pačia tikrąja kalba — ugnimi!..
Tiesa, oficialiai —Tretysis pasaulinis karas dar nėra prasidėjęs. Dar neva kalbasi ir šypsosi didžiųjų galybių diplomatai, sėdi draugėje už stalo bankietuose. Tuo tarpu — Korėjos mūšių laukuose jau pusmetis, kai liejasi Jungtinių Tautų vyrų kraujas, puola, traukiasi, ginasi divizijos, o didžiausią šios aukos kryžių — neša Jungtinės Amerikos Valstybės.
Tikėkime, kad šių pirmųjų karių - kankinių kraujas turės didžios prasmės viso pasaulio busimosioms kartoms, visai žmonijai. Jų brangiausios aukos dėka šiandien jau ir “aklieji” praregi, kas yra raudonasis imperializmas, kas yra tikrasis užpuolikas, ir kas verčia Ameriką ryžtis, jeigu jau nėra kitos išeities, pakankamai tvirtai sutikti baisingą ugnies ir plieno griūtį, kuri šiandien pakibusi ties visų gerosios valios žmonių galvomis.
Šiandien mums yra suprantami ir fronte mirštančio kario amerikiečio žodžiai, kuriuos pasakė dar II-jo Pasaulinio karo žūstąskarys, vieno garsiojo JAV rašytojo, Hemingway, pokarinio veikalo personažas Jordan, gulėdamas prie susprogdinto tilto ir laukdamas mirties:
“Ištisus metus aš kovojau dėl savo įsitikinimų. Jeigu mes čia laimime — mes laimėsime visur. Pasaulis yra gražus ir vertas, kad dėl jo būtų kovojama, ir aš labai nenoriai skiriuosi su juo ...”
Nedidelės lietuvių tautosdidingoji istorija ir mūsų Tėvynė Lietuva — nemažiau yra graži ir verta, kad mes dėl jos laisvės kovotume ir aukotumės.
Tad šiomis istorinėmis dienomis, kada nežinome, kas gali atsitikti net bespausdinant ar beskaitant šiuos žodžius, junkimės visi neišskiriamon draugėn savųjų tarpe. Aukščiausias laikas gryna širdimi vieningai budėti didžiojoj parengtyje. Tikėkime, kad lietuvis karys, kuriame fronte jis bebūtų, garbingai ir narsiai atliks savo pareigą Tėvynės, JAV ir viso pasaulio gerosios valios žmonių laisvei ginti.
KPT. SIM. URBONAS
MIELUOSIUS MŪSŲ SKAITYTOJUS, BENDRADARBIUS IR TALKININKUS, visus karius, visus lietuvius Tėvynėje ir pasaulyje, visus malonius kolegas lietuviškųjų laikraščių redaktorius-redakcijas nuoširdžiai sveikiname, sulaukusius Šv. Kalėdų ir Naujųjų 1951-jų Metų.
Nors ir kaip bebūtume iškankinti, pavargę ir nusivylę, nepalaužiamai tikėkime laisvos, demokratinės Tėvynės Lietuvos prisikėlimu. Dėl jos kovokime, aukokimės, jos laisvei sutartinai dirbkime.
KARYS
