LAIŠKAS EUROPON

Mielas Prieteliau,

Jau beveik dveji metai praslinko, kai su Tavim išsiskyrėm tarp anų barakų, kurie mus daugelį metų laikė pririšę prie savęs. Puikiai pamenu tą dieną. Buvo gražus, saulėtas švabiškas pavasaris, o mūsų komitetas buvo nuverstas. Mat, dėl išeikvojimų maisto sandėlyje, ir dėl viešo visuomenės protesto, sandėlininkas persikėlė net į kitą zoną. Pameni, tada nieks nesutiko eiti į komitetą, išskyrus mane. Aš, žinoma, sutikau. Ir tai tik dėl to, kad žinojau, jog tą pačią dieną išvykstu į pereinamąją stovyklą, pakeliui į JAV. Kaip ten buvo toliau — nieko nežinau, bet dabar čia galiu visiems pasakoti, jog “kempėse” buvau net komiteto pirmininku. Matai, čia, Amerikoje, labai svarbu turėti kokį nors titulą, žmogus be titulo, ir dar buvęs DiPi, vietinių visiškai negerbiamas. Beveik visi atvykusieji turia kokius nors titulus.

Tai matai, prieteliau, kas darosi.

Kiek iš kitų girdėjau, esi buvęs darbo kuopose eiliniu. Tai, prieš išvykdamas, pamėgink kaip nors gauti pažymėjimą, kuriame būtų įrašytas koks nors titulas. Nesvarbu koks. Atvykęs galėsi sakyti, kad buvai darbo kuopos vadu, o su Tavim, jau nuo pat išlipimo minutės, visiškai kitaip skaitysis muitininkai ir visokie uosto fariziejai. O kai nuvyksi pas gimines, tai Tave sutiks kaip kokį generolą, laimėjusį atsitraumo mūšį. Matai, toks laikas, nesistebėk ir iš manęs, kad duodu Tau patarimų, nors tu buvai mano būrininku. Juk dabar karo vadams kartais duoda patarimų ne kariai, bet menininkai, muzikos mėgėjai ir panašūs. Nieko nepaprasto: atominis amžius, vyruti...

Dabar šiek tiek apie save.

Matai, aš atvykau pas savo dėdę. Padorus dėdė, ne toks, kaip kiti. Jis mane laikė savo bute tol, kol jam nusibodo mano žmonos pasakojimai apie “kontrę”. Žinai, moterys dažnai daug ką sugadina. Dėdė atsimena Lietuvą tokią, kokią jis paliko. Na, o mano žmona pradėjo aiškinti, kad ten kaimų jau beveik neliko; visi išėjo gyventi į vienkiemius. Miestuose taip pat buvo elektra, o Kaune ir kituose miestuose buvo pastayta daug ir gražių namų. Ko gero, dar gražesnių net, kaip Amerikoje. Dėdė supyko, o dėdienė nekalbėjo visą savaitę. Aš pradėjau gelbėti padėtį: išaiškinau, kad tai buvo mūsų vyriausybės tik projektas taip sutvarkyti kraštą po penkiasdešimt metų. Pasakojau, kad buvo viskas taip pasilikę, kaip kad atsimena dėdė. Santykiai su giminėmis susitvarkė.

Vieną dieną žmona vėl prasitarė, kad mes Šančiuose turėjom mūrinį namuką ir net tarnaitę laikėm, o dirbau tik aš vienas. To pakako, kad mes tapom galutinai išvietinti iš dėdės “hauzos”. Ką darysi, šiaip taip susiradom milijonierių rajone butuką, taip sau iš 5-kių kambarių, 2-jų vonių ir kitokių patogumų. Mokėjom labai pigiai — $125 mėnesiui.

Pagaliau nutarėm nusipirkti savo namą. Žinai, ir nupirkom. Namas geras. 12-kos šeimų namukas... Kainos nesakysiu, nes vistiek Tu tokio nenusipirksi, gyvendamas lagery.

Žinai, kai pasidariau namų savininku, nepatogu buvo vaikščioti pėsčiam. Pirkom automobilį. Tiesą pasakius — nekokį, 1949 metų Oldsmobil, tai toks, kur ne reikia bėgių keisti: tokio norėjo mano žmona. Be to, teko keisti visą buto “apstatymą”, nes anksčiau nupirkti baldai buvo nekokie. O kai naujas “apstatymas”, aišku, reikia ir siuvamos mašinos ir televizijos paskutinio modelio. Gerai dar, kad uždraudė spalvotą televiziją, būtų tekę aną pirkti. Dabar vėl naujas rūpestis spaudžia:    užsakiau 1951 metų  “Cadilacą” ir dar vis negaunu...

Gal Tau neaišku, kas yra “Ca-dilac”? Tai geriausias ir brangiausias automobilis Amerikoje.

Aš dirbu labai sunkiai: darbą pradedu 7 val. ir varau iki 4 vl. vienoj dirbtuvėj, kur į valandą moka tik $2,25, o nuo 6 val. iki 12 — plaunu restorane lėkštes ir ten gaunu po 1,25 valandai, šeštadieniais moka viršvalandžius: pusantro karto tiek, kiek normaliai. Sekmadieniais kartais pagaunu atsitiktinio darbo: dažau. Už dieną gaunu iki $20.

Tai matai, prieteliau, kaip aš sunkiai verčiuosi šitame krašte. Iš viso, galiu pasakyti, kad gyvenimas sunkus, o ypač tik pradedančiam įsikurti. Norėčiau pasiųsti Tau kokį siuntinėlį ar šiaip ką nors, bet kad vos galą su galu suvedu. O, be to, dar šią žiemą esu nutaręs išvykti kokiam mėnesiui į saulėtąją Floridą, nuotaikos pataisyti. Tai irgi kainuos. Tai taip ir negalėsiu dar šiais metais sukurti Tau siuntinuko.

Nepyk, gal kada vėliau.

Kas gero pas Tave? Turbūt dar vis gyveni lageryje. Iš spaudos žmona sužinojo, kad Jūsų lagerį jau keturis kartus kėlė į naują vietą. Tai tikrai labai įdomios kelionės, juk vienoje vietoje gyventi nusibosta ,o, be to, tas niekonekainuoja. O jei ir kainuoja, tai doleriais nemoki.

Aš, iš viso, nepatarčiau Tau niekur iš Vokietijos važiuoti. Juk čia labai smarkiai kalbama apie karą ir atominę bombą, kuri, sako, būtinai krisianti ant New Yorko, ar Čikagos, o, gali būti, pasak vieno progresyvio, net taip, kad rusai greičiau užims Ameriką, negu Europą. Jei taip, tai aš atvyksiu pas Tave ir įkursime naują lagerį pabėgėliams iš Amerikos. Na, o jei kartais rusai eitų į Jūsų zoną, tai Tu kelkis kur nors į vakarus ar į pietus. Manau, kad atsiras vėl kokia nors nauja organizacija, kuri globos dvigubus DiPi. Aš tikiu, kad ta organizacija į savo tarnybą pirmiausia priims “ekspiriens” žmones, kurie supranta pabėgėlius ir galės būti naudingi įvairiems postams. Aš tam esu pilnai pasirengęs. Manau, kad dar teks susitikti.

Būk sveikas ir linksmas. Nuo manęs pasveikink mano pažįstamus, bet neduok niekam mano adreso, o ypač buvusiems skolininkam, kuriems dar ir dabar nepajėgiu atsilyginti. Ką Tu pasakysi, net vieno lietuvių laikraščio redakcijai likau skolingas už surinktas prenumeratas. Ką gi padarysi...

Viso gero vargstantis Tavo

prietelius Laurynas.