Jie pereina istorijon
J. Karys
“...savo įnešėm dalį..
Lapkričio 23-ji diena Naujosios Lietuvos istorijoje atsistojo greta pačių įžymiausių mūsų praeities datų. Juk šiandien niekas neturi mažiausio pagrindo užginčyti, kad Vasario 16 Aktas tikriausiai būtų pasilikęs balsu tyruose, jei tame Akte išreikšta tautos pretenzija laisvai gyventi nebūtų buvusi paremta bei apginta organizuotąja pajėga.
Ta organizuotoji pajėga buvo mūsų tautinė kariuomenė, oficialiai įsteigta 1918 m. lapkričio 23 dieną. O tos kariuomenės užuomazgą ir gerą pradžią sudarė Savanoriai - Kūrėjai, daug anksčiau pradėję laisvu savo noru rinktis prie ginklo. Tuo būdu jie įgalino silpnutę krašto Vyriausybę: a) sukurti administracinę organizaciją visame krašte; b) imtis reikalingų priemonių grupuoti, didinti ir stiprinti tautines ginkluotąsias pajėgas; c) vykdyti reikalingą prievartą visų tautos rezervų mobilizavimui.
Taigi, Savanorių-Kūrėjų suvaidintas vaidmuo, atstatant Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, yra be galo didelis. Ir juo giliau amžinybėn grimsta metai, tuo šviesesnė aureolė gaubia tų vyrų atliktus žygdarbius.
Jų buvo nedaug, vos apie 10 tūkstančių. Tačiau jų skaisti Tėvynės meilė ir grynas savęs atsižadėjimas suteikė jiems šimtų tūkstančių vyrų galios ir jėgų. “Niekai gyvybė, jei Tėvynė vėl būtų pavergta!” — sušuko kruvinomis lūpomis priešo kulkos pakirstas jaunutis savanoris. Ir tas šūkis atsiliepė griausmingu aidu kiekvieno kario, kiekvieno ūkininko, darbininko, seno ir jauno krūtinėse. Laisvės kovos buvo laimėtos...
Nežiūrint į tai, kas atsitiko ir kas dar gali atsitikti, visa tai, ką tauta po savo trispalve išgyveno, veltui nenueis. Ir Savanorių-Kūrėjų pralietas kraujas, ir laimingi nepriklausomojo gyvenimo dešimtmečiai, ir garbingos partizanų kovos prieš barbariškiausią okupantą, yra tie nuostabūs daigai, kurie negali supūti. Ateis diena, kada tie daigai vėl išspaus stiebus, vėl džiaugsimės jų žiedais ir vaisiais...
* * *
Kariuomenės šventės dieną Lietuvos miestuose bei miesteliuose išsirikiuodavo iškilmėms kariški daliniai, šauliai, įvairios organizacijos. Garbingiausioje vietoje matydavome nelygias Savanorių -Kūrėjų gretas. Kasmet tos gretos vis pasirodydavo trumpesnės: vienus tų vyrų įveikdavo senatvė, kiti staiga užmerkdavo akis, atsiliepus parsineštoms iš kovų žaizdoms. Ir sunku būdavo atspėti, kodėl vieno kito tų užsigrūdinusių vyrų skruostais nusirisdavo ant ordenais papuoštos krūtinės ašara. Ar džiaugsmas ją išspausdavo, ar gilus liūdesys? Ir viena, ir kita. Kas gi galėdavo labiau džiaugtis laisve, kaip tas, kas už ją aukoja savo kraują? Iš antros pusės, Savanoris-Kūrėjas iškilmingais momentais negalėjo užmiršti savo žuvusių brolių, ypač tų, kurių kapai liko dar neišvaduotoj Vilnijoj. Pagaliau, tuose kapuose ilsisi ne vieno Savanorio-Kūrėjo tėvas, sūnus, ar koks kitas artimasis. Kaip jie būtų džiaugęsi tokiais momentais!
Deja, be jų aukų nebūtų buvę nei šios šventės, nei Lietuvos....
* * *
Trys laiko kryželiai nuėjo amžinybėn, pasiimdami su savim Lietuvos laisvės kovų garbingą laikotarpį. Nuostabūs Savanorių-Kūrėjų žygiai spindi iš praeities jau per geltonijančius istorijos lapus. Kur tie tūkstančiai mūsų narsuolių dabar? Dauguma, aišku, nukeliavo pas savo žuvusiuosius ginklo draugus ... Likę gyvi išsiblaškė: vieni pasirinko
tremties gyvenimą, kitus dabartinis okupantas išgabeno Sibiran; tie jų, kurie dar pajėgūs vartoti ginklą, prisijungė prie partizanų. Namie, prie savo židinio, šiandien nerastumei nei vieno. Baisi tragedija ištiko keliolika tautų; laisvųjų valstybių tarpe nėra Lietuvos; baigia paskutines dienas ir Lietuvos Kariuomenės pijamieji kariai, tiksliau — jų paskutinės, labai praretėjusios, gretos. Patekę j laisvės šalis tie mūsų tautos milžinai kenčia nepaprastą savo žemės ilgesį. Kartais, kaikur, jie dar mėgina pasirodyti viešai, bet ir jie patys jaučia, kad nei laikas, nei vieta jų pasirodymui netinka. Jų daina sudainuota. Belieka nuostabiai puiki Savanorių-Kūrėjų legenda, su kuria jie pereina istorijon. Ten jiems užtikrinta garbinga vieta. Iš ten jie visais laikais daugiau padarys, negu dabar kur nors iškeldami iš svetimo šilkopasiūdintas vėliavas, toli nuo jų krauju apšlakštytos gimtosios žemės...
* * *
Savanorių - Kūrėjų atlikta misija labai daug reiškia Lietuvos dabarčiai ir ateičiai. Tik įsijauskime! Lietuva, tapusi laisva valstybė, aiškiai išsiskyrė iš imperialistinės Rusijos tautų mišinio, grįžo vėl gyvojon istorijon, stipriai įsirėžė laisvųjų tautų mokslinėn literatūron. Dabar jau nerasi pasaulyje kampelio, kur Lietuvos vardas nebūtų girdėtas; nesutiksi bent kiek apsišvietusio žmogaus, kuris nežinotų kur yra Lietuva ir kad ta nedidutė tauta priklauso aukštai kultūringų tautų šeimai.
Per laisvojo gyvenimo laikotarpį Lietuva įsipilietino laisvųjų valstybių tarpe ir jos iš ten išbraukti niekas neįstengs. Nuo New Yorko, per Atlantą, Europą ir Aziją plauko juodi debesys. Audra bus! Pasaulis rengiasi organizuotis iš naujo. Kas užginčys mūsų tautos teises keltis laisvam gyvenimui? Tad dirbkime, kas kaip galime, kaip išmanome. Vartykime prieš laisvosios žmonijos sąžinę ir akis mūsų tautos skriaudas; aukokime ir aukokimės! O kad nepristigtume energijos, valios ir jėgų, prisiminkime Savanorių-Kūrėjų epą. Tenai mes galime pilnomis rieškučiomis Tėvynės meilės pasisemti.
