Lemiamieji metai
Plk. K. Grinius
Maskvinio imperializmo išsiplėtimas
Po pasaulį išblaškyti lietuviai praėjusią vasarą minėjo tragingų birželio dienų dešimtąją sukaktį, kai, neatsižvelgdami į jokios žmogaus - tautos teises bei iškilmingai duotus pasižadėjimus, maskviniai satrapai brutaliai pamynė Nepriklausomą Lietuvą ir po šiai dienai prispaudę ją laiko, šio grobuoniško akto nepateisins jokia kazuistika, jokie tariami “strateginio saugumo” išvedžiojimai, kad ir kiek rusų “patriotai” iš kailio nertųsi tai įrodyti.
Drauge su Latvija, Estija ir Rytine Lenkija, Lietuva buvo pirmąja maskoliško imperializmo auka. šiandien, į vienuoliktus smurto metus įžengus, Maskva jau laiko pagrobusi bent 12 senos civilizacijos centrų ir, kompensuodami savo už tik išlaisvinta Korėjos sostinę (tryliktoji!), grobia jau Lhassa — giliai patriarchalaus Tibeto centrą. Visi ženklai rodo, kad Maskvos imperializmas čia nesustos ir, Rusijos carų tradicijos įkvėptas, eis iki pat liepto galo, kol, pagaliau, praregėjusio pasaulio likučiai neužstos jam kelio, o kaltininkus nepatrauks teismo atsakomybėn. Tikėsime, kad dar nebus vėlu ir kad skaitmuo “13” ir vėl patvirtins savo prietaringą prigimtį.
Aš asmeniškai į prietarus netikiu ir nemanau, kad tryliktąja sostine Maskvos grobimas pasibaigs. Perdaug jau toli nueita, perdaug buvo apsileista. Visą dešimtmetį darytos klaidos priaugo su nuošimčiu ir kaupu.
Laisvai alsuojąs pasaulis staiga atsidūrė prieš atsivėrusią bedugnę. Net penkeriems metams nepraėjus, šiandien skubama užpildyti dirbtiniai sudarytą tuštumą, tiek japonams, tiek šiapus “kruvinosios uždangos” išlikusiems vokiečiams, siūloma net griebtis ginklo. Vien jau tas faktas parodo įvykusio psichologinio persilaužimo mastelį.
Ar Maskva lauks? Ar dar laisvai alsuojančiai Europai jau neišmušė dvyliktoji valanda? Tik ateitis tą galės parodyti.
Keli lemiamieji momentai
Žiūrint retrospektyviai, per praėjusį dešimtmetį nesunku išskirti kelis lemiamus momentus: visuotiniam kataklizmui 1939 m. rugsėjo 23 duris pravėręs dviejų banditų susitarimas, vieno bandito iš pasalų užpuolimas kito (1941 m. birželio 22), japoniškų banditų iš pasalų užpuolimas Amerikos (Pearl Harbor), demokratijų pergalė ir... pergalės vaisių praradimas. Kad galėtume spręsti šio paskutiniojo ruožto tikrąją “degradaciją”, reikia būti tremtiniu, tik neseniai perėjusiu įvairių “screening’ų” procedūrą.
Daugelio banditų jau nėra gyvųjų tarpe. Beliko tik vienas, pats vyriausias ir pats pavojingiausias, nes, iš savo partnerio pasimokęs, milžiniškus plotus užgrobęs, kelio atgal jau nebeturi.
Būdinga kad šiam maskviniam banditui tebepadeda vis tie patys, per paskutinį dešimtmetį nesikeičia adjutantai: Molotov-Skriabin, Dekanosov, Višinsky, Sobolev, Krutikov ir tutti quanti. Nėra tik vieno Ždanovo. Savaime į galvą ateina 1940 m. birželis, kai, budelio darbui atlikti, į Lietuvą buvo atsiųstas satrapelis Dekanosov (iki 1941 m. birželio 22 Maskvos pasiuntinys Berlyne), į Latviją—Višinsky, į Estiją — Ždanov.
Nepoilgo minėsim kitą Lietuvai būdingą dešimtmetį, kai ir vėl birželio mėnesyje, Lietuvoje pasirodė vokiškojo bandito legionai. Toji diena bus minima dviguba prasme, nes, be visais atvejais liūdno vienos okupacijos pakeitimo kita, lietuvių tauta parodė savo pasiryžimą gyventi laisva, nepriklausoma. Atsitiktinai susidariusį momentą išnaudodama, ji sukilo prieš savo spaudėjus. Buvo tai spontaniškas, laisvę mylinčios tautos protestas, vien savo idealų inspiruotas. Veltui būtų prasmės jieškoti kokių siūlų anapus sienos. Neabejoju, kad ateinančio birželio proga, bus tinkamai pagerbti ir už savo Tėvynę ten garbingai žuvę tėvynainiai.
Žvilgterėkime, kokiomis sąlygomis tas naujas istorijoje lapas brendo.
Marso ženklai
Pakankamai šiandien turime įrodymų tvirtinti, kad Lietuva 1939 m. buvo “perleista” sovietams abiejų banditų kaip ir laisvu susitarimu; tariant, kad tas klausimas jų tarpe didelių ginčų sukėlęs nebuvo. Vokiečių vertėjo Schmidt’o 1940 m. lapkričio 15 surašytoje pokalbio santraukoje (2-ra Molotovo viešnagės diena Berlyne) skaitome:
“Kai dėl pradinio susitarimo pakeitimo, liečiančio Lietuvą su Liublino vaivadija, Molotovas pastebėjo, kad Sovietų Rusija prieš vokiečių norą to pakeitimo nebūtų reikalavusi. Vienok jis manąs, kad naujas sprendimas atitiko abiejų pusių interesus. Čia Reich’o Užsienio Ministras (v. Ribbentrop) įsikišo sakydamas, kad nors rusai to pakeitimo už būtiną sąlygą ir nestatė, vienok labai stropiai to pageidavo.” (Nazi-Soviet Relations, 1939-1941. Valstybės Departamento leidinys. Psl. 236-237.)
Kaip žinome, iš dvidienės 1940 m. lapkričio mėnesyje Molotovo viešnagės Berlyne nieko neišėjo. To nepaisant, išorėje viskas atrodė gražu ir sklandu, o faktinai—Hitlerio galvosenoje persilaužymas buvo jau įvykęs. Rimtai suabejojus dėl Anglijos greito kapituliavimo, o pakankamų priemonių anglų saloms užgrobti neturint, Hitleris sugalvojo likviduoti rusus. Visos 1940 m. rudens žymės tą rodyte rodė. Jau aiškiai matomo fronto sparnams apsaugoti, vos tik rusams užgrobus Besarabiją, vokiečiai aiškiai savo globon perima Rumuniją, ten pasiuntę gausią karinę misiją. Kiek vėliau, pradėjo siuntinėti kariuomenę ir kas kart vis daugiau. Panašių saugumo priemonių buvo griebtasi ir šiauriniame sparne, Suomijos linkui. Komunikacijų pretekstu, Norvegijos linkui, vokiečiai išsilaipdina keliuose Suomijos uostuose. Visa tai savaime aišku, Maskvoje sukėlė tam tikro nerimo. O jo buvo tiek, kad per visą 1940 m. rudenį tos temos kaip ir užnuodijo visą Maskvos-Berlyno santykių kompleksą.
Nepavykusi Molotovo viešnagė Berlyne prie to nerimo dar daugiau prisidėjo. Molotovui grįžus į Maskvą, rusai skubiai griebėsi strateginių pergrupavimų. Dalis vakaruose sutelktos kariuomenės palaipsniui buvo atitraukta giliau į užnugarį ir sugrupuota dviem geografine konfigūracija diktuojamom kryptim (tradicinis rusų susigrupavimas!): viena
grupė Smolensko vartų linkui, kita — Ukrainoje. Rezervinė masė sustatyta per vidurį, įgalinant veikti tiek viena, tiek antra kryptimi. Pavasariui artėjant, buvo suintensyvinta ir mobilizacija.
Šiaip ar taip, Maskva buvo sutikusi vokiečius su impozantiška 119 divizijų mase ir bent 5000 lėktuvų (nors, kokybiniai žiūrint, ir menkesnės vertės). Dar kitos 67 divizijos buvo sustatytos dalimi giliame rezerve, dalimi laikomos antraeilėms kryptims saugoti (Suomija, Kaukazas, Centrinė Azija ir t.t.). Vadinasi, tvirtinimas, kad birželio įvykiai rusus buvo užklupę netikėtai, liečia labiau taktinį dalykų aspektą. Strateginiai kalbant, rusai priešą atremti buvo pasirengę.
“Barbarossa”
Vos spėjus Molotovui grįžti į Maskvą, ir mėnesiui nepraėjus, Hitleris išleidžia garsiąją “Barbarossa” (kodas - slapyvardis) direktyvą Nr. 21. Direktyva datuota 1940 m. XII. 18. Tokiai direktyvai paruošti, vokiečių štabas turėjo dirbti išsijuosęs ilgesnį laiką. Neabejotina, kad tuo metu, kai Molotovas viešėjo Berlyne, štabas jau ruošė konkrečius planus rusams pulti. Tiesa, direktyvoje dar nebuvo nustatytas tikslus puolimo laikas. Tai atėjo vėliau, į 1941 m. pavasarį. Taip pat yra aišku, kad rengiamieji būsimai operacijai veiksmai buvo pradėti dar rudenyje, kai Hitleris pasišoko sau laiduoti Rumuniją (spalis).
Nuo šio momento viskas ėjo galvotrūkčiais: Vasario gale vokiečiai gražiuoju įžengia į Bulgariją. Vasario-kovo pradžioje Berlyne apsilanko japonų Užsienio Reikalų Ministras Matsuoka. šios viešnagės protokolus skaitant, ir diplomatinio “žargono” rūką išblaškius, aiškiai matosi, kad vokiečių sprendimas smogti į rytus — jau sudarytas nepakeičiamai. Priešingai nusistovėjusiai nuomonei, japonų kariškos pagalbos kare su rusais vokiečiai ne tik kad nesitikėjo, bet jos ir nenorėjo. Tiek jie buvo tikri savo greita pergale.
Balandžio mėn. vokiečiai pradeda operacijas Balkanuose (Jugoslavijoje ir Graikijoje). Tuo pačiu metu vokiečių-rusų pasienyje, ir Maskvos protestų nepaisant, dažnėja vokiečių žvalgomųjų lėktuvų skraidymai į Rusijos gilumą (dažnai iki kelių šimtų kilometrų). Visuose Rytprūsiuose, Lenkijoj ir Rumunijoj vykdomi milžiniški kariuomenės susitelkimai. Apie karo neišvengiamumą kalba visas pasaulis.
Alea iacta est!
Panagrinėkime trumpai pačią direktyvą:
“Sovietų Rusija turi būti sutriuškinta žaibo smūgiu,” pradedama direktyvoje (dargi nelaukiant pergalės prieš Angliją).
“Nenutraukiant visiškai akcijos prieš Angliją ir galimai saugiau laiduojant karo pramonės centrus nuo galimų oro smūgių (taip pat ir rytinės Vokietijos sritis), oro laivyno masė padės kariuomenei užbaigti žaibo operacijas sausumoje.
Laivynas ir toliau tęs operacijas prieš Angliją. Įsakymai, pradėti kariuomenės telkinius, bus duoti bent 8 savaites prieš pradedant operacijas. Daugiau laiko reikalaują pasirengimai turi būti pradėti neatidėliojant (jei dar neatlikti!) ir baigti 1941 m. gegužės 15 d. Visa turi būti vykdoma taip, kad neiššifravus mūsų sumanymo pulti. Aukštesniųjų vadų parengiamieji veiksmai turi būti pagrįsti šiais dėsniais:
I. Pagrindinis tikslas:
Vakarų Rusijoje esančios jėgos turi būti sunaikintos drąsiais veiksmais, jas skaldant giliais šarvuočių smūgiais; kovingų priešo vienetų pasitraukimas į Rusijos glumą turi būti užgintas. Antru ruožtu kariuomenė turi greitai išeiti į tokia ribą, iš kurios rusų aviacija būtų bejėgė puldinėti Reicho plotus.
Galutinis tikslas:
Išeiti į bendrą Archangelsk-upės Volga ribą, kur ir apsistoti ginamoje santvarkoje prieš Aziatinę Rusiją. Į šią ribą išėjus, ir reikalui esant, paskutinė rusų pramonės sritis Urale galės būti sunaikinta oro laivyno.
Operacijų metu rusų Baltijos laivynas greitai neteks savo bazių ir tuo būdu savaime bus neutralizuotas.
Rusų aviacijos intervencijai kelias turi būti užkirstas nuo pat operacijų pradžios, mūsų masiniais smūgiais ore.
II. Spėjami sąjungininkai ir jų uždaviniai (ištraukos): Rumunai ir suomiai. Suomiai: saugos vokiečių šiaurinės grupės pergrupavimus (XXI grupės dalis partraukta iš Norvegijos) ir veiks kartu su ja. Be to, suomiams pavedama likviduoti Haengo (po pirmojo karo rusų užimta bazė, čia pat Helsinkio pašonėje. Autor.)
III. Operaciniai nurodymai:
A. Kariuomenė:
Pagrindinis smūgis bus nukreiptas į šiaurę nuo Pinsko balų. Veikiant nuo Varšuvos ir į šiaurę nuo jos, ten puls dvi armijų grupės. Pietinei grupei pavedama sunaikinti Baltgudijoje esamas priešo jėgas... ši grupė, be to, turi būti pasiruošusi išskirti galimai stipresnius paslankius vienetus,kad eventualiai padėtų šiaurinei grupei likviduoti Pabaltyje esamą priešą. Ir tik šį uždavinį atlikus, bus ieškoma būdu Maskvai užimti (antru ruožtu).
Galutinis tikslas šiaurinei grupei: (veikiant iš Rytprūsių) užimti Leningradą ir Kronštatą.
Tiktai staigus rusų pakrikimas galėtų pateisinti abiejų tikslų siekimą vienu laiku (suprask, Leningrado ir Maskvos).
XXI grupė visais atvejais saugos Norvegiją ir, drauge su suomiais, reikalingom jėgom atkirs Murmansko geležinkelį.
Suomiai:(pagrindinės jėgos) Veikiant darniai su vokiečių kariuomenės šiauriniu sparnu, puls vakariniu Ladogos ežero šonu (eventualiai abiem šonais). Į pietus nuo Pinsko balų:viena armijų grupė. Puolant iš Liublino apylinkės, pagrindinį smūgį nukreips bendra Kievo linkme ir su šarvuočių daliniais giliai įsiskverbs į rusų santvarką Ukrainoje, blokš pakrikusį priešą išilgai Dniepro upės.
Rumunai:veikiant darniai su pietiniu vokiečių sparnu, padės vokiečių grupei Ukrainoje.
B. Oro laivynas:
Užkirsti kelią rusų aviacijai pasireikšti (1) ir paremti kariuomenę jos pagrindinių smūgių kryptimis (2), pirmon eilėn Centrinę armijų grupę ir kairįjį sparną Ukrainos grupės.
Kol nebus pasiekti čia minėti pagrindiniai tikslai, oro laivynas susilaikys nuo rusų pramonės daužymo.
C. Laivynas(be didesnės reikšmės. Autor.).
IV. Seka nurodymai rengiamųjų veiksmų paslapčiai išlaikyti ir kiti vykdymo ruožtai.”
Šią direktyvą skaitant, ir nespecialistui aišku, kad visas Hitlerio sumanymas buvo pagrįstas beribiu optimizmu ir viltimi į greitą rusu visu frontu pakrikimą.
Sklandžios kariškos redakcijos nepaisant, pagrindinėje kryptyje (į šiaurę nuo Pinsko balų) vokiečiu jėgos metamos 2 išcentrinėm kryptim: Maskva ir Leningradas. Be to, Centrinė grupė (von Bock’o) įpareiguojama ir tai nuo pat operacijų pradžios, stiprias jėgas rezervuoti Pabaltijo grupei eventualiai padėti. Ir vėl Hitleris blaškosi tarp Maskvos ir Leningrado, ir vėl savo jėgas skaldo dviem kryptim. Išdavoje, pagrindinio smūgio svoris nubluko, reikalingos persvaros nesusidarė nei čia, nei ten. Nei Leningrado, nei Maskvos užimti nepavyko.
Žinoma, lengva kalbėti post mortem, kai pati istorija idėjos klaidingumą yra prirodžiusi. Pasiteisinimui turiu pasakyti, kad lygiai tokių pat išvadų buvau priėjęs jau 1941 m. rudenyje, dargi ir dokumentų tam įrodyti tuo laiku neturėdamas. Apie savo tuometinius įspūdžius Amerikos -lietuvių spaudoje buvau keliais atvejais rašęs.
Ir kokios kitos išvados žmogus gali prieiti, kai matai dvi didžiules kariuomenės mases, veikiančias skirtingomis kryptimis? Kariško istoriko akimis žiūrint, gauni įspūdžio, kad ši lemiamoji direktyva labiau turi diplomatinio dokumento nei klasiško karvedžio įsakymo prieskonį. Visa to priežasčių reikia ieškoti anuometinėje Hitlerio ir jo pakalikų psichikoje. Psichoanalizo mėgėjams tikrai vertėtų atkreipti daugiau dėmesio į šį dokumentėlį.
Mažiau esminių pakeitimų neskaitant (tas pirmiausia liečia jėgų suskirstyme kai kuriuos pakeitimus), III Reicho kariškoji mašina šios direktyvos nurodyta santvarka savo lemiamąjį žygį į rytus ir pradėjo. Lietuviai savo akimis matė bežygiuojančius dalinius Ritter von Leeb grupės, dalimi von Bock’o kairįjį sparną.
Galutinajame sustatyme, Hitlerio puolamoji santvarka birželio mėnesyje atrodė sekančiai:
Suomiai:12 pėst. divizijų. Vokiečiu grupė Pabaltyje: (Ritter von Leeb)
23 pėst. divizijos 3 šarvuotos divizijos 3 motorizuotos divizijos.
Viso.: 29 divizijos.
Vokiečių grupė Baltgudijoje:
(von Bock)
35 pėst. divizijos
9 šarvuotos divizijos 6 motorizuotos divizijos
Viso: 50 divizijų
Vokiečiu grupė Ukrainoje:
(von Rundstedt)
33 pėst. divizijos 5 šarvuotos dvizijos 3 motorizuotos divizijos
Viso: 41 divizija
Bendras vokiečių rezervas: 26divizijų vertės, neskaitant stambios priedangos vakaruose (į 40 divizijų).
Rumunai: 17 divizijų,kurių 11 buvo sustatyta ginamoje santvarkoje Prut upės riboje; kitos 6 puolė kartu su v. Rundstedt grupe.
Oro jėgos:iki 3000 lėktuvų.
Tuo būdu, pati puolamoji masė (kartu su suomiais ir 6 rumunų divizijomis) sudarė 164 įvairaus tipo divizijas, o gilų vokiečių rezervą ir 11 rumunų divizijų dar priskaičius, gausime milžinišką 175 divizijų masę. Toji masė susitiko su kiekiniai nemažesne rusų divizijų mase.
Sekančiame straipsnyje panagrinėsime, kaip užsimezgė kontaktas tarp rusų ir anglų (su Churchilliu), kur netikėtų sąjungininkų pokalbiuose LietuvĮos vardas kas kart dažniau pradėjo būti minimas.
*
