LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS

1948 m. gegužės 13 d., Ukmergės aps. Taujėnų vls. Lėno miške, prie Juodvisinės k., žuvo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Atamanas, Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir partizanas Antanas Šyvis-Šalapka.

Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė  A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS

Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.

Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/15/partizanu-fotografijos-laisves-ir-gyvenimo-liudijimas/

1950 m. balandžio 9 d. agento Šimkaus pastangomis F.Gaubstys-Vytautas, P.Trijonis-Jaunutis ir Z.Paulikas, apnuodijami ir užmigdomi pas Tauragės gyventoją L.Jokubauskaitę. Atsibudo Pagėgių čekistų rankose. Prasidėjus tardymams, F.Gaubstys iš karto palūžo. Pats buvęs partizaninio Karo lauko teismo pirmininkas, dalyvavęs vykdant teismo mirties nuosprendžius, norėdamas likti gyvas, sutiko “išpirkti” savo “kaltę” bendražygių krauju.

Apie Šalnos tėvūnijos vadų suėmimą nebuvo žinoma nei partizanams, nei ryšininkams. Tad F.Gaubstys pradėjo darbuotis iš peties. Praėjus keletui dienų po suėmimo, jau balandžio 13 dieną, F.Gaubstys į susitikimą Obelyno miške pakviečia tris Aušrelės būrio partizanus: P.Pipirą-Dumčių, Matutį-Lakūną ir Z.Čepą-Klevą. Pasalos metu P.Pipiras-Dumčius žuvo, o kiti du partizanai suimti gyvi. Po dviejų dienų, t.y. balandžio 15 d., Gaubstys jau su smogikais suorganizuoja susitikimą su Kęstučio apygardos štabo viršininku Pranu Briedžiu-Jūra. Briedis atvyko su partizanais Vladu Mišeikiu-Tarzanu ir S.Žickumi-Vasariu. Iš F.Gaubsčio suruoštos išdavystės pasiseka išsigelbėti tik V.Mišeikiui-Tarzanui.

Skaityti daugiau: Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.

Kalniškės kautynės

Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.

Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“,(Valio, gauja pasiduokit, piemenys pasiduokit) bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.

… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,

- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių,sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose. 

Skaityti daugiau: Kalniškės kautynės

Valkų mūšis

Aldona Vilutienė

Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų

1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma  jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose  vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė  jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.

1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.

Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.

1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.

Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.

Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.

Skaityti daugiau: Valkų mūšis

Antanas Juzakėnas-Liūtas

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Tėvas Kazys Juzakėnas – stambus ūkininkas, šeima turėjo apie 100 ha prastos žemės.

A. Juzakėnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje dragūnų pulke, buvo demobilizuotas ir grįžo namo su žirgu, kurį vėliau prižiūrėjo, kasmet jodavo į pulką vienam mėnesiui į apmokymus. Jis įsikūrė ir ūkininkavo Jusiškio kaime.

Pokario metais, vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, jis išėjo partizanauti, 1945 m. Traupio ir Jusiškio kaimo apylinkėse subūrė Liūto būrį, kuriame buvo 15–20 laisvės gynėjų, po Juliaus Miškinio žūties jam vadovavo. 1946 m. Liūto būrys, kurio vadas buvo A. Juzakėnas, įsijungė į Šarūno rinktinės Butageidžio kuopą.

Vėliau iki gyvenimo pabaigos jis buvo Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio skyriaus vadas.

Laisvalaikiu rašė eiles, turėjo labai gražų ir stiprų balsą.

Buvo vedęs, žmona Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė (1915–1949) – tremtinė, laisvės gynėja, žuvo pokario kovose. Duktė Nijolė Juzakėnaitė-Vanagienė (g. 1938 m.). 

 

Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. gimtajame Sudeikių  kaime – buvo stribų ir kareivių užkluptas ir atsitraukiantis kartu su kovos draugu nušautas. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų miestelį (Ukmergės r.), palaidojimo vieta nenustatyta – manoma, kad Taujėnų mokyklos teritorijoje.

Šaltinis: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=602

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Skaityti daugiau: Antanas Juzakėnas-Liūtas

Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

Aras LUKŠAS

1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis 

Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.

Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.

Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.

Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Leonas Vilutis

Leonas VilutisVilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.

Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.  Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.

Skaityti daugiau: Leonas Vilutis

Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Aš, Aldona Sabaitytė- Vilutienė, gimiau 1931 03 17  Vytautiškių k., Krosnos vls., Marijampolės aps. {dabar Lazdijų raj.}, darbininkų šeimoje. 1933m. mirė tėvelis. Iki 16 metų augau gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje tame pačiame Vytautiškių kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokiausi Krosnos progimnazijoje. Ją baigusi, 1947 metų rugsėjo mėnesį  pradėjau mokytis  Marijampolės mokytojų seminarijoje.

Dar gyvendama pas senelę, Vytautiškių kaime, 1945metų pradžioje įsijungiau į rezistencinę veiklą, tapau partizanų  ryšininke ir rėmėja. Palaikiau ryšį  tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės partizanų. Nuo 1946m. vasaros  tapau Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Liepos būrio ir Vytauto rinktinės partizanų būrių ryšininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. 1947m. gruodžio 23d.  2- o būrio vadui Liepai – Juozui Karašauskui patekus į nelaisvę, konspiraciniais sumetimais, Vytauto rinktinės 44 – os kuopos vadas Feliksas Čereška – Karvelis, man slapyvardį pakeitė į Viltis ir įpareigojo palaikyti  ryšį  tarp Tauro apygardos Vytauto ir  Dainavos apygardos  Šarūno rinktinių.

1949 07 22 buvau Marijampolės KGB suimta, tardoma ir už akių Maskvos Yoatingojo Susirinkimo {OSO} nuteista už “tėvynės išdavimą”. Kalėjau  Komių ASSR  Intos ir  Lemiu  Ypatingo režimo lageriuose. Po Stalino mirties buvau iš kalinimo vietos paleista. Grįžusi į Lietuvą, bandžiau tęsti mokslą.

Skaityti daugiau: Aldona Sabaitytė- Vilutienė - autobiografija

Anelė Julija Senkutė

Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus

Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.

1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.

Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).

Aldona Vilutienė

Skaityti daugiau: Anelė Julija Senkutė

ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas

Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

 Antanas Slučka-ŠarūnasAtlantas.
    Genocido aukų muziejus

Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.

Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".

1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.

Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.

Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.

Skaityti daugiau: ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas

1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris

Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Rimantas, Nemunėlis gimė 1922 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. pasitraukė į mišką. Priklausė Prano Pakščio-Mokytojo, Jono Vepšto-Paukštelio partizanų būriams. Vėliau paskirtas Vyčio apygardos Gedimino būrio vado pavaduotoju. 1950 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo nario J. Kimšto-Žalgirio įsakymu Nr. 103 iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, 1951 m. kovo 14 d. E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vadu. Rinktinę sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos – Kėdainių, Panevėžio – Troškūnų rajonuose.

Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis

„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kai pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios, rusams puolant, nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda – net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo“, – prisimena buvęs partizanas A. Vaitelis-Rimtutis.

E. Daučiūnas žuvo 1953 m. balandžio 18 d. Rodų Pušyno miške (Panevėžio aps. Ramygalos vlsč.) kartu su trimis partizanais MGB organizuotos karinės čekistinės operacijos metu.

Žuvimo aplinkybės nurodomos LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko majoro Snakino telefonogramoje LSSR MVD 1-osios valdybos viršininkui papulkininkiui Župikovui: „1953 m. balandžio mėn. iš 17 į 18-tą nakties metu agentūrinė grupė, susidedanti iš 4-rių spec. agentų ir objektų “Plieno“ ir „Šnekučio", buvo išlaipinta Rodų Pušyno miške Ramygalos rajone, kad susitiktų su „Rimanto" būriu pagal iš „Rimanto“ gautą laišką-pakvietimą atvykti į susitikimą.

24.00 grupė, „tamsiai“ panaudodama ryšininką Antanaitį, susitiko su keturių banditų grupe: „Rimantu“, „Mėnesėliu“, „Klevu“ ir „Kiškiu“.

…Agentai su banditais pas Antanaitį išbuvo iki ketvirtos valandos ryto, po to visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus banditų elgesys ir didelė nakties tamsa labai apsunkino grupės veiksmus. Atlikti priemones iki auštant nebuvo galimybės. Banditai, laikydamiesi atsargumo, reikalavo, kad ilsėtis gultų visi kartu, be to, šalia savęs pasiguldė mūsų agentus ir objektus.

Skaityti daugiau: 1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris

Balandžio 14 d. žuvę Partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš kairės: Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Albertas Pakenis-Jūreivis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Vytautas Pačinskas-Audra, ryšininkės Emilija Mieliauskaitė, Ona Mieliauskaitė. 1951 04 14, Anykščiai (GAM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Albertas Pakenis-Jūreivis (VŽM)
PAKENIS Albertas, Juozo-Jūreivis, Žvejys, gim. 1929 m. Ramaškonių k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. balandžio 14 d. Niūronių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)

Skaityti daugiau: Balandžio 14 d. žuvę Partizanai

Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas

Povilas Gaidelis. 

Mečislovas gimė 1915 m. kovo 15 d. Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą jų šeima apsigyveno Kėdainių aps. Gudžiūnų vls. Gražiškių kaime. Mečislovas-vyriausias sūnus augo su jaunesniais broliais ir seserimis: Vytautu, Stasiu, Elyte, Jonu, Adolfu ir Vida. Tėvas buvo nepatenkintas, tačiau prie žemės ūkio darbų nelinkęs 20-metis Mečislovas nors 1935 metais ir baigė Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, bet į namus negrįžo. Jis pradėjotarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje 3-čiajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Karo tarnybos metu baigė Stasio Raštaikio puskarininkių karo mokyklą ir gavo vyr. puskarininkio laipsnį. Kuomet baigėsi jo tarnybos kariuomenėje laikas, Mečislovas nutarė pasilikti liktiniu tame pačiame pulke, šį kartą Seredžiuje, Kauno aps. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, jis tarnavo Pabradėje. 1941 metais Mečislovas spėjo pasitraukti iš kariuomenės ir tokiu būdu išvengė okupantų represijų. 1940-1941 metais M.Kestenis buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. Karo metu-nuo 1942 metų vyr. leitenantas M.Kestenis buvo Švenčionių apskrities kriminalinės policijos viršininkas. 1943 metų kovo 20 d. jis vedė Veroniką Bulkutę, kurią vokiečiai iš Vilniaus laikinai buvo išsiuntę į Švenčionis. Kuomet vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis ir frontas greit artėjo prie Lietuvos, Mečislovas paleido savo pavaldinius ir išvyko į Vilnių. 1944 metais uošvių bute Vilniuje Ubačiaus g. 6-3 jis susitiko su Kaziu Veverskiu bei kitais Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadovais ir tapo šios karinės organizacijos nariu. 1945 m. sausio mėnesį, norėdamas suklaidinti sovietinius okupantus, padedant LLA vadovams jis apsirūpino dokumentais Mykolo Karecko pavarde ir gavo siuntimą į Trakų aps. Kaišiadorių valsčių. Ten 1945 metų pradžioje kūrėsi LLA 5-oji apygarda. Sausio mėn. 10 dieną į Skėrių kaimą, Žaslių valsčiuje iš Vilniaus ir atvyko M.Kestenis-Serbentas. Vyriausias LLA štabas jį paskyrė vadovauti laisvės kovoms tame rajone. Vilniuje liko jo žmona, jos tėvai, brolis ir seserys. M.Kestenis buvo sumanęs kiekviename apskrities valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius) kovai su okupantais. Netrukus jis pradėjo vadovauti LLA 5-ajam rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA (partizanų) apygarda. J.Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas jo pavaduotoju ir operatyvinio skyriaus viršininku. Apygardos štabo viršininku tapo Jonas Markulis-Vaiduoklis (MGB agento Juozo Markulio-Erelio pusbrolis). Ši aplinkybė labai palengvino J.Markulio įsiskverbimą į apygardos vadovybę. Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų ir Pagirių (Ukmergės aps.), nuo PravieniškiųRumšiškių miškų iki Širvintų ar net Molėtų. Kai kada apygardos laisvės kovotojai kovos veiksmus vykdė net pačiame Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. M.Kestenis-Serbentas iš atminties kūrė laisvės kovotojų struktūras, padalinių veikimo principus, numatė vadų teises ir pareigas. Buvo įvesta griežta karinė drausmė, o kovotojai skirstomi į aktyvius (veikiančius su ginklu) ir pasyvius-laukiančius komandos prisijungti prie aktyviųjų.

  

M.Kestenis Švenčionių kriminalinės policijos viršininkas (1942 m.) 

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas

Kovotojas, netroškęs keršto


Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas Šermukšnis, B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1948 m. /Andriaus Dručkaus archyvo, LYA, GAM ir Utenos kraštotyros muziejaus nuotraukos

 

  Aras LUKŠAS

Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei ir prisimenamas tik jo artimųjų. Tuo metu B.Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotojo pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, kurių vardai tapo legendomis, iš lūpų į lūpas ėjusiomis per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.

B.Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizano kovas. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose jo krašto partizanų ryšininkų bylose galima užtikti nebent vieną kitą jo laišką ar NKVD pažymą, kur minima B.Vaičėno pavardė.

Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad B.Vaičėno archyvas vis dėlto išliko - jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir B.Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Kaune. Archyve išliko ir partizano dienoraštis, atskleidžiantis daug Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų ir kasdienio gyvenimo puslapių. Tiesa, šiame dienoraštyje konspiracijos sumetimais neminimos arba užšifruotos žmonių pavardės ir net vietovių pavadinimai, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, ką turėjo galvoje jo autorius. Šis be galo įdomus ir vertingas dokumentas dar laukia išsamaus tyrimo. Na, o mes, remdamiesi šiais užrašais ir negausiais dar gyvų tų dienų įvykių liudytojų prisiminimais, pamėginkime atkurti kai kuriuos B.Vaičėno gyvenimo ir kovos epizodus.

 

B.Vaičėnas Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.

Skaityti daugiau: Kovotojas, netroškęs keršto

Kazimieras Antanavičius-Tauras

Povilas Gaidelis.    Didvyriai nemiršta: Kazimieras Antanavičius-Tauras

K. Antanavičius gimė 1908 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Josvainių vls. Karūnavos  kaime ūkininkų šeimoje. Be Kazimiero jų šeimoje buvo dar penki broliai ir dvi seserys. Verčiama aplinkybių vėliau šeima persikėlė gyventi į Telšių aps. Plungės vls. Didvyčių kaimą. 1932 metų  rugsėjo 8 dieną  K. Antanavičius baigė A.Smetonos karo mokyklą Kaune. Pradžioje jis tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ajame pėstininkų pulke, o  vėliau-kariuomenės štabe. Tuo metu jis jau turėjo kapitono laipsnį.

Kuomet sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą ir jos kariuomenę inkorporavo į Raudonąją armiją, K. Antanavičius, kaip nepatikimas naujai santvarkai, buvo atleistas iš kariuomenės. Netrukus jis pradėjo slapstytis,  nes jautė koks likimas laukia tų Lietuvos kariuomenės karininkų, kurie nesutiko tarnauti okupantams. 1941 metų birželio14 dieną Kazimiero tėvas Saliamonas Antanavičius, motina  Marija, o taip pat seserys Genovaitė ir Kostė buvo ištremti į Sibirą-į Komiją. Jie buvo tarpe tų lietuvių, kuriuos net 17-ka ešelonų  gyvulinių vagonų išgabeno  į  šaltį ir badą.  Abu tėvai ten mirė nuo bado 1942 metais. Toks pat likimas 1945metais ištiko ir seserį Genovaitę. Trys Kazimiero broliai: Jonas, Antanas ir Juozas buvo įkalinti Telšių kalėjime. Okupantai sprukdami nuo vokiečių kariuomenės, 1941 metų birželio 25 d.  juos žiauriai nukankino Rainių miškelyje (netoli nuo Rainių gyvenvietės, į P.R. nuo Telšių). Jo broliui Alfonsui teko taip pat  patirti visas GULAGO kančias.Vokiečių okupacijos metu K. Antanavičius buvo Plungės burmistras. Kuomet sovietai 1944 m. vasarą   okupavo Lietuvą antrą kartą, jis kartu su broliu Povilu-buvusiu Lietuvos karo lakūnu, įsiliejo į laisvės kovotojų gretas.  Nuo 1944 m. Kazimieras buvo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Plungės kuopos vadas.

Žemaičių partizanų apygarda ir buvo šios karinės organizacijos-LLA funkcijų perėmėja. Deja, vokiečiams traukiantis, LLA stipriai „nukraujavo“, nes daug aukštesnių   pareigūnų ir karininkų pasitraukė į Vakarus kartu su jais.  Pradžioje Žemaitijoje dar susikūrė tarpinė laisvės kovotojų  grandis-Žemaičių Legionas, kurį įkūrė desantininkas kpt. Adolfas Kubilius-Vaišvila kartu su Adolfu Eidimtu, o legionui vadovavo mjr. J.Semaška-Liepa.   Šį karinį junginį  kiek anksčiau įkūrė kpt. Jonas Noreika kovai su naciais.   Jis apjungė Žemaitijoje veikusias partizanų grupes ir pavienius laisvės kovotojus į stiprią, gerai organizuotą  rezistencinę  kariuomenę-Žemaičių Legioną.  Tačiau netrukus okupantų represinės struktūros savo agentūros pagalba susekė ir suėmė pagrindinius vadus, tame tarpe ir J.Semašką. 1945 m. LLA (Vanagų) pagrindu Žemaitijoje susikūrė  trys būsimos Žemaičių apygardos rinktinės: Šatrijos, Alkos ir Kardo. 1944 m. rudenį ir 1944-1945 m. žiemą Telšių apskrities laisvės kovotojai buvo  vieni  aktyviausių Lietuvoje. 1945m. pavasarį Telšių apskrityje, panašiai, kaip ir visoje Lietuvoje, išryškėjo naujas laisvės kovotojų akcijų prieš okupantus bruožas.  Iki tol okupantų marionetinės valdžios pareigūnai ir kolaborantai buvo baudžiami tiesiog  už „antilietuvišką“ veiklą. Tuo tarpu nuo pavasario prieš  stribus, milicininkus, komunistus, komjaunuolius, apylinkių tarybų pirmininkus, privačios žemės konfiskavimu užsiėmusių „ žemės ūkio komisijų“ narius, tarybinių ūkių vadovus ir kitus sovietinės valdžios aktyvistus bei kolaborantus, partizanų bausmės  įgavo atpildo už konkretų nusikaltimą pavidalą. 

Skaityti daugiau: Kazimieras Antanavičius-Tauras

Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys

Povilas Gaidelis

Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes! /Iš partizanų dainos/

Prieš porą metų vienam iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui sukako 100 metų. Deja,  sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje su okupantais…

A. Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, šeimoje dar buvo sesuo Anelė ir 4 broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Baigęs Šakių gimnaziją Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigęs pradėjo mokytojauti. Gabus, linksmas, sportiškas jaunuolis mokėjo Anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. eksternu jis baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu trumpai tarnavo policijoje.

 1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi.  Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys

Pirmasis kęstutėnų vadas

Juozas Kasperavičius
Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka

  Aras LUKŠAS

 

Prieš 68 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.

1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę. 

Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę. 

Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo. 

Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.

Skaityti daugiau: Pirmasis kęstutėnų vadas

Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.

Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
A. Meškausko asmeninis archyvas

Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.

Žuvo 1951 m. balandžio 4 d. per kautynes Moniūnų kaime (Rozalimo valsčius).

1948 m. kovo mėnesį štabo viršininko įsakymu Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Česnakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę (kai kuriuose šaltiniuose šio būrio prijungimo prie Algimanto apygardos data nurodoma 1947 m. liepos 1 d.). Jos vadu iki žūties buvo minėtasis Vytautas Česnakavičius-Daujotas, Valas, adjutantu ir Žvalgybos skyriaus viršininku - Algirdas Meškauskas-Lapinas, Vanagaitis, o štabo viršininku - Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. 1949 m. kovo mėn., Valui žuvus, Žaliosios rinktinės vadu paskirtas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir atskirus kaimyninių Radviliškio bei Šiaulių valsčius, ypač Rozalimą.

Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. II eilėje iš kairės: pirmas rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis, antras rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, ketvirtas rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovo mėn. A. Meškausko asmeninis archyvas

Skaityti daugiau: Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.

Partizanų žūtis balandžio 1-3 d.

,Audros" būrio skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas.
1950-1951 m.

„Audros " būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Šermukšnis, neatpažintas asmuo, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis (?). Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas (?)

1952 m. balandžio 3 d. Dabruolės miške (Šiaulių rajone) žuvo šeši „Audros" būrio partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas Petras Danasas-Tyrulis bei skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas. Partizanų stovyklą saugumiečiai surado padedami agentų Dobilo ir Ramunės. 

šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm

1946 m. pavasarį trys Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo pareigūnai vyko į susitikimą su Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu.

Balandžio mėn. pradžioje jie apsistojo Alytaus aps. Varėnos vls. Pabaronės k. gyventojo, partizanų ryšininko Adomo Stankevičiaus sodyboje. 1946 m. balandžio 3 d. sodybą apsupo MVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviai ir MVD Valkininkų vls. poskyrio stribų grupė. Per susišaudymą, kuris truko 45 minutes, žuvo Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Leonas Tarasevičius-Lūšis, Aras ir jo adjutantas Adolfas Kalanta-Kostas. Likęs gyvas rinktinės Propagandos ir žvalgybos skyriaus viršininkas Adolfas Uždavinys-Dobilas ir sodybos šeimininkas buvo suimti.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Trakų aps. Valkininkų vls. prie NKVD Valkininkų vls. poskyrio pastato, vėliau užkasti miške prie Valkininkų mstl. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 30

LEONAS TARASEVIČIUS- PUŠKINAS, LŪŠIS, ARAS

1912 06 29–1946 04 03

 

Leonas Tarasevičius, Mato, gimė 1912 m. birželio 29 d. Švenčionių aps. Adutiškio vls. Šilakių k. Mokėsi Tauragės aps. Eržvilko mstl. vidurinėje mokykloje. 1930 m. baigė keturias Rokiškio gimnazijos klases, 1936 m. – Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiesiems. 1938 m. gegužės 12 d. baigė Kauno karo mokyklą (XIX laida). L. Tarasevičius buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką, jam suteiktas jaunesnysis leitenanto laipsnis. 1940 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į 4-ąjį pėstininkų pulką ir paskirtas 9-osios šaulių kuopos būrio vadu. Pirmosios sovietų okupacijos metu, likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ojo šaulių pulko šaulių būrio vadu. 1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos–SSRS karui iš armijos pasitraukė.

1941 m. birželio mėn., susikūrus laikinajai Lietuvos vyriausybei, L. Tarasevičius buvo paskirtas Trakų aps. karo komendantu. Vėliau dirbo Trakų m. savivaldybėje instruktoriumi. Buvo Lietuvos gynėjų sąjungos organizatorius Trakuose. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi Ukmergės aps. pas žmonos Marijonos Cemnolonskaitės tėvus. Atsiradus galimybei persikėlė gyventi į Vilniaus aps. Dieveniškių vls. Daulėnų k. ir dirbo šio kaimo pradžios mokyklos mokytoju.

Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 1-3 d.

Prisikėlimo apygarda

Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys"   2018 balandžio 17 d. 

Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 

Apygardos įkūrimas

Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.

1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.

1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.

1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.

Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda

Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius

Šarūnas Šimkevičius

Kun. Pranas Račiūnas MIC
Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

Kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 metais įstojo į marijonų vienuoliją. 1938-aisiais, baigęs gimnaziją, lankė marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių, suteiktas kanonų teisės licenciato laipsnis. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 metais darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950-aisiais nuteistas 25 metams lagerio.

Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie Bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kun. P. Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Aukojo šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 metais paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970-aisiais perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų1 , parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs vairuotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.

Skaityti daugiau: Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius

Vytautas Skuodis

Biografija

Gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje (JAV). Į Lietuvą gyventi šeima grįžo 1930 m. Nuo 1935 m. mokėsi Panevėžio 4-oje, vėliau – 7-oje pradžios mokyklose. 1941–1948 m. – Panevėžio berniukų gimnazijos gimnazistas. 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete įgijo geologo kvalifikaciją. 1964–1969 m. Gamybiniame-moksliniame inžinerinių tyrinėjimų statybos institute Maskvoje studijavo neakivaizdinėje aspirantūroje. 1953–1969 m. Visasąjunginio instituto „Hidroenergprojekt“, vėliau „Hidroprojekt“ Vakarų ekspedicijos geologas, inžinierius geologas, vyr. inžinierius geologas, inžinerinių geologinių tyrinėjimų lauko darbų techninis vadovas, kompleksinių tyrimų biuro viršininkas. 1969–1978 m. Valstybinio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros vyr. dėstytojas, 1978–1979 m. docentas.

Nuo 1972 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjime. Buvo Helsinkio grupės narys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Kaupė ir sistemino medžiagą apie tikinčiųjų teisių pažeidimus SSRS okupuotoje Lietuvoje. 1976-79 m. parengė ir išplatino monografiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. Bendradarbiavo nelegalioje antisovietinėje spaudoje, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius.

1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. kaip „ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis“ nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio bausme ir 5 metams tremties. Kalėjo Baraševo lageryje (Mordovija). 1987 m. nuo tolesnės bausmės atleistas, su šeima ištremtas iš SSRS, iki 1989 m. gyveno JAV. Gyvendamas Čikagoje aktyviai skleidė žinias apie padėtį SSRS okupuotoje Lietuvoje, teikė informaciją JAV ir Kanados valstybinėms įstaigoms, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1988 m. įsteigto koordinacinio centro Democracy and Independence vienas kūrėjų. Šis centras vienijo Vakaruose gyvenančius buvusius sovietų politinius kalinius. 1992–2001 m. Vilniaus universiteto Geologijos-mineralogijos katedros docentas, nuo 2001 m. dirbo pagal autorinę sutartį. 1999 m. vasario 1 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.

Vytauto Skuodžio parašytos ir sudarytos knygos bibliotekoje:

Balsas iš Lietuvos pogrindžio, 1972-1987: straipsnių rinkinys / Vytautas Skuodis. - Vilnius: Gairės, 2006. - 144 p. 

Skaityti daugiau: Vytautas Skuodis

Juozas Bacevičius

BACEVIČIUS JUOZAS (1918 03 17 Karčrūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 07 19 Kaune, palaidotas Paluobių kapinėse), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, religinės ir tautinės literatūros leidėjas ir platintojas.

1930-1934 m. Italijoje mokėsi amatų mokykloje. 1936-1937 m. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais. 1975-1978 m. Dirbo Kauno miškų ūkyje. 1954-1988 m. – Paluobių (Šakių r.) parapijos komiteto pirmininkas.

 Su kunigais J. Račiūnu, S.Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980-1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje spaustuvėje-leidykloje Saliuose. Daugino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Sudarė ir išleido knygas „Trumpa Lietuvos istorija“ (1989, V. Šauklio slapyvardžiu“, „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ (1991).

 

Kovo 11 - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

 A K T A S

 DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PIRMININKAS                                                                          V.LANDSBERGIS

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
SEKRETORIUS                                                                          L.SABUTIS

 Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.

Skaityti daugiau: Kovo 11 - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS

(1918 03 06-1957 11 29)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo 
pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir 
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas,

LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas

    Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 m. su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Adolfas Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys. 1930 m., baigęs pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio" gimnazijos klasę. Čia už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas. Sėkmingai baigęs gimnaziją 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos Pedagoginį institutą. Mokslas Pedagoginiame institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 m. Klaipėdos Pedagoginis institutas, kuriame mokėsi Adolfas Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. baigė jau Panevėžio Pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.

    1941 metais, prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams bei pedagoginei praktikai, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija.

    Adolfas Ramanauskas matė ir aiškiai suprato, kad okupantas siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, tad paliko namus, mėgiamą darbą, visa, kas širdžiai buvo brangu, ir išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę - tapo partizanu. 1945 metų pavasarį užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko „Vanago" slapyvardį.

Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas-Vanagas

BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.

 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ  tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine.  1988 m.



Vidas Spengla

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas

Knyga PDF  fotografinė kopija:   Internete: 

KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS

Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.

Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?

Skaityti daugiau: Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

2012 m. kovo 16 d.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios sovietų pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo Dievas, maloningai globojęs Kronikos darbininkus, sako Kronikos redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Seime penktadienį minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (1972-1988) leidybos pradžios 40-metį Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pabrėžė, kad Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje. 

"Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą - reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai", - kalbėjo arkivyskupas S. Tamkevičius.

Skaityti daugiau: S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

S. TAMKEVIČIUS: TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS

Kovo 11 d.

Evgenios Levin nuotrauka

Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnystė Lietuvos žmonėms, sako arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

„Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė“, - iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime šeštadienį sakė dvasininkas.

Pasak jo, kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva.

Skaityti daugiau: S. TAMKEVIČIUS: TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS

„Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius su „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos“
mikrofilmu
Artūro Šulco nuotrauka

Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.

 

Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?

Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.

Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...

Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.

Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)

Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.

Skaityti daugiau: „Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

1982 5 rugsėjis-spalis

Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)

JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI

1976 m. 3 kovas

Parašė Dr. J. Labutis  

Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.

Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".

Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".

Skaityti daugiau: JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI

Kazys Bradūnas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Iliustracija iš „LKB kronikos“
tomo, išleisto spaustuvėje JAV,
prie 1981 metų 49-ojo numerio

Žymusis lietuvių poetas Kazys Bradūnas (gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, publicistas. Minint jo gimimo 100-metį, Lietuvos Seimas šiuos metus pavadino Kazio Bradūno metais. Poetas, gyvendamas išeivijoje Amerikoje, daug savo eilėraščių skyrė okupuotos tėvynės tematikai, ilgesingai atsiliepdamas į jos vargus ir kančias. Tarp kitų temų ciklą savo eilių paskyrė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir joje minimiems įvykiams pažymėti. Šiemet kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, davusi pradžią net keletui pogrindžio leidinių. Šiai sukakčiai paminėti ir skiriame K. Bradūno eilėraščių ciklą, skirtą šiam leidiniui, kaip pasipriešinimo ateistinės valdžios vykdytam tikinčiųjų persekiojimui.

Prierašai iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB kronika, Nr. 55).


Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.


Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas –
Pasišlakstyk lašu.

 

Kun. R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB kronika, Nr. 55).


Skaitytojui atimtas žodis,
Užkaltas švino burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas
Gyvas balandis, užkastas po žeme.


Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle –
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos


Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.

Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Katalikų Bažnyčios Kronika Lietuvoje – stebuklas, kuris tęsėsi 17 metų

2018 metų kovo 19 dieną sukanka 46 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.

LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.

Įdomu tai, kad informacija, skelbiama Kronikoje, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus. Su Kronikoje skelbta informacija tuometinės Lietuvos gyventojai susipažindavo klausydami „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.

Kovo 19 diena – šv. Juozapas – buvo pasirinkta, pagerbiant kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.

Prieš pradedant leisti Kroniką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip at pateiktų tikinčiuosius ugdančius tekstus. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis palaimino leidinio leidybą, pasiūlydamas susitelkti išskirtinai į sovietinės valdžios nusikalstamos veiklos viešinimą. Kaip vėliau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai teisingas.

Po to, kai kunigas Sigitas Tamkevičius 1983 metais buvo suimtas, Kronikos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.

1988–1989 m. laisvėjant spaudai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.

Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavyko sukompromituoti leidėjų, atrasti bent vienos melagingos informacijos.

LKB Kronika nebūtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia, būtina paminėti sesę Gerardą Eleną Šuliauskaitę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus dešiniąja ranka. Taip pat prie leidybos labai prisidėjo ir sesė Bernadeta Mališkaitė, sesė Gražina Navickaitė, sesė Nijolė Sadūnaitė ir kt. Kiekvienas, kuris prisidėjo prie Kronikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Buvo specialios vietos, kur buvo surenkama iš įvairių šaltinių plaukianti informacija. Ji buvo tikrinama – niekada nebuvo skelbiama ta informacija, kuri skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kartą patvirtinta. Ranka gauti lapeliai buvo tuoj pat perrašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo tam, jog, kratos atveju, nekiltų problemų informacijos teikėjams.

Kaip teigia sesė Gerarda (Elena), „kronika, pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo, Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“

Taip pat ir sesė Nijolė Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, kad kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.

Šių drąsių sesių žodžiai gali būti vertinami ir kaip Kronikos iššūkis mums šiandien, kai rypaujame, kad sunkiomis sąlygomis tenka būti krikščionimis. Laisvė ir meilė visada įsišaknijusios aukoje ir savęs dovanojime. Tai, jog net 17 metų LKB Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.

Nuotr. – lkbkronika.lt

Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/19/kataliku-baznycios-kronika-lietuvoje-stebuklas-kuris-tesesi-17-metu/

Subkategorijos