Juozas Gegužis-Diemedis

Juozas Gegužis (dešinėje) ir S. Staniškis (slapyvardis Litas) Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Juozas-Geguzis-43100

JUOZAS GEGUŽS-DIEMEDIS gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Baigė Seirijų pradžios mokyklą, Alytaus mokytojų seminariją. Nacių okupacijos metu dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.

Nuo 1945 m. vasaros A. Juozapavičiaus grupės partizanas, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: lydėdavo srities vadą kelionėse, mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus.

Šarūno rinktinės partizanai.

Pirmas iš kairės - Juozas Gegužis-Diemedis, trečias (priekyje) - Bernardas Navickas-Girinis, penktas - Julius Makorevičius-Varpas. 1949 m. vasara. (Genocido aukų muziejus)

1946 m. liepos pradžioje, vengiant rusų persekiojimo, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį. Į ją kartu su J. Vitkumi-Kazimieraičiu, srities štabo viršininku Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Diemedis. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Diemedžiu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė vežamas į Guobinių kaimą.

Skaityti daugiau: Juozas Gegužis-Diemedis

Feliksas Žindžius - Dėdė, Tigras

1912 04 21–1950 09 27

1950 m. rugsėjo 27 d. Kazlų Rūdos r. Ardzijauskų k. (dabar – Kazlų Rūdos r. sav.) partizanų rėmėjos Laurinaitienės sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ltn. Feliksas Žindžius-Tigras.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 150.

Feliksas Žindžius gimė 1912 m. balandžio 21 d. Šakių aps. Jankų vls. Tamošbūdžio k. Stasio Žindžiaus šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo 8 vaikai.

Feliksas buvo iš jų pats vyriausias. Jis baigė Jankų pradžios mokyklą. Labai norėjo mokytis toliau, tačiau tam nebuvo lėšų, reikėjo padėti tėvams ūkyje.

1933–1935 m. F. Žindžius tarnavo LR kariuomenės 7-ajame artilerijos pulke Vilkaviškyje. Baigus tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.

1937 m. vedė Marcelę Grybauskaitę. Šeima įsikūrė ūkyje, esančiame Šakių aps. Jankų vls., nes tėvai jauniesiems skyrė 6 ha žemės. F. Žindžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos Jankų būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Jankų seniūnu.

Partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Stirnos (nuo 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) rinktinės partizanas, slapyvardžiu Tigras.

1947 m. pavasarį F. Žindžius buvo paskirtas Žalgirio rinktinės J. Basanavičiaus (36-osios) kuopos 1-ojo būrio, metų pabaigoje – šios kuopos vadu. 1948 m. pabaigoje tapo Žalgirio rinktinės Organizacinio skyriaus, o 1949 m. rugsėjo 16 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. 1949 m. vasarą jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1950 m. sausio–vasario mėn. Tigras buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vadu.

Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų k. Jankų vlsč. besitraukiant iš partizanų rėmėjo, Petro  Laurinaičio sodybos, į kurią tą vakarą jis su apygardos vado adjutantu Kiečiu buvo užėję, pateko į pasalą.  Sužeistam  Kiečiui pasisekė atsišaudant pasitraukti.

Skaityti daugiau: Feliksas Žindžius - Dėdė, Tigras

Rugsėjo 26 d. žuvę partizanai

1951 m. rugsėjo 26 d. Molėtų r. Ažumakių miške (dabar – Molėtų r. sav.) MGB vidaus apsaugos būrio kareivių ir MGB Molėtų r. skyriaus stribų grupė vykdė karinę operaciją prieš Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanus.

Šukuojant mišką buvo aptikti keturi partizanai. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas, kuopos vadas Pranas Kiaušinis-Kiaunė, grupės vadas Rapolas Purlys-Slapūnas ir partizanas Vincas Miškinis-Vienuolis.

Žuvusių partizanų palaikai buvo atvežti į Želvos miestelį ir užkasti jo žvyrduobėse.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 106

Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanai, veikę Alantos ir Balninkų apylinkėse. 1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas (sėdi) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Rugsėjo 26 d. žuvę partizanai

Giedrikas Steponas-Girietis

Pilėnų tėvūnijos partizanai Jonas Baltušis-Trimitas (kairėje) ir Steponas Giedrikas-Girietis (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

STEPONAS GIEDRIKAS- STEPAS, GIRIETIS

1925 10 03–1954 09 25

Steponas Giedrikas gimė 1925 m. spalio 3 d. Biržų aps. Biržų m. Gyveno Dvareckienės gatvėje. 1939 m. baigė penkias Biržų „Aušros“ pradžios mokyklos klases. 1941 m. rudenį padavė prašymą priimti į pirmą Biržų Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimnazijos klasę. Kadangi laiku nepadavė prašymo Švietimo valdybai, 1941 m. rugsėjo 25 d. buvo išbrauktas iš gimnazijos mokinių sąrašo.

1944 m. įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. Buvo aktyvus Biržų gimnazijoje veikusios pogrindinės organizacijos narys.

Gerai mokėdamas lenkų, latvių ir vokiečių kalbas dalyvavo šios organizacijos informacinėje veikloje. 1948 m. vykstant buvusios Biržų gimnazijos pogrindinės organizacijos grupės narių areštams pasislėpė ir pasitraukė į mišką.

1951 m. vasaros pabaigoje Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadovybės iniciatyva Biržų apskrityje įkūrus Sierakausko (nuo 1951 m. rugsėjo mėn. – Pilėnų) tėvūniją, kuri veikė Biržų, Pasvalio, Pandėlio ir dalies Rokiškio bei Kupiškio rajonų teritorijoje, S. Giedrikas paskirtas jos vadu.

Žuvo S. Giedrikas 1954 m. rugsėjo 25 d. bunkeryje, įrengtame Biržų girioje, ties Kūginių k. Palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Skaityti daugiau: Giedrikas Steponas-Girietis

Rugsėjo 25 d. žuvę partizanai

Povilas Samuolis-Juodas Ponas, Subačiaus vls., Bagdoviškių k., J.Pono b.vadas, desantininkas. Ž.1947 09 25.

Šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

Kuzinevičius Mykolas (slapyvardis Serbentas). (1917 m. rugpjūčio mėn. Burbiškių kaime, Žiežmarių valsčiuje - 1946 m. rugsėjo 26 d. Naujosios Slabados kaime) - partizanų bataliono vadas.

Tai itin dramatiško likimo šeima. Kuzinevičiai paliko ryškią žymę Kaišiadorių krašto pokario istorijoje. Ignas Kuzinevičius (g. 1880 m.) turėjo penkis sūnus (Mykolą, Antaną, Joną, Igną ir Stasį) ir vieną dukrą Eleonorą, kuri buvo vyriausia šeimoje. Visi jo penki sūnūs žuvo: keturi partizaninėje kovoje, vienas įkalintas lageryje.

M. Kuzinevičius tarpukariu buvo Lietuvos kariuomenės husaru, vėliau tapo policijos jaunesniuoju karininku. Vokiečių okupacijos metais nurodė priešiškai nusiteikusius komunistus Baraduliną, Kuznecovą, Semenkovą, Terentjevą, Karengą, Loginovą, tačiau jų buvo pasigailėta. Po karo daugelis jų tapo stribais.

Skaityti daugiau: Rugsėjo 25 d. žuvę partizanai

Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai

GRUMBINAS Povilas, Antano-Ąžuolas, gim. 1924 m. Pavarių k., Anykščių vls., motina buvo našlė, turėjo 1 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas, vėliau Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Popo šilelyje, Janydžiuose, vėliau seserys slapta palaidojo Andrioniškio mstl. kapinėse.

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Užugirio būrio vadas Povilas Grumbinas-Ąžuolas sveikinasi su seserimi ryšininke Domicėle Grumbinaite-Žibute (VŽM)

Skaityti daugiau: Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai

Kazimieras Pyplys-Mažytis

Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944 m. išėjo partizanauti.

Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys-Mažytis pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos laimėdavo. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius, puikiai valdė ginklą.

„Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis".

Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: „Oho, koks Mažytis!" Ir tenka pataisyti tuos, kurie sako, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis, Gintautas, Audronis buvo vienas žymiausių Pietų Lietuvos partizanų – jis yra vienas žymiausių visos Lietuvos partizanų, partizanas-legenda" (Bonifacas Ulevičius ir Kęstutis Kasparas, LKA, t. 26, p. 175).

Skaityti daugiau: Kazimieras Pyplys-Mažytis

Juozas Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis

1927 01 06–1949 09 23

Juozas Makarevičius gimė 1927 m. sausio 6 d. Alytaus aps. Merkinės vls. Panedzingio k. Tarpukariu Makarevičių (Makaravičių) šeima norėjo savo pavardę sulietuvinti ir tapti Makaraičiais.

1945 m. J. Makarevičius tapo Merkio rinktinės Adolfo Ramanausko-Vanago grupės partizanu. Vėliau priklausė Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko būriui. Buvo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės štabo narys. Nuo 1946 m. dirbo Dainavos apygardos štabe: buvo atsakingas už ryšius tarp Dainavos ir Tauro apygardų. Tais pačiais 1946 m. Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanu tapo ir J. Makarevičiaus brolis Julius Makaravičius (Makaraitis)-Varpas, gimęs 1928 m. gruodžio 8 d.

Žuvo J. Makarevičius-Žilvitis 1949 m. rugsėjo 23 d. Alytaus aps. Kalesninkų miške įrengtoje partizanų slėptuvėje kartu su Tauro apygardos štabo nariu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui Kazimieru Pypliu-Mažyčiu, Audroniu. Užkasimo vieta neišaiškinta.

Skaityti daugiau: Juozas Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis

Rugsėjo 22 d. žuvę partizanai

1947 m. rugsėjo 22 d. Alytaus aps. Daugų vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Lesagūrų k., gyventojo Kazio Marčiulevičiaus sodyboje, MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareivių grupė aptiko bunkerį. Per susišaudymą žuvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Konstantinas Šimelevičius-Gandras, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos skyriaus vadas Vladas Karpuška-Šmitas, partizanai Pranas Baranauskas-Liūtas ir Adolfas Truncė-Vilkas, Margio tėvūnijos skyriaus vadas Jonas Cibulskis-Ąžuolaitis ir Kazimieraičio rinktinės Vanago tėvūnijos partizanas Juozas Miškinis-Žiedas.

Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Dauguose. Vėliau jie galėjo būti sumesti į Daugų valsčiaus stribų būstinės kieme buvusį šulinį. 1990 m. rugsėjo mėn., atkasant šulinį, tikėtina, kad šių partizanų palaikai buvo rasti ir rugsėjo 29 d. palaidoti Daugų mstl. kapinėse.

Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Alytaus aps. Punios šilas, 1947 m. balandžio 22–24 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Dzūkų rinktinės Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius ir Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Antroje eilėje iš kairės: Merkio rinktinės 3-iojo bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, neatpažintas partizanas. Trečioje eilėje iš kairės: Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas ir Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos vado įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės būrio vado pavaduotojas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, Dzūkų rinktinės Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Rugsėjo 22 d. žuvę partizanai

Bronius Krivickas-Vilnius

BRONIUS KRIVICKAS- BŪTVYDIS, KLAIDATIKIS, RIVAIŠAS, VILNIUS, GINTARAS

1919 11 17–1952 09 21

Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną, Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. – Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1938–1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo tėviškėn. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti. 1940 m., vairuodamas traktorių, žuvo brolis Antanas.

Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas su kolegomis persikėlė sostinėn tęsti studijų Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau džiaugsmą aptemdė pirma bolševikų, paskui nacių okupacijos. Pastarosios metu B. Krivickas ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas, išspausdino keletą svarių rašinių apie Panevėžio ir Vilniaus teatrų spektaklius. 1943 m. vasario 15 d. baigė studijas ir tapo diplomuotu lituanistu. Tais pačiais metais naciai uždarė universitetą. Kad kaip nors apsisaugotų nuo išvežimo darbams į Vokietiją, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 m. B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui. Karo metų periodikoje paskelbė keletą apsakymų, liudijančių bręstantį beletristo talentą. 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti mokytoju Biržų gimnazijoje. NKVD iškvietimai į savo būstinę galėjo reikšti tik areštą ar verbavimą, todėl jis pradėjo slapstytis, dažnai apsilankydavo pas partizanus, kurių gretose kovojo ir du jo broliai. 1945 m. vasario mėn. pasitraukė iš legalaus gyvenimo.

1945 m. rugpjūčio 12 d. Biržų aps. Biržų vls. Tylinavos k. Dagio sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta. 1947–1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą praleisdavo miške. 1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios partizanus. 1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta per 70 Goethe‘s eilėraščių (1949 m. visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsiais gimimo metines).

Skaityti daugiau: Bronius Krivickas-Vilnius

Fortūnatas Ašoklis-Pelėda

Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.

1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias apygardas:

Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Liepa paskirtas Šiaulių apygardos kovojančių būrių ir pogrindžio organizacijų vyriausiuoju vadu.

Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda

Vytautas Reklickas-Liočys

Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26, būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu, ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Baureika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26. (Genocido aukų muziejus)

Reklickas Vytautas-Liočys gimė Ukmergės apskrities Jakutiškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. 1947 m. liepos 23 d. žuvus Algio būrio vadui B. Narkevičiui-Algiui, ėjo būrio vado pareigas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.: kartu su kovos draugais Vytautu Pinkevičiumi-Povaru ir Juliumi Belicku-Klevu, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino priešų apsuptame bunkeryje 

Algio būrio partizanai. Iš kairės: 
Juozas Gavėnas-Šturmas, 
Vytautas Reklickas-Liočys 
ir neatpažintas partizanas
(Genocido aukų muziejus)

Šaltinis: http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas

Aldona Elena PUIŠYTĖ

Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Žali“ yra tas pats žuvusiųjų spardymas – tik literatūrinėmis priemonėmis. 

Kun. Robertas Grigas

Kritiškai įvertinęs M.Ivaškevičiaus romaną „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Landsbergis sako, kad „diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta“. Ir toliau tęsia: „Žiūrėkime į tai kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą“. O gal – ne tik per pasąmonę? Kieno iniciatyva taip dosniai mestelėti pinigai šios knygos leidybai? Gal ieškoma naujų būdų žlugdyti tautos dvasią? Ar ne cinizmo viršūnė – sulyginti aukas ir budelius? Senaisiais kompartijos „šaukliais“, kurpiančiais „durnių laivus“, jau niekas nebetiki. Kas kita, jei pavyks nupirkti jauną žmogų. Jei dar ir talentingą – tikslas pasiektas! O mūsų ar neliečia, kai tyčiojamasi iš tų, kurių aukos kaina šiandien esame laisvi?

Kai žinomas sovietmečio poetas pasityčiojo iš tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio, partizanų „Laisvės balso“ 5-ame (163) numeryje (1953 05 20) atsiliepta Aušrės slapyvardžiu pasirašytu eilėraščiu „Paskui Kremlių lapnoja žmogus“:

Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė

Ir ne žydras kaip žydras dangus,

Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas

Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.

Skaityti daugiau: Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas

Jonas Vilčinskas-Algirdas

1930 02 23–1953 09 19

Jonas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 23 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje. Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Šimkaičių miške (Jurbarko r.) netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.

1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda.

Skaityti daugiau: Jonas Vilčinskas-Algirdas

Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai

1950 m. rugsėjo 17 d. į Ramygalos r. Likėnų (Naujasodės) k. (dabar – Kėdainių r. sav.), pasislėpę šiaudų vežime, sunaikinti partizanų atvyko ir Onos Žižiūnienės sodybą apsupo MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai.

Mėgindami ištrūkti iš apsupties, gyvenamojo namo palėpėje slėpęsi 3 partizanai buvo nušauti. Žuvo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, jo adjutantas Antanas Valikonis-Slyvka ir partizanas Antanas Kadžys-Šešiapūdis.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Ramygalos miestelio aikštėje.

Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 173–174.

Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas (antras iš kairės) su Vytenio būrio partizanais. Iš kairės pirmas – Vladas Drąsutis-Vytenis, trečias – Jonas Kalvaitis-Pažįstamas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai

Jonas Černiauskas - Vaidotas

1920 - 1948 09 16

Rumšiškių miestelis per karą sudegė. Beliko keliolika namų ir eilė betoninių rūsių pagrindinėje Kauno gatvėje. Mat čia buvo išsirikiavę žydų namai su kromais ir kromeliais. Žmonės glaudėsi kur galėjo, nes dalyje išlikusių žydų namų įsikūrė milicija, saugumas, stribynas. Gal todėl, kad valdžia miestelyje laikė daug ginkluotų žmonių, o vėliau Užtakų kaime įkurdino kareivių garnizoną, miestelio vyrai pasklido po atokesnėse apylinkėse veikiančius būrius.

Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.

Jonas Černiauskas - Vaidotas buvo gimęs 1920 metais Užtakų kaime. Visame kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tai su draugais sudarė orkestrėlį. Mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančiu būrį. Jame buvo Pranas Ulozas - Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius - Vėtra, tarnavęs Pievelių k. (dabar Liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Čepkauskas - Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių k. partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Būrys buvo nedidelis, gal 7-10 partizanų ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Po Klemenso Gursko - Riešuto mirties -1947 m. spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu. Sakoma, kad savo vadu jį išsirinkę patys išblaškyto bataliono partizanai.

Skaityti daugiau: Jonas Černiauskas - Vaidotas

Vytautas Zakaras - Povas

ADOMAS VYTAUTAS ZAKARAS- POVAS

1923 01 11–1956 09 14

1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius, LGGRTC, 2014, p. 219.

 

Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.

„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.

Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.

[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.

Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.

Skaityti daugiau: Vytautas Zakaras - Povas

Bronius Puodžiūnas-Garsas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)

Bronius PUODŽIŪNAS

Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris

Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.

Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.

1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.

Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.

Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.

Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas

ALEKSANDRAS MILAŠEVIČIUS- RADVILA, RUONIS

1906 08 25–1949 09 09

Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinų aps. Seinuose. Turėjo tris brolius ir seserį. Baigė aštuonias gimnazijos klases. Nuo 1924 m. spalio 5 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Baigęs Kauno karo mokyklą, tarnavo 2-ajame Kunigaikštienės Birutės ulonų pulke. 1937 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. Buvo karys, kaip žmonės sako, iš Dievo malonės. 1941 m. birželio 24 d., nenorėdamas tarnauti Raudonojoje armijoje, Adutiškyje (Švenčionių aps.) nusišovė jo brolis, buvęs Lietuvos kariuomenės intendantūros pulkininkas leitenantas Otonas Milaševičius.

1942 m. nuo džiovos mirė sesuo. Tais pačiais metais A. Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenės kavaleriją ir išsiųstas į Rytų frontą. Čia jam buvo suteiktas majoro laipsnis. Artėjant sovietų armijai, A. Milaševičius su šeima traukėsi į Vakarus. 1944 m. vasarą bombarduojant Drezdeną (Vokietija) žuvo jo šeima: tėvai, žmona Stasė ir du vaikai. Jis pėsčias traukėsi tolyn į Vakarus, bet pasivijo frontas. Pateko į pabėgėlių stovyklą, iš kurios buvo nuvežtas į Minską. Apsimetė esąs darbininkas ir, papirkęs prižiūrėtojus, 1945 m. spalį sugrįžo į Lietuvą ir slapstėsi Žemaitijoje.

1947 m. aktyviai įsitraukė į Žemaičių apygardos veiklą, kur tuo metu vyko žymūs struktūriniai pertvarkymai. Perorganizuojant karinę Žemaitijos partizanų struktūrą, vienijant centrus, labai pravertė A. Milaševičiaus karinė patirtis ir organizaciniai gebėjimai. 1948 m. gegužės 5 d. trijų apygardų – Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo – vadai pasirašė deklaraciją, kuri skelbė, kad įkuriamas naujas apygardas vienijantis štabas – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis. Jos vadu tapo Jonas Žemaitis-Vytautas, o vienu iš jo pavaduotojų – Žemaičių apygardos vadas A. Milaševičius, tuo metu vadinęsis slapyvardžiais Radvila, Ruonis.

Skaityti daugiau: ALEKSANDRAS MILAŠEVIČIUS- RADVILA, RUONIS

Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis

Povilas Gaidelis.

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.

Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis

JUOZAS LUKŠA

Parašė P. VYTENIS   

Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai 

 

1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas 

Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:

Daugel vargo ir skausmo pakėlei, 
Daug vergiją ir vėjų šaltų. 
Kiek laukuose pilkų akmenėlių, 
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.

Kas surinks Tavo kraują ir gėlą 
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .? 
Nemažiau gal vandens Nemunėlis 
Nuplukdeno į jūras plačias.

Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne? 
Kas Tau šalty ugnelę įpūs? 
Svetimi atėjūnai išmynė 
Darželius ir prabočių kapus.

Vėl braidai savo kraujo upeliais 
Ten po Sibiro taigas, ledus. 
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely 
Susisuko gūžtas ir lizdus.

Tavo sodai apaugo vijokliais, 
Į svirnelį užžėlė takai, 
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis 
Tremtiniam po sodybų langais.

Neraudok, Pavergtoji Tėvyne, 
Dar gyvi sakalai milžinai. 
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės 
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.

---------

Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.

-------------------

Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.

Skaityti daugiau: JUOZAS LUKŠA

JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS

1921 08 10–1951 09 04

Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.

Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.

Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.

Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.

1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.

Skaityti daugiau: JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS

Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Vaclovas Rudnickas-Birštonas. Apie 1951 m.
(Šiaulių „Aušros" muziejus)

 

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Juozas Rimeika-Tautietis. Apie 1951 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)

Rudnickas Vaclovas-Birštonas gimė 1932 m. Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Juodeikių kaime (?). Nuo 1950 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio partizanas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais - J. Rimeika-Tautiečiu, E. Trinka-Briedžiu ir A. Virbicku-Bijūnu

Rimeika Juozas-Tautietis gimė 1914 m. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Genio rinktinės Klevo būriui. 1946 m. vasario mėn. kautynėse prie Milvydžių kaimo buvo sužeistas. Gyveno nelegaliai. Nuo 1950 m. birželio — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais — E. Trinka-Briedžiu, V. Rudnicku-Birštonu ir A. Verbicku-Bijūnu.

Skaityti daugiau: Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai

Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai

1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių r. Laukstėnų miške (dabar Telšių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę operaciją. Prie Aleksandro Paulausko sodybos buvo aptikti 7 partizanai. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas Ignacas (Ignas) Čėsna-Vitolis, partizanų teismo pirmininkas ir rinktinės Administracinio ir ūkio skyriaus viršininkas Petras Lileikis-Žuvelė, Girėnas, rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus-Dėdė, Karuža, štabo narys Pranukas (slapyv., vokietis) ir štabo partizanas Antanas Žimkus.

Kautynių metu buvo suimti sužeisti šios rinktinės partizanai Petras Barkauskas-Erelis ir Steponas Geštautas-Uošvis, 1951 m. spalio 31 d. jie sušaudyti.

Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į MGB Telšių r. skyrių. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 218.

Žemaičių apygardos štabo pareigūnai laisvą minutę. Iš kairės: apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas, Šatrijos rinktinės vadas Ignacas Čėsna-Vitolis ir apygardos Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Jonas Kentra-Tigras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai

Prisikėlimo apyg. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanų žūtis

1949 m. rugpjūčio 27 d. Joniškio aps. Skaistgirio vls. Jurdaičių miške (dabar – Joniškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai aptiko Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanus. Per kautynes žuvo rinktinės štabo viršininkas Konstantinas Adeikis-Lokys, partizanai Jonas Baltrušis ir Jonas Keturakis-Aitvaras. Iš apsupties išneštas sunkiai sužeistas rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis po kelių dienų nusišovė.

Žuvusiųjų partizanų K. Adeikio, J. Baltrušio ir J. Keturakio palaikai buvo atvežti į MGB Žagarės valsčiaus poskyrio kiemą. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad tai galėjo būti minėto pastato teritorija už tualetų.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.

V., 2010, LGGRTC, p. 129, 277.

Prisikėlimo apygardos vadas Leonas Grigonis-Užpalis lanko Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. 1948 m. Antroje eilėje iš kairės: penktas – Leonas Grigonis-Užpalis, šeštas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Prisikėlimo apyg. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanų žūtis

Izidorius Pucevičius - Radvila

IZIDORIUS PUCEVIČIUS-

RADVILA

1901 12 22–1945 08 26

 

„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti.

Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku.

Ją reikia iškovoti“.

kpt. I. Pucevičius,

1941 m. birželio 25 d.

 

 

Izidorius Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio k. pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo du sūnūs ir dvi dukros. 1922 m. baigė Šeduvos progimnaziją ir tų pačių metų lapkričio 15 d. buvo paskirtas Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokyklos mokytoju. 1923–1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1924 m. rudenį įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida), jam suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. I. Pucevičius tarnavo karo aviacijoje mokomosios eskadrilės mokiniu žvalgu, atliko per 200 mokomųjų skrydžių. 1929 m. balandžio 11 d. perkeltas į šarvuočių rinktinę ir paskirtas gegužės 2 d. Radviliškyje dislokuoto šarvuoto traukinio „Gediminas“ kulkosvaidžių vagono vadu, taip pat ėjo viso traukinio vado pareigas. 1931 m. sausio 1 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. I. Pucevičius išlaikė garvežio mašinisto padėjėjo egzaminus. 1931 m. vedė studentę Stasę Gylytę. Šeima susilaukė dukterų Gražinos ir Aldonos. 1933 m. vasario 1 d. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidininkų skyrių (I  aida).

Skaityti daugiau: Izidorius Pucevičius - Radvila

Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila

Povilas Gaidelis.

„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.

Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).

Kapitonas I. Pucevičius

Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.

 

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila

Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)

Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.

Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.

Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

Žuvę rugpjūčio 19 d.

1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.

Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 126,

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės būrių sąskrydis. 1949 m. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas – Jonas Lukšys-Nemunas. Antroje eilėje iš dešinės pirmas – Anicetas Lukšys-Polka.

Moteris centre – Janina Lukšytė.

Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Penktas iš kairės (priklaupęs) – Anicetas Lukšys-Polka, šeštas – Jonas Lukšys-Nemunas. Stovi: septintas iš kairės – apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vitvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai

Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas.

(Lietuvos ypatingasis archyvas)

Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai. 
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Iigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas. 
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambravo-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.

(Lietuvos ypatingasis archyvas)

Skaityti daugiau: Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai

Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas

1954-ųjų rugpjūčio 18-ąją, žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai   VINCAS DAUNORAS-UNGURYS IR JURGIS PALIONIS-DOBILAS

Pietų Lietuvos srities partizanų vadai. Stovi iš kairės: Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Juozas Lukša-Skirmantas, Vytautas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys, Kelmas. Apie 1951 m.

Partizanų Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., kai susivienijo Dzūkijoje kovoję partizanų junginiai. Apygardą sudarė trys – Dzūkų, Kazimieraičio ir Šarūno – rinktinės, o jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonus bei su jais besiribojančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį. Beveik dešimtmetį trukusi kova pareikalavo daug aukų. Žuvus partizanų pareigūnams ir MGB provokatoriams įkūrus savą „Dainavos apygardos štabą“ apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 m. rugpjūčio mėn., tačiau pavieniai partizanai Dzūkijoje veikė iki 1954 m. vasaros pabaigos.

1954 m. rugpjūčio 18 d. Prienų rajono Naužiūnų kaimo gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje apsistojo du paskutinieji Dainavos apygardos partizanai: Dzūkų rinktinės vadas, ėjęs ir apygardos vado pareigas Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas. Jiems ilsintis tvarte, KGB užverbuotas sodybos šeimininkės nuomininkas Kazys Radvila pranešė apie partizanus sovietų saugumui.

Sodyba buvo apsupta ir kilus susišaudymui abu partizanai žuvo. Jų palaikai buvo nuvežti į Prienus, išniekinti ir užkasti Šiauliškių kaimo žvyrduobėse. Partizano J. Palionio seserys, 1955 m. sužinojusios brolio užkasimo vietą, palaikus atsikasė ir slapta palaidojo Prienų rajono Nemajūnų kaimo kapinėse. V. Daunoro sesuo savo brolio palaikus palaidojo Prienuose.

Skaityti daugiau: Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas

Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme

Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.

Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.

Juozas Streikus-Stumbras

 

Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėdamas  neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino.

Į teisėjo klausimą „Už ką žudėte tarybinius  piliečius?“,

Juozas atsakė:

– Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? - klausė teisiamasis.

– Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės?

Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes.

Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji... miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti...

Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums - Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos.

Skaityti daugiau: Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme

Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Povilas Gaidelis.

Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.

Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.

Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.

J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.

Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.

Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.

Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“

Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Petras Bartkus

Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).

Veikla

1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės  štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas  leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.

Skaityti daugiau: Petras Bartkus

LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI

Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

Kovos Broliui

Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas, 
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas

Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.

Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, - 
Kitiems patekės laisvės saulė.

Ėglis

Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis|“ studijų metais

Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.

1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI

Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas

Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Vincento Šniuolio ir Veronikos Plungytės-Šniuolienės šeimoje.

Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1942 m. tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariu.

Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Žaliosios rinktinės Geležinio Vilko kuopos (vadas Juozo Mingėlas-Vilkas) partizanas, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo narys.

1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Po 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Bendradarbiavo leidžiant spaudą, rašė eilėraščius Vytenio slapyvardžiu.

Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Liesis (LLKS Tarybos prezidiumo narys) ir du neatpažinti partizanai.

Po žuvimo kovos draugai išleido jo eilėraščių rinkinį „Nevystančios sielos rožės”.

Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas

Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės: 
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)

Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime 

Skaityti daugiau: Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas

Skersys Steponas-Kovas

Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)

Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.

Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas

Dominykas Jėčys-Ąžuolis

DOMINYKAS JĖČYS -

ĄŽUOLIS

1896 10 20–1947 08 11

Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.

1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.

1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.

Skaityti daugiau: Dominykas Jėčys-Ąžuolis

EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

Gęstant ginkluotai pasipriešinimo kovai 1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko rajone žuvo paskutinis Kęstučio apygardos Vaidoto  rinktinės vadas EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskinės miške (dabar – Jurbarko r. sav.) MGB agentai, prieš tai per suimtus partizanus užmezgę ryšį su Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadovybe ir iškvietę ją į susitikimą, surengė partizanams pasalą. Į susitikimo vietą atėjo partizanai Benediktas Kregždė-Bijūnas (būrio vadas) ir Edvardas Pranckevičius-Vasaris (Vaidoto rinktinės vadas). Per susišaudymą abu jie žuvo.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

V., LGGRTC, 2010, p. 101

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Stovi antras iš kairės Juozas Palubeckas, toliau – Petras Stankus, Juozas Žagaras, Eimutis (slapyvardis). Priekyje sėdi Juozas Kisielius, Antanas Bakšys, Vladas Mišeikis ir Edvardas Pranckevičius. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 297.

Edvardas Pranckevičius gimė 1924 m. Papiškių kaime, Vilkijos rajone, ūkininkų šeimoje.

Skaityti daugiau: EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

Subkategorijos