Partizanai: Istorija ir dabartis

Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas

Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių miestelyje. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.

Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.

Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, J. Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.

Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.

Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje Openiškių kaime (Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai.

Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo užpuolant Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius – Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido.

Bendražygiai apie V. Ivanauską atsiliepia kaip apie puikų žmogų ir gerą, partizanų gerbiamą vadą: griežtą, drausmingą, sumanų. Nerūkė, negėrė. „Buvo rimtas vyras“, – trumpai apibūdina jį Albina Norkutė-Kairienė, kurią Vytenio vyrai išvadavo iš Batakių areštinės. „Kultūringas ir taktiškas, bet savo draugams reiklus ir drausmingas. Kiekvienas susitikimas su Leonu-Vyteniu buvo man malonus ir įdomus“, – prisimena Jonas Žičkus-Širšė. Nors draugai dėl griežtumo praminė jį „Pančiu“, Vaclovas dėl to visai nepyko. Ir jis, ir eiliniai kovotojai puikiai suprato drausmės reikšmę partizaninėje kovoje. Vado griežtumas ir reiklumas ne kartą išgelbėjo nuo nelaimės.

V. Ivanauskas turėjo savo nuomonę pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais: nevisiškai sutiko su 1948 m. vasarą Baden Badene vykusio VLIK’o ir krašto rezistencijos atstovų pasitarimo nuostatomis, pasisakė už aktyvesnes pasipriešinimo formas nei Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavičius, J. Žemaitis. Srities vadas draudė gyventojams imti iš valdžios ginklus, partizanams nurodė nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o tam pasipriešinusius aktyvius kolūkių kūrėjus perduoti karo lauko teismui. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. Daugiausia dėl jo reiklumo ir atsargumo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis net 1950 m. turėjo patikimą nuolatinį ryšį su Pietų Lietuvos apygardomis.

Saugumiečiai aktyviai ieškojo Jūros srities štabo. Kaip paprastai, veikė per agentus, smogikų grupę. MGB informatoriams buvo lengva apibūdinti V. Ivanauską ir srities štabo viršininką Antaną Liesį-Tonį: abu aukšti, akiniuoti. 1950–1951 m. žiemą pranešimai darėsi vis konkretesni… 1951 m. vasario mėn. iš informatorių ir agentės Birutės saugumiečiai sužinojo, kad štabo pareigūnai gali slėptis Varnių rajono Čepaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje netoli Čepaičių kaimo mokyklos. 1951 m. vasario 10 d. 14 val. buvo surengta vadinamoji karinė-čekistinė operacija ir minėtoje kolūkio daržinėje aptikta partizanų slėptuvė. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti partizanai atsakė šūviais. Vėliau, padegę daržinę, prisidengdami dūmų priedanga bandė pasitraukti, tačiau nesėkmingai. Per operaciją žuvo Jūros srities partizanų štabo nariai, o srities vadas V. Ivanauskas buvo sunkiai sužeistas. Jis buvo išvežtas į Laukuvą, kur po 10 valandų, nedavęs jokių parodymų, mirė.

Nuo eilinio partizano iki srities vado – tokį kelią per šešerius laisvės kovų metus nuėjo V. Ivanauskas. Negailestingas likimas ne kartą jam lėmė poste pakeisti žuvusį draugą. Su gyvenimu atsisveikino kovodamas ir nepalūžęs…

V. Ivanausko nuopelnus Laisvės kovų sąjūdžiui dar 1950 m. sausio 20 d. objektyviausi vertintojai bendražygiai įvertino Laisvės kovos kryžiumi, jam suteiktas majoro laipsnis. Atkūrus Lietuvos valstybę, 1997 m. gruodžio 22 d. V. Ivanauskui suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu - pulkininko laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties).

(Žuvusio brolio vardu – Eugenija Ennukson)

Jūros srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas (sėdi), kairėje stovi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio adjutantas Bronislovas Alūza-Bedalis, dešinėje – neatpažintas partizanas

 

 

Paminklas šioje vietoje niekintiems Šilalės apylinkėse žuvusiems, taip pat Šilalės krašto žuvusiems Kęstučio ir Žemaičių apygardos partizanams atminti. Paminklo priekinės plokštumos ir jo fragmento vaizdas. Šilalės r. Šilalės m. Aikštė J. Basanavičiaus / Vytauto g. kampe. Aut. buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius. Atidengtas 1998 m. lapkričio 18 d. V. Almonaičio nuotr., 1998 m.

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201602_ivanauskas_biog.pdf