Partizanai: Istorija ir dabartis

Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose batsiuvio ir siuvėjos šeimoje. Kartu augo sesuo Zita. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. Netrukus prasidėjo karas. Pradėjo dirbti Raseinių aps. viršininko sekretoriumi. 1944 m. pavasarį A. Bakšys savanoriu įstojo į gen. P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos Vietinę rinktinę Marijampolėje. Naciams rinktinę iš­formavus, grįžo į gimtinę.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, gyveno pas tėvus Anžilių k. Nuo 1944 m. spalio mėn. dirbo mokytoju Raseinių aps. Raseinių vls. Gervinių k., o nuo 1944 m. gruodžio mėn. pabaigos – Mininių pradinėse mokyklose. 1945 m. kovo 4 d. buvo suimtas ir įkalintas Vokietijoje, tačiau nesudarius bylos buvo išvežtas į Pamaskvio anglies baseino Tulos kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo. Tolimąjį atstumą jie įveikė keliaudami pėsčiomis ir prekiniais traukiniais. Pasiekę Lietuvą, prisiglaudė Raseinių gydytojo Kazlausko bute. Jam pavyko gauti karinį bilietą, pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Ra­seinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su partizanais.

1947 m. rudenį A. Bakšys buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Per tardymus jam buvo išsukta dešinė ranka. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanu.

Iš partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, to dėl ne­trukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, 1949 m. birželio mėn. – Kęstu čio apygardos vadu. 1951 m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sri­ties vadu.

Visos šios pareigos A. Bakšiui atiteko žuvus jo kovos draugams. Partizaninis pasipriešinimas okupantams silpo: kolektyvizacija ir trėmimai mažino rėmėjų skaičių, žuvo daug bendražygių, vyko MGB agentų infiltravimai, išdavystės reti­no partizanų gretas, sėjo nepasitikėjimą vienų kitais.

A. Bakšys buvo itin atsargus: keitė dislokacijos vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Vis dėl to jis daug ir intensyviai dirbo: dažnai inspektavo partizanų junginius, nuolat palaikė ryšį su Lietuvos laisvės kovos sąjū­džio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu­-Vytautu. Pastarajam susirgus, susirašinėjo su Lietuvos partizanų vadais dėl naujos prezidiumo pir­mininko kandidatūros. Vėliau buvo paskirtas J. Žemaičio­ - Vytauto pavaduotoju ir prezidiumo sekretoriumi. Be tiesioginių srities vado pareigų, A. Bakšys daug rašė, padėjo leisti spaudą (laikraštį „Laisvės varpas“, atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų, kurios galėtų pakeisti sunaikintą ginkluotą pogrindį. Jis suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos neatitinka sąlygų ir kad reika­linga pereiti prie kitokio – dvasinio ir intelektinio – pasipriešinimo.

Tokia organizacija, kuri puoselėjo LLKS tradicijas ir suvienijo legaliai gyvenančius asmenis ir partizanus, buvo Vyčių sąjunga. A. Bakšys buvo šios sąjungos įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienas tebeveikiantis partizanų būrys gavo įsaky­mą savo veiklos teritorijoje organizuoti Vyčių sąjungos skyrius, tačiau tai padary­ti buvo sunku – trukdė nuolatinis čekistų siautimas, gausybė saugumo agentų, be to, ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti aktyvią veiklą.

Šis dar bas visiškai nutrūko po A. Bakšio žūties. Tai įvyko 1953 m. sausio 17 d., kai sekdami ryšininką Antaną Jankauską ­Tonį, Kelmės r. Pužukų k. čekis­tai ir stribai apsupo Kazio Ruko sodybą, kurioje buvo įrengtas Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo bunkeris. Tuo metu jame buvo visi trys nuolati­niai gyventojai – A. Bakšys - ­Senis, Aleksas Jurkūnas -­ Valeras ir Elena Gendroly­tė ­Jurkūnienė - ­Balanda. Prasiveržti vilčių nebuvo, partizanai nusišovė. Žuvusiųjų palaikai buvo užkasti Kelmėje.

A. Bakšio 1952 m. redaguotoje Vyčių sąjungos programoje rašoma, kad „[...] tolimesnis kovos tikslas – tai apgynimas tautos teisės pačiai spręsti savo ateities likimą pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą ir užtikrinant są­lygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“. Šios mintys paneigia skleidžia­mus gandus, kad paskutinieji bunkerių didvyriai buvo tarsi „užpjudyti ar pasiutę šunys“. Jie turėjo Lietuvos viziją, dėl kurios kovojo, kuri buvo jų viltis ir kelrodė žvaigždė. Jai prisiekė ir priesaiką tesėjo.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Bakšiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas pul­ kininko laipsnis, 1998 m. lapkričio 18 d. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2­ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties).

Parengė Rūta Trimonienė

 

Paminklas Kęstučio apygardos partizanams, jų ryšininkas ir rėmėjams atminti. Tauragė.

Stoties g. 2009 m. gegužės 30 d. Paminklo atidengimo iškilmės. Aut. skulptorius Regimantas Midvikis, architektas Vytenis Mazurkevičius.

Nuotr. S. Siudika, 2009 m.

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201301_baksys_biog.pdf