LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI
Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.
Kovos Broliui
Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas,
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas
Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.
Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, -
Kitiems patekės laisvės saulė.
Ėglis
Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis“ studijų metais
Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.
1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.
Vokiečių okupacijos metais broliai įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA), o 1944 m. Lla nurodymu išvyko į Vokietijos žvalgybos (Abvero) mokyklą FAK-203, ten mokėsi partizaninio karo taktikos, diversinių operacijų, konspiracijos subtilybių.
Šioje mokykloje, kuriai vadovavo iš Rytprūsių kilęs karinio laivyno karininkas (Kovettenkapitaen) Laurinat, mokėsi apie 100 lietuvių. Lietuviai Abvero mokyklas rinkosi ne iš meilės nacių režimui, o grynai praktiniais sumetimais – be specifinių karinių žinių ten buvo galimybė gauti modernių ryšių priemonių, ginklų, amunicijos ir visa kita, kas galėjo praversti partizaninėje kovoje. Sovietai gi, žinoma, minimalios vokiečių karinės pagalbos Lietuvos pogrindžiui faktą panaudojo (o dažnai rusai tebenaudoja iki šiol) partizaininio karo Lietuvoje kompromitacijai.
1944 m. gruodžio mėnesį FAK-203 mokykloje dirbęs LLA narys ltn. Juozas Jurkūnas brolių Liesių bei Vytauto Sabaliausko grupei patarė vos nuvykus į Lietuvą užmegzti ryšius su LLA bei Lietuvių Fronto (LF) organizacijomis Raseinių krašte, taip pat perdavė jiems turėtus radijo ryšių šifrus. Gruodžio 21 d. abu broliai bei V. Sabaliauskas parašiutais nusileido Kėdainių apskrities Gudžiūnų valsčiuje.
Tuo tarpu kovojančiame krašte buvusi LLA vadovybė visų tokių parašiutininkų atžvilgiu turėjo griežtą poziciją – visi privalo besąlygiškai paklusti kovojančiame krašte besikuriančioms vadovaujančioms partizaninėms struktūroms bei vadovybei. Iš viso į Lietuvą grįžo apie 200 desantininkų, iš kurių tik 80 aktyviau pasireiškė partizaniniame judėjime. Tik 30 iš jų partizanavo kiek ilgiau kaip vienus metus, tad vokiečių pagalba kovojančiam kraštui buvo visiškai nežymi. Tarp labiausiai pasižymėjusių buvusių Abvero kursantų yra ir broliai Bronius bei Antanas Liesiai, Antanas Starkus-Montė, Vytautas Gužas-Kardas, Steponas Girdžiūnas, Vladas Juozokas, Adolfas Kubilius.
V. Sabaliausko ir brolių Liesių grupė Kėdainių apskrityje ilgai neužsibuvo. Pats V. Sabaliauskas jau 1945 m. kovo mėnesį pateko į rusų rankas, o Bronius bei Antanas Liesiai patraukė Jurbarko link, kur 1945 m. pradžioje ir įsijungė į partizanų gretas.
Pirmuosius brolių žingsnius pasipriešinimo kovoje lydėjo sėkmė – vos atvykę į Jurbarko kraštą jie susitiko su Vytautu Gužu-Kardu, su kuriuo kartu mokėsi FAK-203 mokykloje. V.Gužas į Lietuvą grįžo 1944 m. gruodžio mėn., parašiutu nusileidęs Tauragės miškuose.
Netrukus broliai susitiko ir su kitais Pietų Žemaitijos partizanų vadais, vėliau suvaidinusiais pagrindinius vaidmenis viso ginkluoto pogrindžio centralizacijos procesuose – kpt. Jonu Žemaičiu-Vytautu, aviacijos ltn. Juozu Kasperavičiumi-Visvydu, kpt. Juozu Čeponiu, kiek vėliau ir su Petru Bartkumi-Žadgaila.
Antanas Liesys-Idenas, Tvanas tapo Kęstučio partizanų apygardos štabo Informcijos ir žvalgybos skyriaus viršininku. 1948 m. birželio mėnesį jis buvo paskirtas Vakarų (Jūros) partizanų srities Propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku, o kitąmet žuvus mjr. Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui bei štabo viršininkui Vaclovui Ivanauskui tapus srities vadu, A. Liesys buvo paskirtas srities štabo viršininku.
Bronius Liesys-Naktis Kęstučio apygardos štabe dirbo iki 1948 m. Būtent tada Jonas Žemaitis-Vytautas nutarė įkurti naują – Prisikėlimo apygardą. Jis ir pasiuntė Bronių Liesį bei būsimą naujos apygardos vadą Petrą Bartkų-Žadgailą organizuoti naujos apygardos štabo. Prie jų prisijungė Vytautas Šniuolis-Vytenis. 1948 m. liepos 27 dieną Bronius Liesys paskirtas Prisikėlimo apygardos štabo viršininku, taip pat redagavo apygardos laikraštį „Prisikėlimo ugnis“.
Nuo 1949 m. vasario Bronius Liesys tapo LLKS tarybos prezidiumo nariu, garsiosios 1949 m. Vasario 16-osios partizanų Deklaracijos bendraautoriumi bei signataru. Jis tuomet dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičių kaime. Būtent čia vasario 18 d. buvo paskirtas LLKS Visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininku.
Bronius buvo poetas, eilėraščius spausdino Ėglio slapyvardžiu. Eilėraščius šiuo slapyvardžiu dažniausiai spausdino LLKS vyriausiosios vadovybės leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“, kitus tekstus pasirašydavo Kauko arba Dainiaus slapyvardžiais. Broniui žuvus likę gyvi kovos draugai parengė ir išleido mašinraščio rinkinėlį „Tegul jo nemari dvasia kalba už mus: Mirusio brolio partizano kūryba.“ Broniaus kūryba buvo spausdinama ir pogrindžio kūrybos rinkinyje „Kovos keliu žengiant“, partizanų eilėraščių rinkinyje „Mes nemirę...“, kitoje periodinėje partizanų spaudoje.
Bronius Liesys-Naktis žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio apskrityje, Užpelkių miške kartu su Vytautu Šniuoliu-Svajūnu, Petru Bartkumi-Žadgaila ir dar dviem Prisikėlimo apygardos partizanais.
Štai kaip partizanų žūties aplinkybes ir patį mūšį prisimena jo dalyvis Viktoras Šniuolis-Vytvytis: „1949 m. rugpjūčio 10 d. iš Kęstučio apygardos atžygiavo Žadgaila. Po poros dienų Svajūnas, Žadgaila, Naktis, Džiugas ir aš rugpjūčio 12 d. vakare susirinkę reikiamą dokumentaciją, pasiėme rotatorių, rašomąją mašinėlę išžygiavome į Užpelkių mišką (...) Nužygiavę apie 20 km paryčiais pasiekėme Užpelkių mišką. Ten, dieną anksčiau atėję, jau laukė keturi prisikėlimiečiai. Nors naktis buvo graži, stovykloje ruseno nedidelis lauželis. Visi po žygio sukrito pailsėti. Išaušo gražus rugpjūčio 13-osios rytas. Budėjau stovykloje, o dar vienas partizanas buvo atokiau sargyboje. Atėjo ryšininkas Dangus ir pasakė, kad apylinkėje ramu, mama ruošia pusryčius, kuriuos netrukus atneš. Kalbėdamas su ryšininku pastebėjau, kad stovyklą supa čekistai ir sušukau: „Vyrai, pavojus!“ Dangus nubėgo į tą pusę, kur buvo čekistai. Kovos draugai, pašokę iš miego, griebėsi ginklų. Prasidėjo pragariška ugnis. Čekistai mus norėjo išstumti į lauką, bet Svajūnas davė komandą pralaužti apsupimo žiedą ir veržtis į miško gilumą. Veržėmės planingai, su perbėgimais, vieni kitus dengdami ugnimi. Baigiant išsiveržti iš apsupimo žiedo padariau perbėgimą ir, įsitvirtinęs už storo medžio, atidengiau ugnį. Tuo metu poziciją keitė Žadgaila. Susilyginęs su manimi staiga sudejavo, griebėsi už krūtinės ir sukniubo. Dar kartą pakeičiau poziciją ir kitoje nuo manęs pusėje sukniubo Naktis (...) Atsišaudydami traukėmės į miško gilumą (...). Už kokių 20 metrų nuo mūsų gulėjo Svajūnas. Jis turėjo keisti poziciją, bet tik pasukęs galvą į mus pasiliko vietoje ir toliau mus dengė ugnimi. Tai buvo paskutinis jo žvilgsnis... Mes pasitraukėme, o jis pasiaukojo, pasiliko ir žuvo...“
1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu Bronius Liesys-Naktis apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės kovos kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Broniaus brolis Antanas žuvo 1951 metais Telšių rajone Čepaičiuose. 2004 m. Antanas Liesys apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties)
Bronius, Danutė ir Antanas Liesiai (apie 1929 m.)
Daugumoje dokumentų ir literatūroje rašoma, kad Bronius gimė 1922 m., o Antanas buvo 3 metais vyresnis – gimė 1919 m. 2002 m. LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos vadovas D. Žygelis vaizdo juostoje įamžino vienintelės išlikusios Liesių šeimos atstovės – jauniausios sesers Danutės Liesytės (g. 1925 m.) prisiminimus. Ji tvirtina, kad Bronius ir Antanas buvo dvyniai. Tiesa, visiškai vienas į kitą nepanašūs – Bronius tamsus, žemesnio ūgio, labiau panašus į tėvą, o Antanas – šviesių plaukų, aukštesnis ir labiau panašus į mamą.
Liesių tėvai – Bronius Liesys ir Marija Juodikaitė, atkūrus Lietuvos valstybę, mokytojavo Ramygalos gimnazijoje, ten ir susipažino, sukūrė šeimą.1922 m. gimė Bronius ir Antanas, 1925 m. – Danutė.
Sesuo Danutė brolius prisimena taip: „Antanas visą laiką buvo pirmaujantis, jo gabumai buvo gal ne ryškesni, bet jis visur mėgo pasirodyti ir tuos gabumus demonstruoti. Bronius buvo tylesnis ir ramesnis, labiau švelnus ir užsidaręs, bet tikrai ne bailus. Antanas mėgo pirmauti, pasirodyti, visiems ir visur buvo pavyzdys – ir tai jam puikiai pavykdavo – kartą provincijos vaikas Kauno laisvės alėjoje ėmė ir persivertęs per rankas padarė salto. Buvo drąsus ir pasitikintis savimi – visų vadovas. O Bronius visada buvo antroje vietoje. O paskui viskas ėmė ir pasikeitė - Bronius tapo ir smarkesnis, ir labiau vadovaujantis, ilgai viduje laikyti ir nedemonstruoti gabumai atsiskleidė visu gražumu. Ir dabar taip manau, kad Bronius vis tik visada už Antaną visame kame buvo stipresnis, tik to nedemonstravo. Abu turėjo puikų humoro jausmą.“
Bronius buvo kietas matematikas, mechanikas, bet kartu gerai valdė plunksną, rimtai rašė, bet nėra tiksliai žinoma, kokią specialybę jis pasirinko. Antanas, kad ir nenorom, bet tėvo patartas išsvajotąją žurnalistiką išmainė į mediciną ir tik Antrojo pasaulinio karo metais perėjo į žurnalistikos studijas. Abu broliai rašė eiles, tik Bronius, skirtingai nuo Antano, jų nereklamavo.
Gal brolių charakterių skirtumai ir atspindi tai, kad Bronius tėra užfiksuotas tik vienoje partizaninėje fotografijoje (tiesa, sesuo Danutė kategoriškai neigia, kad tai jos brolis Bronius Liesys), o štai Antanas Liesys figūruoja daugelyje partizanų fotografijų.
Liesių šeima (apie 1932 m.)
1941 m. birželio 14 d. Liesių šeima – tėvas Bronius, mama Marija ir sesuo Danutė – buvo ištremta į Sibirą. Broliai Bronius ir Antanas tremties išvengė, nes tuo metu studijavo Kaune. Šeimai vieni kitų likimai nebuvo žinomi. Tėvas – Bronius Liesys – nuo šeimos buvo atskirtas ir išvežtas į Rešotų lagerius, kur 1942 m. mirė. Mama – Marija Juodikaitė-Liesienė – apie 1943 m. tremtyje mirė nuo bado. Sesuo Danutė iš tremties pabėgo, slapstėsi netoli Vadaktų pas mamos seserį Oną Juodikaitę, bet buvo suimta, nuteista ir išvežta į Vorkutos lagerius. 1949 m. pabaigoje buvo iškviesta pas lagerio operatyvinį įgaliotinį. Danutė Liesytė prisimena: „Iš karto parodė man nuotrauką. Tai buvo mano brolis Bronius. Gulėjo atmerktomis, bet nieko nematančiomis akimis. Pirmą akimirką nesupratau, kad šioje nuotraukoje mano brolis negyvas, dar sušukau – ką jūs jam padarėte, pamaniau, kad išprotėjęs... Čekistai iš karto suprato, kad atpažinau brolį, liepė pasirašyti, bet aš susitvardžiusi ėmiau viską neigti... Bet jiems jau buvo tas pats – iš pirmos mano spontaniškos reakcijos jie viską suprato...“
„Mamos sesuo – Ona Juodikaitė nuo Vadaktų – pas kurią buvau pabėgusi iš tremties, trumpai pasakojo, kad Bronius su Antanu, kai nusileido Lietuvoje parašiutais, buvo pas ją užėję, bet užtruko labai trumpai ir šiek tiek pailsėję bei apsitvarkę drabužius išėjo ieškoti partizanų „centro, - toliau prisimena pašnekovė. - Lietuvai atgavus nepriklausomybę teko kalbėti su partizanų gailestingąja seserimi Marijona Žiliūte. Ji man tvirtino, kad brolis Antanas ne žuvo, kaip dabar visur teigiama, bet labai sunkiai susirgo ir mirė. Čekistams, ko gero, buvo jį patogiau prirašyti prie žuvusiųjų. Dar pasakojo, kad abu broliai buvo labai dvasingi, nepraradę vilties, daug melsdavosi, o ir papokštauti nevengdavo. Apie kažkokį nužmogėjimą net kalbos negalėjo būti...“
