Leonas Vilutis

Leonas VilutisVilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.

Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.  Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.

1956 10 30 grįžo į Lietuvą. Vedė Lietuvos pasipriešinimo sov. okup. režimui veikėją, buvusią politkalinę A. Sabaitytę. Užaugino 2 sūnus. Už nelojalumą sovietinei valdžiai dar du kartus teistas. 1989 m. Marijampolėje organizavo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, buvo Sąjūdžio tarybos narys. Knygos „Likimo mozaika“ (1992) autorius. 1993 07 Vilniuje atidengiant atminimo lentą vienam iš Dainavos apygardos vadų plk. J. Vitkui ( slap. Kazimieraičiui) sakant kalbą ištiko infarktas. Mirė 07 22 Abromiškių ligoninėj (Elektrėnai) palaidotas Marijampolės naujose kapinėse. 2004 03 09 pripažintas kariu savanoriu apdovanotas Savanorių medaliu 2008m. ( po mirties) 2004 06 15 suteiktas majoro laipsnis (po mirties) Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi 2008 (po mirties) LPKTS pasipriešinimo dalyvio kryžiumi su kardais (1991)

Brolis Lietuvos kariuomenės pusk. Mykolas Vilutis (slap. Klevas) g. 1915 09 27 ž. 1945 01 10. Nuo Tigro rinktinės įkūrimo 1944 10 20 - Tigro rinktinės štabo adjutantas ir Šiškinių partizanų kuopos vadas. 1944 12 dar 2 kuopos veikusios Ignalinos ir Kaltanėnų valsčiuose prijungtos prie Klevo kuopos ir sudarytas Šiškinių batalionas - Klevas tapo bataliono vadu. Nelygioje kovoje su okupantu Lankos k., (Saldutiškio vlsč.) žuvus Mykolui jo kuopos partizanai išstatę visuose keliuose sargybą , gerbdami savo vadą, jo kūną pašarvojo tėviškės beržyne, vėliau karstą 3km nešė į Kirdeikių bažnyčią kur kun. P.Liutkus (rinktinės kapelionas) aukojo šv. Mišias , po mišių su salvėmis palaidotas Kirdeikių kapinėse. ( Tai turbūt vienintelis atvejis Partizaninėje kovoje). Brolio kapą ir pelenus dviejų partizanų: Broniaus Šalnos ir Onos Gimžauskaitės - Maceikienės, žuvusių liepsnose per susišaudymą su čekistais brolių Vilučių sesers Elžbietos namuose ,visą pokarį slapta prižiūrėjo partizanų rėmėja sesuo Elžbieta 2001 07 28 L. Vilučio sūnų Kęstučio ir Gintaro iniciatyva pastatyti ir iškilmingai pašventinti Mykolui ir Šalnai granitiniai paminklai Kirdeikių kapinėse.

 

Leonas Vilutis - politkalinys

Leonas Vilutis jau Laisvoje Lietuvoje

Šliūbą duoda buvęs politkalinys kun. A. Mieldažis

Vilučių vestuvės Intoje

Tekstas ir nuotraukos Aldonos Vilutienės